Žinok,  prieš kūrimo pradžią buvo tik aukščiausia,

viską savimi užpildanti šviesa,

Ir nebuvo laisvos neužpildytos erdvės –

Tik begalinė, lygi šviesa viską savimi užliedavo.

Ir kai nusprendė Jisai sukurti pasaulius ir kūrinius, juose

gyvenančius,

Atskleidęs šituo tobulybę Savo,

Kas buvo priežastis sukurti pasaulius,

Apribojo save Jis taške centriniame savo –

Ir sugniužo šviesa, ir nutolo,

Palikdama laisvą, niekuo neužpildytą erdvę.

Ir tolygiai  šviesa buvo suslėgta  apie centrinį tašką,

Taip, kad vieta tuščia apskritimo formą įgavo,

Nes taip buvo susitraukus šviesa.

Ir štai šitaip suslėgus, šviesa užpildytos erdvės centre

Susidarė apvali tuštuma, tik tada

Atsirado vieta, kur gali kūriniai ir dariniai egzistuoti.

Ir štai nusitiesė nuo begalinės šviesos  spindulys tiesus,

Iš viršaus žemyn nusileido tos tuščios erdvės vidun.

Nusitiesė spinduliu leisdamasi žemyn begalinė šviesa,

Ir erdvėje tuščioje toje sukūrė visus absoliučiai pasaulius.

Pirmiau už šiuos pasaulius buvo Begalinis,

Tobulume savo tiek nuostabiame,

Kad neturi jėgų kūriniai suvokti Jo tobulumo –

Juk negali sukurtas protas Jo pasiekti.

Juk nėra Jam vietos, ribos ir laiko.

Ir spinduliu nusileido šviesa

Į pasaulius, tuščioje juodoje erdvėje esančius.

Ir ratas kiekvienas nuo kiekvieno pasaulio ir artimi šviesai – svarbūs,

Kol nerandam centriniame taške mūsų materijos pasaulio,

Apskritimų visų viduje prasivėrusios tuštumos centre.

Ir taip nutolęs nuo Begalinio – toliau už visus pasaulius,

Ir todėl materialiai taip galutinai žemas –

Juk apskritimų visų viduje yra jis –

Pačiame centre prasivėrusios tuštumos...

Ari, didis XVI a. kabalistas. Knyga „Gyvybės medis“.

ATGAL                      I VIRŠŲ