Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Įvadas

Žinok, prieš kūrimo pradžią buvo tik aukščiausia, viską savimi užpildanti šviesa,
Ir nebuvo laisvos neužpildytos erdvės –
Tik begalinė, lygi šviesa viską savimi užliedavo.
Ir kai nusprendė Jisai sukurti pasaulius ir kūrinius, juose gyvenančius,
Atskleidęs šituo tobulybę savo,
Kas buvo priežastis sukurti pasaulius,
Apribojo save Jis taške centriniame savo –
Ir sugniužo šviesa, ir nutolo,
Palikdama laisvą, niekuo neužpildytą erdvę.
Ir tolygiai šviesa buvo suslėgta apie centrinį tašką,
Taip, kad vieta tuščia apskritimo formą įgavo,
Nes taip buvo susitraukus šviesa.
Ir štai šitaip suslėgus, šviesa užpildytos erdvės centre
Susidarė apvali tuštuma, tik tada
Atsirado vieta, kur gali kūriniai ir dariniai egzistuoti.
Ir štai nusitiesė nuo begalinės šviesos spindulys tiesus,
Iš viršaus žemyn nusileido tos tuščios erdvės vidun.
Nusitiesė spinduliu leisdamasi žemyn begalinė šviesa,
Ir erdvėje tuščioje toje sukūrė visus absoliučiai pasaulius.
Pirmiau už šiuos pasaulius buvo Begalinis,
Tobulume savo tiek nuostabiame,
Kad neturi jėgų kūriniai suvokti Jo tobulumo –
Juk negali sukurtas protas Jo pasiekti.
Juk nėra Jam vietos, ribos ir laiko.
Ir spinduliu nusileido šviesa
Į pasaulius, tuščioje juodoje erdvėje esančius.
Ir ratas kiekvienas nuo kiekvieno pasaulio ir artimi šviesai – svarbūs,
Kol nerandam centriniame taške mūsų materijos pasaulio,
Apskritimų visų viduje – prasivėrusios tuštumos centre.
Ir taip nutolęs nuo Begalinio – toliau už visus pasaulius,
Ir todėl materialiai taip galutinai žemas –
Juk apskritimų visų viduje yra jis –
Pačiame centre prasivėrusios tuštumos...

Ari, didis 16-ojo amžiaus kabalistas. Knyga „Gyvybės Medis“.

ATVERKITE MAN ŠIRDĮ, O AŠ ATVERSIU JUMS PASAULĮ

„Zohar“ knyga

• Kas aš ir kam egzistuoju?
• Iš kur mes, kur einame ir dėl ko atsiradome čia?
• Ar įmanoma, kad mes jau buvome šiame pasaulyje?
• Ar galime pažinti save ir Visatą?
• Kodėl yra kančios pasaulyje, ar galima jų išvengti?
• Kaip įgyti ramybę, pasitenkinimą, laimę?

Daugybė žmonių iš kartos į kartą bando išsiaiškinti šiuos skausmingai mus persekiojančius klausimus. O kad tai vyksta iš kartos į kartą, sako, jog mes iki šiol negavome išsamių atsakymų.

Tyrinėdami gamtą, visatą mes matome, kad viskas, kas mus supa, egzistuoja ir veikia pagal darnius, nukreiptus į tikslą dėsnius. Tačiau žiūrėdami į save, kaip į gamtos kūrinio viršūnę, matome, kad žmonija egzistuoja lyg už šių loginių dėsnių sistemos ribos.

Pavyzdžiui, matydami, kokiu išmintingu būdu sukūrė mus gamta: mūsų organizmo dalis, kiekvieną gyvą ląstelę, matydami kiekvienos kūno ląstelės funkcionavimo kryptingumą, mes negalime atsakyti į klausimą – o kam jis, visas šis organizmas, egzistuoja?

Viskas, kas mus supa, turi priežasties – pasekmės ryšius: nieko nėra kuriama be tikslo, fizinių kūnų pasaulyje egzistuoja darnūs judėjimo, pasikeitimų, apytakos dėsniai. Ta pati logika egzistuoja augalų ir gyvūnų pasauliuose.

Bet pagrindinis klausimas – kam visa tai, t.y. ne tik mes, bet visas supantis pasaulis egzistuoja – lieka be atsakymo. Ar yra pasaulyje žmogus, kurio šis klausimas nepaliestų nors kartą gyvenime?

Esančios mokslinės teorijos teigia, kad pasaulį valdo nekintami fizikos dėsniai, kurių mes negalime paveikti. Tad mūsų uždavinys – išmintingai juos panaudojant gerai pragyventi ir paruošti dirvą, tiesiogine ir perkeltine prasme, kitoms kartoms. O joms, būsimoms kartoms, kam gyventi?

Ar žmonija išsivystė iš paprasčiausių rūšių evoliucijos keliu, ar gyvybė buvo atnešta iš kitų dangaus kūnų – nekeičia esmės, yra dvi datos: gimimo ir mirties. O tas, kas tarp jų, nepakartojama ir neįkainojama. Arba atvirkščiai, gyvenimas – niekis, jeigu jo gale tamsa, nutrūkimas...

Kur gi išmintinga, viską numatanti, logiška, nieko veltui nekurianti gamta? Kiekvienas atomas, kiekviena ląstelė žmogaus organizme turi savo priežastį, savo funkcionavimo tikslą – o visas organizmas? Jis dėl ko? O gal egzistuoja dar neatrasti dėsniai ir tikslai?

Mes galime tyrinėti tai, kas yra žemiau mūsų išsivystymo lygio. Įsisaviname ir suvokiame negyvosios gamtos, augmenijos ir gyvūnijos egzistavimo prasmę. Tačiau žmogaus egzistavimo prasmės suvokti negalime, matyt, ją galima suvokti tik būnant aukštesnio lygio.

Tyrinėdami pasaulį mes apsiribojame jo reakcijų į mūsų poveikius tyrimu, kurias mes pajuntame penkiais jutimo organais: lytėjimu, uosle, rega, klausa, skoniu arba prietaisais, tik praplečiančiais jų diapazoną.

Viskas, kas nėra pavaldu mūsų pojūčiams ir tyrimams, mūsų paprasčiausiai nesuvokiama, mums lyg ir neegzistuoja. O tai, kas atrodo tarsi egzistuotų, irgi egzistuoja tik mūsų pojūčiuose, būtybės su kitais jutimo organais justų tai kitaip.

Be to, mes niekad nejaučiame nesamų organų trūkumo, kaip žmogui niekad netrūksta šešto rankos piršto, kaip aklam nuo gimimo neįmanoma paaiškinti, kas yra rega, taip žmogus, tirdamas jam prieinamais metodais, niekada neatras paslėptų gamtos formų.

Pagal Kabalą egzistuoja dvasinis, t.y. nejuntamas jutimo organais pasaulis, kurio centre yra mūsų Visata – jo mažoji dalis – ir mūsų planeta šio dvasinio pasaulio centre. Šis informacijos, minčių ir jausmų pasaulis, veikdamas mus per materialios, juntamos gamtos dėsnius ir atsitiktinumus, sukuria tam tikras sąlygas, kurios verčia mus veikti.

Mes esame supančio pasaulio vergai: ne nuo mūsų priklauso kur, kada, kuo gimti, su kokiais įgimtais gabumais ir duomenimis, su kuo susitikti gyvenime, kokioje aplinkoje atsidurti. Šie veiksniai nulemia visas mūsų reakcijas ir poelgius, visas jų pasekmes. Tai kur gi mūsų valios laisvė?

Pagal Kabalą yra keturios Žinojimo rūšys, kurias gali ir privalo suvokti žmogus:

Kūrimas. Pasaulių sukūrimo ir vystymosi pažinimas tokios apimties, kokią gali suvokti žmogus, o tiksliau, kaip Kūrėjas nuoseklių apribojimų keliu sukūrė pasaulius ir būtybes, juos apgyvendinančias. Dvasinio ir materialaus pasaulių sąveikos dėsniai ir jų pasekmės.

Žmogaus kūrimo tikslas – per kūno ir sielos derinį, aukštesnio valdymo keliu per gamtą ir atsitiktinumo faktorių, veikiant dviems tarpusavyje subalansuotoms šviesių ir tamsių jėgų sistemoms – sukurti sistemą su valios laisvės iliuzija

Funkcionavimas. Žmogaus esmės, jo tarpusavio ryšių ir sąveikos su dvasiniu pasauliu pažinimas. Žmogaus atėjimas į šį pasaulį ir pasitraukimas iš jo. Kokią aukštesniųjų pasaulių reakciją į mūsų pasaulį ir asmeniškai į kiekvieną iš mūsų sukelia žmogaus veiksmai. Kiekvieno asmeninis kelias, pradedant pasaulių sukūrimu ir baigiant Aukštesniojo tikslo suvokimu.

Sielų sugrįžimų į šį pasaulį ciklai. Kiekvienos sielos esmės ir jos ciklų pažinimas. Žmogaus veiksmai šiame gyvenime ir pasekmės kituose jo gyvenimuose nuo pasaulio pradžios iki pabaigos. Kokiu būdu, dėl kokios priežasties nusileidžia siela į kūną ir nuo ko priklauso, kad tam tikras kūnas priima tam tikrą sielą.

Atsitiktinumo Paslaptis ir žmonijos istorijos, kaip tam tikros sielų tvarkos ir perkėlimų pasekmės, šio kelio per 6000 metų tyrimas. Sielos ryšys su bendra pasaulių valdymo sistema, jos sugrįžimai į šį pasaulį, gyvenimo ir mirties ciklai – viskas, nuo ko priklauso mūsų kelias šiame pasaulyje.

Valdymas. Mūsų pasaulio – negyvosios gamtos, augmenijos ir gyvūnijos, jų esmės, vaidmens ir jų valdymo iš dvasinio pasaulio pažinimas. Valdymas iš aukščiau ir mūsų Gamtos, Laiko, Erdvės suvokimas.

Aukštesnių jėgų, varančių materialius kūnus, tyrimas. Kokiu būdu viena vidinė jėga stumia visą, kas gyva ir mirę, prie nubrėžto tikslo. Ar galima išspręsti pagrindinę žmogaus gyvenimo mįslę, nepaliečiant klausimo dėl jo šaltinio?

Kiekvienam žmogui iškyla šis klausimas. Individo ir visos žmonijos egzistavimo tikslo ir prasmės paieškos – centriniai žmogaus dvasinio gyvenimo klausimai. Nuo 20-ojo amžiaus antrosios pusės mes stebime žmonijos religinio kryptingumo atgimimą.

Techninė pažanga ir pasaulio kataklizmai, kurie pagimdė visokiausias filosofijas, nedavė žmogui dvasinio pasitenkinimo. Kabala aiškina, kad iš visų esamų malonumų mūsų pasauliui teko tik viena maža kibirkštėlė. Jos buvimas materialiuose objektuose ir teikia mums malonumą.

Kitaip tariant, visi malonūs jausmai, kuriuos žmogus jaučia skirtingomis situacijomis ir skirtinguose dalykuose, paaiškinami tik šios kibirkštėlės turėjimu. Gyvenime žmogus priverstas ieškoti vis naujų objektų, tikėdamasis patirti vis didesnių malonumų, neįtardamas, kad visa tai – tik apvalkalai.

Kad žmogus galėtų pasiekti absoliutų pasitenkinimą, suvokdamas būtinumą išaukštinti dvasią virš materijos, yra pasaulyje du keliai:

• Dvasinio tobulėjimo (Kabalos) kelias.
• Kančių kelias.

Kabalos kelias – savarankiško ir savanoriško suvokimo, kad būtina palaipsniui išnaikinti egoizmą, kelias, kada aukščiausioji šviesa yra naudojama tam, kad žmogus suvoktų egoizmą kaip blogį. Žmogus – pasaulietis, gerai aprūpintas, ramus, staiga pradeda jausti nepakenčiamą nepasitenkinimą: dingsta jo įprastų užsiėmimų kibirkštėlė, prarandamas džiaugsmas, gyvenimo skonis, malonumas. Panašiai Biblijoje yra prakeiktas žaltys: jam viskas negardu, bet kuris maistas, kurio jis daug turi, yra žemės skonio.

Ir mūsų karta ima jausti dvasinį badą, kaip tik tada, kai yra materialus perteklius. Ir žmogus dažnai sunkiu bei ilgu keliu pradeda ieškoti pasitenkinimo šaltinio. Tarp šių dviejų kelių ir yra valios laisvė. Galima tik palinkėti žmonėms laiku „pasirinkti gyvenimą“ ir neiti kančių keliu, kuriuo ne kartą ėjome praeityje.