Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis

Kabala aiškina, kad teisingas ir nuoseklus dvasinių įstatymų vykdymas veda į susiliejimą su Kūrėju. Tačiau kaip suprantamas „susiliejimas“? Juk mintis negali suvokti Kūrėjo, nes yra apribota laiko, trimatės erdvės, kūno troškimų, tad negali būti objektyvi.

Todėl Kabala siūlo suartėjimo būdą: savybių ir veiksmų panašumą. Yra sakoma: susiliek su Jo veiksmais, t.y. būk kaip Jis – geras, rūpestingas, nuolaidus ir t.t. Bet kaip gali būti tikras, kad šie Kūrėjo veiksmai ir Jis yra vienas ir tas pats. Kodėl veikdamas kaip Jis aš susilieju su Juo?

Materialiajame pasaulyje susiliejimą, suartėjimą mes įsivaizduojame, kaip atstumo tarp kūnų sumažėjimą. O atsiskyrimą – kaip abipusį nutolimą. Bet dvasiniame pasaulyje nėra vietos, judėjimo, erdvės sąvokų ir todėl savybių panašumas suartina dvasinius objektus, o savybių skirtumas – nutolina vieną nuo kito. Negali būti suartėjimo arba išsiskyrimo kaip priartėjimo arba abipusio nutolimo erdvėje, nes pats dvasinis objektas neužima vietos.

Tačiau kaip kirvis dalija materialųjį daiktą, taip dvasinio objekto naujos savybės atsiradimas dalija jį į dvi dalis. Jeigu savybės skiriasi nežymiai, tai dvasiniai objektai yra arti vienas kito, o kuo didesnis savybių skirtumas, tuo jie toliau. Jei myli vienas kitą, tai dvasiškai yra greta – atstumas tarp materialių apvalkalų neturi reikšmės – jų tarpusavio santykį nulemia dvasinis artumas.

Jeigu vienas kažką mėgsta, o kitas nekenčia, tai priklausomai nuo jausmų ir pažiūrų skirtumo, jie yra tarpusavyje nutolę. Jeigu visko, ką mėgsta vienas, kitas nekenčia – jie yra priešiški, tarytum nutolę, nekenčia vienas kito.

Tad akivaizdu, jog dvasiniame arba troškimų pasaulyje siekių panašumas arba skirtumas atlieka kirvio vaidmenį, skirsto dvasinius objektus į dalis. Atstumas tarp dvasinių objektų priklauso nuo jausmų ir savybių nesutapimo dydžio.

Todėl vadovaudamiesi Kūrėjo norais, jausmais, mintimis, mes kartu ir suartėjame su Juo. Kadangi Kūrėjo noras – tik Jo kūrinių gerovė, tai ir mes turime vien tik norėti ir daryti gera visiems kūriniams. Vis dėlto mes egzistuojame ir materialiame pasaulyje, ne tik dvasiniame, todėl kūno egzistavimui reikalingas minimumas nėra laikomas egoizmu.

Bet ar mes galime visiškai nesavanaudiškai daryti gera? Juk Kūrėjas sukūrė mus absoliučiais egoistais, norinčiais tiktai patirti malonumą. Mes negalime pakeisti savo prigimties, net darydami gera kitam, sąmoningai ar ne tikimės gauti naudos sau, o jeigu nematome naudos sau, negalime padaryti nė menkiausio dvasinio ar fizinio veiksmo dėl kito.

Iš tikrųjų, žmogus nepajėgus pakeisti savo prigimties, kurios esmė – absoliutus egoizmas, tuo labiau negali jos transformuoti į visiškai priešingą – daryti gera negaunant už tai garbės, ramybės, šlovės, sveikatos, pinigų. Dėl to mums ir duota Kabala ir jos metodika vykdyti dvasinius įstatymus. Ir nėra kito būdo, kuriuo būtų įmanoma pakeisti mūsų prigimtį.

Kūnas, jo organai yra visuma ir jie nuolat keičiasi informacija. Pavyzdžiui, jeigu kūnas jaučia, kad kuri nors jo dalis gali pataisyti bendrą kūno būseną, tai ši dalis tuoj pat pajunta ir vykdo šį norą. Jeigu kenčia kuri nors kūno dalis, apie tai žino visas kūnas ir stengiasi ištaisyti padėtį.

Iš šio pavyzdžio galima suprasti žmogaus, tiksliau, jo sielos, pasiekusios susijungimo su Kūrėju, padėtį. Iki įsikūnijimo siela ir Sutvėrėjas buvo lyg vienas vienetas. Bet įsikūnijusi ji visiškai atsiskyrė nuo Kūrėjo, nes skiriasi Sutvėrėjo ir kūno savybės.

Suteikęs sielai egoizmo jausmą, Sutvėrėjas sukūrė, be savęs, dar kažką, nes būtent troškimų skirtumas skirsto dvasinio pasaulio objektus. Todėl objektas (siela) ir egoizmas (kūnas) tampa atskira, nutolusia nuo Kūrėjo dalimi – žmogumi (kaip atplėštas nuo kūno organas). Jie yra taip toli vienas nuo kito, kad žmogus visiškai nejaučia savo Kūrėjo, o gali tik tikėti jį.

Žmogus, stengdamasis sutapatinti savo dvasines savybes su Kūrėjo savybėmis (t.y. dvasinių įstatymų vykdymu transformuodamas egoizmą, skiriantį jį nuo Kūrėjo, į altruizmą – troškimą kurti gėrį), dvasiškai susijungia su Kūrėju ir suvokia Jo mintis ir norus. Žmogus atskleidžia Kabalos paslaptis, nes Sutvėrėjo mintys – pasaulio paslaptys!

Kabala skirstoma į dvi dalis – atvirą ir slaptą, ir abi jos – Kūrėjo mintys. Ji yra panaši į gelbėjimosi virvę, numestą skęstančiam egoizme ir materijoje žmogui. Vykdydamas priesakus jų dvasine prasme žmogus pasiruošia antrajai, svarbiausiai stadijai, kai atsiranda vykdančiojo ir Įpareigojančiojo dvasinis susiliejimas.

Vykdantysis laipsniškai pereina 5 lygius, vadinamus nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida, kurių kiekvieną taip pat sudaro 5 lygiai, o šių kiekviename irgi yra 5 lygiai – iš viso 125 dvasinio pakilimo, suartėjimo su Kūrėju laiptų pakopos.

Šių laiptų penkios pagrindinės pakopos vadinamos pasauliais, pasauliai skaidosi į pakopas, vadinamas parcufim, ir parcufim skaidosi į pakopas, vadinamas sfirot. Visi, esantys tam tikrame dvasiniame pasaulyje, jaučia tuos, kurie yra tame pačiame ar žemesniame pasaulyje, bet negali net įsivaizduoti ar pajusti nieko iš kito, aukštesnio pasaulio.

Todėl tas, kuris pasiekia tam tikrą iš 125 pakopų, suvokia visa, kas ten yra iš praeities, dabarties, ateities kartų, ir būna kartu su jais. Mūsų pasaulyje mes negalime nei įsivaizduoti, nei pajusti ko nors, esančio kitoje pakopoje, pajusti, kas apgyvendina kitus pasaulius.

Kabalistai, suartėjimo su Kūrėju kelyje pasiekę tam tikrą lygį, pasaulį, gali aprašyti jį žodžiais, suprantamais tik tų, kurie taip pat pasiekė šį lygį. Bet tuos, kurie nesuvokė aprašomo lygio, skaitymas gali suklaidinti ir nuvesti į šalį nuo galimo ateityje teisingo supratimo.

Kaip jau minėta, visas kelias nuo mūsų pasaulio Kūrėjo link skirstomas į 125 pakopas – lygius, bet neįmanoma iki galutinio išsitaisymo įveikti visų 125 pakopų. Visos kartos skiriasi nuo paskutiniosios, galutinai ištaisytos kartos dviem dalykais:

• tik tos – ir ne ankstesnių – kartos žmonėms lemta suvokti visas 125 pakopas;
• kiekvienoje kartoje žmonių, kylančių į kitus pasaulius, yra nedaug, ir tik paskutinės kartos kiekvienas žmogus galės pakilti dvasinėmis pakopomis iki susiliejimo su Kūrėju.

„Paskutinė karta“ – turima galvoje visos žmonijos kartos nuo 1995 metų, nes pagal Kabalą nuo to laiko prasidėjo naujas žmonijos istorijos laikotarpis – galutinio išsitaisymo laikotarpis. Jis dar vadinamas „Išsigelbėjimo laikmetis“ – žmonijos išsigelbėjimo iš žemiausios būsenos laikotarpis.

Rašbi ir jo mokiniai įveikė visas 125 pakopas ir galėjo parašyti knygą „Zohar“, kurioje aptariamos visos 125 pasaulių pakopos. Todėl joje nurodyta, kad ji atsiskleis tik paskutinėmis dienomis, t.y. prieš galutinį išsitaisymą, nes kitos kartos negali suprasti šios knygos, nes negali įveikti visų 125 pakopų.

Tai akivaizdus įrodymas, kad po mūsų kartos ateis paskutinioji karta, jog iki mūsų dienų praktiškai nebuvo nė vieno knygos „Zohar“ komentaro, o mūsų dienomis nusipelnėme komentaro „Sulam“ – aiškaus, išsamaus, visiems prieinamo, kaip ir turi būti paskutiniosios kartos laikais.

Bet reikia suprasti, jog dvasiniai veiksmai skiriasi nuo fizinių tuo, kad pasekmė neseka iš karto paskui priežastį. Mūsų laikais dvasinė pasaulių būsena jau yra pasirengusi Mesijo atėjimui, bet mums duota tik galimybė, o realus pasiekimas priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų dvasinio lygio.

Susijungti su Kūrėju galima tik savo ir Jo savybių, norų, tikslų sutapatinimo keliu, t.y. visiškai panaikinus egoizmą ir be atlygio darant gera. Kyla klausimas: iš kur žmogus, pagal prigimtį absoliutus egoistas, negalintis padaryti nė menkiausio sielos ar kūno judesio, nelaukdamas savo pasitenkinimo, galės surasti jėgų ir suinteresuotumo gyventi dėl kitų?

Atsakymą lengviau suprasti iš gyvenimiško pavyzdžio. Įsivaizduokite situaciją: jūs norite padaryti paslaugą jūsų mylimam, svarbiam, gerbiamam žmogui. Tarkime, šis didis žmogus sutiko priimti ją iš jūsų arba, pavyzdžiui, ateiti pas jus į svečius papietauti.

Šioje situacijoje, nepaisant to, kad leidžiate pinigus, dirbate, priimdami aukštą svečią, jūs jaučiate malonumą, tarytum ne jūs jam, o jis, sutikdamas priimti iš jūsų, daro paslaugą, vaišina, duoda jums. Jeigu mes galėtume įsivaizduoti Kūrėją bent kaip mūsų gerbiamą asmenybę, tai su dideliu malonumu darytume tai, kas Jam malonu.

Vykdyti pasaulio įstatymus dėl Sutvėrėjo įmanoma tik tuo atveju, jeigu suvokiama Jo didybė – tada veikdami dėl Jo mes, suvokdami Jo didingumą, tarytum gauname. Tačiau, kadangi žmogaus mintys priklauso tik nuo supančios jį visuomenės įtakos, viskas, ką išaukština visuomenė, pakyla ir jo – individo akyse. Todėl svarbiausia būti tarp žmonių, aukštinančių Kūrėją.

Todėl yra pasakyta: „Pasidaryk sau mokytoją ir nusipirk draugą“, t.y. pasirink tau svarbų kabalistą, padaryk jį savo mokytoju ir stenkis teikti jam malonumą, nes jis tau svarbus, ir tokiu būdu priprask daryti „kažkam“, o paskui tai taps įpročiu ir galėsi daryti ką nors ir dėl Kūrėjo.

Būdamas dvasiškai artimas Mokytojui, įsigysi jo Kūrėjo vertinimo lygį, o tai suteiks tau galimybę padaryti bent kažką dėl Sutvėrėjo ir tokiu būdu įeiti į dvasinį pasaulį. Tada, įgijęs Kūrėjo didybės jausmą, galėsi eiti toliau – iki visiško susiliejimo su Juo.

Atlikdamas pavestus uždavinius ir darydamas ką nors, kas būtų malonu Mokytojui, mokinys tampa dvasiškai artimas jam ir gauna jo žinias, mintis, o svarbiausia, trauką ir meilę Sutvėrėjui, reikiamą dvasiniam vystymuisi, pažangai.

Mokymasis iš Mokytojo pats savaime visada turi tikslą gauti žinių ir todėl neveda dvasinio suartėjimo link. Darydami Mokytojui paslaugas, suvokiame jo mintis, o mokydamiesi – tik kalbas. Bet tik su sąlyga, kad paslaugos Mokytojui yra daromos jo, o ne mokinio naudai, priešingu atveju mokymasis yra svarbesnis už paslaugas.

O jeigu žmogų supanti visuomenė deramai neaukština Kūrėjo, tai ji neleidžia žmogui pasiekti dvasinio lygio.

Mokiniui vertėtų laikyti save mažesniu už kitus savo Mokytojo mokinius, nes tokiu būdu galės sužinoti nuomonę tų, kurie priklauso jam reikiamai visuomenei. Todėl ir yra sakoma: „nusipirk sau draugą“. Juk kuo didesnio žmonių skaičiaus nuomonę jis išgirs, tuo uoliau galės darbuotis, naikindamas savo egoizmą tam, kad pajustų Sutvėrėją.

Yra pasakyta, kad kiekvienas žmogus privalo pasiekti šaknį, savo sielos šaltinį – galutinis tikslas yra visiškai susilieti su Kūrėju. Kūrėjo savybės vadinamos sfirot, kurių kiekviena išreiškia tam tikrą dvasinę sąvoką – baimę, džiaugsmą, laimę ir t.t. Todėl studijuodami sfirot, jų veiksmus mes lyg ir mokomės šių savybių, susiliejame su jomis, tarsi susijungiame su aukštesniu Protu, susiliejame su Sutvėrėju.

Kabala vertinga tuo, kad studijuodami ją mes sužinome pasaulių sukūrimo kelią ir jų valdymą, o studijuodami Sutvėrėjo veiksmus, Jo savybes, sužinome, į ką mes turime būti panašūs, kad susijungtume su Juo.