Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Kabalos kalba

Mes neturime žodžių dvasinėms sąvokoms, nesusijusioms su laiku, vieta, judėjimu, išreikšti ir perduoti, nes visas žodynas apribotas mūsų pasaulio suvokimu. Sunku parinkti žodžius ir paaiškinti išgyventus jausmus nepatyrusiam jų.

Bet kaip vis dėlto išreikšti aukštesniojo pasaulio pojūčius – tai, ko nejaučia mūsų jutimo organai, tiksliai aprašyti ir perduoti kitiems? Juk jeigu nors viena sąvoka tiksliai neatitiks žodžio, dings tiksli viso mokslo prasmė.

Bet koks objektas ir veiksmas mūsų pasaulyje prasideda nuo tam tikro dvasinio pasaulio objekto. Ir todėl kabalistai atrado tikrą informacijos, žinių tarpusavio perdavimo kelią, imdami pagrindu mūsų materialiojo pasaulio daiktų ir veiksmų (šakų) pavadinimus atitinkamiems dvasinio pasaulio daiktams ir veiksmams (šaknims) aprašyti.

Ši kalba buvo sukurta žmonių, kurie pasiekė dvasinius pasaulius dar gyvendami mūsų pasaulyje ir dėl to tiksliai žinojo šiuos atitikmenis. Todėl kabalistai pavadino šią kalbą „šakų kalba“

Iš to galima suprasti keistus kabalistinių knygų pavadinimus, veiksmų aprašymus, kurie mums atrodo kaip vaikiškos pasakos arba visai absurdiški pasakojimai.

Vis dėlto ši kalba labai tiksli, nes tikslus ir vienareikšmis šaknies ir jos šakos atitikmuo, juk kalbos kūrėjai vienu metu buvo abiejuose pasauliuose. Todėl negalima pakeisti vieno žodžio kitu, kad ir kaip absurdiškai jis beskambėtų: šaka turi tiksliai atitikti šaknį.

Sąvokos, priešingos pas mus, dvasiniame pasaulyje turi vieną šaknį. Dangiškosios manos pavyzdys gali padėti tai suprasti. Ji turėjo savyje visas savybes vienu metu: kas norėjo saldaus – tam ji buvo saldi, kas norėjo kartaus – karti ir t.t.

Taip yra todėl, kad materialus vartotojas iš dvasinio objekto įsisavina tik tai, ką jis nori išskirti iš begalės savybių, o pats dvasinis objektas vienu metu jungia savyje visas mūsų pasaulyje galimas savybes ir formas.

Kūrėjo įtaką mums sudaro dvi stadijos. Pirmoji – dvasinė, paprastu, jungiančiu visas savybes pavidalu. Antroji, pereidama per mūsų jutimus, patenka į mūsų jausmų sritį ir išryškina vieną iš savo savybių, kuri atitinka jaučiančiojo savybes.

Dvasinius objektus skiria ne erdvė, o jų dvasinis neatitikimas (jų savybių nesutapimas). Ir todėl sielų, t.y. atskirų dvasinių objektų kiekis nulemia viena nuo kitos atstumu atskirtų asmenybių kiekį. Kūrimo pradžioje buvo viena bendra siela: šviesa (malonumas) ir ją atitinkantis kūnas (troškimas) – Adomas. Ji susiliedavo su Kūrėju ir todėl gaudavo maksimalų malonumą.

Sielos prigimtis – tai tik troškimas gauti malonumą. Ir pagal šį troškimą siela prisipildė malonumo. Bet gavusi malonumą, siela ėmė jausti gėdą. Taip mūsų pasaulyje jaučia gėdą kiekvienas, gaunantis dovaną arba didelę malonę.

Gėdos laipsnis priklauso nuo žmogaus dvasinio išsivystymo. Tik šis jausmas nuolat įspraudžia mus į rėmus ir verčia laikytis visuomenės įstatymų. Jis yra ir kitų siekimų pagrindas: išsimokslinimo, turto, padėties visuomenėje, pagarbos.

Siela, pajutusi beribę, deginančią gėdą, nusprendė, jog vienintelis kelias išsivaduoti iš jos – nustoti gauti malonumą. Bet kadangi Sutvėrėjas norėjo suteikti sielai malonumą, ji sutiko priimti jį tik dėl Sutvėrėjo, bet ne savo mėgavimuisi. Kaip ir mūsų pasaulyje vaikas, valgydamas „dėl mamos“, suteikia motinai tuo didesnį malonumą, kuo didesnį jį jaučia valgydamas.

Tokioje padėtyje siela turi nuolat kontroliuoti gaunamo malonumo kiekį, kad mėgautųsi tik dėl Sutvėrėjo.

Kadangi bendrajai sielai buvo neįmanoma vienu mostu įveikti natūralų savo troškimą mėgautis dėl savęs – toks jis buvo didelis! – ji suskilo į daugybę skeveldrų – sielų, kurioms lengviau atlikti užduotą darbą – išnaikinti troškimą mėgautis dėl savęs. Tai yra tyrųjų sielų pagrindas. O tamsiosios sielos patiria malonumą, priklausomai nuo savo noro, ignoruodamos gėdos jausmą.

Ir dėl to, jog dvasiniame pasaulyje nėra atstumų ir artumą lemia veiksmų ir minčių sutapimas (tarpusavio artumas, tarpusavio meilė), tai siela, gaunanti „dėl Kūrėjo“, artima Jam, nes jie suteikia vienas kitam tarpusavio malonumą, kaip motina ir vaikas.

Artumą nulemia malonumo, kurį gauna siela dėl Sutvėrėjo, laipsnis. Malonumo troškimas veikia mumyse instinktyviai, o išsivaduoti iš gėdos ir mėgautis dėl Sutvėrėjo kyla iš mūsų pačių ir dėl to reikalauja ypatingų, nuolatinių pastangų.

Siela, gaunanti dėl savęs, savo ketinimu (t.y. dvasiniu veiksmu) priešinga duodančiajam tuo labiau, kuo didesnį malonumą ji egoistiškai gauna.

Kadangi sumažėjęs troškimas atitolina nuo Sutvėrėjo, tai skirtinguose nutolimo lygiuose susidarė skirtingi pasauliai – iki mūsų pasaulio, kur kiekvienai bendrosios sielos dalelei duotas apibrėžtas laikas (gyvenimas) ir pakartotinos galimybės (sielų sugrįžimai) save taisyti.

Žmogus gimsta trokšdamas gauti malonumą tik sau. Visi mūsų „asmeniniai“ troškimai kyla iš tamsiųjų jėgų sistemos, kitaip tariant, žmogus be galo nutolęs nuo Sutvėrėjo ir todėl nejaučia Jo (yra dvasiškai negyvas).

Bet jeigu kovodamas su savimi jis įsigyja troškimą gyventi, mąstyti, veikti tik dėl kitų ir Kūrėjo, tai tokiu būdu apvalydamas sielą jis laipsniškai artėja prie Kūrėjo iki visiško susiliejimo (ir artėdamas jaučia vis didesnį malonumą).

Dėl šio sielos transformavimosi ir yra sukurtas mūsų pasaulis, o visi dvasiniai pasauliai – tik pakopos kelyje į Kūrėją. Beje, susilieti su Kūrėju – uždavinys, tikslas, kurį kiekvienas turi įvykdyti dar gyvendamas mūsų pasaulyje.

Mūsų pasaulis – labiausiai nutolęs nuo Sutvėrėjo taškas. Išsivaduodami iš troškimo patenkinti tik save, mes suartėjam su Juo ir tokiu būdu išlošiame dvigubai: mėgaujamės, gaudami malonumą iš Jo ir suteikdami malonumą Jam. Kaip mes, valgydami pas mamą, mėgaujamės valgiu ir suteiktu mamai malonumu.

Pastebėsime, jog egoistiškas mėgavimasis dėl savęs apribotas gyvenimo trukme ir troškimo dydžiu, kaip neįmanoma suvalgyti dviejų pietų, o duoti, pasidalyti arba gauti dėl kito įmanoma be galo, ir iš to gaunamas malonumas yra neribotas!

Visi pasauliai ir juos apgyvendinantys objektai (tarp jų ir mūsų pasaulį), susijungia viename Kūrėjo sumanyme – suteikti sielai begalinį malonumą. Ir ši vienintelė mintis, tikslas sujungia savyje kūrimo pradžią ir pabaigą. Visos mūsų patiriamos kančios, savęs taisymo darbas ir atpildas nulemti tik šios minties.

Po individualaus išsitaisymo visos sielos vėl susijungia į vieną, ir tokiu būdu kiekvienos sielos gaunamas malonumas ne tik padvigubėja pasitenkinant ir suteikiant džiaugsmą Kūrėjui, bet dar ir padauginamas iš susijungusių sielų kiekio.

O kol kas, tobulindami save, dvasiškai kylantys žmonės praregi ir pradeda jausti kitus pasaulius ir tokiu būdu dar gyvendami šiame pasaulyje virsta visų pasaulių savininkais. Atrodanti absurdiška Kabalos kalba tampa jiems veiksmų, minčių, jausmų kalba, o priešingos mūsų pasaulyje sąvokos susijungia vienoje šaknyje.