Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Iš knygos „Zohar“ įvado

Dėl būtinybės, aprašytos straipsnyje „Paskelbimo sąlygos“, šio straipsnio kalba sąmoningai negraži ir netiksli.

Mūsų suvokiamas supantis pasaulis greičiausiai kalba apie savo netikslingumą, o visų jo ir savo neigiamų savybių priežastimi mes galiausiai laikome Sutvėrėją.

Tačiau kad nors ką suprastume apie supančią gamtą ir save, privalome aiškiai įsivaizduoti kūrimo tikslą, jo galutinę būseną: juk tarpinės būsenos gali būti gana apgaulingos.

Kabalistai teigia, jog kūrimo tikslas – atskleisti sutvėrimams aukščiausiąjį malonumą. Ir dėl to Kūrėjas sukūrė sielas – „troškimą gauti malonumą“. Be to, kadangi norėjo suteikti malonumą iki pasotinimo, tai ir sukūrė tokį milžinišką troškimą jausti malonumą, kad jis prilygtų norui suteikti malonumą.

Taigi siela – tai troškimas jausti malonumą. Ir pagal šitą troškimą ji gauna malonumą iš Sutvėrėjo, beje, gaunamo malonumo kiekį galima išmatuoti troškimo dydžiu.

Visa, kas egzistuoja, priklauso arba Kūrėjui, arba tam, ką Jis sukūrė. Iki troškimo mėgautis, iki sielų sukūrimo egzistavo tik Kūrėjo noras suteikti malonumą. Todėl Jo paties noru suteikti malonumą buvo sukurtas troškimas gauti malonumą (lygus dydžiu, bet priešingas savybe).

Vadinasi, vienintelis dalykas, kuris sukurtas, kuris egzistuoja be Kūrėjo – tai troškimas jausti malonumą. Ir jis yra visų pasaulių ir juos apgyvendinančiųjų medžiaga, o malonumas, išeinantis iš Kūrėjo, suteikia gyvybę ir viską valdo.

Dvasiniuose pasauliuose savybių, troškimų neatitikimas išskiria, nutolina du dvasinius objektus taip, kaip mūsų pasaulyje du materialius objektus skiria atstumas. Ir mūsų pasaulyje, jei du žmonės mėgsta ir nekenčia to paties, t.y. jų skoniai sutampa, mes sakome, kad jie artimi vienas kitam.

O jeigu skoniai, pažiūros skiriasi, tai jie tarsi nutolę vienas nuo kito proporcingai jų skonių ir pažiūrų skirtumui. Ne fizinis, o dvasinis artumas lemia žmonių artumą. Mylintys vienas kitą tarsi susilieja kartu, o nekenčiantys dvasiškai nutolę kaip du poliai.

Troškimas patirti malonumą. Siela be galo atitolinta nuo Kūrėjo, nes yra priešinga Kūrėjo norui duoti malonumą. Kad būtų ištaisytas šis sielų nutolimas nuo Kūrėjo, visi pasauliai suskirstyti į dvi priešingai veikiančias sistemas: keturi šviesūs pasauliai – Acilut, Brija, Jecira, Asija (ABJeA) ir keturi tamsūs pasauliai ABJeA.

Skirtumas tarp šių dvejų sistemų tik tas, kad pirmosios būdinga savybė – teikti malonumą, o antrosios – gauti malonumą. Pirmapradis troškimas gauti malonumą pasidalijo į dvi dalis: viena savybėmis liko tokia pat, o kita įgijo paties Kūrėjo savybes, t.y. suartėjo, susiliejo su Juo.

Po to pasauliai transformavosi iki mūsų materialaus pasaulio, t.y. iki vietos, kur žmogus egzistuoja sistemos „kūnas ir siela“ pavidalu. Kūnas – tai troškimas gauti malonumą, transformavęsis nepakitęs per tamsiuosius pasaulius ABJeA, troškimas mėgautis dėl savęs – egoizmas.

Ir todėl žmogus gimsta egoistu ir yra šios sistemos veikiamas tol, kol nepradeda vykdyti dvasinių įstatymų, suteikdamas džiaugsmą Kūrėjui. Šituo jis palaipsniui apsivalo nuo egoizmo (troškimo mėgautis dėl savęs), įgyja troškimą mėgautis dėl Kūrėjo, jo siela nusileidžia per visą šviesiųjų jėgų sistemą ir apsivelka kūną.

Šituo prasideda taisymosi laikotarpis ir tęsiasi tol, kol visas egoizmas, troškimas tenkinti save, nepersitvarkys į altruizmą, troškimą mėgautis, kad tik būtų malonu Kūrėjui.

Ir šitaip jis susilygina savybėmis su Kūrėju, nes gavimas, kad tenkintum kitą, yra laikomas ne gavimu, o davimu. O kadangi savybių sutapimas reiškia susiliejimą, tai žmogus automatiškai gauna viską, kas jam yra paruošta dar pagal kūrimo sumanymą.

Kūrėjo sukurto troškimo mėgautis suskirstymas į dvi dalis (kūną ir sielą) – pasinaudojant sistemomis ABJeA suteikia mums galimybę pertvarkyti troškimą mėgautis savo malonumui į troškimą mėgautis dėl Kūrėjo ir

• gauti viską, kas paruošta mums pagal kūrimo sumanymą;
• nusipelnyti susiliejimo su Juo būsenos.

Tai laikoma galutiniu kūrimo tikslu. Nebereikalinga tamsioji sistema ABJeA, ji dingsta, anuliuojama. Juk darbas, numatytas 6000 metų (paversti savo egoizmą į troškimą jausti malonumą Sutvėrėjo vardan), atliktas tiek kiekvieno žmogaus per jo gyvenimą, tiek ir visų kartų drauge. O tamsiosios sistemos ABJeA egzistavimas reikalingas tik kūnui sukurti, kad taisydamas jo egoizmą žmogus įgytų savo antrąją – dieviškąją prigimtį.

Bet jeigu egoizmas (malonumo sau troškimas ) yra toks žemas, kaip apskritai jis galėjo kilti Sutvėrėjo mintyse? Atsakymas paprastas. Kadangi dvasiniame pasaulyje laiko nėra, tai galutinė kūrimo būsena ir jo sumanymas atsirado vienu metu, nes dvasiniuose pasauliuose praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į vieną.

Todėl egoizmo (malonumo sau troškimas ir, kaip pasekmės, savybių priešingumo, atsiskyrimo nuo Kūrėjo) dvasiniame pasaulyje niekad neegzistavo. Nuo kūrimo pradžios iki pabaigos siela pereina tris būsenas. Pirmoji – galutinė būsena, savybių panašumu jau esanti greta Sutvėrėjo.

Antroji – mūsų tikrovė, kur per 6000 metų dviejų ABJeA sistemų suskirstytas į kūną ir sielą egoizmas transformuojamas į altruizmą. Per šį laiką išsitaiso tik sielos: sunaikinamas dėl kūno įtakos įgytas egoizmas ir pasiekiamas iš prigimties joms būdingas altruizmas.

Netgi teisuolių sielos nepatenka į rojų (tam tikrą šviesiosios ABJeA sistemos lygį), kol neišnyks visas egoizmas „kūnuose“ ir nesupus kūnai „žemėje“ (Asija pasaulio malchut).

Trečioji būsena – ištaisytų sielų būsena po „mirusiųjų prisikėlimo“, t.y. po to, kai ir patys „kūnai“ išsitaisys, kai kūnui būdingas egoizmas virs altruizmu, ir tokiu būdu kūnas irgi taps vertas ir galės gauti visą Sutvėrėjo jam skirtą malonumą, tuo pat metu dėl savybių panašumo susilies su Kūrėju. Ir taip suteikia malonumą Kūrėjui – juk mėgaujasi susiliedamas su Juo.

Įdėmiai pažvelgę, mes pastebėsime, kad šios trys būsenos įpareigoja viena kitą atsirasti, jei nebūtų nors vienos, išnyktų likusios.

Pavyzdžiui, jei neatsirastų trečioji galutinė būsena, nebūtų pirmosios – nes ji atsirado greta Sutvėrėjo tik todėl, kad ateitis (trečioji būsena) atlieka ten dabarties vaidmenį, ir pirmosios būsenos visas tobulumas tik dėl būsimos būsenos projekcijos į dabartį – jeigu nebūtų ateities, nebūtų ir dabarties.

Tokiu būdu ateitis įpareigoja dabartį egzistuoti. O jei išnyktų kas nors iš antrosios būsenos – darbo taisant save, tai kaip atsirastų trečioji, ištaisyta būsena, įpareigojanti pirmąją?

Taip pat pradinė būsena, kur jau dėl ateities (trečiosios būsenos) yra tobulybė, įpareigoja tokiu būdu ir antrąją, ir trečiąją būsenas egzistuoti ir išnykti.

Bet iškyla klausimas: jeigu trečioji būsena jau egzistuoja (nors ir nejaučiame) ir mes Kūrėjo sumanymu privalome ją pasiekti, tai kur gi mūsų valios laisvė?

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad nors mes ir privalome pasiekti nurodytą tikslą, bet yra du jo pasiekimo keliai (nuo pirmosios iki trečiosios būsenos).

• Pirmas – savanoriškas – sąmoningai vykdant Kabalos nurodytas taisykles.
• Antras – kančių kelias, nes kančios gali ištaisyti kūną, priversti egoizmą pavirsti altruizmu ir tokiu būdu susilieti su Kūrėju.

Šie du keliai skiriasi tik tuo, kad pirmas yra trumpesnis. Juk antruoju keliu mes kentėdami vis tiek grįšime prie pirmojo. Šiaip ar taip, viskas tarpusavyje susiję ir yra būtina visoms mūsų būsenoms, nuo kūrimo pradžios iki pabaigos. Mes, sugadinti ir niekingi, turime prilygti mūsų Kūrėjui, t.y. tapti absoliučiai tobulais. Juk negali iš tobulo, koks Jis yra, atsirasti kažkas netobula.

Dabar suprantama, kad tikrasis mūsų kūnas – ne tas, kurį turime dabar. Mūsų tikrojo kūno (tobulo ir nemirtingo) būsena yra pirmoji ir trečioji.

O dabartinei, antrai būsenai, mums specialiai duotas žemas, ydingas, sugadintas, visiškai egoistiškas kūnas, troškimų skirtingumu atplėštas nuo Kūrėjo – būtent tam, kad jį ištaisytume ir gautume vietoj jo trečiosios būsenos nemirtingą kūną. Tik esant mūsų būsenos įmanoma atlikti visą darbą.

Bet galima sakyti, kad ir būdami antros būsenos esame absoliučiai tobuli, nes mūsų kūnas (troškimas gauti malonumą, egoizmas), nykstantis kiekvieną dieną, mums visiškai netrukdo – išskyrus laiką, reikalingą galutinai jį pašalinti ir vietoj jo gauti amžiną ir tobulą kūną.

Kokiu būdu iš tobulumo, kuris yra Kūrėjas, atsirado tokia netobula visata ir mes, ir mūsų visuomenė su jos žemais polinkiais?

Mūsų laikino kūno, visos visatos, žmonijos jos dabartiniu pavidalu Sutvėrėjas visai nebuvo sumanęs. Sutvėrėjo atžvilgiu mes jau esame savo galutinės būsenos. O visa, kas laikina, kaip antai, kūnas su jo egoizmu, tik sukuria galimybę pakilti tobulinant save.

Visos kitos šio pasaulio būtybės dvasiškai kyla arba leidžiasi kartu su Žmogumi ir drauge su juo pasiekia tobulybę. Kadangi trečioji būsena veikia pirmąją, mes pasieksime nurodytą tikslą savanoriško dvasinio vystymosi keliu arba kančių keliu. Beje, kančios veikia tik mūsų kūną.

Iš čia matyti, kad egoizmas sukurtas tik tam, kad būtų išrautas iš pasaulio ir paverstas altruizmu. O kančios atskleidžia mums kūno menkumą, kad įsitikintume, jog jis laikinas ir nereikalingas.

Kai visi pasaulio žmonės nuspręs sunaikinti egoizmą ir galvoti ne apie save, o tik apie kitą – išnyks visi rūpesčiai ir kiekvienam bus garantuotas ramus, sveikas, laimingas gyvenimas, nes kiekvienas bus įsitikinęs, jog visas pasaulis rūpinasi ir galvoja apie jo gerovę.

O kol mes esame įklimpę į egoizmą, nėra jokio vaisto nuo kančių, nuolat užgriūvančių žmoniją. Atvirkščiai, būtent šias kančias siunčia Kūrėjas, siekdamas atvesti mus prie sprendimo pasirinkti Kabalos siūlomą kelią, meilės ir rūpinimosi vienas kitu kelią.

Todėl žmonių tarpusavio santykių pareigos, priesakai pagal Kabalą yra svarbesni už priesakus, žmogaus pareigas Kūrėjo atžvilgiu – nes leidžia greičiau išnaikinti egoizmą.

Ir nors mes dar nepasiekėme trečiosios būsenos, bet tai nė kiek mūsų nežemina, nes tai – tik laiko klausimas. Mes galime pajausti ateitį jau dabar, būdami savo (dabartinės) būsenos, bet ateities pojūtis priklauso nuo įsitikinimo, t.y. visiškai įsitikinusiam atsiras tikslus trečiosios būsenos pojūtis. Mūsų kūnas tokiu atveju tarsi neegzistuoja.

Bet siela egzistuoja amžinai, nes savo savybe sutampa su Kūrėju (skirtingai nei protas – materijos produktas). Šią savybę siela įgijo vystydamasi, nors jos pirmapradė prigimtis – malonumo troškimas.

Troškimas pagimdo poreikius, o poreikiai – tokio lygio mintis ir žinias, kokio reikia poreikiams patenkinti. Ir kadangi žmonių norai skirtingi, natūraliai skiriasi ir poreikiai, mintys, išsivystymas.

Tik žemus poreikius turinčiųjų mintys ir išsilavinimas nukreipti į šių troškimų tenkinimą. Nors jie naudojasi žiniomis ir protu, bet jų protas yra žemesnio (gyvūninio) lygio.

Tie, kurių malonumo sau troškimą sudaro tokie žmonių norai, kaip, pavyzdžiui, valdyti kitus, panaudoja savo jėgą, protą, išsilavinimą šiam norui pasiekti. Tie, kurie pasitenkina žiniomis ir tik žiniomis, panaudoja savo protą, poreikius, žinias šiam norui patenkinti.

Šias tris troškimų rūšis tam tikra proporcija turi kiekvienas iš mūsų. Niekad nepasitaiko, kad jos būtų gryno, t.y. vieno pavidalo. Tuo žmonės ir skiriasi.

Žmonių sielos, pereidamos šviesiuosius pasaulius ABJeA, įgyja savybę patirti malonumą dėl žmonių ir Kūrėjo. Kai siela įeina į kūną, žmogui atsiranda altruizmo troškimas, Kūrėjo siekimas. Šio siekimo jėga priklauso nuo troškimo dydžio.

Visa, ką pasiekia siela būdama antrosios būsenos, amžinai lieka jos, nepriklauso nuo sugadinto, pasenusio kūno mirties. Atvirkščiai, be jo ji tuoj pat užima atitinkamą dvasinę pakopą (iki aukščiausios, vadinamos „rojumi“).

Ir jau tikrai, sielos amžinumas visiškai nepriklauso nuo gyvenime įgytų žinių, kurios dingsta kartu su kūnu. Jos amžinumas tik tas, kad ji įgijo Kūrėjo savybę.

Yra žinoma, kad per 6000 metų, kurie suteikti mums išsitaisyti naudojantis Kabala, mes taisome ne mūsų kūną su jo siaubingu troškimu mėgautis, o tik mūsų sielą, keldami ją apsivalymo ir dvasinio vystymosi šviesiomis pakopomis. Bet galutinis egoizmo ištaisymas įmanomas tik esant būsenos, kuri vadinasi "mirusiųjų prisikėlimas".

Kaip buvo pastebėta, pirmoji būsena įpareigoja trečiąją visiškai atsiskleisti ir todėl pirmoji būsena daro būtiną mirusių kūnų (egoizmo su visomis jo ydomis) prisikėlimą. Ir vėl prasideda darbas – siaubingos formos egoizmo perdarymas į tokio pat dydžio altruizmą. Taip mes išlošiame dvigubai :

• turime kūno suteiktą milžinišką norą gauti malonumą;
• gaudami malonumą ne tam, kad mėgautumėmės patys, o tam, kad išpildytume Kūrėjo norą – šituo mes tarsi negauname malonumo, o suteikiame Jam galimybę mums jį duoti. Todėl esame susilieję su Juo (juk panašūs į Jį veiksmu) – Jis suteikia mums malonumą, o mes suteikiame Jam tokią galimybę. Taigi mirusiųjų prisikėlimas kyla iš pirmosios būsenos.

Mirusiųjų prisikėlimas, kaip dabar aišku, turi įvykti antrosios būsenos pabaigoje – išnaikinus egoizmą, įgijus altruizmą ir suvokus sielos dvasines pakopas iki pačių aukščiausių. Tokios būsenos siela, atėjusi į tobulumą, leidžia atgaivinti ir visiškai ištaisyti kūną.

Beje, šis principas („mirusiųjų prisikėlimas“) veikia ir kiekvienu konkrečiu atveju: kai norime panaikinti blogą įprotį, savybę, polinkį, pirmiausia turime visiškai jų atsikratyti, o paskui galima vėl iš dalies juos panaudoti reikiama kryptimi. Bet kol visiškai neatsikratėme, neįmanomas jų panaudojimas reikiama, protinga, nepriklausoma kryptimi. Iš viso, kas pasakyta, galima suprastu, koks yra mūsų vaidmuo ilgoje tikrovės grandinėje, kurios mažiausia grandis – kiekvienas mūsų. Mūsų gyvenimą galima suskirstyti į 4 laikotarpius:

1. Nuo gimimo dienos iki „13 metų“ pasiekiamas maksimalus egoizmas iš tamsiosios ABJeA sistemos, kad paskui būtų taisomas. Malonumai, gaunami iš tamsiosios ABJeA sistemos, ne patenkina, o tik padidina malonumo troškimą.

Pavyzdžiui, žmogus trokšta gauti malonumą, bet kai jį patiria, troškimas padidėja dvigubai, o pasiekus paskutinį, keturgubai... Ir jeigu žmogus neriboja savęs, neapsivalo pagal Kabalos metodiką nuo nereikalingų troškimų ir neatsigręžia į altruizmą, visą gyvenimą troškimas didėja, kol mirdamas žmogus pamato, kad nepasiekė ir pusės to, ko troško.

Taigi nors tamsiųjų jėgų vaidmuo yra tas, kad suteikti žmogui žaliavą darbui, bet dažniausiai pasirodo, kad jis pats – žaliava tamsiosioms jėgoms.

2. Nuo „13 metų“ ir toliau suteikiama jėga šviesiam taškui žmogaus širdyje (esančiam dar nuo dvasinio gimimo) ir atsiranda galimybė vykdyti dvasinius įstatymus ir pakilti veikiant šviesioms ABJeA jėgoms.

Pagrindinis šito laikotarpio uždavinys – įgyti ir maksimaliai padidinti dvasinių malonumų troškimą. Juk nuo gimimo žmogus trokšta tik materialių dalykų, trokšta turėti visą pasaulį – turtus, garsumą, valdžią, nesvarbu, kad jie yra laikini ir nepastovūs.

Tačiau kai žmogus išsiugdo dvasinį troškimą, jis nori valdyti ir amžiną dvasinį pasaulį – tai ir yra tikrasis noras, galutinis egoizmas. Štai tada jis gali, tobulindamas save (t.y. taisydamas šitą milžinišką troškimą mėgautis), pasiekti dvasios viršūnių – proporcingai ištaisytam egoizmui.

Egoizmas sudaro didžiulių sunkumų, atstumia nuo dvasingumo, ir jeigu žmogus neįsitraukia į nuolatinę, žiaurią kovą su savimi, tai pradeda trokšti visko, kas yra pasaulyje. Tačiau jei kova sėkminga, atsiranda nepaprastai stipri trauka Sutvėrėjui, padedanti susilieti su Juo. Šis troškimas susilieti su Kūrėju yra paskutinė antrojo laikotarpio pakopa.

Kylantysis įveikia penkių sielos pakopų kelią – nefeš, ruach, nešama, chaja, jachida ir pasiekia trečiojo laikotarpio lygį.

3. Trečiuoju vystymosi laikotarpiu žmogus studijuoja Kabalą ir ekrano dėka vykdo aukštesniojo pasaulio įstatymus, ketindamas suteikti džiaugsmą Sutvėrėjui, visiškai ne dėl naudos sau. Šis darbas ištaiso, pertvarko egoizmą į troškimą kurti gėrį kaip Kūrėjas.

Proporcingai sunaikintai egoizmo daliai žmogus gauna tam tikro lygio sielą – šviesos, malonumo kiekį, sudarytą iš 5 dalių (nefeš, ruach, nešama, chaja, jachida – NaRaNCHaJ). Kol dar lieka malonumo sau troškimas (egoizmas), žmogus yra atplėštas nuo Kūrėjo, ir net smulkiausia siela negali įeiti į kūną.

Tačiau kai žmogus visiškai panaikina egoizmą ir pasiekia troškimą mėgautis tik dėl malonumo Kūrėjui, t.y. tampa panašus į Kūrėją, tuoj pat visa jo siela, vienos bendrosios sielos dalis, įeina į jį.

4. Ketvirtasis laikotarpis (po mirusiųjų prisikėlimo, t.y. po visiško sunaikinimo), kai vėl atstatomas visas egoizmas. Vėl prasideda jo pertvarkymas į altruizmą. Tačiau tik vienetai pajėgūs atlikti šį darbą mūsų pasaulyje.

Kabaloje pasakyta, kad visi pasauliai sukurti žmogui. Ar nekeista, kad dėl tokio mažo objekto, koks yra žmogus, kuris pasimeta net mūsų pasaulyje, o dar menkesnis kitų pasaulių atžvilgiu, Kūrėjas stengėsi visa tai sukurti? Kam žmogui viso to reikia?

Visas Kūrėjo malonumas patenkinti sutvėrimus priklauso nuo to, kiek Jo sutvėrimai jaučia Jį, nuo jų įžvalgumo ir įsisąmoninimo, kad visą gėrį duoda Jis. Tik tokiu atveju Jis gauna malonumą iš mūsų.

Kaip tėvas, žaidžiantis su mylimu sūnumi, pasitenkina tuo, kad sūnus žiūri į jį, kad sūnus pripažįsta tėvą kaip mylimą, stiprų, laukiantį tik prašymų ir pasiruošusį juos patenkinti.

Pabandyk įsivaizduoti didžiulį Kūrėjo džiaugsmą dėl tų tobulųjų, kurie sugebėjo pakilti tiek, kad pamatė ir pajuto visa, kas dėl jų paruošta, ir pasiekė tokius santykius su Kūrėju, kaip tėvo su mylimu ir mylinčiu sūnumi, tada suprasi, kad dėl šito vertėjo Kūrėjui sukurti visus pasaulius. O išrinktieji supras ir daugiau, kas yra atskleidžiama artėjantiems prie Kūrėjo...

Kad paruoštų kūrinius šiam vaidmeniui, yra parengti 4 vystymosi lygiai: negyvasis, augmeninis, gyvūninis ir žmogus, atitinkantys 4 malonumo troškimo lygius. Svarbiausia pakopa – ketvirtoji, bet ją pasiekti įmanoma tik palaipsniui vystantis, visiškai įsisavinant kiekvieną pakopą.

Pirmoji pakopa (negyvoji) – pasireiškimo pradžia, troškimo užmezgimas mūsų materialiame pasaulyje. Joje yra jėga, jungianti visas negyvosios gamtos rūšis, bet kiekviena šios gamtos sudedamųjų dalių (pavyzdžiui, akmenys) neturi savojo judėjimo.

Malonumo troškimas gimdo poreikius, o poreikiai pagimdo judesius pasiekti trokštamą. Šiuo atveju (pirmojoje pakopoje) malonumo troškimas labai mažas ir todėl daro įtaką visų sudedamųjų dalių sumai vienu metu, o nepasireiškia kiekviename negyvosios gamtos elemente atskirai.

Kitoje pakopoje (augmeninėje) malonumo troškimas didesnis ir jau pasireiškia kiekvienoje atskiroje sudedamojoje dalyje. Todėl kiekvienas augmeninės pakopos elementas turi savąjį judėjimą – „pleistis, atsisukti į saulę“ kaip augalai mūsų pasaulyje. Šioje pakopoje jau vyksta maitinimo ir sekrecijos procesai. Tačiau dar nėra kiekvieno asmeninės valios laisvės jausmo.

Trečioje pakopoje (gyvūninėje) troškimas gauti malonumą dar didesnis. Čia troškimas pagimdo kiekviename atskirame elemente asmeninius jausmus – kiekvieno savitą gyvenimą, kuris skiriasi nuo kitų. Bet šioje pakopoje kol kas nėra rūpinimosi pašaliniais jausmo, t.y. jiems dar trūksta reikiamos užuojautos arba džiaugsmo dėl panašių į save.

Paskutinėje, ketvirtoje, pakopoje malonumų troškimas pagimdo artimojo jausmą. Ir skirtumas tarp, pavyzdžiui, trečios ir ketvirtos pakopos toks, koks yra tarp visų gyvūnų, kartu sudėjus, ir žmogaus, nes gyvūnas nejaučia artimo. Gyvūno poreikiai apsiriboja tik jo noru.

Tuo tarpu žmogus, sugebantis jausti artimą, tampa jo poreikių savininku ir tokiu būdu prisipildo pavydu jam. Žmogui norisi vis daugiau ir daugiau, kol panorsta viso pasaulio.

Kūrėjo tikslas – suteikti gėrį sutvėrimams, kad jie pažintų Jo didybę ir gautų iš Jo visą jiems paruoštą malonumą. Aišku, jog ši vaidmenį gali atlikti tik žmogus. Tik žmogus turi reikiamą artimojo pojūtį. Tik žmogus gali transformuoti troškimą gauti malonumą į troškimą suteikti malonumą kitiems, vykdydamas Kabalos rekomendacijas savame vidiniame darbe.

Šie sugebėjimai leidžia jam pajausti dvasinius pasaulius ir patį Kūrėją. Savo lygyje suvokdamas tam tikro dvasinio pasaulio eilinę NaRaNCHaJ pakopą, jis gauna malonumą, o tai atitinka kūrimo tikslą.

Bet paprasta akimi nesimato, kad būtent žmogus, nepaisant jo menamo menkumo Visatos atžvilgiu, yra kūrimo centras ir tikslas: jis atrodo panašus į kirminą, gyvenantį svogūne ir manantį, kad visas pasaulis toks pat kartus ir mažas, kaip tas svogūnas, kuriame jis gimė.

Tačiau tuo momentu, kai suardo išorinį svogūno lukštą ir apsidairo aplink, sušunka apstulbęs: „Aš maniau, kad visas pasaulis kaip tas svogūnas, kuriame gimiau, bet dabar matau didžiulį, nuostabų pasaulį!“

Taip ir mes, gimę egoizmo apvalkale, trokšdami tik mėgautis, nesame pajėgūs be Kabalos (mūsų ištaisymo instrumento) suardyti egoizmo apvalkalo ir paversti troškimą gauti malonumą į troškimą suteikti malonumą kitiems ir teikti džiaugsmą Kūrėjui. Ir todėl manome, kad visas pasaulis – vien tai, ką matome ir juntame, nejausdami, kiek gero paruošė mums Kūrėjas.

Viskas, kas sukurta, susideda iš 5 pasaulių:

• Adam Kadmon;
• Acilut;
• Brija;
• Jecira;
• Asija.

Bet kiekviename iš jų yra begalė sudedamųjų dalių.

5 pasauliai atitinka 5 sfiras:

• Adam Kadmon atitinka sfirą Keter;
• Acilut – sfirą Chochma;
• Brija – sfirą Bina;
• Jecira – sfirą Tiferet;
• Asija – sfirą Malchut.

Šviesa (malonumas), pripildanti šiuos pasaulius, yra atitinkamai 5 rūšių:

• Jechida;
• Chaja;
• Nešama;
• Ruach;
• Nefeš.

Jos vadinamos NaRaNCHaJ – tai sutrumpinimas, sudarytas iš pirmųjų raidžių atbuline tvarka.

Taigi:

• pasaulis Adam Kadmon pripildytas malonumo, šviesos, vadinamos Jechida;
• pasaulis Acilut pripildytas malonumo, šviesos, vadinamos Chaja;
• pasaulis Brija pripildytas malonumo, šviesos, vadinamos Nešama;
• pasaulis Jecira pripildytas malonumo, šviesos, vadinamos Ruach;
• pasaulis Asija pripildytas malonumo, šviesos, vadinamos Nefeš.

Patys pasauliai, t.y. troškimas gauti malonumą ir pats juos pripildantis malonumas, atsiranda iš Kūrėjo. Bet kiekvienas pasaulis savo ruožtu susideda iš sfirų: Keter, Chochma, Bina, Tiferet, Malchut, kurios atitinkamai yra pripildytos savo šviesos NaRaNCHaJ.

Be to, kiekvienas pasaulis susideda iš keturių lygių:

• negyvojo;
• augmeninio;
• gyvūninio;
• žmogaus.

Žmogaus siela (nešama) atitinka lygį „žmogus“.
Angelai (malachim) atitinka lygį „gyvūninis“.
Apvalkalai, rūbai (levušim) atitinka lygį „augmeninis“.
Struktūros (eichalot) atitinka lygį „negyvasis“.

Lygiai yra vienas kitame kaip koncentriniai apskritimai (kaip svogūno lukštai):

• viduje yra sfira Keter, daranti įtaką tam tikram pasauliui kaip Kūrėjas;
• iš išorės ją tarytum apvelka nešamot – žmonių, esančių tame pasaulyje, sielos;
• po to vienas kitą atitinkamai apvelka malachim, levušim, eichalot.

Negyvasis, augmenimis, gyvūninis lygiai – viskas yra sukurta dėl ketvirtosios troškimo pakopos – žmogaus ir jo sielos. Tai ir yra kitų lygių vaidmuo, ir todėl jie tarytum apvelka iš išorės žmogaus sielą, t.y. jam tarnauja.

Nuo gimimo žmogus turi bendros (pirmapradės) sielos dalelę. Ši dalelė yra taškas. Ji yra tarsi žmogaus širdyje, t.y. jo troškimo, egoizmo viduje. Visa, kas sutverta, sudaryta taip, kad bendri dėsniai, veikiantys visuose lygiuose ir visuose pasauliuose, pasireiškia ir kiekvienoje kūrinijos dalyje, net ir pačioje mažiausioje.

Pavyzdžiui, viskas, kas egzistuoja, susideda iš 5 pasaulių arba 5 sfirų: Keter, Chochma, Bina, Tiferet, Malchut. Savo ruožtu kiekvienas pasaulis susideda iš 5 sfirų ir kiekvienas, net pats nereikšmingiausias objektas susideda iš 5 sfirų.

Kaip jau sakyta, mūsų pasaulį sudaro 4 lygiai: negyvasis, augmeninis, gyvūninis, žmogus, kas atitinka sfiras Malchut, Tiferet, Bina, Chochma , o jų šaknis, šaltinis vadinamas Keter.

Bet kuri negyvojo, augmeninio, gyvūninio ar žmogaus dalis irgi susideda iš 4 lygių (negyvasis, augmeninis, gyvūninis, žmogus), atitinkančių troškimo lygio dydį, pavyzdžiui, pats žmogus taip pat turi 4 troškimo lygius – negyvąjį, augmeninį, gyvūninį, žmogų, kurių centre yra jo sielos taškas.

Kol nepasiekiamas „13 metų“ lygį šis taškas yra ramybės būklės (nėra jaučiamas). Tačiau, kai žmogus pradeda vykdyti dvasinius įstatymus, net nežiūrėdamas į Kūrėją kaip į viso egzistuojančio Vadovą, t.y. be reikiamos pagarbos ir baimės, nes žmogus nejaučia Sutvėrėjo, turi troškimą pats gauti malonumą, bet siekia tikslo įgauti polinkį altruizmui – tas taškas jo širdyje ima vystytis, ir žmogus pradeda jausti jo veikimą.

Tai yra visas Kabalos ir pagal jos metodiką vykdomų dvasinių įstatymų, vadinamų priesakais, priklausančių aukštajam, dvasiniam pasauliui, stebuklas. Todėl jų studijavimas ir vykdymas net egoistiniais asmeninio dvasinio augimo tikslais apvalo ir palaipsniui pakelia žmogų. Bet tik iki pirmojo lygio – negyvojo.

Tiek, kiek žmogus aukština dvasinius troškimus, palygindamas su materialiais, ir siekia altruizmo, jis keičia savo troškimus ir tokiu būdu kuria ištisą šio pirmojo lygio formą. Tada jo siela pakyla ir apsivelka sfirą Malchut pasaulyje Asija, ir visas žmogaus kūnas atitinkamai jaučia šviesą (šio lygio malonumą). Ir ši šviesa padeda žengti aukštesnių pakopų link.

Kaip žmogui gimstant dvasiškai jo širdyje yra Nefeš lygio sielos šviesos taškas, taip ir dabar, gimstant visam pasaulio Asija lygiui Nefeš, jis turi kitos aukštesnės pakopos – Asija pasaulio Ruach – tašką.

Ir taip kiekviename lygyje: kada žmogus visiškai jį įsisavina, tada pereina į kito aukštesnio lygio tašką. Tai yra vienintelis žemesniojo ir aukštesniojo ryšys iki pačios aukščiausios pakopos. Šis taškas sudaro galimybę žengti į priekį, Kūrėjo link.

Ši Asija pasaulio Nefeš lygio šviesa vadinama Asija pasaulio negyvojo lygio šviesa, nes atitinka ištaisytą negyvąją troškimo dalį žmogaus kūne. Tokio žmogaus veiksmai dvasiniame pasaulyje panašūs į negyvosios gamtos veiksmus materialiame pasaulyje. Jis neturi asmeninių judesių, o yra tik bendras visos negyvų objektų, troškimų masės judėjimas, apimantis visas dalis kaip bendrą.

Pasaulio Asija objektą Nefeš sudaro sudedamosios dalys, kaip žmogaus kūno 613 organų atitinka 613 dvasinių įstatymų. Ir kiekvienos dalies jautimas, malonumas nuo Kūrėjo šviesos savas, kitoks. Bet kol kas šie dalių pokyčiai nepastebimi, ir kabalistas jaučia tik bendrą šviesos įtaką, vienodai plintančią visose dalyse. Ir nors tarp sfirų nuo pačios viršutinės (Keter pasaulyje Adam Kadmon) iki pačios žemiausios (Malchut pasaulyje Asija) nėra skirtumo, bet žmogaus, gaunančio šviesą, atžvilgiu skirtumas yra.

Sfiros susideda iš indo ir jį pripildančios šviesos. Šviesa išeina iš paties Sutvėrėjo. Indai taip pat vadinami sfiromis Keter, Chochma, Bina, Tiferet, Malchut. Paskutiniuose trijuose pasauliuose – Brija, Jecira, Asija – šie indai yra filtrai, sulaikantys ir tiksliai matuojantys šviesos porcijas vartotojui taip, kad kiekvienas gautų tik tam tikrą šviesos porciją griežtai pagal savo dvasinio išsivystymo lygį. Nors šviesa juose yra homogeniška, bet mes vadiname išeinančias šviesas NaRaNCHaJ, nes šviesa skirstoma pagal filtrų – indų savybes.

Malchut – pats tankiausias filtras. Iš jos gaunama šviesa nedidelė, jos pakanka tik negyvajai daliai žmogaus kūne ištaisyti. Todėl ši šviesa vadinama Nefeš.

Tiferet – skaidresnis už Malchut filtras, todėl šviesos porcija, kurią jis (filtras) praleidžia nuo Kūrėjo iki mūsų, skirta augmeninei daliai žmogaus kūne įdvasinti. Ji intensyvesnė nei šviesa Nefeš ir vadinama Ruach.

Bina skaidresnė už Tiferet ir praleidžia Kūrėjo šviesą, pakankamą gyvūninei daliai žmogaus kūne ištaisyti, vadinamą šviesa Nešama.

Chochma – skaidriausias filtras, praleidžia šviesą, kad išaukštintų žmogaus kūno dalį „žmogus“. Ši šviesa vadinama Chaja, jos jėgai nėra ribos.

Kaip jau sakyta, jeigu žmogus su Kabala pasiekė lygį Nefeš, jo viduje jau yra kito lygio taškas – Ruach. O jei ir toliau apibrėžtu tikslu naudodamas Kabalą dvasiniams įstatymams (priesakams) vykdyti įgauna malonumo troškimo augmeninį lygį, tai kartu su tašku įgyja indą, kylantį ir apvelkantį Asija pasaulio sfirą Tiferet, ir ji teikia jam stipresnę šviesą – Ruach, atitinkančią lygį „augmeninis“ žmogaus kūne.

Kaip ir mūsų pasaulio augmenijoje, žmoguje atsiranda asmeninis dvasinis judėjimas ir išsiskirsto dvasinės jėgos. Ir visiškai įsisavinus lygį Ruach, jame jau yra kito Nešama lygio taškas.

O studijuodamas Kabalos paslaptis žmogus įdvasina gyvūninį savo troškimo lygį ir, kai suformuoja visą indą, pakyla bei apsivelka sfirą Bina pasaulyje Asija ir gauna į jį šviesą Nešama. Žmogus tokiu atveju vadinamas „švariu gyvūnu“, nes apvalė gyvūninę savo kūno dalį.

Kaip gyvūne, jame atsiranda individualus jausmas – pojūtis kiekviename iš 613 troškimų, priesakų, nes individualiai, kaip gyvūnas mūsų pasaulyje, atlieka kiekvieną judesį. O gaunamo malonumo, šviesos skirtumas panašus į skirtumą tarp gyvūno ir augalo mūsų pasaulyje.

Kai visiškai įsisavina 613 troškimų, indo dalių ir gauna į jį savitą kiekvienai iš 613 dalių malonumo šviesą, tai su šia šviesa, toliau tobulindamas save, apvalo savo troškimo dalį „žmogus“, nes ji gimė iš taško, atsiradusio baigiant formuoti indą Nešama.

Užbaigus formuoti lygio „žmogus“ tam tikrą troškimą, gauna kitų žmonių pojūčius, jų mintis. O gaunama šviesa, malonumas skiriasi nuo ankstesnės pakopos, kaip mūsų pasaulyje žmogus skiriasi nuo gyvūno.

Tačiau visi šie 5 lygiai – tai tik Asija pasaulio NaRaNCHaJ malonumai, t.y. šviesa Nefeš. Ir net Ruach nėra jame, nes Ruach – šviesa pasaulyje Jecira, Nešama – šviesa pasaulyje Brija, Chaja – šviesa pasaulyje Acilut ir Jachida – šviesa pasaulyje Adam Kadmon. Bet tai, kas būdinga visumai, yra ir kiekvienoje visumos dalyje, t.y. šios 5 šviesos rūšys yra ir pasaulyje Asija, bet bendras jų lygis yra Nefeš – pats mažiausias, negyvasis lygis.

O Jecira pasaulyje šios 5 šviesos rūšys yra bendro Ruach lygio, Brija pasaulyje NaRaNCHaJ yra lygio Nešama, Acilut pasaulyje – NaRaNCHaJ lygio Chaja ir Adam Kadmon pasaulyje – NaRaNCHaJ lygio Jachida, o skirtumas tarp pasaulių, kaip tarp NaRaNCHaJ lygių Asija pasaulyje.

Taigi viskas priklauso nuo žmogaus, norinčio suvokti aukštesnįjį pasaulį, dvasinio lygio. Žmogus sugretina savo dvasines savybes su pasaulių savybėmis ir dėl to jis tampa integralia jų dalimi.

Tai ir yra paaiškinimas, dėl ko sukurti visi pasauliai ir kam žmogui jų reikia. Juk neįmanoma mums būtų pasiekti Kūrėją be nuoseklaus kopimo kiekvieno pasaulio pakopomis NaRaNCHaJ. Be to, suvokdamas tam tikrą lygį žmogus jaučia šviesą, malonumą, o tai padeda jam žengti toliau naikinant troškimą tenkinti save, kol jis prieis kūrimo tikslą – santykius su Kūrėju kaip tėvo ir sūnaus.

Ir žinok, jog šis NaRaNCHaJ, apie kurį mes kalbame, – tai 5 dalys, į kurias skaidoma visa, kas sukurta. Ir tai, kas veikia bendroje sistemoje, veikia jos ir menkiausioje dalyje. Net pačiame žemiausiame Asija pasaulio lygyje, dvasiškai negyvos gamtos pasaulyje, yra 5 dalys – jo atskiras NaRaNCHaJ.

Todėl bet koks smulkiausias troškimas susideda iš 5 dalių: Keter – Kūrėjo atstovas, Chochma, Bina, Tiferet, Malchut – paties kūrinio 4 lygiai, o nukreipiantis jį malonumas taip pat susideda iš 5 šviesos rūšių NaRaNCHaJ.

Taigi net Asija pasaulio dvasiškai negyvo lygio šviesos neįmanoma pasiekti be 4 suvokimo tipų. Nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų išvengti Kabalos studijavimo ir dvasinių įstatymų vykdymo mąstydamas apie žmones ir Kūrėją, kad būtų suvoktas Ruach lygis, išvengti Kabalos paslapčių – Nešama lygiui suvokti ir fizinių veiksmų mūsų pasaulyje – Nefeš lygiui suvokti.

Mūsų karta dar yra pasinėrusi į tamsą. Tačiau priežastis aiški: tikėjimas susilpnėjo apskritai ir konkrečiai – senovės išminčių išmintingumu, o Kabalos knygose apstu šiurkščių, sudaiktintų aprašymų.

Todėl atsirado visapusiško „Zohar“ knygos komentaro būtinybė. Šis veikalas išvadavo mus iš baimės, jog Kabala bus traktuojama neteisingai. Kabala tampa prieinama kiekvienam žmogui.

Komentaras pavadintas „Laiptai“, nes padeda kiekvienam palaipsniui, kaip laiptų pakopomis, pakilti į dvasines aukštumas, priklausomai nuo jo troškimo, suvokti pasaulių sukūrimo ir savo vietos tuose pasauliuose gelmes.

Kabalos paskirtį galima paaiškinti pavyzdžiu:

„Tolimoje karalystėje vienas pavaldinys pažeidė griežtą įstatymą ir karaliaus įsakymu buvo ištremtas iš šalies – atskirtas nuo draugų, giminių, visko, kas buvo jo gyvenime gera. Naujojoje vietoje jam buvo labai bloga, liūdna. Bet pamažu jis priprato, kaip prie visko gyvenime, o greit ir visai užmiršo, kur ir kaip gimė, gyveno, kad buvo ištremtas ir apskritai pamiršo kažkada buvęs kitoje vietoje. Įsigijo naujojoje vietoje namus, draugų ir kt. Bet štai kartą pakliuvo jam į rankas knyga apie tą senąją karalystę – ir jis atsiminė, kur ji ir kokia ir kaip ten puiku. Studijuodamas knygą jis suprato, už ką jį ištrėmė ir kokiu būdu galima ten sugrįžti“.

Karalystė – tai dvasinis pasaulis, kur viskas puiku tiems, kurie vykdo Didžiojo Karaliaus – Kūrėjo įstatymus. Ištrėmimo vieta – mūsų pasaulis. Knyga, su kuria kiekvienas mūsų gali asmeniškai atkurti tai, kas užmiršta, t.y. mūsų sielų vietą, suprasti, kodėl jos ištremtos, ir sugebėti sugrįžti, – tai knyga „Zohar“!

Bet jeigu knyga „Zohar“ tiek svarbi, kad suteikia galimybę suvokti aukštesniuosius pasaulius, pamatyti, pajausti sielų pasaulį ir patį Kūrėją, kodėl gi iki mūsų laikų ji buvo paslėpta, beveik 2000 metų iki Ari Kabalos metodikos atsiradimo?

Atsakymą mes randame pačioje Kabaloje: pasaulis per 6000 savo egzistavimo metų yra viena struktūra, sudaryta iš 10 sfirų, kur Keter – Sutvėrėjo įtaka, o kitos sfiros skirstomos į 3 grupes:

• galvos – Chochma, Bina, Daat;
• vidurio – Chesed, Gvura, Tiferet;
• galūnių – Necach, Hod, Jesod.

T.y. 6000 metų susiskirsto į 3 dalis:

• 2000 – tamsa;
• 2000 – paruošiamasis laikotarpis;
• 2000 – Išganytojo laikmetis.

Pirmieji 2000 metų buvo iš galvos grupės, tai reiškia, buvo gaunama maža šviesa (Nefeš), nes tarp sfirų ir jas pripildančios Kūrėjo šviesos yra atvirkštinė priklausomybė: iš pradžių atsiranda pirmoji grupė, didžiosios sfiros: Keter, Chochma, Bina, bet jos pripildytos mažos šviesos, t.y. pirmiausia atsiranda maža šviesa – Nefeš. Šis laikotarpis – pirmieji 2000 metų – tamsa.

O per kitus 2000 pasaulio metų, kai vystosi antroji sfirų grupė – Chesed, Gvura, Tiferet, šviesa Nefeš, kurios buvo prisipildžiusi pirmoji sfirų grupė, nusileidžia į antrąją, o į pirmąją įeina šviesa Ruach – Kabalos šviesa. Šie 2000 metų po tamsos vadinami Kabalos laikotarpiu.

Trečioji sfirų grupė: Necach, Hod, Jesod apima paskutiniuosius 2000 metų, čia nusileidžia šviesa Nefeš iš antrosios grupės, šviesa Ruach iš pirmosios grupės leidžiasi į antrąją, o į pirmąją grupę įeina šviesa Nešama.

Iki trečiosios sfirų grupės atsiradimo visa Kabala, o svarbiausia – knyga „Zohar“ buvo paslėpta. Ari atvėrė mums knygą „Zohar“, o jo komentarai nurodė kelią į dvasinio pasaulio įsisavinimą. Ari mirė, kai laikotarpis dar neužsibaigė, t.y. ne visa šviesa įėjo į trečiąją grupę, todėl Kabalą galėjo studijuoti tiktai ypatingos sielos be teisės atskleisti jos esmę visam pasauliui.

Bet mūsų laikais, baigiantis trečiajam laikotarpiui, nusipelnėme tokio visapusiško knygos „Zohar“ komentaro kaip „Laiptai“ ir Kabalos mokomojo sisteminio išdėstymo kaip „TES“ („Mokymas apie dešimt sfirų)“.

Nors žmonių, gyvenusių pirmąjį ir antrąjį dutūkstantmetį, sielos buvo labai tyros ir atitiko aukštąsias sfiras (Keter, Chochma, Bina), jos nesugebėjo gauti jas atitinkančios šviesos, nes ji dar nepasiekė mūsų pasaulio.

Šiais laikais į mūsų pasaulį nusileidžia pačios egoistiškiausios sielos ir tai matyti iš to, kas vyksta pasaulyje, bet būtent jos papildo visą struktūrą. O aukščiausioji šviesa įeina į tyrąsias sielas, jau išėjusias iš mūsų pasaulio į aukštesniuosius pasaulius, bet jų šviesa pasiekia mus kaip supantis švytėjimas.

Nors pirmosios kartos pralenkia šių laikų kartas sielų kokybe, nes tyresnės sielos pirmos atsiranda mūsų pasaulyje (sfiros nuo Keter – prie Malchut), Kabalos mokslas, jo vidinė, paslėpta dalis (kaip, beje, ir kiti mokslai) išaiškėja paskutinėms kartoms, nes ji priklauso nuo šviesos intensyvumo.

Kuo egoistiškesnės sielos, tuo didesnė šviesa atsiskleidžia, įeina į mūsų pasaulį, nes žemesnė šviesa gali nusileisti iš aukštesnių į žemesnes sfiras (sielas), o į atsilaisvinusias vietas viršutinėse sfirose (sielose) įeina aukštesnė šviesa.

Kabala neprieštarauja išminčių išvadoms, nes veiksmų dalis susijusi su sfiromis (sielomis), o slaptoji dalis, minčių dalis, susijusi su šviesa, įeinančia į sielas. Ta pati atvirkštinė priklausomybė yra ir tarp sfirų (sielų) ir šviesos: kūrimas prasideda nuo aukštesnių sfirų su žemesne šviesa, o baigiasi žemesnėmis sfiromis (sielomis), bet su aukštesne šviesa. Taigi būtent egoistiškiausios sielos, deramai studijuodamos Kabalą, atskleidžia aukščiausią šviesą.

„Zohar“ knygos ir pačios Kabalos studijavimas – išeities taškas visam pasauliui išsitaisyti ir pasiekti absoliučios ramybės ir laimės būseną.