Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Kai kurios kabalistinės sąvokos

Kabala – Kūrėjo atvėrimo sutvėrimams, esantiems mūsų pasaulyje, metodas, kelias. Žodis kabala reiškia „gauti“. Tai mokslas gyvenantiems šiame pasaulyje gauti visą tą begalinį malonumą, dėl kurio ir buvo sukurta visa kūrinija.

Artimojo jausmas – visoje gamtoje jis yra išsivystęs tik žmogui. Jis sukelia žmogui pavydo kitam, skausmo dėl kito, gėdos jausmą, dvasinio pakilimo jausmą. Tokio jausmo mumyse sukūrimo priežastis – kad vystydami jį pradėtume jausti Sutvėrėją.

Sutvėrėjo jausmas – kiekvieno žmogaus Sutvėrėjo jautimas tokiu pat laipsniu kaip artimojo, t.y. absoliutaus Jo pažinimo jausmas iki artumo laipsnio, kai bendraujama su Kūrėju kaip su draugu.

Veiksmo pabaiga – nulemta sumanymo: kaip žmogus, statantis namą, siekdamas šio galutinio tikslo sudaro planą, specifikacijas. Visi jo veiksmai yra nulemti galutinio, iš anksto žinomo tikslo.
Supratus galutinį kūrimo tikslą, mums pasidaro aišku, jog visko, kas sukurta, valdymo keliai siekia to galutinio tikslo. Valdymo tikslas – laipsniškai išvystyti žmoniją iki sugebėjimo pajausti Sutvėrėją taip, kaip jaučiame šį pasaulį.

Iš apačios į viršų – dvasingumo laipsniško suvokimo kelias. Jį sudaro žmogaus vystymasis iki būsenos, kai kitas yra jaučiamas kaip aš, paskui iki būsenos, kai dvasiniai objektai yra jaučiami kaip materialūs ir t.t. – iki pačių aukščiausių pakopų, t.y. iki paties Sutvėrėjo.

Iš viršaus į apačią – pasaulių kūrimo tvarka: dvasinių pasaulių ir mūsų – galutinio materialaus pasaulio.

Iš apačios į viršų – tvarka, kuria žmogus suvokia Sutvėrėją. Suvokiama tomis pačiomis pakopomis, kaip ir buvo kuriama „iš viršaus į apačią“, t.y. jau paruoštu keliu. Suvokiant vis aukštesnes pakopas visiškai atsiskleidžia ir jas atitinkančios žemesnės pakopos.

Kūrimo įstatymų vykdymas – kad būtų suvoktas aukštesnysis pasaulis, būtina atlikėjo mintis, noras vykdant aukštesniųjų pasaulių įstatymus pasiekti Kūrimo tikslą – suvokti Sutvėrėją. Tik tada įstatymų vykdymas yra dvasinio tobulėjimo priemonė. Pasakyta Kūrėjo: „Aš sukūriau jumyse žemus troškimus ir įteikiau Kabalą jiems pasipriešinti“.

Kabala – priemonė dvasiškai tobulinti save.
Kaip rodo patirtis, dvasiškai išsivystęs žmogus (t.y. jaučiantis dvasinius pasaulius), nestudijuodamas Kabalos, visiškai ją supranta nes visko, apie ką pasakoja Kabala, esmė yra pasaulių dėsniai.
Knygoje „Zohar“ pasakyta: „Kūrėjo noras, kad Jo išmintis ne iškart atsiskleistų pasauliui, o tada, kai pasaulis artės prie Išganytojo laikmečio, tuo metu Jis atsiskleis visiems.“
Iki 16-ojo amžiaus Kabala buvo paslėpta, kol atsirado didis Ari, suvokęs visą Kabalą ir atvėręs mums „Zohar“. Apie jį dar „Zohar“ knygoje yra parašyta: „...tuo metu atsivers viršuje išminties šaltiniai ir pasipils į apačią...“.
O senovės Rytų kabalistas Azulajus (6-asis amžius) rado senoviniuose rankraščiuose, kad nuo 16-ojo amžiaus Kabalą atvirai galės studijuoti visi, ir ateityje būtent tai išvaduos žmoniją nuo kančių.

Kabalos kaip mokslo ypatumas tas, kad ji apima visas žinias apie mūsų pasaulį (t.y. visus mokslus su visomis dar neatskleistomis žiniomis) kaip sudedamąsias dalis, nes nagrinėja šaknis, iš kurių mūsų pasaulis atsirado ir yra valdomas.

Siela – kiekvieno jaučiamas savasis „aš“, kuris, detaliau panagrinėjus, dalosi į:

• mūsų „kūną“;
• jėgą, suteikiančią jam gyvybę („gyvulinę“ sielą);
• jėgą, traukiančią į dvasingumą (dvasinę, dievišką sielą), kurios dvasiškai neišsivystęs žmogus praktiškai neturi.

Žmogaus kūnas ir jo „gyvulinė“ siela – tai mūsų pasaulio produktai, jų pakanka, kad jutimo organais pažintume šį pasaulį. Ugdydamas dvasinę sielą (kovodamas su „aš“ – egoizmu) žmogus įgauna gebėjimą jausti ne savąjį „aš“ (dvasinis, altruistinis „aš“ atsiranda iš egoistinio „aš“ paneigimo) ir tokiu būdu pradeda jausti iš išorės aukštesnius dvasinius virpesius, kol išvysto savo dvasinę sielą iš „taško“ iki jai būdingų „dydžių“.

Kabalos vidinė esmė – savo vidiniu turiniu Kabala yra ne mokslas, o Sutvėrėjo šviesa, išeinanti iš Jo ir pagal tam tikrus dėsnius ateinanti iki mūsų.

Šakų dėsnis – Kabaloje sakoma: „Nėra apačioje grūdelio, kuris neturėtų angelo viršuje“, t.y. jėgos, stumiančios jį augti ir vystytis.
Visi pasauliai panašūs vienas į kitą, skiriasi tik medžiaga, iš kurios jie sudaryti (kuo pasaulis aukštesnis, tuo „tyresnė“ jo materija), bet jų veikimo dėsniai ir formos vienodos, kiekvienas sekantis yra pirmesnio (savosios šaknies) tiksli kopija.
Apgyvendinantieji tam tikrą pasaulį sugeba jausti tik jo ribose, nes jutimo organai jaučia tik to pasaulio medžiagą. Tik žmogui suteikta galimybė suvokti visus pasaulius vienu metu.

Šakų kalba – esantys tam tikrame pasaulyje turi bendrus to pasaulio objektų suvokimo pojūčius, taigi įmanoma pasikeisti jausmais išreiškiant juos žodžiais. Apie tai, kas vyksta kituose pasauliuose, galima papasakoti vartojant tą pačią kalbą, bet turint galvoje, jog kalbama apie kito pasaulio objektus, pasaulio, kuris kaip kopija atitinka mūsų pasaulį. Tokia kalba ir yra parašyta Kabala.

Suvokimo pakopos – nuoseklūs Kūrėjo jautimo lygiai, sudarantys tarsi laiptus iš mūsų pasaulio į viršų. Žemiausia šių laiptų pakopa, vadinama „barjeru“, tiek slepia nuo mūsų visas dvasines jėgas, kad žmogus visiškai jų nejaučia, tad gyvenimo šaltinį ir tikslą jis bando surasti savo pasaulyje.

Šviesa dvasiniuose pasauliuose – informacijos, jausmų, malonių pojūčių perdavimas yra realizuojamas, skleidžiantis arba išnykstant dvasinei substancijai, vadinamajai šviesai (analogiškai su šviesa mūsų pasaulyje, kuri teikia gyvybę, šilumą ir t.t. arba su minties, išaiškėjimo šviesa, prašviesėjimu).

Teisė egzistuoti – kiekvienas objektas (reiškinys) mūsų pasaulyje nesvarbu geras ar blogas, net ir žalingiausias, turi teisę egzistuoti. Tačiau mums suteikta galimybė taisyti ir tobulinti. Nieko nėra nereikalingo. Viskas yra žmogaus labui tiesiogine prasme (geri dalykai) arba priešinga prasme (blogi dalykai). Pastarieji yra tam, kad mes, ištaisę save, neutralizuotume jų žalingą poveikį.

Išsitaisymas – Sutvėrėjas nebaigė mūsų pasaulio sukūrimo. Mums paskirta papildyti jį, padaryti tobulą, užbaigtą. Šį pasaulį mes matome kaip kartų, neprinokusį vaisių. Jo ištaisymas – mūsų uždavinys ir tikslas.

Atlygis – malonumas (prinokusio vaisiaus skonis). Žmogus pajėgus daryti įtaką tik sau ir niekam aplinkui. Todėl išsitaisymas galimas tik kiekvienam tobulinant save.

Du išsitaisymo keliai – kiekvieno laipsniškas sutikimas vykdyti dvasinius įstatymus vadinamas dvasinio vystymosi keliu. Jį labiau vertina ir Kūrėjas, nes Jo tikslas – suteikti džiaugsmą kūriniams visose jų buvimo stadijose (tokiu atveju mes nejaučiame vaisiaus kartumo).

Kančių kelias – bandymų ir klaidų kelias, kuriuo per tam tikrą laikotarpį (6000 metų) žmonija vis tiek įsisąmonins būtinybę vykdyti kūrimo įstatymus.

Kabalistas – žmogus mūsų pasaulyje, kuris, studijuodamas Kabalą ir vykdydamas dvasinius įstatymus, pajaučia Kūrėją, suvokia Jo veiksmus ir dvasiškai taip išugdo save, kad atitikdamas dvasinius pasaulius pats tampa jų dalimi.

Suvokimas – įgyjamas vidiniu darbu, kai žmogus, siekdamas panašumo, nagrinėja dvasinių objektų būdą bei savybes. Būtina pastebėti, jog kalbama ne apie psichologinius pojūčius, kaip „skraidymas“, ne apie fantazijas ir įtaigas, o apie realų pasaulio, kurio medžiaga yra dvasinė, t.y. aukštesnė ir niekaip nesusijusi su žmogaus psichologine samprata, jautimą.

Malonumas – įmanoma pajausti, tik turint norą ir siekį. Noras galimas su sąlyga, kad malonumas yra žinomas. Siekis gali būti tik tada, kai konkrečiu momentu malonumo nėra. Kas sėdi kalėjime, nesimėgauja ramybe, kas neišėjo iš kalėjimo, nesimėgauja laisve, sveikatą gali įvertinti tik sergantis žmogus. Ir norą, ir siekį mes gauname iš Kūrėjo.
Vienintelis sutvertas kūrinio jausmas – trūkumo jausmas. Kūrėjas šito neturi. Kuo žmogus didesnis, tuo didesnis šis jo jausmas, o vaikų ir paprastų žmonių jis gana ribotas. Didelis žmogus nori viso pasaulio – ir taip iki paskutinės dienos. O išmintingas nori ne tik mūsų, bet ir visų kitų pasaulių.
Posakis: „Turtingas tas, kuris tenkinasi kuo turi“ kalba apie išsitaisymo kelią, o ne apie noro dydį. Noras ir siekis kartu Kabaloje vadinami indu. O pats malonumas – šviesa išeina iš Kūrėjo.

Malonumo jausmas – šviesa įeina į indą (indo jaučiama), priklausomai nuo indo ir šviesos savybių panašumo. Kuo šios savybės artimesnės, t.y. kuo didesnis indo gebėjimas daryti teigiamą įtaką, mylėti, teikti džiaugsmą, kuo mažesnis jo noras mėgautis, tuo jis arčiau šviesos, tuo didesnį šviesos kiekį jis jaučia.
Taigi pajausti Kūrėją (šviesą) ar ne – priklauso tik nuo mūsų (nes kiekvienas mūsų – indas) artumo (savybių atitikimo) su Juo. Kol indas turi nors ir nedidelį norą daryti teigiamą įtaką (t.y. galvoti apie kitus, jaudintis dėl kitų, mylėti, padėti kitiems ignoruojant savo norus), jis yra dvasiniuose pasauliuose – kažkuriame iš jų, priklausomai nuo jo savybių (t.y. jaučia dvasinį pasaulį).
O jei jo noras daryti įtaką išsenka, laikoma, jog jis yra mūsų pasaulyje (jaučia mūsų pasaulį), kaip kol kas kiekvienas iš mūsų. Tokiu atveju vienintelis indo noras – rūpintis tik savimi. Mes net neįsivaizduojame galimybės daryti ką nors dėl kito visiškai be atlygio. Jei kas nors mano, jog taip nėra, turi imtis savęs ir savo jausmų tikslaus analizavimo. Kabalos kalba tai vadinama „blogio įsisąmoninimu“.

Indo tobulumas – indas sukurtas šviesos taip, kad jame yra visų šviesoje esančių malonumų troškimai.
Kiekvieno uždavinys – esant šiame pasaulyje ištobulinti save, t.y. savo norus, indą iki savybių artumo su šviesa, gauti jam skirtą šviesos porciją ir po to vėl susijungti su kitais indais (sielomis) į vieną indą, visiškai pripildytą šviesos (malonumo). Tokia būsima būsena vadinama „išsitaisymo pabaiga“.
Taigi aišku, kad žmonės skiriasi savo norų dydžiu, ir suprantamas dvasinės prievartos draudimas. Tyrinėdamas dvasinių indų savybes, žmogus sukelia savyje norą būti panašus į juos, o kadangi dvasiniame pasaulyje noras yra veiksmas, tai laipsniškai besikeisdamas jis leidžia šviesai įeiti į jo indą. O šviesa, įėjusi į indą, apvalo (pagerina) jį, nes šviesos savybė – „daryti įtaką“, ir šviesa šia savo savybe palaipsniui keičia indo savybę.

Pirmasis susitraukimas – uždraudimas, įžadas, padarytas pirmojo bendrojo dvasinio indo, vos jam atsiradus. Įžado esmė ta, kad nors Kūrėjo noras yra tik suteikti indui malonumą, indas prisiėmė sąlygą mėgautis ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo.
Tokiu būdu pasikeitė tik mintis, o ne pats veiksmas. Indas gauna šviesą ne todėl, kad jis to nori, o todėl, kad to nori Kūrėjas. Tad ir mūsų tikslas yra pasiekti tokį malonumo troškimą – norėti jausti malonumą dėl to, kad šito nori Kūrėjas.

Pojūtis – savybė reaguoti į šviesą ar jos nebuvimą, net į be galo mažas jos porcijas. Iš esmės žmogus, visas jo gyvenimas – tik įvairiausių pojūčių seka. Paprastai žmogui nesvarbu, kuo mėgautis, bet nejausdamas malonumo jis negali gyventi. Pagarba, šlovė, pinigai banke suteikia tik pojūtį, bet kaip žmogui tai yra svarbu!
Mūsų būsena priklauso tik nuo subjektyvaus supančio pasaulio suvokimo, pasaulio būsena neturi reikšmės. Svarbus ne pats pasaulis, o kaip tu jį suvoki. Visi mūsų pojūčiai nėra organizmo vidinio gyvenimo ir aplinkos įtakos produktas. Jų šaltinis yra pats Kūrėjas, nes kiekvienas pojūtis – tai šviesa arba jos nebuvimas.
Žmogus jaučia arba save, arba Kūrėją, arba ir vieną, ir kitą, priklausomai nuo dvasinės būsenos. Jausdamas vien save jis gali tik tikėti, jog Kūrėjas yra ir jį veikia. Be Kūrėjo nėra pasaulyje jėgos ir valios, o tai, jog mes jaučiamės nepriklausomais, vieninteliais – tik dvasinio nutolimo nuo Sutvėrėjo rezultatas.
Sulig savojo „aš“ anuliavimu pradedame jausti Kūrėją, kol pajuntame egzistuojant tik Jį, jog mes – neatskiriamos Jo dalys.

Minčių kryptingumas – svarbiausia kiekviename žmogaus veiksme, nes dvasiniame pasaulyje mintis yra veiksmas. Taip yra net ir mūsų materialiame veiksmų pasaulyje: vienas duria peiliu į kitą norėdamas sužaloti ir yra baudžiamas, kitas duria peiliu siekdamas išgydyti (atverti žaizdą operuojant) ir gauna atlygį.
Taip pat už tyčinį nužudymą skiriama mirties bausmė, už netyčinį – žalos kompensavimas. Jei būtų daromas nuosprendis pagal absoliučius dvasinių pasaulių įstatymus, tai bausmė (dvasinė) turėtų lydėti kiekvieną žmogaus blogą mintį... Taip iš tikrųjų ir vyksta dvasiniame pasaulyje. Mes to nejaučiame, nes esame žemiau dvasinio gyvenimo lygio.
Mūsų nuotaika, savijauta irgi priklauso tik nuo minčių kryptingumo, o ne nuo darbo sunkumo ar ypatingumo, materialios padėties. Būtina pastebėti, jog žmogus valdo vien savo fizinius veiksmus, jausmus jis gali pakeisti tik per dvasinį pasaulį.
Todėl tokią reikšmę turi malda – iš esmės tai bet koks kreipimasis, net be žodžių, o tik širdimi, į viso egzistuojančio šaltinį Kūrėją, prieš kurį visi yra lygūs ir Jo laukiami.