Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Kabalos esmė

Kabala – tai mokymas apie dvasinių šaltinių priežasties-pasekmės ryšius, kurie jungiasi pagal nuolatinius ir absoliučius dėsnius į vieną didų tikslą – kad kūriniai, egzistuojantys šiame pasaulyje, suvoktų Kūrėją.

Pagal Kabalą visa žmonija ir kiekvienas individas turi pasiekti šį aukščiausią kūrimo tikslo ir visos kūrimo programos suvokimo tašką. Atsirasdavo kiekvienos kartos atskirų asmenybių, kurios vidiniu darbu taisydamos save pasiekdavo tam tikrą dvasinį lygį, arba, kitaip tariant, kopdavo laiptais aukštyn ir pasiekdavo viršūnę.

Bet kurį materialų daiktą nuo mikro iki makro pasaulio, jo veiklą valdo dvasinės jėgos, jos persmelkia visą mūsų Visatą, gulinčią tarsi ant tinklelio, nuausto iš šių jėgų.

Paimkime, pavyzdžiui, smulkiausią gyvą organizmą, kurio visas vaidmuo yra palaikyti kurį laiką savo egzistavimą palikuonims sukurti. Kiek jėgų ir sudėtingų sistemų funkcionuoja jame! O kiek žmogaus akis ir patirtis dar nepastebėjo?

Padauginę jas iš gyvenančių, kada nors egzistavusių mūsų pasaulyje, t.y. Visatoje ir dvasiniuose pasauliuose, mes turėsime tik menką supratimą apie valdančių jėgų ir ryšių kiekį...

Dvasinių jėgų įvairovę galima sąlyginai įsivaizduoti kaip dvi tarpusavyje susietas ir tolygias sistemas, kurios skiriasi tik tuo, kad pirmoji atsiranda iš Kūrėjo ir vystosi iš viršaus į apačią per visus pasaulius iki pat mūsų pasaulio, o antroji kyla iš mūsų pasaulio ir auga iš apačios į viršų pagal dėsnius, jau išvystytus ir veikiančius pirmojoje sistemoje.

Pirmoji sistema Kabaloje vadinasi „Pasaulių ir sfirų sukūrimo tvarka“, antroji – „Suvokimai arba pranašysčių ir dvasios pakopos“. Antroji sistema numato, kad norintys pasiekti aukščiausią tašką privalo veikti pagal pirmosios sistemos dėsnius, o tai ir yra studijuojama Kabaloje. Bet dvasiniame pasaulyje tiktai dvasios, minties ir troškimo tyrumas yra pagrindinis atskleidimo, suvokimo faktorius.

Materialiame pasaulyje yra daug jėgų ir reiškinių, kurių mes tiesiogiai nejaučiame, tokių kaip elektra, magnetinės bangos ir kt., bet jų poveikio pasekmes, jų pavadinimus žino net vaikai. Ir nors mūsų žinios, pavyzdžiui, apie elektrą yra ribotos, mes išmokome naudoti šį reiškinį įvairiems savo tikslams ir vadiname jį vardu taip natūraliai, kaip duoną vadiname duona, cukrų – cukrumi.

Ir Kabaloje visi vardai tartum duoda realų (daiktinį) supratimą apie dvasinį objektą. Bet įsigilinus – kaip neturime mes supratimo apie dvasinius objektus ir net apie patį Sutvėrėją, lygiai taip pat neturime supratimo apie bet kokį, net rankomis apčiuopiamą objektą, nes suvokiame ne patį objektą, o mūsų reakciją į jo poveikį.

Šios reakcijos suteikia mums pažinimo iliuziją, nors pats daiktas, jo esmė lieka visiškai paslėpta. Ir net daugiau, net suvokti save patį neturime jokios galimybės: tik veiksmai, reakcijos – štai ką mes žinome apie save pačius.

Mokslas, kaip pasaulio tyrinėjimo instrumentas, yra dviejų dalių: materijos savybių pažinimas ir jos formos pažinimas. Kitaip tariant, Visatoje nėra nieko, kas neturėtų formos ir materijos. Pavyzdžiui, stalas yra materijos ir formos derinys, kur materija (medis) yra pagrindas, formos (stalo formos) nešėjas.

Arba, pavyzdžiui, žodis „melagis“, kur materija – žmogaus kūnas – yra formos „melas“ nešėjas. Mokslo dalis, tyrinėjanti medžiagos savybes, remiasi bandymais ir eksperimentais ir jų pagrindu daro mokslines išvadas.

Bet mokslo dalis, nagrinėjanti formą be sąsajos su medžiaga, abstrakčiai atskirdama jas vieną nuo kitos, ir tuo labiau nagrinėjanti tas formas, kurios niekad nebuvo susijusios su medžiaga, negali remtis eksperimentu, nes mūsų pasaulyje forma be materijos neegzistuoja.

Atskirti formą nuo materijos įmanoma tik mūsų vaizduotėje ir todėl visos išvados šiuo atveju remiasi teorinėmis prielaidomis. Šiai mokslo rūšiai priklauso visa aukštoji filosofija, ir žmonija dažnai kentėdavo nuo nepagrįstų filosofų išvadų. Dauguma šiuolaikinių mokslininkų atsisakė šio tyrinėjimo kelio, nes nepasitiki išvadomis.

Pats žmogus, tyrinėdamas dvasinį pasaulį, iš tikrųjų supranta, kad ir jo pojūtis – tik aukštesniojo noras, kad mes jaustumėmės kaip atskirai egzistuojantis objektas, o ne Kūrėjo dalis, o visas supantis pasaulis – tiktai iliuzija, dvasinių jėgų veikimo į mus rezultatas.

Paaiškinsiu tai pavyzdžiu. Gyveno kartą miestelyje paprastas vežikas ir turėjo jis porą arklių, namą, šeimą. Staiga prasidėjo nesėkmės: krito arkliai, mirė žmona ir vaikai, sugriuvo namas, o greitai iš sielvarto mirė ir jis pats. Ir štai Aukščiausiajame teisme sprendžiama, ką galima duoti tokiai prisikentėjusiai sielai, kad ji būtų laiminga. Ir nusprendžiama leisti pajusti tarytum jis yra gyvas, turi šeimą, namą, gerus arklius, yra patenkintas darbu ir gyvenimu.

Šie pojūčiai suvokiami taip, kaip kartais sapnas atrodo realybė, juk tik pojūčiai sukuria supančio pasaulio vaizdą. Kaip gi galima atskirti iliuzijas nuo realybės?..

Kabala, kaip mokslas apie pasaulį, taip pat skirstoma į medžiagos pažinimą ir formos pažinimą. Tačiau ji turi nuostabų ypatumą ir pranašumą: net ta jos dalis, kuri nagrinėja formą be materijos, visiškai remiasi eksperimentine kontrole, t.y. patikrinama bandymu!

Kabalistas, pakilęs į nagrinėjamo objekto dvasinį lygį, pats įgyja jo savybes ir tokiu būdu jaučia, kad mato jo ištisą vaizdą, praktiškai operuoja įvairių rūšių formomis dar iki jų materialaus įsikūnijimo, stebėdamas visas mūsų iliuzijas lyg iš šalies!

Kabala, kaip ir bet koks mokslas, naudoja tam tikrą terminologiją bei simbolius objektams ir veiksmams aprašyti: dvasinė jėga, pasaulis, sfira pavadinti tuo vardu, kuriuo vadinasi jų valdomas objektas mūsų pasaulyje.

O kadangi bet kurį materialų objektą ar jėgą atitinka valdantis juos dvasinis objektas arba jėga, sukuriamas visiškai tikslus pavadinimo, paimto iš materialaus pasaulio, ir jo dvasinės šaknies – šaltinio atitikmuo.

Todėl suteikti vardą dvasiniam objektui gali tik kabalistas, tvirtai žinantis, kaip dvasinės jėgos atitinka tam tikrus materialius objektus, t.y. pats pasiekęs šio dvasinio objekto dvasinį lygį ir dėl to matantis jo įtakos mūsų pasaulyje pasekmę.

Kabalistai rašo knygas ir perduoda žinias tokia kalba. Beje, ši kalba yra nepaprastai tiksli todėl, kad remiasi materialaus daikto dvasine šaknimi ir negali kisti, kadangi daikto ir jo dvasinės šaknies ryšys nesikeičia. Tuo tarpu mūsų žemiška kalba palaipsniui praranda tikslumą, nes yra susijusi tik su išorine forma.

Bet vien formalaus kalbos žinojimo nepakanka – juk net žinant vardą žemesnis materialusis objektas nieko nesako apie jo aukštesnę dvasinę formą. Tik žinant dvasinę formą galima pamatyti jo materialią pasekmę – šaką.

Iš to galime daryti išvadą, jog pirma reikia suvokti dvasinę šaknį pačią savaime, jos prigimtį ir savybes ir tik po to pereiti prie jos šakos šiame pasaulyje ir išnagrinėti jų tarpusavio ryšį. Tik tada išaiškėja „šakų kalba“ ir įmanoma aiškiai keistis dvasine informacija.

Logiška paklausti, kaip pradedantysis gali įsisavinti šį mokslą, jeigu jis nesugeba teisingai suprasti Mokytojo?

Atsakymas paprastas: įsisavinti šį mokslą galima tik dvasiškai pakilus virš mūsų pasaulio, atmetus visą savo materialų egoizmą ir priėmus dvasines vertybes kaip patį svarbiausią ir vienintelį dalyką gyvenime. Ilgesys, aistra kažkam šviesiam, dvasiškam – raktas į aukštesnįjį pasaulį.