Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Kabalos dovanojimas

„Mylėki kitą kaip save“,
– pasakė didis išminčius Akiva (3-asis amžius).
– „Tai visų dvasinių įstatymų bendra taisyklė“.

Kaip žinia, sąvoka „bendras“ nurodo jos sudedamųjų dalių sumą. Todėl, kai kabalistas kalba apie meilę artimui – vieną iš daugelio dvasinių įstatymų apie mūsų pareigas visuomenei ir net Sutvėrėjui – kaip apie bendrą taisyklę, jis turi galvoje, kad visi kiti įstatymai yra tik šios taisyklės sudedamosios dalys.

Tačiau bandydami šitai paaiškinti, susiduriame su dar keistesniu senovės išminčiaus Gilelio pasakymu, kuris į mokinio prašymą „Išmokyk mane visos aukštesnės išminties, kol aš stoviu ant vienos kojos“ atsakė: „Visko, ko nekenti pats, nedaryk ir kitiems!“ Iš atsakymo aišku, kad visa Kabala, pasirodo, egzistuoja tik dėl vieno įstatymo vykdymo: „Mylėki kitą kaip save“.

Bet kaip aš galiu mylėti kitą kaip save, t.y. nuolat vykdyti kiekvieno norus, kai net savo norų nespėju tenkinti?! Be to, lyg dar yra aiškinama, kad kito poreikius aš turiu tenkinti pirmiau nei savuosius.

Pavyzdžiui, yra pasakyta, kad jeigu šeimininkas teturi vieną pagalvę, jis privalo atiduoti ją savo artimui, jeigu teturi vieną kėdę, tai privalo pasodinti ant jos kitą, o pats stovėti arba atsisėsti ant žemės – kitaip nevykdys meilės kitam įstatymo.

Ar apskritai įmanoma įvykdyti šį reikalavimą? Kadangi šis įstatymas apibendrina visą Kabalos prasmę, tai iš pradžių išsiaiškinsime, kas yra pati Kabala.

Kabala teigia, kad pasaulis ir žmogus jame sukurti tik tam, kad būtų vykdomi įstatymai, kurių tikslas – dvasinis žmogaus išsivystymas iki lygmens, kai pakylama virš mūsų materialaus pasaulio, kad žmogus prilygtų Sutvėrėjui ir susijungtų su Juo.

Bet kam Sutvėrėjui prisireikė sukurti mus tokius ydingus ir įteikti Kabalą mums išsitaisyti? Knyga „Zohar“ atsako į tai: „Kas valgo svetimą duoną, gėdijasi žiūrėti į akis duodančiajam“.

Taigi vaduojant mus nuo panašaus jausmo, sukurtas šis pasaulis, kur kovodamas su pačiu savimi, su savo egoizmu, žmogus užsidirba savo būsimą pasaulį.

Aiškindamiesi įsivaizduokime tokią situaciją: turtuolis, po ilgo išsiskyrimo sutikęs vargšą draugą, parsiveda jį į namus, maitina, girdo, rengia jį ir t.t. – ir taip kasdien. Kartą, tikėdamasis padaryti draugui dar kažką malonaus ir paklausęs, kuo dar galėtų pasitarnauti, gavo atsakymą: „Tik vieno norėčiau aš – to, ką dabar gaunu iš gailesčio, pasiekti savo darbu. Visus mano prašymus tu gali išpildyti, tik ne šį!“

Iš tikrųjų, negali duodantysis išvaduoti imančiojo iš gėdos jausmo, tuo didesnio, kuo didesnes paslaugas jis gauna. Vaduojant mus iš šio jausmo, sukurta Visata, mūsų maža planeta, žmogaus visuomenė – mūsų darbo vieta, o pats darbas – ištaisytais troškimais sugrįžti pas mūsų Sutvėrėją ir gauti dorai uždirbtą atlygį – amžinybės, tobulumo, susiliejimo su Kūrėju milžinišką malonumą.

Bet kodėl mūsų pasaulyje jaučiame gėdą ir nepatogumą, ką nors gaudami iš aplinkinių?

Gamtotyrininkai žino vadinamąjį priežasties-pasekmės dėsnį, kuris teigia, kad kiekviena pasekmė pagal pobūdį artima savo priežasčiai, šaltiniui ir visi dėsniai, veikiantys šaltinyje, perduodami pasekmei.

Šio dėsnio veikimas išryškėja visuose mus supančios gamtos lygiuose: negyvosios, augmenijos, gyvūnijos ir žmogaus. Dėsniai, veikiantys minerale, nuo kurio atskilo gabalas, šeima, iš kurios išeinama, visa tai vilioja pasekmę, tai yra mėgiama ir įprasta. Ir atvirkščiai – viskas, ko nėra šaknyje – nemėgstama ir paneigiama pasekmės.

Remiantis šituo galima suprasti visų mūsų džiaugsmų ir nelaimių šaltinį: kadangi gamtos Kūrėjas – šaknis, visko sukurto šaltinis, tai visus dėsningumus, veikiančius jame, mes priimame kaip malonius, ir atvirkščiai, viskas, ko jame nėra, absoliučiai priešinga ir nemalonu mums.

Pavyzdžiui, mes mėgstame ramybę ir nekenčiame judėjimo, judame tik tam, kad pasiektume ramybę, nes mūsų šaknis – Sutvėrėjas, iš kurio mes išėjome, yra absoliučioje ramybėje. Todėl bet koks judėjimas yra priešingas mūsų prigimčiai. O kadangi visas kūrimo tikslas – kad mes Kabalos metodika susijungtume su savo Šaltiniu, tai galiausiai mes natūraliai pateksime į sferą, kur veikia tik malonūs mums pojūčiai.

Žmogus gimsta visišku egoistu ir auga, rūpindamasis tik savimi. Net mintis apie užuojautą ir pagalbą nekyla jam, ir šituo jis priešingas Sutvėrėjui, visai gamtai teikiančiam gyvybę. Bet augantį žmogų veikia supanti visuomenė, ir jis pradeda suprasti tarpusavio pagalbos būtinumą, kurios dydis ir kryptis priklauso nuo visuomenės išsivystymo.

Sukūręs mūsų žemus polinkius ir įteikęs kaip atsvarą jiems Kabalą, Kūrėjas tokiu būdu davė mums galimybę, išnaikinant egoizmo pasireiškimą, pasiekti malonumą be gėdos jausmo.

Yra dviejų rūšių įstatymai: žmogaus pareigos žmogui ir žmogaus pareigos Sutvėrėjui. Tačiau jų tikslas tas pats – siekti, kad žmogus atitiktų Sutvėrėją. Ir žmogui visiškai nesvarbu, dėl ko jis veikia – dėl Kūrėjo ar dėl žmonių, kadangi to, kas išeina už jo asmeninių interesų ribos, jis visiškai nejaučia.

Kiekvieną judesį, atliktą dėl kito, žmogus galiausiai atlieka dėl savęs. Ir neįmanoma visiškai be jokio atlygio padaryti nė menkiausio fizinio ar dvasinio judesio, nesitikint gauti iš poelgio bent kokios naudos. Todėl šis gamtos dėsnis yra žinomas „absoliutaus egoizmo“ pavadinimu. Tik vykdant dvasinius įstatymus įmanoma pasiekti neatlyginamą meilę kitiems. Nesilaikantys šių taisyklių negali išeiti už „absoliutaus egoizmo“ ribų.

Pagal Kabalą visuomenės santykių įstatymai svarbesni negu ryšio su Kūrėju įstatymai, nes nuolatinė galimybė laikytis jų skirtingomis situacijomis leidžia žmogui efektyviai taisyti save reikiama kryptimi.

Dabar mes galime suprasti Gilelio atsakymą mokiniui, kad svarbiausia – meilė kitiems, o visi kiti įstatymai yra tik pagalbiniai, tarp jų ir santykių su Sutvėrėju įstatymai, kadangi neįmanoma susilieti su Juo, nepasiekus meilės artimui. Todėl senovės išminčius nurodė meilę kitiems, kaip patį tikriausią ir greičiausią būdą įsisavinti visą Kabalą.

O dabar įsivaizduokite, pavyzdžiui, daugiamilijoninę tautą, kurios kiekvienas narys visa širdimi, su didžiule meile ir noru siekia vien padėti, įvykdyti viską, ko reikia kitiems visuomenės nariams.

Aišku, tokiu atveju nėra reikalo nė vienam piliečiui rūpintis pačiu savimi ir nekyla baimė dėl savosios ateities – juk keletas milijonų mylinčiųjų nuolat saugo jo interesus ir rūpinasi juo.

Tačiau kadangi tauta priklauso tik nuo pačios savęs, tai kieno nors pažeistas įsipareigojimas palieka visuomenėje vakuumą dėl nesuteiktos pagalbos kitiems.

Kuo daugiau pažeidėjų, tuo labiau pažeidžiama taisyklė, kurios privalo laikytis visi visuomenės nariai. Juk visi visuomenės nariai yra atsakingi vienas už kitą – tiek už įstatymų vykdymą, tiek ir už jų pažeidimą.

Bet kitas senovės išminčius Eliezeras, knygos „Zohar“ autoriaus Rašbi sūnus, stebina mus dar daugiau: jis sako, kad ne tik viena ar kiekviena tauta, bet ir visa žmonija, visi jos nariai yra atsakingi vienas už kitą, visos tautos bus priverstos vykdyti šią taisyklę, ir taip bus ištaisytas pasaulis.

Neįmanoma pasauliui visiškai išsitaisyti ir pakilti, jeigu bendras pasaulio įstatymas neaprėps visų dalyvių.