Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Tobulumas ir pasaulis

Kaip mes jau žinome, Sutvėrėjo įstatymų esmė yra meilė, maksimalus dėmesys ir užuojauta visiems visuomenės nariams tiek pat, kiek sau. Pamėginsime dabar išsiaiškinti, ar įmanoma tiktai tikėti tuo Sutvėrėjo įstatymu (priesaku), ar šioje srityje taip pat galimas praktinis patyrimas.

Manau, skaitytojas supras, kodėl aš nemėgstu tuščios filosofijos – juk grindžiant išgalvotais dėsningumais yra statomos ištisos konstrukcijos ir savo nuožiūra daromos išvados.

Mūsų karta žino tokių filosofijų įgyvendinimo atvejus. Kai teorinės prielaidos pasirodo praktiškai nepagrįstos ir dėl to griūva visa teorija, kartais kenčia milijonai žmonių.

Ar galima tyrinėjant pasaulį, jo dėsnius, remiantis praktiniais duomenimis, suvokti būtinybę vykdyti Sutvėrėjo reikalavimus?

Stebėdami egzistuojančią gamtoje tvarką, stebimės valdymo tikslumu (tiek makro elementams, tiek ir mikro pasauliams). Paimkime pavyzdžiu tai, kas mums artimiausia, – žmogų. Tėvo ląstelė, patekusi į patikimą, paruoštą vietą motinos kūne, aprūpinama ten viskuo, būtinu vystytis iki atsiradimo pasaulyje. Kol ji nepradeda egzistuoti kaip atskiras organizmas, niekas iš išorės negali jai pakenkti.

Bet ir paskui rūpestinga gamta žadina tėvams būtinus jausmus taip, kad vaikas yra absoliučiai tikras dėl aplinkinių meilės ir rūpestingumo. Ne tik žmogus, o ir gyvūnai, ir augalija rūpinasi dauginimusi bei vystymusi gimus.

Tačiau į akis krenta ryški prieštara tarp gamtos rūpinimosi, kad pasaulyje atsirastų ir savarankiškai formuotųsi rūšis, ir to, kad vėliau ji yra priversta kovoti už būvį.

Šis sukrečiantis pasaulio valdymo prieštaravimas, egzistuojantis visais gyvybės lygiais, dar nuo senų laikų domino žmonijos protus ir paskatino keleto teorijų atsiradimą:

Evoliucija. Šita sena teorija nemato būtinumo išspręsti šį prieštaravimą. Kūrėjas sukūrė pasaulį ir valdo viską. Jis neturi jausmų, minčių ir kuria rūšį pagal fizikos dėsnius. Atsiradusi ir tapusi individu rūšis evoliucionuoja pagal žiaurius išgyvenimo dėsnius. Sutvėrėją ši teorija vadina „gamta“, taip pabrėždama jo bejausmiškumą.

Dualizmas. Kadangi nepaprasta gamtos išmintis daug kartų viršija žmogaus galimybes, tai būtų neįmanoma numatyti ir programuoti būsimus organizmus, jei neegzistuotų grįžtamasis ryšys. Tas, kas duoda (gamta), privalo turėti protą, atmintį, jausmus. Juk neįmanoma teigti, kad visuose gamtos lygiuose viešpatauja vien atsitiktinumas. Ir todėl prieita prie išvados, kad egzistuoja dvi jėgos – teigiama ir neigiama, turinčios protą ir jausmus ir todėl galinčios apdovanoti jais visa, ką sukuria.

Iš šios teorijos išsirutuliojo dar keletas:

Daugdievystė. Analizuojant gamtos veiksmus ir skirstant jos jėgas pagal jų pobūdį, atsirado religijos (senovės graikų tipo) su daugybe dievų, kurių kiekvienas yra valdomas tam tikros jėgos.

Valdymo nebuvimas. Pastaruoju metu, atsiradus tiksliems prietaisams ir naujiems mokslinio tyrimo metodams, tyrinėtojai nustatė glaudų ryšį tarp visų, beje, pačių įvairiausių pasaulio dalių ir todėl atmetė „daugybės jėgų“ teoriją; taip susiformavo prielaida apie siejančią, išmintingai vadovaujančią vienatinę pasaulio jėgą. Bet dėl žmonijos menkumo šios didingos jėgos atžvilgiu mes, žmonija, esame palikti savo pačių valiai.

Nepriklausomai nuo daugybės pasaulio sukūrimo bei valdymo teorijų, žmonija kenčia. Ir nesupranta žmogus, kodėl gamta taip rūpestingai jį saugojo motinos įsčiose bei jam besivystant ir esti tokia negailestinga, kai jam, suaugusiam, atrodytų, dar labiau reikalinga jos globa... Kyla klausimas – o ar ne mes patys esame gamtos žiaurumo gyvojo pasaulio atžvilgiu priežastis?

Visi gamtos veiksmai yra tarpusavy susiję, todėl pažeisdami vieną iš jos dėsnių mes išbalansuojame visą sistemą, ir visiškai nesvarbu, ar mes kalbame apie Gamtą kaip apie Vadovą, neturintį jausmų ir tikslų, ar kaip apie Sutvėrėją, turintį planą, tikslą ir išmintį. Nes mes egzistuojame tam tikrų dėsnių pasaulyje ir pažeisdami juos gauname kaip bausmę sugadintą aplinką, visuomenę ir mus pačius (beje, kadangi gamtos dėsniai tarpusavy susiję, mes, pažeisdami vieną iš jų, kartkartėmis gauname staigų, žiaurų smūgį iš kitos pusės).

Gamta arba Sutvėrėjas, kas iš principo nesvarbu, veikia mus per tam tikrus dėsnius, ir mums būtina juos vykdyti kaip objektyvius ir privalomus.

Mums svarbu suprasti gamtos dėsnius, kadangi jų nesilaikymas yra visų mūsų nelaimių priežastis. Kiekvienam aišku, kad žmogui reikalinga panašių į jį visuomenė, egzistavimas be aplinkinių pagalbos neįmanomas. Akivaizdu, jeigu kas norėtų atsiskirti nuo visuomenės, jis pasmerktų save gyventi pilną kančių gyvenimą, nes negalėtų apsirūpinti viskuo, kas būtina.

Būtent gamta įpareigoja žmogų gyventi tarp panašių į save ir bendraujant su jais atlikti dvi operacijas – „gauti“ iš visuomenės tai, kas jam būtina, ir savo ruožtu „duoti“, „aprūpinti“ visuomenę savo darbo produktu. Pažeidžiantis vieną iš šių dviejų taisyklių griauna pusiausvyrą ir pelno visuomenės bausmę.

Už besaikį gavimą (pavyzdžiui, vagystę) visuomenė baudžia nedelsdama. Už atsisakymą teikti paslaugas visuomenei paprastai nėra baudžiama apskritai arba bausmė tiesiogiai nepriklauso nuo pažeidimo. Todėl sąlygos, reikalaujančios suteikti paslaugas visuomenei, paprastai nėra laikomasi. O gamta veikia kaip kvalifikuotas teisėjas, baudžiantis žmoniją pagal jos išsivystymą.

Anot Kabalos, kartų kaita pasaulyje – tai tik kūnų atsiradimas ir išnykimas, tuo tarpu siela, kūnų „užpildas“, svarbiausias žmogaus „Aš“ (jo troškimas, būdas, mintys, užrašytos kaip bet kokia informacija materialiame nešėjuje – ląstelėse) neišnyksta, o tik keičia nešėją.

Tiksliai apibrėžto skaičiaus sielų sugrįžimai, kai jos nusileidžia į mūsų pasaulį ir apsivelka naujus kūnus, leidžia atsirasti naujoms žmonių kartoms. Sielų atžvilgiu visos kartos, nuo pirmos iki paskutinės, laikomos viena karta, kuri gyvena kelis tūkstančius metų nuo žmonijos gimimo iki mirties. Ir nesvarbu, kiek persikūnijimų pereina kiekviena siela, kadangi kūno mirtis nedaro įtakos sielai, kuri yra aukštesnio lygio materija. Kaip, pavyzdžiui, plaukų, nagų – „augmenijos“ lygio – nukirpimas nedaro įtakos „gyvūnijos“ lygio – kūno – gyvenimui.

Sukūręs ir suteikęs mūsų valiai pasaulius, Sutvėrėjas iškėlė uždavinį – pasiekti susiliejimą su Juo laipsniško dvasinio vystymosi, suartėjimo, pakilimo keliu. Bet ar privalo žmonija vykdyti jo valią?

Kabala atskleidžia visiškai užbaigtą valdymo paveikslą. Iš jo aišku, kad savanoriškai ar per kančias, šiame ar viename iš kitų gyvenimų, veikiant fizinėms, socialinėms, ekonominėms jėgoms kiekvienas iš mūsų ir žmonija apskritai bus priversti priimti Kūrimo tikslą kaip gyvenimo tikslą.

Galiausiai visi pasieks vieną tikslą. Skirtingas tik kelias – savu noru, sąmoningai einantis į šį tikslą, užuot patyręs kančias, gauna malonumą susiliedamas su Kūrėju, laimi dvigubai – ir pojūčius, ir laiką.

Blogiausia yra tai, kad žmonija neįsivaizduoja, kokios nelaimės dar laukia priešakyje – juk tikslas iškeltas ir pasaulėdaros dėsniai nesikeičia. Ir asmeninės, kasdieninės kančios, ir pasikartojančios globalios katastrofos verčia kiekvieną iš mūsų suvokti Sutvėrėjo Priesakų vykdymo būtinumą: egoizmo, pavydo išnaikinimo, užuojautos, tarpusavio pagalbos, meilės ugdymo būtinumą.