Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Kabalos esmė ir tikslas

- Kokia Kabalos esmė?
- Kur jos siekiamas tikslas – šiame ar būsimame pasaulyje?
- Dėl kieno gerovės egzistuoja šis mokslas – Kūrėjo ar Jo sutvėrimų?

Kabalistai, suvokdami Kūrėją, jaučia, kad Jis yra absoliučiai geras. Jie aiškina, kad Jis niekam pasaulyje negali sukelti nė menkiausios kančios, nes neturi egoizmo, troškimo gauti malonumą, kuris yra visų nemalonių pojūčių priežastis.

Juk tik norėdami patenkinti kažko trūkumą mes padarome bloga kitam, ir jei gyvūnui arba žmogui nuolatos ko nors netrūktų, nebūtų pasaulyje blogio pagrindo. O kadangi Sutvėrėją mes suvokiame, kaip kažką absoliučiai tobulą ir pilną, Jam svetimas troškimas „įgyti“, vadinasi, nėra pagrindo jokiam blogiui.

Taigi mūsų atžvilgiu Jis turėtų pasireikšti kaip absoliučiai geras – jausmas, kurį kartais kiekvienas iš mūsų patiria džiaugsmo, pilnatvės akimirkomis. Bet kadangi viskas, ką mes jaučiame, kyla iš Sutvėrėjo, tai vien gėrį turėtų jausti visi Jo kūriniai... O ką gi jaučiame mes?!

Visą mus supančią gamtą sudaro keturios rūšys: negyvoji gamta, augmenija, gyvūnija ir žmogus. Kiekvienai jų būdingas tikslingas vystymasis – lėtas, laipsniškas, priežasties – pasekmės augimas. Kaip augantis ant medžio vaisius pasidaro malonus ir tinkamas tik brendimo pabaigoje.

Bet kiek tarpinių būsenų pereina vaisius nuo apvaisinimo iki užaugimo! Ir šios tarpinės būsenos nieko nesako apie vaisiaus galutinę būseną, kai jis yra minkštas ir saldus. Greičiau atvirkščiai: kiek puikus subrendęs vaisius – tiek jis kartus ir kietas bręstant (kaip bjaurusis ančiukas).

Taip pat yra ir gyvūnų pasaulyje: suaugusio gyvūno protas ribotas, bet to visai nematyti augimo laikotarpiu. Pavyzdžiui, vienos dienos veršiukas turi visas jaučio savybes, t.y. praktiškai jis daugiau nesivysto. Žmogus, priešingai, kupinas jėgų metų žydėjime, tačiau bejėgis ir apgailėtinas pirmaisiais gyvenimo metais.

Ir skirtumas toks stulbinantis, kad tyrinėtojas, nežinantis mūsų pasaulio, žiūrėdamas į šiuos du naujagimius, iš pirmo žvilgsnio prieitų išvadą, jog iš žmogaus jauniklio kažin ar išeis kas nors vertingo, o iš buliuko tikrai išaugs mažiausiai naujas Napoleonas.

Tarpinės būsenos paprastai yra priešingos galutiniam rezultatui. Todėl tik tas, kuris žino galutinį rezultatą, nesistebi besivystančio objekto prasta išvaizda. Dėl to taip dažnai, nematant galutinio rezultato, padaromos neteisingos išvados.

Taigi aiškėja, jog Sutvėrėjas valdo mūsų pasaulį kryptingai, ir keliai, kuriais Jis veda, išryškėja tik vystymosi pabaigoje. Sutvėrėjo požiūrio į mus principas – „absoliutus gėris“ be jokios blogio priemaišos ir Jo vadovavimo tikslas – kad mes palaipsniui vystytumės iki būsenos, kai gebėsime gauti visą tą gėrį, kuris mums paruoštas. Neabejotina, kad šis Jo sumanytas tikslas bus pasiektas.

Vystymąsi reikiama kryptimi mums lemia du keliai:

• neįsisąmoninto vystymosi, kančių kelias, kelias, kuriame įsisąmoninama, kas yra gera ir bloga, ir kaip būtinybė pasirenkama „gera“;
• įsisąmonintas, neskausmingas ir greitas dvasinio vystymosi kelias, kad įgyvendinant Kabalos metodiką būtų greitai pasiektas norimas vystymosi rezultatas.

Visų įstatymų, vystantis pagal Kabalos metodiką, tikslas – įsisąmoninti gera ir bloga mumyse ir išsiugdyti neapykantos viskam, kas bloga, jausmą. Dvasinių įstatymų laikymasis gali išvaduoti mus nuo viso blogo, kadangi vystymosi skirtumų esmė yra tik daugiau ar mažiau giliai perprantamas žmogaus blogis, didesnis ar mažesnis troškimas išsivaduoti iš jo.

Viso blogio pagrindas – mūsų egoizmas, nes jis yra priešingas Sutvėrėjo prigimčiai, kuris mums nori duoti tiktai gėrį. Kadangi viskas, ką mes jaučiame kaip malonų, kyla iš Jo, tai arti Sutvėrėjo jaučiame malonumą, o toldami proporcingai jaučiame kančią.

Kadangi Sutvėrėjas nekenčia egoizmo, tai priklausomai nuo išsivystymo laipsnio, nekenčia jo ir žmogus – dvasiškai neišsivystęs laiko egoizmą natūraliu jausmu ir naudojasi juo nesigėdydamas, nejausdamas saiko (iki vagystės ir nužudymo visų akivaizdoje), labiau išsivystęs gėdijasi atvirai naudotis egoizmu, dvasiškai išsivystęs žmogus nekenčia egoizmo.

Taigi mes ir turime atsakymus į pradžioje iškeltus klausimus:

• Kabalos esmė – būdas, kuriuo žmogus gali pasiekti jam skirtą aukštesnįjį išsivystymo lygį geru, o ne kančių keliu.
• Siekiamas tikslas – pasiekti jam skirtą aukštesnį lygį, priklausomai nuo atliktos dvasinės savitaisos šiame pasaulyje.
• Kabala yra duota ne sutvėrimų gerovei, o tam, kad vadovautumės tobulindami save.