TA PATI JĖGA DVASINIAME IR MATERIALIAME PASAULYJE

Visa, ką mes jaučiame, suvokiame (daiktus, objektus, jėgas, veiksmus, mintis, jausmus), jaučiame ir suvokiame mūsų jutimo organais, t. y. tik susietą su mumis. Pavadinimus ir apibūdinimus objektams teikiame jausminio suvokimo pagrindu - todėl, aišku, jie subjektyvūs, mūsų išgalvoti ir nėra tikslūs.

Kai vis labiau skverbsimės, gilinsimės į dalykų esmę pasitelkdami mokslą arba praktiką, šie pavadinimai galbūt keisis, t. y. jie nėra absoliutūs. Jeigu turėtume kitus jutimo organus, pasaulį suvoktume kitaip ir kitaip vadintume jo objektus (ir visai įmanoma, kad jaustume visiškai kitus objektus, jėgas bei veiksmus).

Tačiau kita vertus, bet kuris jėgos apibrėžimas, kurį naudojame neigdami jos ryšį su materija, taip pat yra išgalvotas. Ir kol mokslas nepasieks tobulos formos, mes turime paisyti tik konkrečios realybės.

O kokią turime išeitį būdami dabartinės būsenos? Jaučiame save ir aplinką ir tik pagal tai galime įvardyti, ką jaučiame. Kitos išeities nėra. Netgi nepaisant to, kad savęs ir pasaulio supratimas mus tikina, jog nesame objektyvūs, kad mūsų suvokimas neabsoliutus ir visi pavadinimai, kuriuos galime sugalvoti, yra laikini ir netikslūs.

Todėl Baal Sulamas sako: tik mums išsivysčius iki tokios tobulos formos, kai galėsime suvokti tikrąją, amžiną, nuolatinę, nekintamą realybę, pavadinimai ir apibrėžimai bus absoliutūs.

Kitaip tariant, visus materialius veiksmus, kuriuos matome ir jaučiame, turime nagrinėti siedami su atliekančiu juos žmogumi ir suprasti, kad ir jis, ir veiksmai iš esmės yra materija. Priešingu atveju suvokti būtų neįmanoma.

Mes nesuvokiame pačių jėgų, t. y. dvasingumo. Jau kalbėjome, kad dvasinė substancija - tai jėga be jokio apvalkalo. Pačios šios jėgos mes nesuvokiame, suvokiame tik jos veikimą ir šio veikimo pasekmę. Šioms pasekmėms duodame vardus. Iki tol, kol nepasieksime šių jėgų lygio, jų apvalkalai nuolat keisis ir mes negalėsime nei įvardyti, nei pajausti nieko absoliutaus.

ŠVIESOS IR INDAI

Kadangi kabala yra realus mokslas, jis siekia tikrojo pasaulėdaros suvokimo, kai joks sudėtingas klausimas negali paneigti fakto.

Ką reiškia „joks sudėtingas klausimas“? Turima omenyje ne tai, kad kažkas manęs klausia, bet tikras suvokimas, kai yra aiškūs užpildymai, šviesos pojūčiai bet kuriame pačiame giliausiame, labiausiai ištaisytame, pačiame pilniausiame kli.

„Atsakymu“ vadinamas kli užsipildymo šviesa laipsnis. „Mokymo apie dešimt sfirot“ 11-oje dalyje aiškinama, ką reiškia „užpildymas“ - „milui“. „Užpildymu“ vadinama ne tai, kas iš tikrųjų užpildo kli, o tai, kas nulemia užpildymą, - ekrano dydis.

Mes sakome, kad dvasinė substancija - jėga. Šios jėgos pasireiškimai gali būti ir dvasiniai, ir materialūs, žiūrint koks lygis, kokios sąlygos turimos galvoje. Kli - noro jėga; kli užpildymas - ekrano jėga. Mes kalbame apie pačią esmę, apie priežastį, bet niekada - apie pasekmę.

Jeigu noriu pasakyti, kuo esu užpildytas, man nereikia kalbėti apie užpildo kiekį ir kokybę - bus netikslu, subjektyvu, juk to neįmanoma išreikšti. O jeigu kalbėsiu apie turimo ekrano, kuris nulemia užpildymą, jėgą, bus visiškai tikslu ir teisinga, nes kalbu apie pirminę priežastį. Ir kabaloje taip yra visuomet.

Taigi užpildymu vadinama ekrano jėga (būtent ji ir užpildo), toliau vyksta zivug de akaa (smūginis susiliejimas), šviesa ateina, ekranas ją atstumia, atlieka matavimus, sąveikauja su šia šviesa, įsileidžia ją į vidų - ir tik vėliau pajunta tai kaip užpildymą.

Aukščiausioji šviesa yra absoliučioje ramybėje, nuolat priešais ekraną. Viskas, kas įvyks atsiradus ekranui, - jo jėgos, savybės natūralus padarinys. Todėl patį ekraną, jo duomenis (rešimo de avijut, rešimo de itlabšut) mes vadiname „užpildymu“.

„Atsakymas į klausimą“ - tai kli užpildymas. Pats „klausimas“ - tušti, nerealizuoti rešimot, o jų užpildymas - ekranas, ekrano savybė. Suvokimas, atsakymas į klausimą, žinojimas - nuolatinis ekrano, atsiradusio tiems rešimot, kurie spontaniškai kyla mumyse, tyrimas, nagrinėjimas. Spontaniškai - reiškia, nepriklausomai nuo mūsų. Jie kaskart kyla sulig mūsų raida.

Manyje atsiranda koks nors rešimo, kuriu jam ekraną, man tereikia jį sukurti - ir užpildymas pasiektas, kitas rešimo - kitas ekranas, kitas rešimo - kitas ekranas.

Visi rešimot atsiranda priežasties ir pasekmės seka ir kiekvienas kitas rešimo yra gilesnis už ankstesnį, todėl ir kiekvienas kitas ekranas kiekiu ir kokybe yra gilesnis užpildymas už ankstesnįjį. Tuo ir skiriasi viena pakopa nuo kitos.

Ką reiškia realus pasaulėdaros suvokimas? Tai reiškia, kad fakto neįmanoma paneigti jokiu sudėtingu kausimu. Kitaip tariant, turime rešimo, kuriam radome ekraną.

Tai vadinama atsakymu į klausimą. Ir jeigu šiandien mums kyla kažkokie klausimai - reiškia, iškyla nerealizuoti rešimot. O jų realizacija - ekrano suradimas. Ką reiškia „ekrano suradimas“? Ryšio su Kūrėju suradimas virš jų. Tai atsakymas į bet kurį mums kylantį klausimą. Taigi visi mūsų klausimai atsiranda kaip Kūrėjo atsivėrimo mumyse pasekmė. Vien tai kelia užpildytam kli neaiškumų.

Visą pasaulėdarą sudaro indas (noras) ir šviesa (malonumas). Indo ir šviesos skirtumas išryškėja pačiame pirmajame kūrinyje, kuris atsiskyrė nuo aukštesniosios jėgos.

Iki kūrinio atsiradimo nėra šviesos ir indo sąvokos, t. y. nėra skirtumo tarp jėgos, gimdančios norą, ir paties noro, tarp būsimo užpildymo ir noro užsipildyti.

Vos tik atsiranda skirtumas tarp šviesos, kylančios iš Kūrėjo, ir šios šviesos apvalkalo - noro, pradedame kalbėti apie indo, kūrinio, gimimą. Pirmasis kūrinys buvo labiau užpildytas ir labiau subtilus, palyginti su bet kuriuo kitu.

Kūrinys užsipildo jausdamas, kad aukštesnioji jėga trokšta jį užpildyti malonumu, suvokdamas Tą, kuris jį užpildo. Pagrindas malonumui išmatuoti yra noras jį gauti.

Negalime išmatuoti pačios šviesos. Ją matuojame kli dydžiu, o kli skirstome pagal panašumo į Kūrėją laipsnį, laikydami idealia tą šviesą, kurią turi Kūrėjas ir kurią sužadina Jo absoliuti meilė. Todėl kalbėdamas apie šviesą, užpildančią mane, kalbu ne apie pačią šviesą, o apie savo su Kūrėju panašumą, savo meilę Jam, apie tai, kiek mūsų savybės, požiūriai viens į kitą sutampa. Tuo aš matuoju šviesą, kitaip tariant, savuoju kli, savo noru pasiekti Kūrėją iš tikrųjų galiu išmatuoti mane užpildančią šviesą.

Vadinasi, jeigu kli tampa ekvivalentiškas šviesai, tai kli išsitaisymo laipsnis yra kiekybinis ir kokybinis kriterijus šviesai, užpildančiai kli, matuoti. Ta pati taisyklė galioja mūsų materialiame pasaulyje, kai kalbama apie matavimą matavimo prietaisais.

Aš nematuoju elektros, tekančios laidu, tai neįmanoma - matuoju jėgą, reikalingą jos poveikiui neutralizuoti ar išlyginti. Bet koks prietaisas matuoja jėgos, išlyginančios jį veikiančias jėgas, stiprumą.

Kabaloje šis principas tampa dar esmingesnis, nes kitaip nei mūsų pasaulyje šviesa vadiname ne patį užpildą, o kli panašumo į Kūrėją pojūtį. Ko aš noriu? Noriu supanašėti su Juo. Mano išsitaisymo dydis nulemia mano malonumą, užpildymą. Kitaip tariant, imu laikyti šviesa ne kažką, kas iš aukščiau mane užpildo, - ne. Šviesa man tampa mano paties naujai įgyta savybė. Ją apibūdinu kaip mane užpildančią šviesą. Todėl mes galime sakyti, kad kli, indas, geba išmatuoti šviesą.

Pagrindas malonumui išmatuoti yra noras jį gauti. Užsipildęs tuo, ko labiau troško gauti, noras jaučia didesnį malonumą. Todėl pirmajame kūrinyje, „nore gauti“, mes skiriame dvi kategorijas:

1. Gavėjo esmė - noras gauti, kūrinio kūnas; jo esmės pagrindas - indas gėriui gauti, t. y. pirmapradis noras gauti, noras mėgautis.
2. Gaunamo gėrio esmė - Kūrėjo šviesa, visuomet nusileidžianti kūriniui.

Šias dvi kategorijas mes išskiriame kūrinyje, turėdami galvoje, kad antroji iš jų (šviesa) kli atžvilgiu yra vidinė, subjektyvi. Ir tik per kli mes ją suvokiame ir apibūdiname.

Visą pasaulėdarą, bet kurią jos dalį būtinai sudaro dvi, viena į kitą įsiskverbiančios savybės. Aukštesniosios jėgos esmė neturėjo noro gauti, kuris būtinai yra kūrinyje. Todėl jis ir pavadintas kūriniu - tuo, ko neturi aukštesnioji jėga. O gaunama pilnatvė yra būtina aukštesniosios jėgos esmės dalis.

Kaip mes suvokiame šią gaunamą pilnatvę? Jeigu apibūdiname ją kaip aukštesniosios jėgos esmės dalį - reiškia, galime ją apibrėžti ar pajausti tik būdami į ją panašūs, ir ne kitaip.

Pilnatvė yra būtina aukštesniosios jėgos esmės dalis, todėl tarp naujai sukurto kūno ir gaunamos pilnatvės, panašios į aukštesniosios jėgos esmę, yra didžiulis nuotolis.

Būtina patikslinti keletą apibrėžimų. Kaip mes galime kalbėti apie aukštesniosios jėgos esmę, pagal kokius pasireiškimus apie ją spręsti? Kaip galime kalbėti apie užpildymą, kylantį iš aukštesniosios jėgos esmės?

Būtent todėl, kad suteiktų indui, kūriniui, tikrąjį to, kas jį užpildo, pojūtį, Kūrėjas turėjo sukurti kūrinio esmę priešingą Sau, o užpildymo esmę - panašią į Save. Žinant šias pirmines sąlygas galima sakyti, kad kitokio kūrinio, kitokio rezultato - ir pradžioje, ir vėliau (priežasties ir pasekmės seka) iki pat pabaigos - būti negali. Kitaip negalėsime teisingai apibrėžti nei indo, nei jį užpildančios šviesos.

Klausimas: Galima sakyti, kad šviesa yra meilės pojūtis?

Egzistuoja kūrinys, kuris jaučia kažką gaunamą. Vėliau (suvokdamas Asija, Jecira, Brija, Acilut pasaulius) jis pradeda jausti, kad tą „kažką“ iš Kažko gauna. Vėliau ima jausti, iš ko būtent jis tą „kažką“ gauna, ir suvokia, kad Jis - Didis, Duodantis, Mylintis, t. y. jaučia, kad tas „kažkas“ kyla iš meilės.

Vis dažniau gaunamos ir vis didesnės dovanos ima mažinti Davėjo didingumą. Tai yra būtina, kad aš su Juo išsilyginčiau, kad galėčiau užmegzti su Juo nors kokį kontaktą. Kodėl dovanų kiekis sumažina Davėjo didingumą? Nes artina mane prie Jo.

Galiu priešintis Jo didybės regresijai mano akyse, galiu ir toliau žiūrėti į Jį, kaip į Didį, Vienintelį, Vieną, bet dėl Jo meilės man raiškos jau laikau Jį sau artimu. Ne dėl Didžio, Vienintelio savybių, o todėl, kad Jis pasireiškia kaip Mylintis.

Kitaip tariant, Jo suartėjimas su manimi nesumenkina Jo statuso, o tik sukuria sąveikos su Juo galimybę. Jis suartėja su manimi tik viena kategorija, vienu rakursu - ne visais, kitaip Jis taptų mano lygio ir aš nepagarbiai žiūrėčiau į Jį.

Galiausiai aš patiriu meilės jausmą.

Klausimas: Ar šis meilės jausmas yra kli užpildymas?

Kiekviename raidos etape kli užpildymas yra Kūrėjo jautimas arba kli požiūris į Kūrėją, t. y. ekranas. Ir kiekviename lygyje jis kitoks. Jis priklauso nuo to, ką būtent kli laiko svarbiausiu savo požiūryje į Kūrėją.

Pats didžiausias užpildymas - supanašėjimas su Kūrėjo esme. Kitaip tariant, meilės Kūrėjui, kuri savo galia, visomis raiškomis panaši į pirminę Kūrėjo meilę savo kūriniams, paskatinusią Jį sukurti visą kūriniją, suvokimas. Tai yra pats paskutinis užpildymas, kurį mes suvokiame. Prie jo prisideda Kūrėjo pažinimas: „Iš Jo veiksmų pažinsiu Jį“ - kita, aukštesnė pakopa, kurią vadiname „susiliejimu“ („dvekut“). Ir štai šis aukščiausias užpildymas ir yra mūsų išsitaisymo, mūsų kelio tikslas. Kitaip tariant, tai - ne tik meilė, bet per ją ir Mylinčiojo suvokimas.

Klausimas: O kas yra meilė apskritai?

Meilė - noras užpildyti mylimąjį arba užsipildyti meile Jam, supanašėti su Juo, išpildyti Jo norą mano atžvilgiu, susijungti norais ir užpildymais - visa tai vienas ir tas pats. Kai visi klausimai, visos kli savybės, veikiant ekranui, visiškai užsipildo šviesa (kai nėra skirtumo tarp kli ir šviesos) - ši būsena ir apibūdinama kaip meilė. Tai visiškai mums nepažįstama būsena, mes jos negalime įsivaizduoti.

Jeigu nubrėšime tikslią ribą tarp meilės veiksmo ir užpildymo, galima sakyti taip: meilės veiksmu vadinamas toks veiksmas, kai savo meilės jėga užpildai kito norus, tarytum jie būtų tavo paties. Kūrėjas, mylėdamas kūrinius, kuria šiuos norus ir juos užpildo. Ir būtent jų galutinio užpildymo pojūtis iš pat pradžių nulemia Jo meilę.

KAIP DVASINIS PASAULIS GALI PAGIMDYTI MATERIALŲ?

Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kaip dvasinis pasaulis gali pagimdyti ir palaikyti kažką materialaus. Bet sunku suprasti, tik jei laikoma, kad dvasinis pasaulis niekaip nesusijęs su materialiu. O jeigu remiamasi kabalistų, suvokiančių, jog bet kuri dvasinė savybė yra panaši į materialią, nuomone, aišku, kad jos yra artimos ir tarp jų nėra skirtumų, išskyrus materiją: dvasinio pasaulio materija yra dvasinė, o materialaus pasaulio - fizinė. Tačiau visos savybės, veikiančios dvasinėje materijoje, veikia ir fizinėje materijoje.

Yra trys klaidingi teiginiai, liečiantys dvasinio ir materialaus pasaulio ryšį. Pirmas teiginys - žmogaus minties jėga ir yra jo nemirtingoji siela, jo esmė. Ši klaidinga nuomonė, kurios kadaise laikėsi filosofai, seniai išnyko. Jie manė, kad visos mūsų žinios - visa, ką suvokiame, ko išmokstame, ką įgyjame, yra amžina ir sudaro mūsų sielos esmę.

Kabala sako, kad žinios - tai dirbtinio kli, kurį mes sukuriame šalia sielos, šalia noro, užpildymas. Kadangi mes kažko norime, prie noro dar sukuriame tam tikrą sistemą - bloką, kuris mums padeda tą norą užpildyti. Šis pagalbinis blokas, pagalbinė sistema ir vadinama protu.

Mūsų norams mažėjant arba didėjant, atitinkamai mažėja arba didėja protas. Jeigu žmogui tenka patirti daug kančių, kad surastų būdą jų išvengti, jis priverstas šią sistemą vystyti. Yra tokia patarlė: „Už vieną muštą du nemuštus duoda“. Todėl, kad „muštas“ - protingesnis, jis žino, kaip užsipildyti, kaip panaudoti visas jame glūdinčias savybes.

Tačiau noras - kūrinio esmė, o protas - prie noro esantis pagalbinis mechanizmas. Todėl teigti, kad žmogaus minties jėga ir yra jo siela, jo esmė - visiškai neteisinga.

Antrasis klaidingas įsivaizdavimas tas, kad kūnas - sielos tąsa ir jos padarinys.

Mūsų biologinis kūnas niekaip nesusijęs su siela. Kūnas auga, miršta, jame galima persodinti įvairius organus - tai niekaip nėra susiję su siela, visiškai joje neatsispindi. Siela keičiasi savaip. Kūnas nėra glaudžiai su ja susijęs ir nuo jos nepriklauso.

Ir trečiasis klaidingas supratimas - jog dvasinės esybės nesusideda iš dalių.

Mes mokomės, kad visą kūrinį sudaro vienas penkių pakopų (keter, chochma, bina, zeir anpin, malchut) kli, užpildytas NARANCHAJ šviesa. O vėliau šis kli, šis nuo pat pradžių sukurtas vienintelis kūrinys, sudūžta, dalijasi į dešimtis, šimtus, milijardus dalių.

Kitaip tariant, dvasinė esmė yra sudėtinė ir būtent taip ji mums atsiskleidžia. Žinoma, mes negalime kalbėti apie ją pačią. Galime tik samprotauti, kaip mes ją suvokiame, jaučiame, tyrinėjame ir apibrėžiame.

Šias klaidingas prielaidas sugriovė materialistinė psichologija. Šių laikų žmogus, norintis suvokti aukštesniąją valdančią jėgą, gali tai įgyvendinti, stengdamasis išstudijuoti jos suvokimo metodiką - kabalos mokslą.

Baal Sulamas su panieka žiūrėjo į filosofiją. Nors dabartiniai filosofai jau patys pakeitė požiūrį į savo mokslą. Jie irgi sako, kad jų suvokimas, pojūčiai, samprotavimai sąlyginiai. Šiandien filosofija jau ne tokia kaip anksčiau, kai tekdavo kovoti dėl įvairių idėjų. Kabala aiškiai parodo filosofams, kad visos jų išvados yra tik nepagrįstų fantazijų vaisius.

O dabar, kai filosofai patys nusivylė savo mokslu ir suprato jo ribotumą, filosofiją keičia materialistinė psichologija, t. y. žmogaus esmės, jo savybių, jo ribojamo penkiais jutimo organais suvokimo tyrinėjimas. Psichologai ieško, kaip šį suvokimą galima pakeisti, išmatuoti ir tiksliai apibūdinti.

Klausimas: Kaip mokslininkai priima kabalos idėjas?

Pagaliau mokslas priėjo prie išvados, kuri artima dvasinio pasaulio sąvokai, - žmogus viską tyrinėja savo kli viduje. Mokslas pripažįsta, kad už bet kokių prietaisų, kompiuterių, skaičiavimų ir sensorių yra tas, kuris atlieka tyrimą.

Galima sukonstruoti sudėtingiausią mechanizmą, tegul ir galaktikos dydžio, bet kas analizuoja gautus duomenis, kas juos vertina? Juk ne pats mechanizmas, o jį sukūręs žmogus. Ir tyrimų rezultatus žmogus įvertina savyje, pagal save - be sąsajos su savimi jis nieko negali vertinti. Visus šiuos įrengimus, sistemas jis kuria sau, pagal save, remdamasis savo esme. Todėl bet koks mūsų įspūdis, bet koks suvokimas yra subjektyvus.

Tą patį galima pasakyti apie dvasinį pasaulį. Mūsų noras susideda iš penkių dalių. Jaučiame kažką šiose penkiose dalyse - apie tai ir kalbame, o apie tai, kas vyksta už kli, negalime kalbėti, to mes nesuprantame.

Knygoje „Mokymas apie dešimt sfirot“ Baal Sulamas išvardija tik 12 pagrindinių šviesų, esančių už kli, nors galima įvardyti dar 12 tūkstančių. Bet visas šias šviesas, tarsi esančias už kli, jaučia pats kli, t. y. savo viduje, o ne išorėje. Už kli nieko neįmanoma pajusti, tiesiog mūsų įspūdžiai susiskirsto į išorinius ir vidinius.

Mūsų kli pagal savo savybes, pagal išsitaisymo laipsnius yra sudėtinis, todėl jame jaučiame tiek skirtingų detalių ir įspūdžių. Mums atrodo, kad mus supantis pasaulis yra sudėtinis. O iš tikrųjų mus niekas nesupa, tai tik mūsų vidiniai pojūčiai.

Supančiame pasaulyje skiriame septynias pagrindines spalvas, septynis garsus, viskas skirstoma dar į daugybę atspalvių - taip sudarytas mūsų kli: bendrą įspūdį dalijame, skirstome į daugybę atskirų įspūdžių. Visi jie vidiniai, nėra nieko išorinio. O į išorinius ir vidinius jie skirstomi todėl, kad taisydamasis mūsų kli dalijasi į labiau vidines ir labiau išorines dalis.

Pavyzdžiui, kaip mes skiriame šviesas - išorinę ir vidinę? Sakome, kad šviesa, kurią kli, atlikęs zivug de akaa, gali priimti (užsipildydamas nuo pe iki taburo), yra vidinė šviesa. Kaip aš tai jaučiu? Jaučiu, kad kažkas, su kuriuo parcufo dalyje roš susijungiau, mane užpildo arba aš jį užpildau, arba mes abu vienas kitu užsipildome. Kur tai yra jaučiama? Parcufo dalyje toch, kli viduje. O ta dalis, kurioje mes vienas kito dar neužpildome, nekontaktuojame, negalime susijungti, lieka išorėje, už mūsų. O kur jaučiama ta „išorė“? Išorinė, supanti šviesa (or makif) juntama sof dalies atžvilgiu, nes jeigu ištaisysime sof, šviesą jau gausime kaip vidinę.

Kaip aš galiu ką nors pajausti išorėje? Pažvelkime į pačią pirmąją šviesos sklidimo stadiją. Kada atsiranda kli? Kai jis geba savyje jausti šviesą. Kada atsiranda jo gebėjimas jausti išorinę šviesą? Kai kli pradeda suvokti, suprasti, jog nori kitaip jausti šviesą - kaip esančią išorėje, kaip atiduotą. Kai kli taip nori jausti ją (tai nereiškia, kad jis taip ją jaučia), kitas požiūris į tą pačią šviesą paverčia ją išorine. Tai yra visiškai vienodai ir mūsų, ir dvasiniame pasaulyje.

Klausimas: Mūsų pasaulyje žmogus keisdamasis tarsi keičia pasaulį. Keičia savyje pasaulio jutimą - šiandien pasaulis geras, o rytoj blogas. Jeigu galėtume keisti savo savybes: regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą, - ar iš tikrųjų keistume pasaulį aplink save?

Mes jį jaustume esant kitokį. Taip pat suvokiame aukštesniuosius pasaulius, bet ten kli yra jau mūsų valioje, veikiant ekranui jis nuolat kinta - ir aš iš tikrųjų keičiu pasaulius aplink save, t. y. Kūrėjo jautimą. Ir mūsų, ir dvasinis pasaulis - Užpildytojo, Kūrėjo jautimas. Vadinasi, tik nuo manęs priklauso, ką būtent aš jaučiu.

Apibrėžkime teisingai žodį „pasaulis“. Pasauliu vadinamas įspūdis, kurį man daro užpildymas, ne daugiau. Reiškia, visas mūsų darbas - be paklaidos, be asmeninių „trukdžių“, maksimaliai objektyviai jausti Užpildytoją.

Klausimas: Ar galime kalbėti apie tai, kas egzistavo Kūrėjuje prieš kūrimo pradžią?

Jūs klausiate, kiek pagrįsta kalbėti apie tai, kad Kūrėjuje dar iki paties kūrinio atsiradimo, sukūrimo yra noras arba kūrinio užuomazga. Čia yra kalbama ne apie patį Kūrėją, o apie Jo požiūrį į kūrinį nuo tos akimirkos, kai Jame atsirado noras sukurti. Mums nepasakojama, mes nieko nežinome, kas vyko iki šio noro atsiradimo. Visai įmanoma, kad tai kažkaip suvokiama, bet samprotauti apie tai negalime. Galiu samprotauti tik tiek, kiek Jį suvokiu, bet kas Jis toks - aš nežinau.

Aš turiu kli, savo daviklį, sensorių, kuriuo kažką užčiuopiu. Apie tai, ką šiuo sensoriumi užčiuopiu, ir galiu kalbėti - kitaip tariant, kalbu savo atžvilgiu. Ką reiškia „savo atžvilgiu“? Kokį Jis mane sukūrė - kad Jį suvokčiau tam tikru būdu - taip Jį ir suvokiu. Mes kilę iš Jo: Jis Savo noru sukūrė mane, kad galėtų užpildyti, suteikti malonumą, - reiškia, aš Jį suvokiu tik tokiu būdu ir kitaip negaliu suvokti.

Kartu Jis leidžia man suprasti, kad specialiai sukūrė mane tokį. Bet ir šis, tarytum nuo Kūrėjo nepriklausomas mano supratimas atsiranda tik todėl, kad Jis panoro, kad aš jausčiau tarsi egzistuoju ne Jame, ne Jame viską suvokiu, laisvai mąstau ir tyrinėju.

Tai yra Jo sprendimas, kokį mane sukurti ir kaip manyje pažadinti vienokias ar kitokias savybes, norus, mintis. Kitaip tariant, viskas kyla iš Jo - netgi tai, kas atrodo priešinga Jam, priešinga Jo norui. Todėl tegalime kalbėti apie tai, kas kyla iš Kūrėjo - arba kli forma, arba šviesos forma. Jūs klausiate: „Kas yra Jame?“ Galiu kiek tik noriu fantazuoti šia tema, bet turiu žinoti, kad visa tai - bevaisės fantazijos, nepagrįstos realiais pojūčiais. Ir todėl kabala apie jas apskritai nekalba - nėra pagrindo, nėra prasmės.

Klausimas: Mūsų tikslas - susilyginti savybėmis, bet kartu sakome, kad šių savybių žinoti negalime...

Mes norime žinoti Kūrėjo savybes ir Jį suvokti, juk toks yra mūsų sukūrimo tikslas. Jeigu Jis - Aukščiausias, Tobulas, Absoliutas, tai šių savybių įvaldymas yra aukščiausia būsena. Būtent to ir norėjo Kūrėjas mums: kad ši būsena būtų mūsų keitimosi, išsitaisymo, supanašėjimo su Juo rezultatas.

Mūsų tikslas - susilyginti su Kūrėju savybėmis. Ką reiškia „su Kūrėju“? Kūrėju vadinamas noras mums suteikti malonumą. Kokį? Pačią aukščiausią būseną. Jeigu siekiame šios aukščiausios būsenos tam, kad Jam suteiktume malonumą, tai statusu, savybe, noru, požiūriu į mus sutampame su Juo.

Kitaip tariant, mes pakylame į pačią aukščiausią mums skirtą pakopą. Tikriausiai virš jos dar yra kokia nors pakopa, bet ji nepriklauso mums, mes jos suvokti negalime. Todėl, kad mus sukūrė ne ji, o ta pakopa, kuri su mumis susijusi. Štai ir viskas. Šiuos dalykus reikia tiksliai atidalyti, tuo kabalos ir filosofijos požiūriai skiriasi kardinaliai. Kabala kalba tik iki lygio, kurį mes aiškiai suvokiame savo pojūčiais.

Klausimas: Ar yra ryšys tarp materijos ir dvasinio pasaulio?

Kas yra materija? Mus mokė: „materija - objektyvi realybė, kurią jaučiame“. Iš tikrųjų taip ir yra. Tik neaišku, kas yra „objektyvi realybė“, bet „kurią jaučiame“ - tai teisinga. Tai, ką mes dabar jaučiame, vadiname materija. Jeigu ko nors nejaučiame, kažkodėl vadiname dvasiniu pasauliu. O kai imsime jausti, kaip tuomet apibrėšime - dvasiniu pasauliu ar materija?

Kabala neskirsto pasaulėdaros į dvasinį ir materialų pasaulius. Ji kalba apie tai, kas suvokiama ir nesuvokiama. Tai, ką suvokiu dabar, vadinama „šiuo pasauliu“ - mano pasauliu, mano pakopa. Iš ko ji susideda? Iš to, ką mano šiandieniniai jutimo organai jaučia. Jeigu aš įgysiu kokias nors naujas suvokimo pakopas, irgi vadinsis „mano pasauliu“ - mano atskleistu, suvoktu pasauliu. O ta dalis, kurios dar neatvėriau, bet kurią, kaip aiškina kabalistai, turiu atverti, vadinama paslėpta - tai slaptas, aukštesnysis pasaulis.

O ką reiškia „materija“? Baal Sulamas mums sako, kad dvasinės jėgos - taip pat materija. Bet kurią materiją mes galime transformuoti į kitas medžiagas, kitas formas. Paversti dujomis, išdžiovinti, užšaldyti, atšildyti, ištirpinti, sudeginti ir t. t. Kiekviena forma veikiama gali keistis į bet kurias kitas, daugiau ar mažiau jaučiamas.

O kur yra materija? Ką reiškia materija pati savaime, kaip mes ją apibūdiname? Tiktai siedami su savimi. Pradėję keisti savo savybes mes matome, kad viskas yra materija, aukštesniosios jėgos - irgi materija. Pavyzdžiui, sušildžius visatos materiją iki tam tikro laipsnio, visata virs dujomis. Ar ji liks materija? Tam, kuris ją jaus, - taip. Tam, kuris nejaus, - ne.

Jeigu turėčiau kitas savybes, tai visą orą, kurio dabar nejaučiu, jausčiau kaip betoną, o save - esantį betone. Bet mano savybės yra tokios, kad jaučiu materiją, tarsi mane supančią, permatomą. Dabar ji man nėra kliūtis. O jeigu turėčiau kitas savybes, ar ji būtų man kliūtimi? Yra spindulių, skrodžiančių betono sieną, betonas jiems visiškai nėra kliūtis, o man ar kokiems nors kitiems spinduliavimams betonas yra kliūtis.

Kas yra siena? Tai tam tikra jėga, kurią aš suvokiu savo savybėmis. Mus supa viena vienintelė jėga, kurią mūsų pojūčiai išskaido į milijonus, milijardus atskirų jėgų. Šias jėgas daugiau ar mažiau suvokiame, priklausomai nuo mūsų gebėjimo suvokti, pažinti, kontaktuoti. Ir taip aplink mus atsiranda kokybiškai ir kiekybiškai skirtingų objektų, iš kurių piešiame mūsų pasaulio vaizdą, įvairovė.

Realybė nėra sudaryta iš mūsų ir dvasinio pasaulio. Tik mes dalijame vieną bendrą Kūrėjo jėgą į tokius pasireiškimus. Galime apie tai kalbėti metų metus, bet problema ta, kad mes susipainiojame. Žmogus neįvertina savo pozicijos Kūrėjo atžvilgiu, jo požiūris į pasaulį neteisingas. Ne „aš - kli šviesos, kuri kuria mane ir mano pojūčius, atžvilgiu“, o „aš, esantis kažkokiame iš anksto sukurtame, nustatytame pasaulyje“. To nėra.

Mes sakome, kad pasaulis egzistavo milijonus metų iki žmogaus jame atsiradimo. Žmogus vystėsi dar dešimtis tūkstančių metų iki mūsų laikų, kai sėdime ir svarstome, kaip viskas buvo. O ar galime kalbėti apie tai, kad pasaulis vystėsi ir buvo jaučiamas iki mūsų? Kas jį jautė, kaip jis vystėsi? Argi galime tai įsivaizduoti be mūsų jutimo organų, mūsų supratimo? Negalime. Kitaip tariant, mes visuomet iš anksto turime galvoje, kad viskas yra taip, kaip mes įsivaizduojame.

Iš tikrųjų niekas nesivystė. Iš tikrųjų nėra nieko. Mūsų pojūčiais viskas rutuliojasi laiko, suvokimo ašyje. Negalime kažkokią tarsi egzistuojančią istorinę praeitį suvokti kitaip nei laike - mums ji egzistavo būtent taip.

Niekas neegzistavo. Viską galime suvokti vien savo dabartiniuose kėlim - štai taip mes sukurti. Šių klaidų mes vis tiek neišvengsime, kol visko neišvysime iš šalies. Iš šalies - papildomais jutimo organais. Tuomet viskas išsilygina ir tu supranti, kas yra reliatyvumas.

Klausimas: O dinozaurai buvo ar ne? Juk jų griaučiai egzistuoja?

Nėra dinozaurų, nėra griaučių - nieko nėra, išskyrus viso to reiškimosi mums, juk mes negalime nieko jausti už savęs. Absoliučiai objektyvaus stebėtojo požiūriu negalima pasakyti, kad jie egzistuoja - nei dabar, nei praeityje, nei ateityje.

Dabartinis mokslas jau kalba apie tai, kad eksperimentai priklauso nuo stebėtojo. Kitaip tariant, nėra nieko objektyvaus. Niutono laikais buvo manoma, kad visata objektyviai egzistuoja: nebus žmonių, visata vis tiek egzistuos. Šiandien mes jau galime suprasti šio teiginio nepatikimumą. Kieno atžvilgiu ji egzistuos? Kas fiksuoja, kas gali pasakyti, kad ji egzistuoja?

Baal Sulamas sako, kad neteisingai samprotauja tie, kurie laiko, kad dvasinis pasaulis apsivelka materija. Iš to galima daryti klaidingą išvadą, jog savo savybėmis, norais, jėgomis, mintimis, fiziniais veiksmais mes galime veikti dvasinį pasaulį. Neįmanoma daryti poveikį dvasiniam pasauliui! Tam mes neturime jokių priemonių.

Dvasinis pasaulis atsiranda veikiant aukštesnei energijai, aukščiausiajai šviesai ir vadinamas ekranu, todėl yra sakoma „igati ve macati“ (stengiausi ir radau). Kitaip tariant, aš stengiuosi ir nusipelnau ekrano, kaip dovanos, bet ne aš pats jį savyje sukuriu. Ekranas - tai antiegoistinė jėga, teikianti man galimybę veikti antiegoistines, altruistines Kūrėjo jėgas, sąveikauti su jomis pagal savo panašumą į jas. Kitaip šios jėgos viena kitos nejaučia, nes priklauso skirtingoms plotmėms, dimensijoms.

Supratimas, jog dvasinis pasaulis neapsivelka materija, pirmiausia būtinas tam, kad klaidingai neįsivaizduotume, jog kažkokiais materialiais veiksmais galime ką nors pasiekti dvasiniame pasaulyje. Nieko negalime padaryti.

Aukoti pinigus, uždegti žvakutę, atlikti kokį nors tarsi altruistinį poelgį - tai neveikia dvasinio pasaulio. Net pačios kilniausios mūsų mintys ar poelgiai dvasiniam pasauliui nedaro įtakos. Tai tik prielaida, kad mums būtų suteikta pagalba iš aukščiau - tai ne poveikis (bent jau ne tiesioginis poveikis).

Aš mėginu tave mylėti, susijungti su tavimi, kad priartėčiau prie Kūrėjo. Teisingai, visi šie veiksmai veda prie laukiamo rezultato, bet rezultatas nėra betarpiškai, glaudžiai su jais susijęs. Tarsi keliama sąlyga: „Nori gauti dovaną? Padaryk taip“. Yra priežasties ir pasekmės ryšys, tačiau jis nutrūksta. Tiesiogiai savo veiksmais dvasinių jėgų neveikiu. Neturiu kuo veikti - juk neturiu ekrano. Todėl negalima sakyti, kad dvasinis pasaulis apsivelka materija. Sakome taip, kad būtų trumpiau. Ir Baal Sulamas rašo, kad kiekvienas žmogus turi sielą, ji švyti jame, jos savybės pasireiškia mūsų fizinėse, žemiškose savybėse. Bet taip priimta sakyti, o apskritai tai - tik antspaudas, be glaudaus ryšio. Tai atotrūkio tarp egoistinių ir altruistinių savybių esmė. Nieko nepadarysi, tai sunku įsivaizduoti.

Klausimas: Nuo ko priklauso įspūdžio kokybė?

Įspūdžių kokybė priklauso nuo visų mūsų kėlim derinio. Kad ir kokie nedideli būtų kėlim, mums jie visuomet (ir jaučiant, ir suvokiant, ir vertinant) susiskaido į penkias dalis. Iš to kyla visas šis pojūčių spektras. Nieko tikslaus nėra, įspūdis visuomet kombinuotas, visuomet susideda iš daug dalių.

Klausimas: Kūrėjo siekimas - tai noras užsipildyti aukščiausia būsena?

Ne, tai nėra tas pats. Kūrėjo siekimu vadinamas siekimas supanašėti su Kūrėju. Dvasiniame pasaulyje suartėjimas priklauso nuo panašumo, kitaip tariant, turiu Jį iššifruoti: kas Jis toks, koks Jis yra. Kūrėjas - atidavimo savybė, absoliuti binos savybė arba keter - be jokio noro sau. Didėjant manyje šiai savybei suartėju su Juo, mažėjant - nutolstu nuo Jo. Visa, apie ką kalbame, būtina kokybiškai pasverti, įvertinti žodžius.

Klausimas: Kas yra ekranas?

Ekranu vadinamas užpildymas. Kuo aš užsipildau? Užsipildau savo požiūriu į Kūrėją. Kuo užpildytas Kūrėjas? Jis užpildytas Savo požiūriu į mane - meile. Kai mūsų jausmai sutampa, laikoma, kad mes vienas su kitu susiliejame. Ir kaip šio susiliejimo rezultatas, manyje atsiranda Jo lygio pojūtis. Štai ką turime pasiekti - kokybiškai naujo kli atsiradimą.

Klausimas: Kas yra teisingas savo būsenų vertinimas?

Bet kurį prietaisą, kuriuo tu ką nors matuoji, reikia suderinti. Kaip susiderinti pačiam prieš apibrėžiant savo požiūrį į kažką? To moko pirmasis „Šamati“ straipsnis - „Nėra nieko kito, tik Jis“. Jei siekiame taip suvokti tikrovę, mes ją iš tikrųjų suvokiame. Niekaip kitaip.

Visa kita suvokiama neteisingai ir veda prie klaidingų išvadų. Akimirksniu išplaukia neteisingas rezultatas - atitrūksti nuo dvasinio pasaulio, nuo Kūrėjo, nuo teisingos krypties. Materialiame pasaulyje - ne tuojau pat. Jeigu materialiame pasaulyje užmiršti Kūrėją, save ir tai, koks šią akimirką yra tavo tikslas (netgi paties materialaus veiksmo), - gali ne iškart pastebėti klaidą. Dvasiniame pasaulyje - tuojau pat, materialiame - ne. Bet vis tiek yra klaida ir ji vis didėja, kol pasieki blogio įsisąmoninimą.

Kitaip tariant, turime taip susiderinti, kad nukreiptume save į galutinį tikslą. Kad bet koks mūsų veiksmas šiame pasaulyje (ir mintys, ir poelgiai, ir norai) turėtų vienintelį tikslą - akimirksniu, dabar pasiekti galutinę būseną. Nedalinti etapais: esą, aš dabar šioje pakopoje šiek tiek padirbėsiu, po to bus kita būsena... Jokia „kita“! Kita būsena turi būti absoliučiai tobula, galutinė. Visiškai, o ne iš dalies - juk tai reikštų, kad aš valdau nepilną kli. Jeigu savęs taip nenuteiksime, žinoma, bus menkas rezultatas.

Mūsų pasaulyje, mūsų būsenoje teisingiausias nusiteikimas realizuojamas per žmoniją arba grupę į Kūrėją. Negali būti teisingos krypties į Kūrėją, supratimo, kas yra Kūrėjas, jeigu visa tai nesusiję su meile artimui, su noru išgelbėti artimus nuo kančių. Kūrėjas tik tam jas ir siunčia, kad įsisąmoninčiau, jog aš galiu pagerinti jų pasaulį, jų pojūčius, jų suvokimą. Jeigu to nėra - žmogus nėra kelyje Kūrėjo link. Tai ir yra susiderinimas.