Kas sudaro kabalos mokslo pagrindą
Kabala moko apie Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, paklūstančią tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į tikslą – kad žmogus, egzistuojantis šiame pasaulyje, atskleistų Aukštesniąją valdančiąją jėgą (Kūrėją).
Visumos ir dalies dėsnis
Pagal visumos dėsnį, visa žmonija savo vystymosi pabaigoje neišvengiamai turi atskleisti ir visiškai suvokti Aukštesniąją valdančiąją jėgą. Pagal dalies dėsnį, visai žmonijai dar nepasiekus tokios tobulos būsenos, ją galės pasiekti atskiros kiekvienos kartos asmenybės.
Dvasinių kūnų, sfirų, pasaulių gausumas
Kabalos mokslas nagrinėja kelius, kuriais žmogus pasiekia Aukščiausiąjį tikslą – tapatumą su Aukštesniąja jėga. Šis mokslas tiria daugybės dvasinių kūnų sandarą ir ryšius. Tam, kad būtų aiškiau, pavyzdžiu imkime bet kurį gyvūną, kurio vaidmuo tėra išsimaitinti ir išsilaikyti pasaulyje tam tikrą laiką, būtiną panašių į save gimimui ir savo rūšies egzistavimo pratęsimui. Tirdami gyvūną pamatysime, kad tai – sudėtingas daugybės skaidulų ir gyslų junginys, kaip ir yra nustatyta fiziologų bei anatomų tyrimais. Vis dėlto yra daugybė junginių, kurių žmogus dar nežino. Iš šio pavyzdžio pagal analogiją galima suprasti, kokią gausybę įvairiausių skirtingų junginių turime ištirti, kad pasiektume Aukščiausiąjį tikslą.
Du keliai: iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų
Kabalos mokslas studijuoja du lygiagrečius Aukštesniosios valdančiosios jėgos suvokimo kelius. Jie skiriasi tiktai tuo, kad pirmasis kelias veda iš viršaus į apačią iki šio pasaulio, o antrasis prasideda šiame pasaulyje ir kyla iš apačios į viršų tomis pačiomis pakopomis, kurias suformavo pirmasis kelias.
Aukštesniosios šaknys leidžiasi žemyn ir pirmuoju keliu palaipsniui atsiskleidžia iš viršaus į apačią. Šis kelias kabaloje vadinamas pasaulių, parcufų ir sfirų nusileidimo tvarka. Antrasis kelias vadinamas Aukštesniosios jėgos suvokimu.
Žmogus, siekiantis suvokti Aukštesniąją jėgą, privalo eiti iš apačios aukštyn, palaipsniui atskleisdamas kiekvieną detalę ir kiekvieną pakopą pagal tuos dėsnius, kurie nustatyti Aukštesniajai jėgai leidžiantis iš viršaus į apačią.
Aukštesnioji valdančioji jėga visiškai suvokiama palaipsniui. Suvokimas žmogaus pojūčiuose pasireiškia per tam tikrą laiką, priklausomai nuo išsivalymo nuo egoizmo greičio, kol žmogus suvoks visas iš viršaus žemyn nusileidžiančių pakopų gausybės savybes.
Nuoseklus visų pakopų suvokimas yra nulemtas iš anksto, kaskart suvokiama vis aukštesnė pakopa – tai primena kilimą laiptų pakopomis.
Abstraktūs pavadinimai
Daugelis mano, kad visi pavadinimai ir sąvokos, vartojami kabalos moksle, priklauso abstrakcijų sričiai. Toks klaidingas vertinimas atsirado dėl to, kad kabala tyrinėja Aukštesnįjį pasaulį, kuriame nėra laiko ir erdvės, jį duota išvysti tik tam, kuris įvaldė kabalistinę metodiką.
Ir kadangi tik nedaugelis išstudijuoja šį mokslą bei suvokia Aukštesnįjį pasaulį, manoma, kad terminai, apibūdinantys Aukštesniuosius pasaulius, tėra abstrakčios kategorijos, visiškai atitrūkusios nuo realybės.
Vis dėlto kabala neaprašinėja nieko, kas neatspindėtų tikrosios realybės, kurią suvokia kabalistai. Neginčijamas kabalos įstatymas skamba taip: „Aprašinėjame tik tikrąjį suvokimą ir tik jį įvardijame. Visa, kas nesuvokta, draudžiama įvardinti ir aiškinti.“
Suvokimas kabaloje reiškia aukščiausią supratimo pakopą. Iki tol, kol nepasiektas toks absoliučiai aiškus įsisąmoninimas, tarsi daiktą laikytum rankose, kabalistai nevadina to suvokimu, o įvardina kitaip: supratimu, žinojimu ir t. t.
Kabalos mokslo realybė
Mūsų jutimais jaučiamoje materialiojoje tikrovėje egzistuoja realūs reiškiniai, kurių esmės pažinti mes negalime netgi vaizduotėje, tarkime, elektra ir magnetizmas. Vis dėlto mes neabejojame jų realumu, mūsų žinios apie jų reiškimąsi mus visiškai tenkina, ir mums visiškai nesvarbu, kad neturime nė mažiausio supratimo apie jų esmę. Reiškinių pavadinimai tokie realūs ir mums artimi, tarsi mes iš tikrųjų juos jaučiame, ir netgi mažiems vaikams žodis „elektra“ žinomas taip pat gerai, kaip ir žodžiai „duona“ ar „cukrus“.
Maža to, kaip neduota mums pažinti Aukštesniosios valdančiosios jėgos esmės, lygiai taip pat mums neduota suvokti jos sukurtųjų kūrinių esmės. Visus materialiuosius reiškinius mes suvokiame tik remdamiesi savo jutimo organų reakcija į tų reiškinių poveikį. Tai visiškai mus tenkina, nors mes neturime jokio supratimo apie tų reiškinių esmę. Mums nepažini netgi mūsų pačių esmė, visa, ką žinome apie save, tėra esmės sukeltas procesas.
Taigi visi pavadinimai ir terminai, sutinkami kabalos knygose, yra realūs, nors mes ir nesuvokiame jų esmės. Aukštesniojo pasaulio tyrinėtojus visiškai tenkina išsamios žinios, nors jie suvokia tiktai žmogaus reakcijas į sąveiką su Aukštesniąja jėga. Toks pažinimas visiškai pakankamas ir nesukelia nepilnaverčio pažinimo pojūčio, panašiai kaip mums nekyla šeštojo rankos piršto poreikio, nes visiškai pakanka penkių pirštų.
Aukštesniojo suvokimo išreiškimo sudėtingumas
Mes negalime mūsų pasaulio žodžiais ar raidėmis išreikšti Aukštesniojo pasaulio sampratų, nes visas mūsų žodynas atvaizduoja penkių jutimo organų pojūčius. Sunku dar ir tai, kad turime žodžiais išreikšti ir paskelbti aptarimui tam tikras žinias, kaip tai yra įprasta moksliniuose tyrimuose. Dėl šios priežasties kabalistas turi naudotis visiškai tiksliais apibrėžimais.
Pasaulių šaknies ir šakos dėsnis
Keturi pasauliai – Acilut, Brija, Jecira, Asija, sudarantys pasaulių sistemą, pradedant aukščiausiuoju iš jų Acilut pasauliu ir baigiant mūsų materialiuoju Asija pasauliu, turi vienodą, visomis detalėmis sutampančią struktūrą. Kitaip tariant, realybė ir visos jos raiškos, egzistuojančios pirmajame pasaulyje, egzistuoja ir antrajame, po juo išdėstytame žemesniajame pasaulyje. Ir taip yra visuose kituose pasauliuose, iki mūsų pasaulio.
Pasauliai skiriasi tik materijos kokybe, kuri ir nulemia kiekvieno iš jų pakopos aukštį. Aukščiausiojo pasaulio materija subtiliausia, palyginti su visais žemesniaisiais. Antrojo pasaulio materija grubesnė nei pirmojo, tačiau subtilesnė nei visų už jį žemesnių pakopų. Tokia tvarka laikosi iki mūsų pasaulio, kuriame tikrovė pasireiškia kaip grubiausia ir tamsiausia materija nei visų ankstesnių pasaulių.
O visos objektų ir formų detalės tiek kiekybe, tiek kokybe yra vienodos kiekviename pasaulyje. Tai galima palyginti su spaudu ir atspaudu: smulkiausias spaudo detales visiškai atkartoja spaudo atspaudas. Taip ir pasauliuose: žemesnis pasaulis yra aukštesnio už jį pasaulio atspaudas. Visos aukštesniajame pasaulyje egzistuojančios formos ir kiekybiškai, ir kokybiškai atkartojamos žemesniajame pasaulyje.
Taigi žemesniajame pasaulyje nėra nė vienos detalės ar reiškinio, kurie nebūtų aukštesniojo pasaulio atvaizdas. Tai vadinama „šaknimi ir šaka“ ir reiškia, kad žemesniojo pasaulio detalė yra šaka, atvaizduojanti savo atitikmenį, esantį aukštesniajame pasaulyje. Tas atitikmuo yra jos šaknis, nes ši detalė ima pradžią aukštesniajame pasaulyje ir atsispaudžia žemesniajame. Kitaip tariant, likimu vadinama šaknis verčia detalę augti ir kiekybiškai, ir kokybiškai, idant pasiektų kokybę, būdingą spaudo atspaudui. Toks yra šaknies ir šakos dėsnis, veikiantis pagal aukštesnį pasaulį visose kiekvieno pasaulio tikrovės detalėse.
Kabalistų kalba – tai šakų kalba
Kiekvienas reiškinys mūsų pasaulyje yra šaka ir atitinka savąją šaknį – šio reiškinio atitikmenį aukštesniajame pasaulyje. Remdamiesi tuo, kad šaka atitinka savąją šaknį, kabalistai sukūrė šakų kalbą.
Žemesniajame pasaulyje nėra nieko, kas neturėtų pradžios ir nekiltų iš aukštesniojo pasaulio. Šaknis, esanti aukštesniajame pasaulyje, įpareigoja žemesniajame pasaulyje ją atitinkančią šaką įgauti jos formą ir įgyti jos savybes.
Remdamiesi šaknies ir šakos ryšiu, kabalistai sukūrė žodyną, leidžiantį jiems kalbėti apie aukštesniųjų pasaulių dvasines šaknis pritaikant žemesniosios šakos pavadinimą, tiksliai nustatomą šio pasaulio jutimais. Toks būdas padeda žmogui suprasti aukštesniąją šaknį, nes būdama savo aukštesniosios šaknies pasekmė, materiali šaka aiškiai nurodo šaknį.
Taip kiekvienas mūsų jaučiamo pasaulio objektas leidžia naudoti tikslų pavadinimą, nurodantį jo Aukštesniąją šaknį. O pačios šaknies neįmanoma pavadinti jokiu žodžiu, nes ji pranoksta bet kokią vaizduotę. Vis tik dėl mūsų pasaulyje esamų šakų, jaučiamų žmogaus jutimais, atsirado teisė egzistuoti žodiniam Aukštesniųjų šaknų apibūdinimui.
Tokia yra kalbos, kuria bendrauja kabalistai, esmė. Ši kalba padeda perduoti jų aukšto lygio suvokimą iš kartos į kartą žodžiu ir raštu. Tiksliai apibrėždami aukštesniojo pasaulio reiškinius, kabalistai gerai supranta vienas kitą, o tai yra būtina sąlyga bet kuriam moksliniam tyrimui. Jie nustatė tokius tikslius rėmus, kad suklysti neįmanoma, nes kiekviena šaka turi tik jai būdingą natūralų apibūdinimą ir todėl vienareikšmiai nurodo savo dvasinę šaknį.
Mokytojo žinių perdavimas mokiniui
Mokytojo žodžiai negali perteikti žinių apie aukštesnįjį pasaulį, kur nėra laiko, erdvės, judėjimo. Tiktai šakų kalba įmanoma išreikšti šakų ir jų aukštesniųjų šaknų santykį.
Vis dėlto šią kalbą vartoti gali tik tas žmogus, kuris supranta šaknų ir šakų santykį. Neįmanoma atskleisti ryšio „šaknis – šaka“ iš apačios aukštyn. Žvelgiant į mūsų pasaulyje jaučiamas žemesniąsias šakas, visiškai neįmanoma įsivaizduoti jokio jų aukštesniųjų šaknų atitikmens. Iš pradžių mokinys turi pats suvokti aukštesniąsias šaknis. Tuomet jis galės kiekybiškai bei kokybiškai suprasti kiekvienos šakos santykį su jos šaknimi, esančia aukštesniajame pasaulyje.
Tik mokiniui gerai supratus šaknies ir šakos ryšius atsiras bendra kalba su mokytoju kabalistu. Tuomet mokytojas šakų kalba galės mokiniui perduoti visas savo išminties subtilybes ir žinias apie tai, kas vyksta aukštesniuosiuose pasauliuose, – visa tai, ką gavo iš savo mokytojų, ir tai, ką suvokė savarankiškai. Juk dabar mokytoją ir mokinį sieja bendra kalba ir jie supranta vienas kitą.
Jeigu mokinys dar nesupranta šios kalbos, nežino, kaip šaka nurodo į savo šaknį, tuomet dėl bendros kalbos nebuvimo mokytojas niekaip negali paaiškinti nė vieno aukštesniųjų žinių žodžio, nei kalbėti apie kabalos mokslo tyrinėjimus. Kitaip tariant, kabalos žinias galima perduoti tik tam, kas jas supranta pats.
O kaip mokinys pats suvoks šakų kalbą? Studijuodamas kabalos knygas jis pamažu ima jausti Aukštesnįjį pasaulį. Pakilęs bent jau į žemiausią Aukštesniojo pasaulio pakopą, iš jos lygio, iš viršaus žemyn jis atskleidžia šakų kalbą. Tik tada, atsiradus bendrai kalbai, mokinys gali gauti žinių iš mokytojo kabalisto.
„Tiesmuki“ kabalos pavadinimai
Iš to, kas pasakyta, galima suprasti, kodėl kabalistai vartoja sąvokas „bučinys“, „sueitis“, „apkabinimas“, „gimdymas“ ir kt. taurioms idėjoms išreikšti. Juk norint išaiškinti kabalą neįmanoma naudotis jokia kita pasaulio kalba, išskyrus šakų kalbą, tiksliai nurodančia kiekvienos šaknies ir šakos ryšį. Neįmanoma atsisakyti jokios, kad ir žemo lygmens šakos ir nepanaudoti jos aprašant sąryšius su aukštesniąja šaknimi, nes mūsų pasaulyje neegzistuoja jokia kita šaka, atitinkanti būtent šią aukštesniąją šaknį.
Atsisakius vartoti kokį nors pavadinimą, liktų neaiški jį atitinkanti aukštesniojo pasaulio sąvoka, nes daugiau nėra jokio žodžio, tinkamo šiai šakniai aprašyti. Šitaip būtų padaryta žala visam mokslui. Juk tokiu atveju iš bendros mokslo grandinės iškristų viena grandis. Kadangi visos grandys viena su kita persipynusios, tai suirtų visa grandinė.
Taigi neturėtų stebinti bet kokių pavadinimų vartojimas. Jie nesirenkami savavališkai ir juos draudžiama keisti, nes kabalistai privalo tiksliai įvardinti šakos pavadinimą, nurodantį jos aukštesniąją šaknį.