Kabalistai mano, jog kabalos mokslą turi studijuoti kiekvienas žmogus, nes jei jo nesimokys, bus priverstas vėl grįžti į mūsų pasaulį, kad studijuotų šį mokslą.

Žmogus ateina į šį pasaulį, kad būtent jame būdamas pasiektų tam tikrą tikslą. Kaip sako kabalistai, tas tikslas gali būti pasiektas tik kabalos mokslo studijomis. Bet iš karto kyla klausimas: kuo kabalos mokslas skiriasi nuo kitų mokslų, jei jį turi įsisavinti kiekvienas, o jei neišmoksta, laikoma, jog jis tartum veltui pragyveno šiame pasaulyje? Kodėl žmogaus tobulumas priklauso nuo kabalos mokslo studijavimo?

Kokia prasmė žmogui studijuoti šį mokslą? Pavyzdžiui, fizikos, chemijos ar bet kurios kitos mokslo srities galiu nestudijuoti, jei nenoriu, niekas neįpareigoja, ne tam aš gimiau. Kabalos mokslas - visiškai kas kita. Tas, kuris jo nestudijavo, neįsisavino, nerealizavo savyje, laikomas veltui gimusiu.

Panagrinėkime kabalistų tyrinėjimų aprašymo sąlygą: „Kas nesuvokta - neaprašoma“ pažodžiui skamba taip: „kol ma še lio nasig, lio nida be šem“ (ko nesuvokiame, neįvardykime). Turima galvoje ir tai, ko dar nesuvokė šis mokslas, ir tai, ko apskritai neįmanoma suvokti - tai susiję su aukštesniosios jėgos pačia esme. Todėl kabalistai net teoriškai atsisako svarstyti apie aukštesniąją jėgą, o juo labiau apibrėžti, įvardyti savo samprotavimus.

Taigi, viena vertus, mes turime studijuoti kabalos mokslą, kuris kalba apie aukštesniosios jėgos atskleidimą, o antrą vertus, mes sakome, kad atskleisti, jausti, tyrinėti aukštesniąją jėgą galima, tik akivaizdžiai ją suvokiant savyje. Vadinasi, šis mokslas absoliučiai praktinis.

Visi aukštesniosios jėgos apibrėžimai nurodo ne jos esmę, bet šviesą, kuri išeina iš jos mums, t. y. apibūdinama, kas mus užpildo, o ne pats šaltinis, iš kurio užpildoma. Net apibrėžimas „begalybė“ kabalos moksle reiškia šviesą, išeinančią iš aukštesniosios jėgos esmės. Kitaip tariant, kadangi kabalistai tyrinėtojai nustatė, jog kūrinių gaunama šviesa, išeinanti iš Kūrėjo esmės, yra begalinė, tai ir pavadino ją tokiu vardu.

Kodėl vadiname šviesą begaline? Kadangi esame pradinės būsenos, kai užpildymui nėra jokių sienų, ribojimų. Todėl vadiname save, savąjį kli, savąją būseną begaline, beribe - imk, kiek nori.

Medicinoje vaistininkai turi tokią sąvoką: „kvantum satis“ (kiek įeis), t. y. iki visiško prisotinimo. Kabaloje tai vadinama „begalybe“.

Nepakeičiama taisyklė skelbia, kad draudžiama net mąstyti apie aukštesniosios jėgos esmę, nes esmės visiškai neįmanoma suvokti ir neįmanoma pavadinti jos kokiu nors žodžiu - juk žodis nurodytų tam tikrą suvokimo laipsnį.

Todėl ir sakoma: „ko nesuvokiame, neįvardykime“.

O kaip pavadinsi, jei nesuvoki? Iš kur atsiras vardas? Būtent todėl ir kyla problema su filosofija ir visais kitais mokslais, kurie nesuvokdami objektų sugalvoja apibrėžimus.

Patį žodį „Dievas“, „Kūrėjas“, „Sutvėrėjas“ - visa, ko žmogus aiškiai nejaučia, kabaloje draudžiama tyrinėti.

Tuo tarpu šviesą, išeinančią iš aukštesniosios jėgos, žmogus gali tyrinėti ir pagal savo tyrinėjimų rezultatus įvardinti, charakterizuoti. O kadangi kiekvienas mes esame tarsi šių šviesų priėmėjas, kadangi jos nulemia visą mūsų egzistenciją, tai mūsų pareiga jas tyrinėti ir teisingai naudoti. Juk kartu mes tyrinėjame visus aukštesniosios jėgos poveikio mums kelius.

Taigi ką turėtume studijuoti? Mes turime siekti, kad aukščiausioji šviesa mus užpildytų - užsipildymas ja, jos savybės (t. y. mūsų savybės, kurias ji keičia) ir yra mūsų mokslo objektas.

Šių žinių visuma sudaro kabalos mokslo esmę, o teisingas jų panaudojimas leidžia žmogui užsipildyti aukščiausiąja šviesa, ir tai - tinkamas apdovanojimas už jo darbus.

Kitaip tariant, tai - praktinis mokslas, kuris rodo, kaip ir kiek turi pasikeisti ir ką gausi, kas tave užpildys. Kli (indas) ir or (šviesa) - daugiau šiame moksle nieko nėra, ir yra sąlyga, kada šitas kli, šitas indas, užsipildo šviesa. Sąlyga vadinama „ekranu“ arba „panašumu“.

Knyga „Išmintingojo lūpomis“ buvo pirmas „Mokymo apie dešimt sfirot“ bandymas. Baal Sulamas, pradėjęs šią knygą, greitai suprato, jog reikia rašyti visiškai kitokį vadovėlį - akademinį, išsamų, ją paliko ir perėjo prie šešiatomio „Mokymo apie dešimt sfirot“. O ši knyga, kuri vadinasi „Pi chacham“ (pi - pe - lūpos, chacham - chochma - išmintys) - „Išmintingojo lūpomis“, taip ir liko neišleista.

Knygoje „Zohar“ pasakyta, jog visi aukštesnieji pasauliai sukurti tam, kad kiekvieną žmogų atvestų į tobulybę. Šis tikslas yra visų pasaulių sukūrimo priežastis: „Veiksmo pabaiga iš pat pradžių yra kūrimo sumanyme.“

Viskas kuriama tik dėl galutinės būsenos. Jos negalima pasiekti, jei nebus tam tikrų tarpinių būsenų, kurios sukuriamos pakeliui kaip pagalbinės priemonės. Galutinis rezultatas visada apsprendžia, kas būtina kelio viduryje. Todėl dėl galutinio rezultato - susiliejimo su Kūrėju - būtina sukurti tokias tarpines būsenas, kurios būtų priešingos susiliejimui su Kūrėju. Štai šios tarpinės būsenos ir vadinamos pasauliais.

Dėl šios pirminės priežasties - „savo šviesa suteikti malonumą kūriniams“ - sukurti aukštesnieji pasauliai, mūsų pasaulis ir žmogus, sudarytas iš dviejų esybių, įvilktų viena į kitą, - siela, patalpinta į materialų kūną.

Taigi iš pat pradžių aukštesnioji jėga žmogų patalpina į pačią žemiausią būseną - materialų kūną su jame esančia siela, o per nusileidžiančių iš viršaus žemyn pasaulių sistemą aukštesnioji jėga veikia žmogų, kad išvystytų jo sielą, dvasinį indą šviesai gauti, tiek, kad visiškai užpildytų savąja šviesa. Kaip pasakyta: „Ir prisipildys žemė (žemė hebr. „erec“ iš žodžio „racon“ - „noras“) Kūrėjo žinojimo, nes pažins Mane visi, nuo mažo iki didelio.“

Visi kėlim bus ištaisyti ir užpildyti šviesa. Ištaisytos būsenos jie visi kartu vadinami siela, o neištaisytos būsenos - tiesiog žmogaus norais.

Žmogaus siela susideda iš 613 norų užsipildyti aukščiausiąja šviesa. Iš pradžių šis noras yra egoistinis, su ketinimu „dėl savęs“. Beje, mes neįsisąmoniname, kad jis susideda iš 613 norų. Bet tai tik mums dar neatskleista, iš tikrųjų šis kli egzistuoja nuo pat pradžių.

Kabalos mokslo studijavimas, t. y. aukščiausiosios šviesos pritraukimas, padeda kiekvienam žmogaus norui (nuo mažiausio iki didžiausio) įgyti ketinimą užsipildyti, kad supanašėtų su aukštesniąja jėga.

Šviesa, kuri atsklinda studijuojant, palaipsniui duoda mums ekraną kiekvienai vis didesnei aukštesniajai jėgai.

Egoistinio ketinimo pakeitimas altruistiniu vadinamas išsitaisymo veiksmu. Ištaisytas noras pagal jo panašumą į aukštesniąją jėgą užsipildo aukščiausiąja šviesa, pajunta aukštesniąją jėgą, Kūrėją. Išsitaisęs visų 613 norų ketinimą, žmogus suvokia visą šviesą, būtent jam ateinančią iš aukštesniosios jėgos. Tokia būsena vadinama „asmeniniu išsitaisymu“. Žmogus pasiekia visišką asmeninį susijungimą su aukščiausiąja jėga.

Štai šitas susijungimas ir yra galutinis išsitaisymas. Iš šios būsenos mums nusileidžia šviesa, kuri verčia judėti. Visus mūsų veiksmus, visas būsenas lemia tik šviesa, kuri išeina iš pačios paskutinės būsenos, iš visiško išsitaisymo - iš ten ji traukia mus prie savęs.

Būsenos, kurias kiekvienas jaučiame kas akimirką (norime studijuoti ar ne, mums blogai ar gerai, arba galvojame apie kažką kitą), mums atrodo spontaniškos, be tvarkos. Iš tikrųjų yra ne taip: bet kurią būseną nulemia aukštesnioji jėga, t. y. mūsų užpildyta, ištaisyta būsena atžvilgiu tos, kurios esame dabar.

Kabaloje ir apskritai dvasiniame pasaulyje yra dėsnis, kuris skelbia: „Ein eder be ruchanijut“ - dvasingumas nedingsta. Esame visiškai ištaisytos būsenos, ji - vienintelė, kuri egzistuoja. Nėra kitos būsenos, išskyrus šią. Visos kitos žmogaus jaučiamos būsenos tariamos ir egzistuoja dėl to, kad galėtume įvertinti, panorėti, teisingai suprasti, jog mūsų vienintelė būsena visiškai ištaisyta, tobula ir amžina.

Taigi esame visiškai tobulos, vienintelės Kūrėjo lygmens būsenos. Bet patys dar turime šią būseną atskleisti, t. y. iš nesąmoningos būsenos grįžti į sąmoningą. Tas grįžimas į teisingą būseną taip ir vadinamas - „tšuva“ (grįžimas). Tai yra mūsų pojūčių grįžimas.

Sielos skiriasi savo savybėmis. Dėl šių savybių skiriasi žmogaus išoriniai požymiai. Tai, kad žmonės netgi išoriškai skiriasi vienas nuo kito, yra sielų skirtingumo pasekmė.

Tačiau sielų tolumas ar artumas priklauso ne nuo jų savybių skirtumo, o nuo kiekvienos sielos individualaus egoistinio ketinimo užpildyti save.

Šiandien mes skiriamės ir veidais, ir kūnais, ir kitomis, labiau vidinėmis savybėmis. Aišku, kad taip pat skiriasi ir sielų egoistinių savybių rinkiniai. Aš sudarytas iš dešimties sielos sfirot ir tu iš dešimties, tačiau mano dešimt sfirot visiškai kitos kombinacijos. Chesed, gvura, tiferet ir t. t. mumyse suderintos skirtingai. Todėl mes skiriamės vienas nuo kito. Bet mūsų ketinimams įgyjant kryptį „dėl Kūrėjo“ mes vienas su kitu susiliejame. Tada vidiniai skirtumai visiškai išnyksta.

Svarbiausia - ketinimas. O savo vidine struktūra mes, žinoma, visada skirsimės, bet šie skirtumai tik papildys vienas kitą, nes visi norai bus susilieję.

Jeigu žmogus išsitaiso ketinimą, jo siela suartėja ir susilieja su kitomis sielomis ir pasipildo jų norais bei jas užpildančia šviesa. Tokia būsena vadinama „visišku sielų išsitaisymu“. Tada visiškas užsipildymas aukščiausiąja šviesa vadinamas „Begalybės pasauliu“. Tokia būsena yra amžinybės, tobulumo, ramybės, visiško įsisąmoninimo jautimas.

Esame skirtingi ir šis mūsų skirtingumas išlieka, bet įgijus ketinimą „dėl Kūrėjo“ mūsų individualumas išnyksta, nes visų individualumai siekia Vieno, ir tokiu laipsniu mes susiliejame. O kai tarpusavyje susiliejame, kiekvienas prie savo savybės, sielos dešimt sfirot prijungia visų kitų savybes, sielas, dešimt sfirot. Visų kitų sielų užsipildymo jautimas ir yra begalinis užsipildymas.

1. ŽMOGAUS VEIKSMAI ĮSISAVINANT AUKŠTESNIĄJĄ ERDVĘ - TAI SAVO EGOISTINIO KETINIMO IŠTAISYMAS Į ALTRUISTINĮ

Taip noras mėgautis, užsipildyti aukščiausiąja šviesa supanašėja su aukštesniąja altruistine jėga.

Žinoma, mes negalime ištaisyti noro gauti į norą atiduoti, nes šį norą Kūrėjas specialiai sukūrė priešingą Jam, kad būtume kūrinys, o ne Kūrėjas. Bet galime ištaisyti šio noro panaudojimo ketinimą. Tik ketinimą mes ir taisome.

Todėl žmogus jokiais būdais neturi smerkti savęs už savo pirmaprades savybes: kodėl jis toks netobulas, neprotingas - tai apskritai neturi nieko bendra su tomis problemomis, kurias jam reikia gvildenti. Žmogus jokiais būdais neturi kreipti dėmesio į savo prigimtines savybes - jos yra būtinos. Jokiu būdu negalima jų naikinti arba bandyti taisyti jas kokiu nors dirbtiniu būdu.

Net neįsivaizduojame, kad netgi pačios baisiausios, žiauriausios mūsų savybės, įgydamos altruistinį ketinimą, akimirksniu įgauna visiškai kitą skambesį. Jos virsta dideliu dvasiniu kli.

Tai labai svarbu, nes kartais laikome blogio įsisąmoninimu savo savybes, o ne ketinimą. Noriu vogti, meluoju, esu klastingas, godus, žudikas, prievartautojas - viskas, ko tik norite. Bet tai mano prigimtinės savybės, aš visiškai neturiu galvoti, kad jos blogos.

Turiu galvoti apie jų ketinimą. Šiandien mokslininkai teigia, kad viskas priklauso nuo genų. Žmogus vagia - tai užkoduota jo genuose, godus - irgi genai. Apie ką tada kalbėti, jeigu tai genai, ko galima reikalauti? Tai patvirtina, jog nereikia užsiimti savo savybėmis - susitelkti reikia į ketinimą.

Klausimas: Ar galima pavogti „dėl Kūrėjo“?

Žinoma, tu vogsi „dėl Kūrėjo“. Labai gerai tai aiškinama knygoje „Zohar“. Tik vogsi ne iš kitų, o iš savęs, kad egoizmą paverstum altruizmu. Tai vadinasi ACHAP de alija - kai patylomis, egoizmui nepastebint, darai tokius veiksmus, kurių egoizmas tau neleistų. Bet tu taip išsisuki - vagi iš egoizmo ir ką pavogei, perkeli į pasaulį Acilut.

Klausimas: Vadinasi, visas šias neigiamas savybes reikia pritaikyti egoizmui? Jei esu godus, tai gailėsiu egoizmui?

„Gailėti egoizmui“ - labai gerai. Taip, gailėsi duoti egoizmui. Visos šios savybės bus panaudotos 100 procentų. Dar ir kaip! Šiandien tu negali jų realizuoti, o su ketinimu „dėl Kūrėjo“ galėsi padaryti viską, ko šiandien nori. Tu pajausi, ką reiškia žudyti, prievartauti, grobti, vogti „dėl Kūrėjo“ - tai susiję su tavo asmeninio egoizmo panaudojimu.

Visos tavo neigiamos savybės dabar tarnauja tam, kad išnaudotum kitus „dėl savęs“, o tada jos bus skirtos tavo egoizmui panaudoti „dėl kitų“ ir „dėl Kūrėjo“. Tai ir vadinama pakeisti ketinimą „dėl savęs“ į „dėl Kūrėjo“. Pakeisti vektorių. Tai nepaprasti dalykai. Tada iš tikrųjų realizuojamos visos mūsų savybės.

2. IŠTAISYTO NORO UŽPILDYMAS AUKŠČIAUSIĄJA ŠVIESA

Ilgainiui žmogus suvokia aukštesniosios jėgos savybes, jos tikslus, savo sukūrimo sumanymą. Ir tai yra jam apdovanojimas.

Dar daugiau: „Visa, kas yra egoizme, sukurta šviesos.“ Studijuojame keturias noro vystymosi stadijas - šviesa išeina iš Kūrėjo ir sukuria sau atitinkantį kli. Viskas, ką turi kli, - šviesos poveikio pasekmė. Reiškia, kli yra šviesos priešingybė: kaip rankai parenkama pirštinė - viskas, ką turi kli, visiškai identiška šviesai, tik atvirkščia. Todėl nieko, nė vieno kli noro, nereikia keisti. Mes dirbame tik ketinimui sukurti.

Tuo kabalos metodika ir skiriasi nuo įvairių kitų metodikų. Visos kitos metodikos moko slopinti pačias savybes, naikinti, žudyti prigimtį. O kabala sako, kad to daryti jokiais būdais negalima. Prigimtis sukurta tam, kad būtų visiškai realizuota. Bjaurus, blogas, žiaurus - gerai. Iki tol, kol neįsisąmoninsi, jog esi būtent toks - kaip galėsi išsitaisyti? Jei naikini savo prigimtį, tau atrodo, jog jau esi teisuolis, o iš tikrųjų tiesiog užrakinai ją viduje, užgniaužei, kad nejaustum.

Tai kabalos ir visų kitų požiūrių į žmogaus prigimtį pagrindinis skirtumas.

Tol, kol žmogus nepasiekė visiško savo sielos ištaisymo, jis turės vėl ir vėl atsirasti šiame pasaulyje, nes pati aukščiausia pakopa, Begalybės pasaulis, visų sielų susiliejimas, visiškas jų užpildymas aukščiausiąja šviesa turi įvykti žmogui gyvenant Žemėje. Todėl kiekviena karta yra ankstesnės kartos atkartojimas, t. y. sielų atsiradimas naujuose kūnuose. Iš to matyti praktinė kabalos mokslo svarba.

Klausimas: Pavogti gatvėje ir pavogti ne „dėl savęs“ - skirtingi veiksmai?

Ne, tai ne skirtingi veiksmai. Egoizmo atžvilgiu tai visiškai tas pats. Koks skirtumas - gatvė ar tu pats? Bandai užpildyti savo egoizmą, tik visiškai kitkuo, priešingu - atidavimu Kūrėjui. Kaip? Vogsi iš egoizmo.

Klausimas: Jeigu aš pavogsiu iš egoizmo, argi dėl šito jis užsipildys?

Tokiu atveju egoizmas užsipildo šviesa. Jeigu ketinimu ištaisai savo norą, kad būtų panašus į šviesą, - jis užsipildo šviesa, kuri jį sukūrė. Negali būti tobulesnio tavo noro užpildytojo.

Kas įvyko? Šviesa sukūrė norą, o po to tas noras tarė: „Aš nenoriu jausti savyje šios šviesos“, ir šviesa tarsi išnyko. Ką reiškia „ji išnyko“? Noras jos nejaučia, bet iš tiesų ji niekur nedingo. Begalybės pasaulio Malchut tarė: „Aš nenoriu jausti šviesos.“ O dabar ji sako: „Bet „dėl Kūrėjo“ aš noriu ją jausti.“ Taigi grįžta pojūtis, tik 620 kartų stipresnis - NARANCHAJ vietoj nefeš.

Todėl negali būti jokių klausimų dėl užpildymo. Pats tobuliausias užpildymas - būtent tas, kuris ir sukūrė šį norą, jis niekur iš jo nepasitraukė, tu tiesiog susigrąžini šį pojūtį.

Klausimas: Jeigu atskleidžiu šį norą, tai ir reiškia, kad užsipildau?

Taip.

Klausimas: Vadinasi, įsakyme „nevok“ praleista frazė: „dėl savęs“?

Visiškai teisingai: „nevok „dėl savęs“.