Su M. Laitmanu kalbėjosi Lina Klebanova, žurnalo „Šarm“ žurnalistė
Mokytojui, be abejo, galima pavydėti. Skirtingai nei filosofai, politologai, sociologai bei mes su jumis, jis žino atsakymą į pagrindinį būties klausimą: „Kas kaltas?“ ir ne mažiau svarbų „Ką daryti?“, taip pat puikiai sprendžia dilemą: „Kur eiti?“. Tačiau mūsų pokalbis visai nebuvo susijęs su žmonijos likimu. Mano pačios meilės mazgas regimai virto Gordijaus mazgu ir reikalavo kardinalių sprendimų, todėl į dvasingumo citadelę patraukiau tvirtai nusprendusi galų gale išsiaiškinti, ar egzistuoja amžinos vertybės, „būti ar nebūti?“, su kuo būti, taip pat „kas yra meilė?“ ir „kam mums tokia laimė?“.
Mokytojas buvo mielas, malonus ir... iš karto šokiruojantis.
Jis pasakė, kad meilės nėra!
Kad Petrarkos dejonės ir Šekspyro rafinuotas žliumbimas - ne daugiau nei nepatenkinto noro pasekmė. Kad tiesa yra testosteronas ir vien žmonijos įprotis viską komplikuoti paskatino atsirasti daugybę tomų šia amžina tema. Ir kad į pagrindinį moteriškos filosofijos klausimą: „Kas svarbiau: vidinio pasaulio ar biusto grožis?“ yra konkretus atsakymas.
Aš labai sielojausi. Visų pirma, man buvo nesuprantama, kaip žmogus, skleidžiantis dvasingumą, gali būti toks kategoriškas. Buvo apmaudu iškart prarasti potencialų sąjungininką kovoje su visuomenės cinizmu, ir pagaliau aš gailėjausi savo laiko, sugaišto įvairių balzakų, turgenevų ir kitų žorž sandų meilės patirties studijoms, bei žmonijos pastangų sukurti aukštąjį meną. Taigi bandžiau ginčytis. Sekėsi nekaip.
- Matai... Mano mama dirbo ginekologe, - pradėjo Laitmanas. - Ji atlikinėjo rimtus tyrimus... Grįžusi namo kartais pasakodavo, kaip hormoniniai preparatai padeda meilėje. „Nenorintis“ vyras po tam tikros dozės ima kitaip žiūrėti į žmoną. Tada man, jaunuoliui, sunku buvo patikėti, kad injekcija už 50 rublių - ir atitinkama hormonų banga pradeda stipriai veikti jausmus.
- Tai žiauru...
- ...Tai natūralu, jeigu suprasime, jog viskas, kas vyksta su mumis, - tik aukštesniųjų dėsnių, pagrįstų gavimo ir atidavimo principu, atspindys. Bet kurią mūsų emociją, bet kokį veiksmą diktuoja vien galimybė ir būtinumas patenkinti norą. Todėl aš myliu tai, kas teikia malonumą. O jei kas nors mane kankina, nekenčiu jų šaltinio. Aš artinuosi prie to, ką myliu, noriu užmegzti su juo ryšį, būti kartu. Bet vos aptikęs, kad galbūt ne taip jau man ir gerai, imu atšalti ir tolti nuo jo.
- O kaip tada garsioji sentencija „meilė pikta, pamilsi ir...“: žmogus neatitinka jokių tavo kriterijų, sukelia skausmą - dvasinį, o kartais ir fizinį... Prisirišimas kankinantis, bet negali jo nutraukti.
- Tai netiesa. Taip tik atrodo. Galiausiai ryšys vis tiek tau teikia daugiau malonumo nei kančių. Gali būti bet koks psichologinis fonas: itin stiprūs prisiminimai, tėvo, motinos įtaka, praeitis... Bet kabalos išskaičiavimas paprastas: „pliusas - minusas“. „Pliuso“ dydis - mano veržimasis prie malonumo objekto, „minuso“ dydį lemia noras nuo to objekto atsitolinti - štai taip. Meilė - toks pats egoistinis jausmas, kaip ir sotumo, saugumo, turto, valdžios, žinių siekis. Dar yra meilė Kūrėjui - tai aukščiausia meilės forma - altruistinė, į ją įeina meilė žmonijai. Bet tai ir viskas, daugiau nieko nėra. Romantiška frazė „aš tave myliu“ savo prigimtimi visiškai tolygi proziškam pasakymui „aš mėgstu žuvį“. Man gaila tave nuvilti, bet būtent taip mes mylime.
- Jeigu, kaip jūs sakote, meilė tėra noras, reiškia, jį patenkinus jausmai pasmerkti užgęsti?
- Žinoma. Dar daugiau, kiek tęsis tai, ką tu vadini meile, priklausys nuo noro dydžio, o jis savo ruožtu - nuo „slaptumo ir atvirumo“. Atvėręs vieną dalį, dvi dalis privalai pridengti. Tik tokiu atveju garantuojama, kad noras bus išsaugotas, t. y. galimybė mėgautis ateityje. Visas flirtas - žaidimas galimybe patenkinti norą. Būtent šis žaidimas sustiprina norą. O lengvo pasiekimo galimybė, atvirkščiai, jį sumažina. Viskas turi gilią prasmę. Noro „slaptumas“ kyla iš paties Kūrėjo paslėpties ir ši jo savybė labai svarbi kategorija ugdant žmogaus dvasinę dalį. Pakaitomis stiprėjantis ir silpnėjantis aukštesniųjų jėgų poveikis gimdo mumyse tikrąjį norą. Kažką pabandome - mums patinka, o vėliau tas kažkas dingsta - ir tu pradedi jo ieškoti, stengiesi atkurti buvusį pojūtį. Toks siekis kabalistiniais terminais vadinamas „kišui“, paraidžiui išvertus, „erekcijos būsena“ ir rodo maksimalų norą. Dvasinėje sferoje bet kuris noras privalo pasiekti „visišką erekciją“, kitaip nėra „zivugo“ - sueities, galutinio noro išpildymo.
- Ar tai reiškia, kad būtina dirbtinai palaikyti norą?
- Meilė gera, kai ji grindžiama baime prarasti mylimąjį. Tai stimulas išsaugoti norą. Užmegzti teisingą ryšį su Kūrėju irgi pirmiausia diktuoja baimė, o tik vėliau meilė. Mūsų pasaulyje tai egoistinė baimė likti be kažkokių vertybių, aukštesniajame pasaulyje tai baimė netekti galimybės atiduoti, altruistinės savybės. Juk gyvenimas vertinamas pagal tai, kiek gali atiduoti, mylėti. Bet kuriuo atveju meilės mechanika - mokėjimas išsaugoti norą.
- Platonas buvo sukūręs gražų metaforinį vaizdą: iš pradžių mes buvome androginai, t. y. dvilyčiai. Kitaip tariant, žmogiškoji būtybė jungė dvi puseles, todėl vėliau pasidaliję į vyrus ir moteris, mes pasmerkti visą gyvenimą ieškoti antrosios puselės?
- Kabalistiniais terminais aiškinama kiek kitaip. Iš pradžių buvo sukurtas „adam rišon“ - viena siela, kurioje buvo sujungta noras mėgautis ir šio noro užpildymas. Vėliau tai sudužo - noras mėgautis atsiskyrė nuo užpildymo. Visa mūsų egzistavimo prasmė, mums skirtos dalios prasmė ta, jog mes grįžtame į pradinę būseną, kai noras užsipildo. Tos dvi vienos visumos dalys - noras ir jo užpildymas - mūsų materialiame pasaulyje atitinka moterišką ir vyrišką pradą. Vyras įkūnija užpildymą (darančią įtaką, duodančiąją dalį, „šviesą“), o moteris - noras (indas, „kli“). Todėl mes vienas kito ieškome, ir iš tikrųjų, tobulėdamos vyriškoji ir moteriškoji žmonijos dalys galės teisingai viena kitą papildyti ir pasiekti laimę. Beje, kiekvienas iš mūsų turi tas puseles („vyriškąją“ ir „moteriškąją“), jos charakterizuoja mūsų santykius su Aukštesniąja jėga. Kūrėjas - vyriškoji dalis, o mes visi (kūriniai) - moteriškoji dalis. Aukščiausia prasmė - susilieti ir kad savybės supanašėtų.
- Ar egzistuoja sielų atitikimo dėsnis? Kodėl likimas mane suveda su Petia, o ne su Saša? Kodėl man patinka Vasia, o ne Kolia ir kokios „aukščiausios instancijos“ tą atitikimą nulemia?
- Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas Baal Sulamas aiškina, jog tam, kad galėtų susijungti, žmonės turi būti panašūs savo savybėmis. Visoje pasaulėdaroje veikia visuotinis savybių panašumo dėsnis, pagal kurį aš jaučiu, suvokiu, suprantu tik tai, kas bendra tarp manęs ir kito. Jeigu mes su juo neturime jokios bendros savybės, nesugebu jo pajusti. Savybių panašumas nulemtas fiziniu (hormonų, fiziologiniu ir t. t.), psichologiniu ir dvasiniu lygmeniu. Beje, dėl to ir nepritariama santuokoms su kitataučiais. Seniai nustatyta, jog jei žmogus nesugadintas išorinio civilizacijos poveikio, jis negali mylėti kitos tautos moterį. Fiziškai tai įmanoma, bet dvasinės vienybės nebus.
- O kodėl tos pačios tautos vienas kitą savybėmis atitinkantys žmonės, pajautę tarpusavio ryšį, po kurio laiko jį praranda?
- Tai susiję su egoizmo vystymusi. Dabartiniais laikais žmonių egoistinis noras sustiprėjo tiek, kad vidiniai santykiai pasitraukė į antrą planą. Egoistas negeba mylėti. Jis myli tik tai, nuo ko jam gera. Tai jau ne meilė, o artimo išnaudojimas. Iš inercijos šį vartotojišką jausmą vadiname meile. Jaučiame nuolat didėjantį norą mėgautis - nieko panašaus nebuvo ankščiau, praeities kartos to neturėjo. Egoistinio noro neįmanoma užpildyti. Taigi jaučiame kartėlį, tuštumą, nusivylimą. Nepatenkintas, didėjantis noras nuolat verčia ieškoti kažko kito, bet rezultatas kartojasi. Todėl skyrybos tampa paplitusiu reiškiniu. Šiandien daug kam nesuprantama ir keista, kaip galima pragyventi septyniasdešimt metų vienoje santuokoje. Žmonės sunkiai pakelia šeimyninius santykius nuo vienų skyrybų iki kitų. Dar daugiau, būdami egoistai, mes vengiame kažką mylėti. Bijome, kad būsime išnaudojami, verčiami tarnauti kitam. Todėl, kad ir kaip mūsų pasaulyje norėtume pasiekti meilę, mums nepavyks. Man labai gaila, bet jums teks susitaikyti su faktu, kad šiame pasaulyje meilės nėra.
- Net tarp kabalistų?
- Šiuo atveju tarpusavio jausmas gimsta kaip siekio susilieti su Aukštesniąja jėga pasekmė. Todėl tuoktis galima ir be meilės. Pakanka turėti panašų tikslą ir bendrą supratimą apie kelią į jį. Kai vyras ir moteris, palaikydami vienas kitą, pakyla virš savojo egoizmo, jie tampa vienu dvasiniu indu, kuriame „atsiskleidžia Kūrėjas“ - jaučiamas jo, kaip tam tikros substancijos, kuri sulipdo jų dvasinę esmę, buvimas. Todėl suprantame meilę, kaip dviejų dvasia artimų žmonių bendrą Kūrėjo jautimą. Jokiu kitu būdu to negali įvykti. Tik nereikia Kūrėją suvokti kaip „kažką trečią“ - jo buvimas pasireiškia visiško abipusio atidavimo jausmu, kai išnyksta ribos tarp partnerių ir atsiranda naujas bendras kūnas.
- Gerai, bet kokia tada šeimos prasmė, santuokos tradicijos prasmė?
- Šeima - vienos bendros sielos atitikmuo. Tik susivienijus priešingybėms, pažabojus savąjį egoizmą, susidaro reikiama ląstelė, galinti pagimdyti naują gyvybę. Kitaip nei anuliavus egoizmą, be abipusio vienas kito papildymo neįmanomas naujo objekto gimimas! Tai dvasinio pasaulio dėsnis. Mūsų pasaulyje viskas, kas vyksta su gyvąja materija, yra aukštesniųjų veiksmų atspaudas. Vyro ir moters santykiai - ne išimtis. Gali būti, kad nesusipažinusiems su terminologija, mano žodžiai atrodys aukštoji matematika, bet esmę suvokti galima. „Kli“ - moteriškoji dalis. Šviesa, įeinanti į šį „kli“, - vyriškoji dalis. Įėjimas sukelia „zivug de akaa“ ir gimdo kitą „parcufą“ - dvasinio vystymosi lygį.
- O su kuo susijęs pastovumo principas? Koks skirtumas, į kurį „kli“ įeina šviesa - šiandien į vieną, rytoj į kitą?
- Kiekvienas „kli“ sukuria tam tikrą save atitinkančią šviesą. O šviesa iš bendros masės išskiria būtent savąjį „kli“. Dvasiniame pasaulyje pagal savo savybes iš visų malonumų išskiriu būtent tinkantį man. O dėl pastovumo... Kaip gali mylėti kažką, ko nėra šalia fiziškai ir dvasiškai? Aš nesuprantu. „Kli“ susikuria ir vystosi mėgaujantis, malonumas sukuria savo „kli“, mūsų pasaulyje tai vadinama įpročiu - antrąja, mūsų sukurta prigimtimi. Kartu gilėja ir jausmas.
- Kas pirmas pasirenka?
- „Kli“ pritraukia šviesą. Pirmiausia renkasi moteris. Tai visiems žinoma, nors pasiūlymas tarsi išeina iš vyro. Pasirinkimą nulemia mumyse esantis dvasinis genas.
- O kodėl pagal tradicijas per amžius moterų niekas neklausė, myli jos ar ne. Ištekindavo ir tiek. Arba pirkdavo.
- Teisybė, moterys anksčiau buvo perkamos ir dabar perkamos, gal ne taip atvirai. Neatsižvelgiama į jokią moterišką meilę. Tai praktikavo visos pasaulio tautos. Tiesiog dabar dėl socialinių pokyčių moteris turi santykinę laisvę pasirinkti „kam parsiduoti“ (atleiskite už tiesmukiškumą), kas labiau užtikrina jos ir jos palikuonių aprūpinimą viskuo, kas būtina. O anksčiau rinkdavosi vyras, nes vis dėlto žmona fiziologiškai turėjo jį atitikti. Moteriai tokių problemų nekildavo, ji tiesiog priprasdavo prie vyro. O meilė... Visa tai Holivudo išmonė siekiant didesnio pelno. Religinėse bendruomenėse tėvai ir šiandien parenka jaunas poras, per daug ne atsižvelgdami į vaikų nuomonę, ir santykiai tokiose šeimose daug geresni, o santuokos tvirtesnės nei tų, kurie turi pasirinkimo laisvę. Jų santuokų sėkmė grindžiama tuo, kad jaunieji panašiomis sąlygomis užaugę, vienodai išauklėti, todėl nereikia prisitaikyti, visiškai nekyla vaikų auklėjimo problemų - viskas iš anksto nustatyta visuomenės. Taigi pradinio „aukštojo meilės jausmo“ nebuvimas nedaro įtakos jų šeimyniniam gyvenimui. Jausmas atsiranda stiprėjant šeimyniniams santykiams, o ne atvirkščiai. Antra vertus, pasaulietinėse šeimose, kur neva iš pat pradžių viskas grindžiama jausmais, žmonės gali dešimtis metų pragyventi kartu ir vis tiek išsiskirti, taip ir nepažinę vienas kito. Taigi neverta ieškoti jausmų ir šeimyninės laimės ryšio formulės. Gyvenimas rodo, kad jos nėra. Reikalingas kitoks požiūris. Jeigu vyras ir žmona, siekdami dvasingumo, palaiko vienas kitą, tarp jų užsimezga stiprus ryšys, kuris padeda pakilti virš egoistinių išskaičiavimų, ir jie atranda begalinį pasaulį, taurius jausmus, pripildytus amžinos šviesos.
- O meilė vaikams - taip pat egoistinis noras?
- Žinoma. Žmogus vaikuose myli tai, ko pats nerealizavo. Tai jo pratęsimas.
- Na, tai psichologija.
- Tai kabala. Imkime, pavyzdžiui, mūsų pagrindinį vadovėlį „Mokymą apie dešimt sfirot“. Jis aprašo sielų tarpusavio santykius ir po to jų santykį su Kūrėju. Kūnai tėra išorinis sielų apvalkalas ir, jeigu norime, įmanoma pasiekti tobulą mūsų būseną! Reikia tik išstudijuoti dvasinės prigimties dėsnius ir realizuoti juos šiame pasaulyje. Tada, dar būdami čia, pajausime tobulumą, amžinybę. Laikykite tai psichologija, jeigu norite! Dabar apie vaikus. Požiūris į juos iliustruoja sielų tarpusavio santykius. Jeigu siela iki galo nerealizuoja savęs, ji perduoda estafetę sūnui - kitai sielai, kitam grandinės nariui. Būtent todėl gimsta nauji kūnai mūsų pasaulyje. Kabala (užpildydama aukščiausiąja šviesa, padėdama įgyti amžino ir tobulo judėjimo pojūtį) aiškina, kaip parengti kitą sielą, kad ši geriau realizuotų savo gyvenimo paskirtį. Mums reikia suprasti, kad psichologijos, visuomenės, šeimos taisykles lemia dvasinės prigimties dėsniai ir jeigu nenorime klysti - turime juos žinoti. Visi mes, vienas kitą papildydami, susiję tarpusavyje bendroje Adomo sieloje, visi palaipsniui kylame aukštyn, todėl tikroji meilė vaikui neįmanoma, kol šeimoje nėra trijų keturių vaikų!
- Kodėl?
- Meilė (taip pat ir meilė vaikams), atsiranda vystantis. Tai būdinga tiek vyrams, tiek moterims, nors vyrams labiau pastebima. Dvasiniu požiūriu vyras iki keturiasdešimties metų nesugeba būti tėvu. Jis bijo tėvystės, vengia jos, atiduoda algą žmonai, bet vaikais neužsiima. Tėviški vyro jausmai vystosi palaipsniui, procesui besikartojant. Jis auga kartu su vaiku ir su kiekvienu kitu mažyliu tą patį etapą praeina vis sąmoningiau. Tik po trijų keturių pakartojimų išsivysto teisingas žmogaus požiūris į vaikus.
- O meilė tėvams duota iš prigimties ar taip pat vystymosi arba auklėjimo kategorija?
- Iš prigimties žmogus turi egoistinę meilę tėvams, kaip biologiniam mechanizmui, būtinam, kad išgyventum. Vadinasi, meilė susijusi su priklausomybe nuo jų. Bet jeigu žmogus suvokia, kad jo priklausomybė egoistinė, jis gali pakeisti savo požiūrį į nesavanaudišką - ir tada per tėvų meilę žmogus jaučia Kūrėjo meilę, nes būtent Kūrėjas sužadina tėvų meilę savo palikuonims. Ir tai suprasdami vaikai stipriau myli tėvus.
- Kitaip tariant, vaikas myli tėvus tiek, kiek jų meilė jam yra altruistinė, ir ši schema atkartoja tai, kas vyksta Aukštesniuose pasauliuose?
- Vaikas - egoistas. Jis nori jausti nesavanaudišką altruistinę meilę, nes tai išlaisvina jį nuo pareigos ypatingai elgtis su tėvais. Bet jeigu santykiai su vaiku nepriklauso nuo jo poelgių, jeigu vaikas nebijo, kad gali prarasti tėvų meilę, nebijo būti nubaustas, tokia tėvų meilė skatina vaiką negerbti, netgi nekęsti tėvų. Ir dėl to kalti patys tėvai, nes baime nesutramdė vaiko egoizmo. Nesavanaudiška meilė nėra neprotinga meilė. Jeigu tėvai nori, kad vaikas juos mylėtų, jie turi pasirūpinti, kad jis jaustųsi nuo jų priklausomas. Jeigu tėvai parodys, kad jų meilė nepriklauso nuo jo poelgių, vaiko jausmai tėvams iš meilės pavirs neapykanta. Visada gaudamas iš jų ko tik jam reikia, kodėl turėtų juos mylėti? Egoistiškai niekas nenori mylėti kito, nori tik išnaudoti. Tėvai turi elgtis taip, kad vaikas suvoktų priklausomybę nuo savo požiūrio į juos. Kito kelio tinkamai auklėti ir ugdyti teisingus vaiko jausmus nėra.
- Jūs norite pasakyti, kad vaikų ir tėvų santykiai, apskritai visi žmonių santykiai - arba įgimtas, genų diktuojamas instinktas, arba noras kažką gauti. Bet juk egzistuoja „pirmoji meilė“, kurią lemia ne vien hormonai. Dėl ko visos šios kančios, troškimai, jeigu šeima neturi nieko bendro su meile? Juk yra kažkokia aukštesnė jausmo, kuris vėliau lydimas liūdesio išnyksta į nebūtį, prasmė?
- Prasmė yra. Pirmoji meilė mums duota, kad pajustume trauką kažkam kitam, pajaustume, koks nuostabus gali būti jausmas kam nors pašaliniam, kokį nepaprastą malonumą jis gali suteikti. Taip žemiškomis kategorijomis iš aukščiau demonstruojama dvasinio jausmo jėga, sukeliamas tikrasis noras. Viskas, kas vyksta su mumis, yra dvasinių šaknų atspindys, tai puikiai vaizduojama kabalistinėje literatūroje. Tarkim, vyro siekimas moters, noras į ją įeiti, malonumo gavimas - dvasinės sferos procesų atitikmenys. Būtent todėl mūsų egoistiniame pasaulyje meilės siekis negali ilgai tęstis, juk po egoistinio prisipildymo pajuntama tuštuma, todėl jis baigiasi. O toliau - tik įprotis, socialiniai įsipareigojimai, nusivylimai, skyrybos. Mūsų egoizmas kiekvieną akimirką didėja, todėl šeima, sukurta įprastais principais, negali išsilaikyti. Tačiau kabala siūlo sprendimą, ir tie, kurie bando susivokti tikrojoje jausmų mechanikoje, kyla dvasinėmis pakopomis aukštyn ir pritraukia aukščiausiąją šviesą.
- Reiškia, stiprus meilės jausmas duotas kaip meilės Kūrėjui analogas ir baigiasi būtent todėl, kad suprastume, jog egoistinė meilė yra baigtinė?
Meilės nebuvimas yra vienas iš stipriausių motyvų, stumiančių mus taisyti egoistinę prigimtį. Iš esmės būtent meilės ieškojimas nesąmoningai stumia visą žmoniją pirmyn, nes galiausiai mūsų tikslas - amžina meilė. Ir visos pakopos, kuriomis kylame, tobulėjame, artėjame prie dvasinio idealo, yra meilės įgyvendinimo procesas. Tai nėra paprastas ir menkas dalykas, kaip atrodo. Tiesiog meilė yra už mūsų pasaulio, ne mūsų lygio. Kad tikrai pasiektume meilę, turime pakilti iš mūsų pasaulio į nesavanaudiško dvasinio atidavimo pasaulį. Altruistiškai mylintis žmogus jaučia, kaip jį užpildo Begalybė. Šį užpildymą įgyja tas, kuris myli, o ne tas, kurį myli. Todėl iš tiesų reikia siekti mylėti, o ne būti mylimais. Ir kuo greičiau imsime kilti virš mūsų egoizmo, tuo greičiau pajusime begalinę gyvenimo tėkmę ir meilę. Juk aukščiausioji šviesa - meilės šviesa.
Žurnalas „Šarm“ 2005 m., balandis