Kabbalah.info - Kabbalah Education and Research Institute

Virtualios pamokos pradedantiesiems

Kam reikalingas kabalos mokslas?

XX amžiaus kabalistas Jehudis Ašlagas (Baal Sulamas) straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo: „Žinoma, šis klausimas kyla kiekvienam protingam žmogui. Ir kad tinkamai į jį atsakyčiau, pateiksiu teisingą, laiko išbandytą apibrėžimą: ši išmintis - tai šaknų nusileidimo tvarka, kurią sąlygoja priežasties ir pasekmės ryšys, ji paklūsta tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į vieną kilnų, bet labai slėpiningą tikslą, vadinamą „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“.

Egzistuoja dėsniai, pastovūs ir absoliutūs, kurie veda mus prie Dieviškumo atskleidimo. Aš, sistemingai mokydamasis pagal ypatingą metodiką, galiu atskleisti šaknis, dvasines kategorijas, pakopas ir palaipsniui jose, su jomis - Aukščiausiąją jėgą.

Iš tiesų, bet kurį naują dalyką atrandame iš būtinumo, jausdami tam poreikį. Kodėl? Aš gyvenu šiame pasaulyje. Jeigu egzistuočiau kaip visa negyvoji gamta, augmenija ir gyvūnija, tai nejausčiau poreikio sužinoti, kas bus rytoj arba po akimirkos. Gyvenčiau pagal savo instinktus - absoliučius dėsnius, veikiančius manyje. Man nekiltų jokių abejonių dėl to, kaip aš egzistuoju. Aš naudočiausi visomis gamtos duotomis savybėmis nesusimąstydamas, niekada nesuklysčiau ir niekada neturėčiau jokių problemų, kurias turi žmogus, jei lyginsime jį su gyvūnais.

Mes sudaryti iš gyvūninės fiziologinė dalies - tai maisto, sekso, šeimos troškimai. Taip pat mumyse glūdi vadinamoji žmogiškoji dalis, apimanti turto, šlovės, žinių troškimus. Jei žmogus negyventų visuomenėje, šie norai jam nebūtų būtini. Tačiau visuomenė skatina tokius žmogaus poreikius, dėl to jie vadinami visuomeniniais, žmogiškaisiais, t.y. būdingais žmogiškajam, o ne gyvūniniam lygiui.

Būtent, siekdamas užpildyti šiuos troškimus: turto, šlovės ir žinių, - žmogus klysta. Ir klysta jis visada, tiesiog sistemingai. Per visą istoriją, per ištisus amžius milijardai žmonių nuolatos klysta. Ir niekas nebaigė savo gyvenimo būdamas juo patenkintas. Nėra žmogaus, visiškai laimingai nugyvenusio savo gyvenimą, iš tikrųjų žinančio, kad viską gyvenime darė teisingai, kad niekad neklydo, negavo smūgių, o kada norėjo ištaisyti klaidą, suklysdavo dar skaudžiau ir skausmingiau.

Taigi matome, kad gamta neapdovanojo mūsų instinktais, nedavė jokių teisingų instrukcijų, kaip būti žmogumi, o tiktai - kaip tenkinti gyvūniškuosius norus. O žmogiškieji troškimai - turto, šlovės, žinių ir tuo labiau bundantis dvasinis troškimas, kylantys žmogui klausimai: „Kas aš, iš kur, kuo buvau iki savo gimimo, kuo būsiu po mirties...“ (jie domina kiekvieną žmogų, netgi mažus vaikus) lieka be atsako. Mes nežinome atsakymų į šiuos klausimus, nežinome kaip juos išspręsti, kaip prie jų prieiti. Tikriausiai, informacijos apie tai pasaulyje yra daug, tačiau ji, kaip matyti, man uždara, paslėpta nuo manęs, man jos trūksta.

Bet jeigu kalbame apie tai, kad visa gamta egzistuoja pagal absoliučius dėsnius, tai be abejonės, jie veikia ir manyje, tik aš jų nežinau. Aš nežinau, kaip teigiamai paveikti pasaulį, kaip suplanuoti savo rytojų, kad jis būtų tiksliai toks, kokį aš jį suplanavau, ką verta daryti ir kaip veikti gyvenime, kad man ir visiems kitiems būtų gerai. Nes, jeigu kitiems bus negerai, tai, be abejo, blogis grįš man, ką jau supratau gyvendamas. Kaip gi pačiu paprasčiausiu būdu valdyti savo gyvenimą, tuos 70 metų šiame pasaulyje? Netgi to aš nesugebu.

Ar įstengsime prisiminti, kada užduodame sau klausimą: kam aš gyvenu? 8-10 metų amžiuje, gal net anksčiau. Nuo mažumės kyla šis klausimas ir neturi žmogus vilties jį išspręsti.

Ar apskritai aš galiu išspręsti tokius klausimus? Baal Sulamas sako, kad taip, ir tam turime specialią metodiką. Kitaip tariant, aš galiu atskleisti viso mūsų gyvenimo, visos mūsų tikrovės šaknų tvarką.

Kas iš to, kad aš atkleisiu šaknis? Jis sako, jog tai yra šaknų, nusileidžiančių priežasties-pasekmės grandine, tvarka. Jeigu aš atrasiu šias šaknis, tai atskleisiu visus iš jų išeinančius dėsnius. Nes tai - šaknys, iš kurių, savaime suprantama, išeina visa egzistuojanti realybė, jos dėsniai, jėgos, kurios viską valdo. Iš jų išeina, nusileidžia ir įsivelka į mūsų pasaulio materiją pasaulėdaros dalių sąveikos principai. Ir tada mes jau matome ir jaučiame, remdamiesi mūsų pasaulio tyrinėjimais, koks jis sudėtingas, daugiapusiškas ir vis dėlto kaip kiekviena jo dalelė glaudžiai susijusi su kitomis dalimis, netgi labiausiai nutolusiomis. Kiekvieną kartą vis labiau išplėsdami ir gilindami savo atradimus, mes nesiliaujame stebėtis.

Todėl, jeigu, užuot kaskart po truputį tai ten, tai čia atrasdamas kokią nors priežastį, atskirą dėsnį, prieičiau prie visos egzistuojančios realybės šaknies, tai atskleisčiau visą kūrimą ir čia pat išvysčiau jį visą nuo pradžios iki pabaigos. Tada išties pažinčiau save iki savo dabartinio gyvenimo, pažinčiau save šiame gyvenime ir po jo, pamatyčiau visą daugelio tūkstantmečių perspektyvą, galbūt, daugelį tūkstančių pasaulių, įvairius pasaulėdaros lygmenis ir apskritai rasčiau savo vietą kitų atžvilgiu, įvertinčiau save pačiu teisingiausiu būdu.

Ir, kaip rašo Baal Sulamas, visa tai yra įmanoma. Būtina gauti informaciją, įgyti žinojimą apie visą pasaulėdarą ir pagal tai eiti teisingu keliu.

Šiandien mes matome, kaip mūsų pasauliui vėl ir vėl gresia susinaikinimo pavojus, kaip mes nesugebame sutarti patys su savimi, irsta šeimos, apskritai, šeimos kaip tokios jau praktiškai neegzistuoja, kokie dabar santykiai tarp tėvų ir vaikų, kokios beveik kiekvienos valstybės problemos: susirėmimai tarp skirtingų gyventojų sluoksnių, pilietiniai nesutarimai, visuomeniniai neramumai, pakrikę tarptautiniai santykiai... Matome, kad Žemės rutulys kenčia, žmonija neįstengia rasti taikaus vystymosi kelio.

Šito priežastis paprasta: nėra atskleista Aukščiausioji jėga. Jeigu sužinotume apie ją, jei pažintume ją pagal tikslų mokslinį metodą, tai natūraliai susitvarkytume, mums sektųsi gyvenime, žinotume, kaip jį valdyti.

Todėl nėra pasaulyje mokslo svarbesnio už kabalą. Nėra pasaulyje nieko, ko žmogui trūktų labiau nei kabalos mokslo. Juk, jeigu žinočiau savo šaltinį, jei žinočiau, kam aš gyvenu šioje realybėje, kokie dalykai dabar atsiskleidžia man, manyje, tikrai priimčiau teisingą, optimaliausią sprendimą kiekvieną akimirką visuose gyvenimo lygiuose: kaip sutarti su pačiu savimi, šeimoje, kokią profesiją įsigyti, kaip išsirinkti bet kurį dalyką savo gyvenimo kelyje, kaip teisingai žengti kiekvieną žingsnį.

Mokslas padėjo mums atrasti, kad už visas mūsų savybes atsako tam tikri genai. Mokslininkai mums sako: vienas žmogus yra vagis dėl to, kad turi geną, atsakingą už vogimo savybę; kitas - žudikas, nes jis turi už žudymą atsakingą geną. Tokiu būdu visoms mūsų savybėms, paskatoms, polinkiams savo viduje turime tam tikrus įrašus - genus, tam tikrą „ruošinį“. Jeigu žinočiau, koks ruošinys yra manyje, kaip jį valdyti, tai, be abejonės, daryčiau gerus darbus, nepasiduodamas visokiausiems impulsams, kaskart staiga atsirandantiems mano kūne. Visa tai įmanoma tik su sąlyga, jog žinau bendrus gamtos dėsnius, jos šaknis, kas, iš esmės, ir yra kabalos mokslo nagrinėjimo objektas.

Todėl knygoje „Zohar“ pasakyta: šis mokslas apima visus mokslus, kurie tėra jo atskiros dalys, ir jis atsiskleis tik kartų pabaigoje. Tai įvyks tada, kai žmogus pamatys, kad jam reikia kažko visa apimančio, nes jis nesugeba įsikurti netgi ribotoje šio pasaulio tikrovėje, esančioje mažame žemės rutulyje, kai nepažįsta visko, kas egzistuoja, visų aukštesniųjų pasaulių, esančių už mūsų tikrovės. Žmogus supras, kad privalo pažinti aukštesnįjį matmenį, nes ten jo gyvenimo, jo egzistencijos šaknys.

Ir jeigu žmogus nepažins nors vienos šaknies, tai suklys dėl visų jos ryšių su kitomis šaknimis ir jo gyvenimas pasieks tokią būseną, kokią mes dabar, iš esmės, matome, kada tikrai „geriau mirtis negu toks gyvenimas“. Apie tai mes nuolatos ir kalbame, tačiau, labai gaila, problemos neišsisprendžia.

Todėl atskleisti tikrąją egzistuojančią tikrovę mūsų laikais itin reikia.

Kaip gi ją atskleidžiame? Ko gi mums trūksta? Kodėl negyvajai gamtai, augmenijai ir gyvūnijai nieko netrūksta tam, kad egzistuotų?

Nes turime tik penkis jutimo organus kaip ir gyvūnai. Mano ir gyvūno organizmai praktiškai vienodi, jų funkcionavimas niekuo nesiskiria. Kaip ir gyvūnai, aš turiu regą, klausą, uoslę, skonio ir lytėjimo pojūčius. Aš turiu truputį daugiau proto, nors panaudoju vos du procentus savo smegenų, užtat gyvūnų jutimo organai labiau išvystyti nei mano. Kuo aš pranašesnis už gyvūnus? Sakyčiau, mes netgi atsiliekame nuo jų. Kodėl? Be gyvūninių norų, aš turiu labai didelius troškimus, tačiau aš neturiu jokių atitinkamų žinių, kaip juos valdyti. Gyvūnas, gyvenantis pagal savo pojūčius ir norus, savo jutimais ir instinktais geba savo gyvenimą pakreipti teisinga vaga, o aš - ne.

Man trūksta tam tikro jausmo - aukščiausios dvasinės sąmonės, kad pasiekčiau kažką paslėptą nuo manęs aukštesniame matmenyje. To kažko aš nejaučiu, nes vis dar suvokiu pasaulį tais pačiais jutimo organais kaip ir gyvūnas. Man būtina įgyti papildomą jutimo organą, atitinkantį tuos troškimus, kurie yra manyje, kurie, kaip mes jau minėjome, vadinasi žmogiškaisiais troškimais. Tai turto, šlovės, žinių norai ir dar daugiau - siekimas dieviškumo, kažko, kas aukščiau manęs, t.y. būsenų, kurios egzistuoja manyje iki mano gimimo ir po mano mirties, siekimas.

Kad atskleisčiau visą šią informaciją, aš turiu pajausti kitą matmenį, kur ji ir yra. Kad atskleistum kitą matmenį reikia papildomo jutimo, aukštesnio nei turimas gyvūnų. Toks pojūtis vadinamas šeštuoju pojūčiu arba siela.

Žmogus, įgydamas šį pojūtį ir vystydamas jį savyje, pradeda tyrinėti aukščiausiąją tikrovę. Ir tada jis pasiekia tai, apie ką rašo Baal Sulamas, - suvokia šaknis, nusileidžiančias priežasties ir pasekmės keliu pagal pastovius ir absoliučius dėsnius (visa tai žmogus atskleidžia ir mato), kurie tarpusavyje susiję ir nukreipti į vieną kilnų, bet itin slaptą tikslą, vadinamą „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“.

Žmogus pradeda tai pažinti, iš anksto nežinodamas, kas tai yra. Ir tik ugdydamas šeštąjį pojūtį, žmogus jame, juo suvokia papildomą realybę. Ir šitoji papildoma realybė jau traukia jį, įtraukia vidun, kur jis etapas po etapo atranda, kaip parašyta: „Šaknų, nusileidžiančių priežasties ir pasekmės keliu, atskleidimo tvarką...“. Ir tokiu būdu tęsdamas savo tyrinėjimus, žmogus suvokia visą gamtą, visą egzistuojančią tikrovę. Tai vadinama bendros Aukščiausiosios jėgos, apimančios visą tikrovę ir valdančios ją kaip vieną visumą, atskleidimu, dieviškumo atskleidimu.

Ir sakoma, jog visa tai žmogus privalo atskleisti išugdęs šeštąjį jutimo organą, atskleisti savo siela, savarankiškai. Tam nereikia nieko kito, išskyrus norą atskleisti tikrovę, kurioje gyvenu.

Ir visa tikrovė atsiveria šitame šeštame pojūtyje, kaip sakoma: „Siela išmokys žmogų“. Tai, ką žmogus jaučia šiuo pojūčiu, moko jį, kaip eiti toliau, atskleidžiant šaknis, nusileidžiančias pagal absoliučius dėsnius, kaip pasiekti aukščiausiąjį lygmenį, kuris vadinamas dieviškumu.

Tada, be abejo, jis išvysta, kodėl gyvena, kaip pradedant šia akimirka ir toliau gali valdyti savo gyvenimą be klaidų, apsirikimų, tikslingai ir geriausiu būdu. Galiausiai žmogus pasiekia tai, ko verta pasiekti kiekvienu veiksmu, po visų veiksmų. Todėl pasakyta: „Siela išmokys žmogų“. Tačiau iki to, žmogus visada klys. Todėl mūsų gyvenime, o ypač šiandien, kai gamta verčia mus atskleisti egzistuojančią tikrovę, nėra nieko, išskyrus kabalos mokslą, kurio paskirtis - išgelbėti mus nuo baisesnio už mirtį gyvenimo.

Užbaigdamas mintį, Baal Sulamas sako: „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimas Jo kūriniams šiame pasaulyje“. Štai čia, šitame pasaulyje, ir negalvok, nesvajok, neįsivaizduok: kažkur ten kažkokiuose aukštesniuose pasauliuose, po mirties, kada numirsiu ir suksiuosi kažkokioje vietoje, ten kažką atrasiu, ten - Kūrėjas ir aš su Juo... Ne, to nėra. Būtent čia, šiame pasaulyje turi atsiskleisti Kūrėjo Dieviškumas jo kūriniams.

O tie, kurie to nesuvokia šitame pasaulyje, priversti vėl ir vėl įsikūnyti į fizinius kūnus, gyvenančius mūsų pasaulyje, iš kartos į kartą praeidami gyvenimo, kuris su kiekviena karta tampa vis „kartesnis“ ir sunkesnis, ciklus, kol neatskleis Dieviškumo visa jo didybe, būnant šiame pasaulyje.

Kaip tik tokiam suvokimui ir skirtas kabalos mokslas! Mes kviečiame jus žengti pirmuosius žingsnius ir atskleisti, ką šis mokslas skelbia, geriau sužinoti, koks jis svarbus, kad be jo mes neišgyvensime, sužinoti, kaip Aukščiausios tikrovės atskleidimas paverčia mūsų gyvenimą maloniu, atveria horizontus, kiekvieną iš mūsų paverčia žmogumi, esančiu aukščiau gyvūnų lygio.

 

Šaka ir šaknis

Ankstesnėje pamokoje kalbėjome, kas yra kabalos mokslas ir kam jis reikalingas. Išsiaiškinome, kad iš anksto negalime žinoti, kas atsitiks su mumis rytoj. Mums nežinoma mūsų realybė. Nežinome, kas buvo iki tol, kol gimėme, kas mums nutiks, kai paliksime šį pasaulį, nežinome, kaip elgtis su gamta, su aplinka, bet kur: darbe, šeimoje. Mes nežinome, ką daryti, kad sektųsi įvairiose gyvenimo srityse.

Klausimas apie sėkmę - tai klausimas apie mūsų pasaulio dėsnius. Kabalos mokslas klausia, kas yra kančia, kokia kančių priežastis. Kančią suprantame kitaip nei priimta. Kabalos požiūriu kančia vadinama tokia būsena, kada žmogaus noras nėra realizuojamas akimirksniu. Pavyzdžiui, aš noriu iš kišenės ištraukti 10 centų, o ten randu 20 - tai bus kančia, nes radau ne visai tai, ko norėjau.

Kad žmogus pasiektų absoliučiai tobulą būseną, patirtų džiaugsmą, tikrumą, kad žinotų, kaip valdyti savo gyvenimą, jis turi pažinti gamtą, pasaulį, kuriame gyvena. Tik mūsų gamtos dėsnių nežinojimas sukelia mums kančias ir neleidžia pasijusti pakankamai laimingais.

Mus supantį pasaulį suvokiame savo penkiais jutimo organais: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Esame tarsi dėžė, kurioje yra penkios ertmės, atitinkančios kiekvieną jutimo organą. Ir tai, ką įtraukiu į save šiomis penkiomis juslėmis, visa, kas įeina į mane, patenka į mano malonumų centrą, aš analizuoju - gerai man ar blogai.

Kiekvienas jutimo organas priima informaciją tik tam tikru bangų diapazonu. O apie tą realybę, kuri už mano jutimo ribų, neturiu jokio supratimo. Tačiau ši mano nepažinta tikrovė daro man įtaką ir suka apie mane visą pasaulį, nors to nejaučiu ir nieko apie tai nežinau. Būtent dėl to kartais visiškai nesuvokiu, kaip man tvarkytis šiame pasaulyje, kaip žinoti, ką daryti, kad rytoj būtų gera, kaip būti tikru, kad neklystu, ir kaip apskritai pasiekti gerovę ir laimę.

Man reikia žinoti šio pasaulio dėsnius. Tada būčiau lyg burtininkas: matyčiau viso ko šaltinį, iš anksto žinočiau, kas įvyks ir kur nuves vienas ar kitas mano veiksmas. Ir jau tada mokėčiau valdyti kiekvieną savo gyvenimo minutę.

Kaip suvokti visą šitą realybę, pajausti ją, kaip pradėti viską išmanyti - aiškina kabalos mokslas. Kabalistai sako, kad be penkių jutimo organų mums trūksta dar vieno kanalo ryšiui su šiuo pasauliu - šeštojo pojūčio, kuris atveria mums pasaulį, nejuntamą penkiomis juslėmis.

Todėl šis pasaulis vadinamas Aukštesniuoju, paslėptu pasauliu, esančiu už mano pojūčių. Kabalos mokslas leidžia žmogui pajausti, tyrinėti, suprasti jį ir valdyti visus dėsnius, lygiai taip, kaip mūsų pasaulyje, pažinę tam tikrą realybę, išstudijavę su ja susijusius mokslinius dėsnius, valdome ją. Kabala - irgi mokslas, tačiau apie tą realybę, kuri nuo mūsų paslėpta.

Kaip gi laviname šį šeštąjį pojūtį? Kabalistai aiškina taip: kad justume mūsų pasaulį, pakanka turėti pojūčių organą - širdį ir greta - smegenis. Tačiau tam, kad pajausčiau Aukštesniąją tikrovę, esančią už šių organų ribų, man būtina papildoma sąlyga, pagrindas (jis manyje), ir tai vadinama tašku širdyje. Kuo gi ypatingas šis taškas širdyje? Taškas širdyje priklauso sričiai, kurios penki mūsų jutimo organai nejaučia. Ir kada vystome šį tašką širdyje, šį šeštąjį jutimo organą, juo pradedame jausti tą realybės dalį, kuri yra ne mumyse ir kurios anksčiau nejutome.

Kitaip tariant, kabala - tai mokslas, kuris vysto šeštąjį jutimo organą ir padeda mums padidinti tašką širdyje. Ir kai šis taškas išsivysto, virsta jutimo organu, tam tikru kli, į kurį įeina informacija apie Aukštesnįjį pasaulį, jis vadinasi siela.

Siela - visiems žinomas žodis, tačiau kabalos moksle, kur operuojama aiškiomis ir tiksliomis formulėmis bei apibrėžimais, siela vadinamas šeštasis jutimo organas, išvystytas iš taško širdyje į kli, jaučiantį visą tą realybę, kuri paslėpta nuo penkių mūsų juslių.

Taip kabalistai atskleidžia tą realybę. Tačiau po to, kai kabalistas ją atskleidžia, priklausomai nuo to, kiek išugdė šeštąjį pojūtį, sielą (jai išsivysčius, ji pasižymi tokiomis savybėmis kaip ilgis, plotis, tam tikra apimtis), tiek pažįsta papildomą realybę.

Kaip kabalistas gali išreikšti, kas yra ši tikrovė? Kaip jis mums paaiškins, kaip parašys apie tai? Kaip išmatuos, kaip galės sugrįžti ir ją ištirti? Iš esmės, kabala - tai tokie pat tyrinėjimai, kaip ir šio pasaulio, kurį visi juntame penkiais jutimo organais. Tik kabala tiria Aukštesnįjį pasaulį, juntamą šeštuoju jutimo organu, remdamasi tomis pačiomis taisyklėmis ir dėsniais.

Ir vis dėlto, kaip gi kabalistas gali aprašyti, ką jis jaučia šeštuoju jutimo organu? Ir tai, iš tiesų, yra problema, juk tai, ką juntame penkiomis juslėmis, galima aprašyti visiems suprantama mūsų pasaulio kalba. Netgi sakoma, kad yra augalų, gyvūnų, žuvų, paukščių kalba. Juolab žmogus turi daug būdų išreikšti pojūčius, įspūdžius, kuriuos jam daro šis pasaulis, jaučiamas penkiais jutimo organais: kūno kalba, šokiu, muzika, tapyba ir pan.

Tai - atskira tema, kada nors apie tai pakalbėsime.

Kodėl mes sukurti taip, kad būtent tokia forma reaguojame ir išreiškiame savo pojūčius? Viskas kyla iš penkių jutimo organų prigimties. Bet kai suvokiu realybę, kurios niekas nežino, nejaučia, niekas apie ją nekalba ir noriu ją aprašyti, perduoti ją toliau, pasidalinti su kitais žmonėmis (galbūt yra dar žmonių, kurie jaučia taip, kaip aš) - kaip mums kalbėtis apie tai?

Bet kuriuo atveju turėtų būti kažkokie žodžiai, kuriais galiu išreikšti savo pojūčius, pasiųsti juos garso bangomis ar kaip kitaip, kad suprastų kitas, arba užrašyti kokiais nors sutartiniais ženklais, o kitas žmogus savo ruožtu turi teisingai juos suvokti. Ir jis turi man kažkokiu būdu atsakyti, pasakyti, jaučia tą patį ar ne.

Kaip galime rasti tokį tarpusavio ryšį, kad kalbėtume apie tai, ko neįmanoma išreikšti mūsų pasaulio kalba? Baal Sulamas (Jehudis Ašlagas) apie tai straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo taip: „Kabalos išminčių nustatyta, kad keturi pasauliai, vadinami Acilut, Brija, Jecira, Asija, pradedant pirmuoju, aukščiausiuoju pasauliu Acilut ir baigiant šiuo materialiu, juntamu pasauliu Asija turi vienodą struktūrą, sutampančią visomis detalėmis. Kitaip tariant, tikrovė ir visi jos pasireiškimai, egzistuojantys pirmame pasaulyje, egzistuoja ir po juo esančiame žemesniame, antrajame pasaulyje be jokių pasikeitimų. Ir taip visuose kituose pasauliuose iki šio, mūsų juntamo pasaulio.“

Jis nori mums pasakyti, kad egzistuoja Aukštesnysis pasaulis ir mūsų, žemesnysis pasaulis. Mūsų pasaulį, kaip jau sakėme, pažįstame penkiomis juslėmis. O Aukštesnįjį pasaulį pažįstame šeštuoju jutimo organu. J. Ašlagas sako, kad iš esmės šie du pasauliai panašūs vienas į kitą. Ir kas yra Aukštesniajame pasaulyje visada egzistuoja ir žemesniame. Negali būti jokio veiksmo, įvykio, poelgio, objekto, minties, noro (bet ko, ką išvardintume šiame pasaulyje), kas neturėtų šaknies Aukštesniajame pasaulyje. Būtent iš šios šaknies gimsta mūsų pasaulyje esantis objektas, jis sužadinamas, maitinamas iš Aukštesniojo pasaulio, yra jo valdomas ir nukreipiamas.

Maža to, jeigu objektas neturėtų šaknies Aukštesniajame pasaulyje, jis niekaip negalėtų atsiskleisti žemesniame pasaulyje. Ir tai tinka viskam, kas vyksta mūsų pasaulyje. Todėl, sako jis, mes turime galimybę pasitelkti mūsų pasaulio objektų, įvykių, minčių, troškimų, poelgių (bet ko) pavadinimus ir tais pačiais vardais pavadinti jų šaknis. Aukštesniajame pasaulyje - šaknys, o žemesniajame - šakos. Nepaisant to, kad Aukštesniajame pasaulyje veikia jėgos, nurodymai, kad Aukštesnysis pasaulis - tai sumanymų, troškimų, jėgų be materijos pasaulis, galime juos vadinti tais pačiais vardais, kaip ir jų pasekmes, jų šakas mūsų pasaulyje. Ir pasirodo, kad yra parengta kalba kabalistams tam, kad galėtų kalbėti apie Aukštesnįjį pasaulį tokiais pat žodžiais, kurie vartojami mūsų pasaulyje. Skirtumas paprastas ir tik toks, kad visada reikia prisiminti, jog kabalistas turi omeny šaknis. Galima suklysti ir pamanyti, kad kalbama apie mūsų pasaulį.

Jeigu pažintume visą pasaulėdarą, jei žinotume, kaip gamta planuoja visus veiksmus, suprastume, kad visi dėsniai absoliutūs, kad niekas neišnyksta ir neatsitinka šiaip sau, kaip mums atrodo šiandien, nes neaprėpiame visos gamtos. Matytume, kur klystame, ir, žinoma, su mumis viskas būtų gerai. Ir netgi mūsų gyvenimas Žemėje jau dabar galėtų būti laimingas ir tobulas.

Kad mums padėtų, kabalistai rašo knygas šakų kalba. Bet omenyje turimas vien Aukštesnysis pasaulis. Kadangi mes nuolatos klystame, nežinodami, kaip šiame pasaulyje teisingai veikti pagal bendrąjį pasaulėdaros dėsnį.

Kaip gi mes veikiame? Kokiu būdu darome įtaką Aukštesniajam pasauliui po to, kai sužinome, kaip jis sudarytas ir kaip egzistuoja? Juk tai ne šiaip sau sausas žinojimas, ir mes galime atskleisti šį pasaulį, kad įeitume ten ir naudotume visus dėsnius, taip, kaip tyrinėdami šio pasaulio gamtą, pritaikome šio pasaulio dėsnius savo naudai. Lygiai tas pats vyksta ir Aukštesniajame, dvasiniame pasaulyje.

Žinoma, kad Aukštesnįjį pasaulį veikiame savo ypatingomis mintimis, vadinamomis ketinimais. Esmė ne ta, kad reikia atlikti kažkokius veiksmus, svarbiausia - nukreipti mintis, ketinimus į dvasines jėgas, kurias žmogus pažįsta, mato, kokią įtaką jos jam daro. Jeigu taip jis sužadina Aukštesniąsias jėgas, tai šituo savo gyvenimą paverčia užtikrintu, geru, ramiu. Ir to moko kabalos mokslas. Jis moko, kaip gauti Aukštesniąją tikrovę, kaip ją suprasti ir galiausiai valdyti.

Klausimas: Ar gali kabala man padėti tuo atveju, jei nejaučiu kančios?

Pamokos pradžioje apibrėžiau, kas yra kančia. Jeigu pažintume visą pasaulėdarą (ir paslėptą, ir nepaslėptą) kaip vieną visumą, t.y. visus pasaulius (aš nežinau, kiek ten yra pasaulių - ar daug, bet viskas man atvira, kaip sako kabalistai; žmogus gali pajausti viską ir viską valdyti), jeigu tai žinočiau, sutvarkyčiau savo gyvenimą taip, kad bet koks manyje pabudęs troškimas tą pačią akimirką išsipildytų. Kiekviena mintis, kiekvienas noras! Tobulai.

Jeigu pažinčiau visą pasaulėdarą, žinočiau, kaip elgtis su kiekvienu. Juk tai - uždara sistema. Tai panašu į žmogaus kūną, kuris darniai dirba, lygiai kaip visas mūsų pasaulis ir aukštesnieji pasauliai - vientisas darinys. Ir tik dėl to, kad nematome, jog tai - vieninga sistema ir manome, galintys išnaudoti kažkokią dalį kitos dalies naudai, mūsų gyvenimas yra ne visiškai sutvarkytas.

Tačiau, be abejonės, mes neprivalome kentėti. Kabalos mokslas ne tiems, kurie kenčia, o tiems, kurie nori valdyti savo gyvenimą, patys nulemti savo likimą, nesikliaudami akla lemtimi - kas nutiks rytoj ir kodėl taip? Ir, apskritai, žmogui smalsu, kokiame pasaulyje jis gyvena, kodėl viskas taip sudėtinga, painu, kodėl yra žemės rutulys, saulė, mėnulis, gyvenimas, metai, kodėl viskas taip padalinta, kodėl yra gyvenimo ciklai, kodėl istorija taip veda mus nuo vienos būsenos prie kitos. Atsakymai į visus klausimus, kuriuos tik šiame pasaulyje gali paklausti žmogus (net jei juos ir gaus), bus neišsamūs. Kalbėjome, kad iš šaknų viskas leidžiasi žemyn, į savo šakas. Ir todėl, jeigu iš tikrųjų trokštame žinoti, kur kiekvieno, vykstančio mūsų pasaulyje reiškinio esmė, neturime jokios kitos galimybės tobulai tai suprasti, kaip tik pakilti į viršų, į šaknis. Žmogus, kuris atskleidžia šaknį, nuo pradžios iki galo regi tai, kas vyksta visuose lygiuose ir visuose pasauliuose.

Matydamas materiją ir tai, kas su ja vyksta (ar tai būtų koks nors pojūtis, mintis, jėga ar veiksmas - nesvarbu, kas šitame pasaulyje; bet koks reiškinys, kuris tik gali būti visuose lygmenyse - negyvame, augaliniame, gyvūniniame, žmogaus), žmogus iškart supranta vidinę esmę.

Kabalistai parašė, kad visa žmonija galų gale ims studijuoti kabalos mokslą, nes mūsų gyvenimas iš kartos į kartą tampa vis sunkesnis. Ir kad jį suprastume, gerai sutvarkytume ir valdytume, mums bus būtina pakilti į lygį, kur pažinsime visus dėsnius, visą pasaulėdarą ir tada tapsime tiesiog laisvais, užtikrintais savo ateitimi žmonėmis, kurie patys nulemia visą procesą.

Klausimas: Biologai sako, kad žmogus jaučia smegenimis, o ne širdimi, kaip kad priimta manyti. Kaip į tai žiūri kabala?

Teisingai! Aš kalbėjau apie širdį ir apie tašką širdyje. Širdį apskritai galima pakeisti, vietoj jos įstatyti siurblį, pompą. Bet, kadangi širdyje jaučiame reiškinius (susijaudinimas labai veikia šitą siurblį), sakome, kad širdis jaučia. Tačiau, iš tikrųjų, širdis nejaučia. Galima atlikti operaciją, pakeisti ją, bet dėl to niekas nepasikeis.

Malonumų jautimo šaltinis, analizės ir taisymų, kuriuos žmogus atlieka, koreliacijų ir lyginimų vieta - žinoma, smegenys. Ir tik ten yra sistema, kuri gauna informaciją iš penkių juslių. Po to ši informacija iš materijos pereina į tokį matmenį, kuris, apskritai, nesusijęs su kūnu, kas yra vadinama malonumų centru. Jis yra tarsi smegenyse, o jas galime tyrinėti, pakeisti, operuoti.

Tačiau pats malonumų pojūtis nesusijęs su materija. Tai - kažkas už materijos, tai - forma, įvilkta į materiją, tai, ką vadiname dvasingumu. Dar mokysimės, koks tai terminas. Tačiau, be abejo, čia prisiliečiame prie to, kas yra virš materijos.

O taškas širdyje - tai užuomazga, taškas, kurį turi kiekvienas. Bet yra žmonių, kurie jaučia, kad būtina pradėti jį vystyti, jie jaučia, kad privalo sužinoti, kaip sudaryta pasaulėdara, kas su jais buvo iki gimimo ir kas bus po mirties, apskritai, jie nori bendresnių žinių apie save, ir visa tai dėl taško širdyje.

Mes vystomės tūkstantmečiais. Ir kabalos mokslas sako, kad mūsų vystymasis - tai nuolatinis mūsų noro gauti, egoizmo augimas.

Kabalistai teigia, kad žmogaus vystymuisi artėjant į pabaigą, jo ego išauga tiek, kad žmogus ima jausti tašką širdyje.

Ego - tai, ką vadiname širdimi, išauga taip, kad padidėja ir taškas širdyje ir pradeda reikalauti jį vystyti. Žmogus iš vidaus pajunta spaudimą, jam kyla klausimai apie save: kas aš toks apskritai? Kitaip tariant tai, ko nebuvo ankstesnėse kartose, tampa vis labiau aktualu.

Klausimas: Kaip man žinoti, kad šis taškas, šeštasis pojūtis prabudo?

Kai žmogus jaučia, kad be kūniškųjų malonumų (valgio, sekso, šeimos, t.y. malonumų, kurių siekia ir gyvūnai) ir be žmogiškųjų malonumų (pinigų, garbės, žinių, kurių siekimas prabunda tik visuomenėje), jeigu be jų žmogus ima jausti, jog jį traukia prie kažko, kas yra aukščiau, be to, kai jis nežino, kam gyvena, nežino, kas yra gyvenimo šaltinis, koks tikslas, jis negali nusiraminti, nesužinojęs savo egzistavimo priežasties.

Sunku tai išreikšti - tai pojūčiai. Galbūt, jis viską turi. Bet šis troškimas - sužinoti, kam jis gyvena (priešingu atveju žmogus visai nesijaučia esąs laimingas) - vadinamas tašku širdyje. Ir toks troškimas kabaloje vadinasi žmogaus kančia, kaip ir bet kuris kitas noras, kurio negalima akimirksniu patenkinti.

Apskritai, visas kabalos mokslas skirtas tiems žmonėms, kuriems kyla klausimas: „Kur gyvenimo prasmė?“. „Kur gyvenimo prasmė?“ - kas yra šis gyvenimas, kam aš gyvenu, ir ne tik dėl to, kad man blogai, o tiesiog todėl, kad noriu žinoti, kodėl gyvenu. Pirmąkart tokį klausimą žmogus užduoda būdamas aštuonerių ar dešimties, kiekvienas gali pasakyti, kad vaikystėje savęs to klausė. Iš tiesų, tai yra laikas, kai reikia pradėti vaiką mokyti kabalos. Kitaip šis klausimas pasimiršta, anuliuojamas ir slepiasi po įvairiais antraeiliais dalykais.

Ir nors šis klausimas slypi kažkur mūsų pasąmonėje, nenorime kreipti į jį dėmesio, nes manome, kad į jį nėra atsakymo. Bet atsakymas yra. Ir jis yra būtent kabalos knygose.

Jis kils kiekvienam iš mūsų ir pareikalaus, kad kiekvienas jį sau užduotų ir išspręstų. Be šito mes - ne žmonės. Jeigu žmogus yra spaudžiamas iš vidaus, reiškia, jis turi tašką širdyje.

Klausimas: Dažniausiai mums pataria užgniaužti šitą klausimą, nes jis apsunkina gyvenimą, o Jūs sakote, atvirkščiai, įsigilinti į jį...

Bet juk užsimiršimas nepadeda mums. Gerai, sakykim, aš pradėsiu užsiiminėti sportu, ką nors vaidinti, juk gyvenime visada ką nors vaidiname, kad tik nejaustume šio klausimo - kam gyvenu. Vis tiek kiekviename prabunda šis klausimas. Tiesa, jį galima užgniaužti.

Bet žinių apie Aukščiausiąją realybę nebuvimas kasdien mus veda prie problemų. Ir tai apima tiek pačius paprasčiausius dalykus, tiek sveikatą, šeimą, vaikus, pinigus, sėkmę, garbę, politiką - žmogus niekur nežino, ką daryti, kad sektųsi. Ir tai dėl bendro pasaulėdaros dėsnio nežinojimo.

Kabalos mokslas nėra skirtas tam, kad pakeistų raminančią tabletę, kai žmogui bloga. Kabala suteikia žmogui galimybę išspręsti problemas: pradedant elementariomis, susijusiomis su kokių nors menkų dalykų nebuvimu (aišku, jam trūksta ne tik jų), iki labiau globalių, tokių kaip sunaikinimo pavojus, šiuo metu gresiantis visai žmonijai, kuri visiškai pasimetusi, nežino, kas jos laukia rytoj. Kabala, iš tikrųjų, gali padėti mums apsispręsti, kaip vystytis toliau, nes nūdien esame absoliučiai pasimetę, neturime krypties. Tai jaučiama visose valstybėse, visose žmogaus veiklos sferose.

Taigi globalus žmonijos egzistavimas Žemėje be šio mokslo nebeįmanomas. Knygoje „Zohar“ taip ir parašyta, kad nuo 1995 metų kabalos mokslas bus toks reikalingas, kad be jo diena iš dienos žmonijai gyventi bus vis sunkiau ir sunkiau. Ir mes matome, kad tokie laikai jau ateina.

Klausimas: Ar mokslas, parašytas prieš tūkstantmečius, gali mums padėti šiandien?

Būtent, šiandien! Ne veltui kabalos mokslas visada buvo slaptas. Visų kartų kabalistai kalbėjo, kad draudžiama studijuoti kabalą, būtina ją slėpti iki XX amžiaus pabaigos. Taip parašyta knygoje „Zohar“, Vilniaus Gaonas apie tai kalbėjo, o ir daugelis kitų kabalistų, tiksliai nurodydami, kada pasibaigs slėpimo periodas. Ir mes tiesiog privalome numesti nuo kabalos paslapties skraistę ir imti ja naudotis. Kaip savo laiku kabalistai slėpė šitą mokslą, taip šiandien turime atskleisti jį visiems žmonėms.

 

Kabalos mokslo studijavimas

Visos temos, kurias mokomės, išaiškėja palaipsniui. Nepaisant to, kad apibrėžiame temas, pavyzdžiui, pirmoji pamoka vadinosi „Kam reikalingas kabalos mokslas?“, antroji - „Šaka ir šaknis“, šiandien ypatinga tema - „Kabalos mokslo studijavimas“, tačiau neįmanoma kalbėti apie kažką viena, nepaliečiant kito - viskas susiję.

Pamoka po pamokos studijuojantys kabalą supras, kad kalbame apie visą realybę, apie bendrą ją valdantį dėsnį, kad visi dėsniai, ir mes patys, į jį įjungti, kaip ir visa mūsų Visata, visa Žemė, visa žmonija. Ir nors kartais studijuojame tam tikrą aspektą, kažkokią sritį tam tikru požiūriu, visa tai susijungia. Tema „Šaka ir šaknis“ bus ir šiandieninėje mūsų pamokoje.

Tačiau pradėsime klausimu, kaip studijuojama kabala. Visų pirma, tai - mokslas. Ir kaip jau kalbėjome, - įprastiniai mokslai tyrinėja šį pasaulį: mes nagrinėjame ir suprantame jo dėsnius, galime juos pritaikyti, tačiau daug kas šiame pasaulyje mums lieka nesuprantama.

O ypač nieko nežinome apie savo likimą. Nežinome, kaip realizuoti savo norus, visą gyvenimą ieškodami niekad nepasiekiame trokštamų rezultatų. Patiriame nesėkmes ir mūsų pasaulyje nepaprastai sunku rasti išties laimingus žmones. Visada kažkas trukdo, kažkas negerai, kažkas nesiklosto. Kodėl mums nesiseka?

Kodėl negalime žinoti, kaip būti laimingiems, džiugiems, pasitikintiems savimi, žinantiems? Todėl, kad didžioji tikrovės dalis paslėpta nuo mūsų. Ir nieko nepadarysi. Esame kone visiškoje tamsoje. Kabalos mokslas atskleidžia mums paslėptą pasaulį ir parodo tai, ko mums trūksta, kad išmoktume valdyti likimą, kad būtume laimingi. Kaip jis tai daro, mes ir pakalbėsime šioje pamokoje.

Kokiu būdu mes įeiname į šį paslėptą pasaulį? Iš viso yra keturi požiūriai tiriant mus supančią tikrovę. Aš kalbėsiu moksline kalba, nes kabala - tai mokslas. Studijuodami fizikos ar chemijos dėsnius, po to juos pritaikome ir iš to gauname naudos. Bet prieš pasinaudodami, deja, vis dėlto turime juos ištirti.

Taigi, jeigu studijuojame, sakykime, fiziką (visi ją mokėmės mokykloje), žinome, kad egzistuoja realybė ir ją reikia tirti. Ji egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo mano buvimo joje, nepriklausomai nuo manęs. Šį dėsnį atrado Niutonas, didis fizikas, kuris į jį sujungė visus ankstesnius mokymus, ir iki Einšteino tiriant pasaulį vyravo šis požiūris.

Vėliau Einšteino teorija jį visiškai pakeitė: tikrovė neegzistuoja šiaip sau, be manęs, ji priklauso nuo to, kokiu greičiu judu tikrovės atžvilgiu. Apie Visatoje vykstančius procesus turime spręsti priklausomai nuo to, koks yra judėjimo greitis šviesos greičio atžvilgiu: didesnis ar mažesnis už jį.

Šiuolaikinis mokslas pasistūmėjo dar toliau ir sako, kad ne tikrovė egzistuoja pati savaime, kaip kad sakė Niutonas, ir ne taip kaip Einšteino teorijoje: priklausomai nuo mano greičio tikrovės atžvilgiu. Mano tikrovės suvokimas priklauso nuo manęs ir tikrovės kartu. Kitaip tariant, jei aš keičiuosi, tai ir tikrovė keičiasi.

Todėl šiandien mokslininkai (fizikai, chemikai, biologai) sako, kad eksperimento rezultatas priklauso nuo tyrinėtojo. Būtina atsižvelgti į jo savybes: jis gali galvoti gerai arba blogai, tuo darydamas įtaką bandymo rezultatams. Pasirodo, kad negali būti rezultato, absoliučiai nepriklausančio nuo žmogaus. Tirdami pasaulį visada įdedame save, todėl mokslas pamažu prieina prie išvados, kad tikrovė objektyviai neegzistuoja. O egzistuoja ji priklausomai nuo mūsų minčių apie ją, mūsų ketinimo jos atžvilgiu.

Mes savo savybėmis ir požiūriu į tai, kas yra aplink mus, kuriame supančio pasaulio paveikslą. Reikia apie tai pagalvoti, pakalbėti, prie to priprasti, tai ne taip jau paprasta. Tačiau, kad yra taip, vienbalsiai skelbia viso pasaulio mokslininkai. Tai prasidėjo biologijoje, kvantinėje fizikoje ir dabar apie tai jau kalba visi. Pamažu tokia pasaulėžiūra prigyja visuomenėje.

Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo santykio tarp to, kas vyksta manyje ir mano išorėje. Aš savo požiūriu į supančią aplinką nulemiu savo pasaulį. Mokslas atskleidžia mums dar labiau stulbinančius dalykus: mūsų požiūris, mūsų ketinimai kuria tikrovę. Tai nereiškia, kad mums žiūrint į gėlę ji mus jaučia arba kad savo mintimi galime ją veikti.

Mokslininkai sako taip: elementarios tikrovės dalys jungiasi tarpusavyje pagal Niutono atrastus dėsnius. Aukštesniuose lygmenyse jau galioja Einšteino aprašyti dėsniai. Dar aukštesniuose viską nulemia mūsų ketinimai ir mintys. Tačiau yra dar vienas, aukščiau už visus kitus esantis lygmuo, kada pagal savybių panašumą pradedame kurti savo požiūrį į dvasinį, paslėptą pasaulį. Ir tada įeiname į jį bei galime daryti įtaką tam, kas vyksta tenai.

Kitaip tariant, savo teigiamu arba neigiamu požiūriu į tikrovę galiu daryti įtaką pasauliui, su kuo šiandien sutinka visi mokslininkai ir visi mokymai. To mus taip pat moko įvairios religijos, senovės Rytų mokymai: reikia gerai elgtis su artimu, jam atiduoti, jį mylėti ir visiems bus gerai, gėris sugrįš tau. Visa tai žmogus supranta, šitai nėra naujiena, ir šiandien moksliniai tyrimai tai jau patvirtina.

Tačiau iki šiol buvo kalbama tik apie ribotos realybės suvokimą ir mūsų poveikį jai. Ir tuo kol kas negalime paveikti likimo ir pakeisti visos dėsnių sistemos.

Kabalistai sako, kad mus supantis pasaulis nepriklauso nuo mūsų ir visada yra absoliučioje, galutinėje būsenoje, nekintantis. Ne taip, kaip manė Einšteinas, kad jis priklauso nuo mūsų judėjimo greičio, ir ne taip, kaip mano šių laikų mokslininkai, kad mūsų tikrovė (iš esmės tik maža, mūsų juntama jos dalis) priklauso nuo mūsų minčių ir kinta priklausomai nuo jų. Ne, tikrovė nesikeičia. Tai - bendrasis gamtos dėsnis, arba Kūrėjas, kuris nekinta.

Mes susidarome įspūdį apie aplinką priklausomai nuo pokyčių mumyse. Ir keisdamiesi patys galime nulemti jos įtaką mums. Ne pasaulis keičiasi, tai mes savo nuostata šios tikrovės, šio bendro dėsnio atžvilgiu galime nusverti teigiamesnę ar negatyvesnę jos įtaką sau.

Teisingas požiūris į tikrovę tam, kad jos poveikis mums būtų teigiamas, vadinamas ketinimu. Kiek sugebame su teisingu ketinimu žvelgti ne tik į mūsų fizinį pasaulį, bet ir į nuo mūsų paslėptą pasaulį, tiek jis pradeda mums atsiverti. Gamtos dėsniai mano atžvilgiu atsiskleidžia kaip gėris. Tai reiškia, kad aš ne tik savo mintimis paveikiu gėlės žiedą ir ką kita savo naudai - tuo keičiu tikrovės poveikį sau.

Viskas priklauso nuo mano teisingos minties, ketinimo. Tik reikia žinoti, kuri mintis teisinga, o kuri ne, nes priklausomai nuo to darau įtaką sau, savo ateičiai, likimui, viskam, kas atsitiks su manimi ir su visu pasauliu.

Klausimas: Anksčiau lyginote kabalą su mokslu. Dabar sakote, kad studijuojantis kabalą žmogus privalo kurti teisingą ketinimą. Kokiame dar moksle kalbama apie ketinimus?

Minėjau, kad būtent šių laikų mokslininkai nustatė, jog fizikoje, chemijoje, biologijoje eksperimentų rezultatai priklauso nuo tyrėjo, jo prigimties, savybių. Blogas ar geras žmogus, nervingas, išlaidus ar šykštus - kad ir kokios būtų savybės, būtent jos nulemia tyrimų rezultatus. Vienas mokslininkas atlieka tarsi tuos pačius veiksmus kaip ir kitas, tačiau rezultatai bus skirtingi.

Pažįstame tai studijuodami subtilius dalykus, gilindamiesi, tyrinėdami vis subtilesnę materiją: veikia tik jėgos, ir tai net ne skysčių judėjimas kaip skysčių apytaka ląstelių lygmenyje ar elektros signalų perdavimas kaip mūsų nervuose. Tai - informacijos perdavimas iš ląstelės į ląstelę arba iš ląstelės visam organizmui, arba iš kūno - visai Visatai.

Pagal tai pradedame suprasti, kokią įtaką darome visai Visatai. Galima tai pavadinti aura, arba subtiliuoju magnetiniu lauku, arba ekstrasensoriniu žmogaus lauku, bet tai yra kur kas stipriau. Ir tuo mes iš tikrųjų veikiame visą Visatą. Ketinimas - tai labai konkretus dalykas, visa problema ta, kad nežinome, kaip jį valdyti, kaip jį panaudoti. Kabalos mokslas kalba tiktai apie ketinimą.

Kas yra ketinimai ir nejaugi jais galima ištaisyti realybę, sukurti arba sugriauti pasaulius? Visa tai primena pasaką, tačiau, be abejonės, ketinimai - pats stipriausias koks tik gali būti ginklas.

Tai stebime ir mūsų pasaulyje. Koks paprasto sprogmens galingumas palyginus su atomine ar vandenilio bomba, lazerio spinduliu ar dar subtilesnėmis jėgomis, kurių netgi nematome? Kuo subtilesnė materija, tuo didesne griaunama jėga ji pasižymi.

Minties dažnis - pats aukščiausias iš visų egzistuojančių realybėje, ir jos sklidimo greitis - begalinis. Tai net ne šviesos greitis, žemiau kurio egzistuoja visa Visata. Mūsų mintis sklinda greičiau už šviesos greitį, todėl ji gali stipriausiai veikti visą realybę.

Klausimo esmė - kas yra teisingas ketinimas ir kaip aš galiu nukreipti savo troškimą, kad man, kad visiems būtų gerai, kaip pasiekti, ko trokšti. Ir ar verta man, apskritai, tai daryti, taip pat būtina žinoti. Ir čia atsitrenkiame į kažkokią sieną ir nežinome, nuo ko pradėti, kaip paveikti Aukštesnįjį pasaulį, kad mums būtų gerai.

Klausimas: Gal ketinimas - tai meditacija?

Galima sakyti, kad meditacija. Tai - mano noro vidinė minčių pastanga pakeisti kažką konkretaus tikrovėje, kažkaip ją paveikti. Bet kaip suprasti šį žodį? Tikrai, galima sakyti, kad tai yra meditacija, tačiau ji labai skiriasi nuo to, kaip dažniausiai suprantama meditacija.

Štai ką turiu omenyje. Kas yra ketinimas? Kodėl jis atveria mus Aukštesniajam pasauliui? Kodėl jis mums atskleidžia Aukštesnįjį pasaulį? Kodėl juo galime pakeisti pasaulį? Kabalos mokslas sako, kad tai, kas sukurta, vadinasi siela arba Žmogus. Arba Pirmasis Žmogus.

Ši struktūra egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Tokiame matmenyje, apie kurį neturime nė menkiausio supratimo. Ši sielos struktūra susideda iš 600 000 atskirų dalių, kurios tarpusavyje sujungtos kaip vienas kūnas. Ir tai, iš tiesų, vadinasi kūnu, sielos kūnu. Ir šitą kūną pripildo šviesa, kuri vadinasi sielos šviesa. Ir ši būsena - tobula, ir ten mes, be abejo, esame.

Egzistuoja kažkas absoliutaus, ir pamažu suvokiame jo dalis tarytum nuimdami uždangą, vis labiau ir labiau jį matome, nes artėjame prie jo. Tokia yra Pirmojo Žmogaus siela, kurio dalys mes visi esame.

Šita siela sudūžta. Ką reiškia sudūžta? Ji nusileidžia į būseną, kai visos šitos 600 000 dalys užuot buvę susijungę, yra atplėštos viena nuo kitos. Kažkada šitai buvo vienas kūnas, kaip ir mūsų kūnas, kuris sudarytas iš milijardų ląstelių, kur visos ląstelės susijusios tarpusavyje, ir kiekviena ląstelė žino, kas vyksta su visu kūnu, ir kiekviena tarnauja visam kūnui. Ir staiga ji liaujasi dirbus viso kūno naudai, joje vystosi tai, kas vadinama vėžiniu susirgimu, ji ima galvoti tik apie save, trokšdama praryti viską pati, nebeaptarnauja viso kūno.

Ir mes su jumis, iš esmės, visi esame tokioje padėtyje - sergame dvasiniu vėžiu, valgome patys save. Tačiau kaip galime pasiekti tobulumą, dvasingumą, amžinybę, malonumą be kokio nors blogo pojūčio bet kuriuo atveju? Mes turime pasiekti tokią padėtį, tokią būseną, tokį lygį - už machsomo.

Kokiu būdu? Studijavome šaknies ir šakos dėsnį. Ką tai reiškia? Esame pasaulyje, kur kiekvienas geras mūsų pojūtis priklauso tik nuo pusiausvyros tarp mūsų ir šio pasaulio: pusiausvyros padėtyje man nei šalta, nei karšta, nei traukia, nei atstumia. Ir taip - kiekvienoje ląstelėje, visose organizmo sistemose, mano kūne tikrovės atžvilgiu, mano mintyse apie supantį pasaulį, niekas manęs nespaudžia, niekas iš manęs nieko nereikalauja - tai yra pati geriausia būsena.

Vos tik pasiekiame tokią būseną, išsisprendžia visos problemos visuose lygiuose, tampame laimingi. Tai atsitinka tada, kai pasiekiame pusiausvyrą su mus supančiu pasauliu, kai savybėmis tampame panašūs į jį. O kaip savybėmis prilygstame supančiam pasauliui? Tai vyksta tik tada, kai visi susijungiame į vieną kūną.

Klausimas: Aš nesuprantu, kas yra machsomas, nesuprantu, kaip susijungiu su 600 000 sielų ir kuo man tai padės?

Kad patirčiau tobulą būseną, kaip sako kabalos mokslas, turiu pasiekti tokią būseną, kurioje esu sistemoje „Pirmasis Žmogus“. Bet kaip man tai pasiekti? Čia būsiu pusiausvyros padėtyje, niekas manęs nespaus ir netrauks, būsiu panašus į visus. Mano ketinimas šios būsenos atžvilgiu stumia mane į priekį.

Kaip įgyju pusiausvyrą? Iš šios būsenos pritraukiu vadinamąją Atspindėtąją šviesą, jėgą, kurią turiu aukštesnėje būsenoje. Aukštesnė mano būsena spinduliuoja (jei to labai trokštu) į mano žemesnę būseną jėgą, vadinamą Atspindėtąja šviesa, kuri traukia mane į pusiausvyros padėtį, prie geros būsenos. Ir tada aš palaipsniui pereinu panašumo pakopas ir pasiekiu gerą būseną.

Kaip tai darau? Machsomas - tai riba tarp mūsų ir paslėptojo pasaulio. Mes esame mūsų pasaulyje, o virš mūsų - paslėptas pasaulis, kurio nematome, ir negalime žinoti, kas tenai yra. Kad nusipelnytume šviesios ateities, privalome iš ten pritraukti Atspindėtąją šviesą, dvasinę jėgą. Ir ta jėga pamažu paveiks mus taip, kad vis kilsime prie dar aukštesnių pojūčių, vis labiau vystysimės, jausime vis platesnį ir šviesesnį pasaulį.

Kitaip tariant, staiga prieš mus esančioje tikrovėje pajausime jėgas, ryšius, kurie yra už šios tikrovės, pajausime tai, kas vyksta už materijos ribų, pajausime, kokie ten ryšiai, kodėl tikrovė taip "užvedama". Kodėl, jei kažką atlieku čia, galbūt per įvairius kanalus sulauksiu geros ar blogos reakcijos. Aš jau žinosiu, kokiu būdu viskas veikia.

Tai primena, kas vyksta kūne: jei darau ką nors gero savo kūnui - teikiu malonumą, nors po valandos ar dienos jam nuo to bus bloga ir apskritai labai jam pakenks. Savo kūnu vienaip ar kitaip tai patyrėme ir žinome. Tačiau, jei kalbame apie savo likimą, mums nebeaišku.

Ir tai vyksta tuomet, kai atsiveria machsomas: akiratis išsiplečia, aš išvystu ryšius tarp tikrovės ir to, ką darau; ir tada dabartis, praeitis, viskas, kas yra aplink mane, tarsi praskaidrėja, tampa permatoma. Kitaip tariant, ketinimas - tarytum mano akis.

Ir tada, tartum regiu vis didesnius ir didesnius nuotolius, sąryšius; praregiu ne tik tai, kaip tvarkytis šiame pasaulyje su viskuo, kas jame yra: kaip išlošti biržoje, kaip būti visiems draugu, kaip padaryti karjerą, bet ir tai, kas už viso to slypi...

Ir kada išeinu už ribos, kuri vadinasi Pirmasis Žmogus, pradedu matyti savo praeitus gyvenimus. Jau žinau ne tiktai, kam gyvenu ir kaip man susitvarkyti šiame gyvenime per tas septynias dešimtis metų, bet ir pradedu suvokti visą procesą, kur ir kokiose vietose, kokiuose gyvenimuose buvau, kam įsikūnijau anksčiau, kas buvo su manimi, ir kas ateityje man turi atsiskleisti.

Kitaip tariant, kiek žmogus ugdo savo ketinimą, tiek pasaulėdaros išvysta, dirba su ja taip, kad nulemia savo likimą ir ne taip, kaip Niutonas ar Einšteinas, kurie numatė tik kažkokį trumpą laiko tarpą į priekį, o - virš laiko ir erdvės. Ir šio pojūčio gimdami šitame pasaulyje neturime. Jį ugdome iš lėto ir tik padedant Atspindėtajai šviesai, kuri ateina pas mus, išplėsdama akiratį.

Klausimas: Jūsų paaiškinimas man primena tuos, kurie buria kortomis, skaito mintis, aiškina, kas buvo su tavimi ankstesniuose gyvenimuose. Tai tokie žmonės perėjo machsomą ir išėjo į dvasinį pasaulį?

Be abejonės, mūsų pasaulyje yra žmonių, kurie gali skaityti žmogaus mintis, matyti subtilias gamtos jėgas. Ir mums tai žinoma. Tačiau skirtumas tarp jų ir kabalistų tas, kad kabalistas neužsiima jėgomis, kurios yra aplink žmogaus kūną, tuo, kas vadinama kažkokiu auros lauku ar biolauku. Kabalistas tyrinėja tikrovę, kuri yra už machsomo, ten, kur dirba jo ketinimas ne žmogaus, o Pirmojo Žmogaus sielos atžvilgiu. Priklausomai nuo to, kiek ištyrė tą tikrovę, tampa laisvas, nulemia ją. Ir apie tai mes dar pakalbėsime.

Šiame pasaulyje esame valdomi noro patirti malonumą. Pavaizduokime tai kaip širdį. Yra mumyse dar vienas taškas, kuris vadinasi „tašku širdyje“ - tai troškimas atiduoti, atidavimas.

Noras mėgautis glūdi visoje pasaulėdaros materijoje (negyvoje, augmeninėje, gyvūninėje, žmoguje). Visi atomai, molekulės, kad ir ką paimtume visuose lygiuose (žvaigždės, Visata, gėlės, žvėrys), kiekviena mintis, kiekvienas noras - tai tik troškimas mėgautis, noras „praryti“, patirti malonumą.

Ir šitas troškimas yra po machsomu. Kad pasiektume dvasinį pasaulį, išvystume pasaulį už mūsų mums nereikia visko traukti į save, kai esu vien aš ir tai, kas į mane įeina. Taip aš nepamatysiu nieko, kas yra išorėje. Tokiu būdu galėsiu gauti tik tai, kas įeina į mane, ir viskas.

Kaip man išeiti į didžiulį pasaulį ir ten kažką nulemti pakeičiant pasaulio poveikį man, pakeičiant likimą? Tai įmanoma tik įgyjant kitą savybę - atiduoti, o ne traukti į save. Kaip tai daroma?

Nei negyvoji gamta, nei augalija, nei gyvūnija neturi to, ką turi žmogus, to, kas vadinama „tašku širdyje“. Tai šaknis tos dvasinės savybės, kuri būdinga mūsų būsenai Pirmojo Žmogaus sieloje. Ir mes susiję - mano taškas ir tai, kas vadinama mano siela.

Kada imu siekti to, kas virš manęs, to, kas nuo manęs paslėpta, dvasinio gyvenimo, žinojimo, kaip atverti pasaulį, tada atsiranda ketinimas sielos atžvilgiu, ir Atspindėtoji šviesa pradeda mane veikti, taisyti, kelti į viršų, į tą tobulą būseną.

Kitaip tariant, visi kabalisto siekiai, veiksmai nukreipti į tai, kaip subalansuoti „tašką širdyje“ su visais troškimais. Visi mūsų troškimai vadinami malchut, o „taškas širdyje“ vadinamas bina. Bina - tai atidavimo jėga, o malchut - gavimo jėga. Ir kiek pajėgsime subalansuoti tarpusavyje šias dvi tendencijas, tiek pajausime Aukštesnįjį pasaulį.

Kuo stipresnė bus binos jėga, jėga išeiti iš savo „kiauto“, tuo geriau atskleisiu išorinį pasaulį, ir jis darys man įtaką. Todėl visos religijos, ir netgi visos nereliginės metodikos, kalba apie tai, kad žmogus turi mylėti artimą, išeiti iš savo „kiauto“, daugiau atiduoti, juk netgi gyvūniniame lygmenyje aišku, kad taip žmogus galės teigiamai paveikti savo likimą.

Tačiau kabalos mokslas kalba ne tik apie atidavimą, jis sako, kokiu būdu žmogus gali įgyti dvasines jėgas, kad pakeistų tikrovę. Ir priklausomai nuo to, į kokią dvasinę pakopą žmogus pakyla, jis šitame lygmenyje savo siela pradeda daryti įtaką… Tarkim, aš išsitaisiau ir pakilau į dvasinę pakopą, įgijau dvasinę jėgą, ketinimą, ir tada iš tos būsenos, kurią pasiekiau, pradedu daryti įtaką visoms sieloms, kurios yra apačioje. Jos jau yra po manimi. Galiu su jomis susisiekti, daryti poveikį visų šiame pasaulyje esančių sielų likimams.

Išeina, kad tas, kuris tiria tikrovę, ketinimais, savybėmis daro įtaką savo laboratorijoje atliekamų bandymų rezultatams, tiriamai medžiagai. Kabalistas savo ketinimais daro įtaką visų žmonių likimams. Toks yra to, ką jis atlieka, rezultatas. Apskritai, neįmanoma lyginti kabalisto ir mokslininko, tyrinėjančio šį pasaulį, gaunamų rezultatų esmės bei galios.

Todėl, kol žmogus nepakils virš savo gyvūninio lygmens į dvasinį, jis negalės veikti savo likimo ir apskritai negalės nieko padaryti. Štai dėl to žmonija ir kenčia toliau, karta iš kartos tapdama tarsi vis nelaimingesnė ir nelaimingesnė. Mums sunku rasti kokį nors malonumą, nusiraminimą. Ir tai tęsis tol, kol netaps aišku, kad būtina įgyti nors kokį ketinimą, kad nulemtume savo ir kitų sielų, nuo kurių priklausome, likimą.

Klausimas: Dabar kabalos pamoka. Koks turi būti teisingas ketinimas? Ką daryti per pamoką?

Ketinimas paprastas. Dabar per pamoką reikia galvoti arba norėti pasiekti mūsų būseną Pirmojo Žmogaus sistemoje. O tam reikia studijuoti šią sistemą, tą kelią, kuriuo į ją ateiname. Kitaip tariant, kai apie ją mokomės ir norime ten būti, pritraukiame Supančią šviesą. Ir ji mus veikia.

Klausimas: Ką reiškia Supanti šviesa? Kaip ji mus veikia?

Tai tobula, dvasinė būsena, kai patyriu ramybę, tikrumą, žinau ir nulemiu viską.

O šiuo metu patiriu būseną, vadinamą „šiuo pasauliu“. Nėra tikrumo, pasitenkinimo ramybės, laimės. Koks skirtumas tarp šių dviejų būsenų - prisipildymo ir pripildymo nebuvimo?

Kaip man pritraukti šviesą iš ten, iš pripildytos būsenos? Tik sukuriant savyje teisingą, nukreiptą į tą dvasinę būseną ketinimą. Tam turiu išstudijuoti, kokia yra mano būsena dvasiniame pasaulyje, kokios jos savybės, struktūra.

Todėl visos kabalos knygos kalba tik apie ištaisytą, tobulą žmogaus būseną. O aš, nelaimingasis (nūnai, kai nuolat ko nors trūksta ir mane kamuoja noras pažinti pasaulį, kuriame gyvenu, sužinoti kuo ir kaip jį valdyti), šiame pasaulyje, skaitydamas apie savo tobulą būseną, sutelkiu ketinimą, t.y. tarytum jau pasiekiu tą tobulą ir laimingą būseną.

Ar skaitei kada nors vaikiškas knygas apie keliones ir nuotykius? Norėjai būti herojų vietoje? Tas pats ir čia. Skaitant kabalistines knygas trokštama patirti tą būseną, apie kurią rašoma knygoje. Ir tai, kad norima būti ten, vadinasi ketinimo kūrimu. Deja, kai skaitai apie nuotykius, tavęs neaplanko jėga, leidžianti, kaip Hariui Poteriui, įeiti į knygą ir po ją keliauti.

Bet kada studijuoju kabalos knygas, taip iš tikrųjų įvyksta. Todėl, kad iš viršaus nusileidžia Supanti šviesa (tai ta pati šviesa, kuri užpildo mano tobulą būseną, kuri po to išėjo, o aš likau tuščias) ir veikia mane. Kodėl ji vadinama Supančia? Todėl, kad ji mane supa ir lyg pačiupusi ima kelti ten, kur viešpatauja laimė, tobulybė, ramybė.

Klausimas: Ji mane supa jau dabar, ji manęs laukia?

Jeigu tu to nori, jeigu studijuoji kabalą, tai ji palaipsniui tave kelia į ištaisytą, laimingą būseną. Supanti šviesa suteikia tau jėgų, supratimo, ji atveria tavo akis, išplečia akiratį, leidžia išvysti skirtingų dalykų, reiškinių sąryšius, suprasti, kaip valdyti visą tikrovę.

Išėjo šiek tiek sudėtingas paaiškinimas, tačiau iš to, kas pasakyta, matyti, kad tik ketinimu, kurį kuriame būdami neištaisytos būsenos, galima pasiekti tobulą būseną. Todėl visas mokymasis nukreiptas vien į tai, kad būtų sukurtas ketinimas. Kiek mumyse suformuojamas ketinimas, tiek mums šviečia Supanti šviesa.

Kitose pamokose bus kalbama apie tai, kaip aš iš tikrųjų galiu pritraukti šitą aukštesniąją jėgą, Aukščiausiąją šviesą, kad ji mane ištaisytų, pakeistų, išplėstų mano akiratį, padarytų mane stipriu, išmintingu, kad žinočiau, ką daryti, kad sektųsi...

Problema ta, kad žmogus, studijuodamas vienas, nėra pakankamai uolus, atkaklus, nepakankamai stiprus, kad pritrauktų Supančią šviesą taip ir tiek, kad gana greitai ir efektyviai jį paveiktų, todėl mes studijuojame grupėmis.

Įvairiose rytietiškose metodikose irgi sėdima grupėmis, kuriami ketinimai, visos įmanomos minties kryptys... Žmonija jau supranta, kad susivienijus viena kryptimi, viena mintimi galima paveikti pasaulį.

Bet kabaloje, skirtingai nuo visų kitų metodikų, kai studijuojame savo ištaisytą būseną (t.y. būdami neištaisytos būsenos skaitome apie savo ištaisytą būseną), iš jos išeinanti šviesa spinduliuoja mums.

Kitaip tariant, jeigu kitokiuose ketinimuose, įvairiose kitose metodikose pasirenki kokią nors kryptį ir pradedi apie ją galvoti, tai čia tau nėra apie ką galvoti, kaip tik apie tai, ką skaitai. Tokiu būdu tiksliai susijungi su savo ištaisyta būsena ir iš ten pritrauki dvasinę energiją, vadinamą Supančia šviesa.

Ir jei sėdi daug žmonių, kurie galvoja ir mokosi drauge, tai, be abejonės, pasiekiamas rezultatas: jie pajunta tarsi priešais juos atsiveriantį pasaulį. Tada ima teisingiau žvelgti į save ir į šį didžiulį pasaulį suprasdami, kaip jame gyventi ir pasiekti pusiausvyrą, apie kurią anksčiau kalbėjome. Visos mūsų problemos „kaip jaustis gerai“ sprendimas yra tas, kad turime būti pusiausvyroje su mus supančiu pasauliu. Kai tampa aiškūs išorinio pasaulio dėsniai bei mūsų troškimus, ketinimus valdantys dėsniai, yra suprantama, kaip pasiekti šią pusiausvyrą.

Visos mūsų organizmo sistemos (tarp jų ir mąstymas, apskaičiavimai, palyginimai) dirba taip, kad būtų išlaikoma pusiausvyrą. Pradėdami suvokti vidinius ir išorinius dėsnius, dėl to, kad įgyjame Supančios šviesos jėgą, sužinome, kaip pasiekti pusiausvyrą su išoriniu pasauliu.

Taigi apskritai, tu mokaisi, kaip bet kokiame suvokimo lygmenyje patirti laimingą, ramią, pačią geriausią būseną. Ir jei nori bėgti - bėk, tau tai bus ramybės būsena. Kitaip tariant, tu žinosi, kaip įgyvendinti kiekvieną savo norą. Ir viso to pasiekiama ketinimu mokymosi metu, kadangi iš tavo dvasinės būsenos nusileidžia Supanti šviesa ir taip įgyji dvasinę jėgą.

Suprantu, kad paaiškinimas nėra toks jau paprastas, per daug įsigilinau į sąvokas, procesą, paliečiau daugelį aspektų ir jų neatskleidžiau, tačiau palaipsniui tai savaime paaiškės. Iš šio paaiškinimo turime suvokti vieną elementarų dalyką: kabala moko žmogų, kaip pasiekti būseną, kurios jis trokšta. Tam ji ir duota žmonijai.

Klausimas: Kas yra „Supanti šviesa“, kas yra „Atspindėtoji šviesa“? Ką apskritai reiškia šios sąvokos? Visos knygos apie kabalą, kurias skaitau, visada pilnos sąvokų. Kodėl nieko nepaaiškina? Jūs sakote, kad šis mokslas pakankamai paprastas ir skirtas tam, kad atsakytų į žmogų kankinančius klausimus. Kodėl tai taip sunku?

Aš išskirčiau du aspektus. Kabala - tai pats artimiausias žmogui mokslas, nes moko jį, kaip sėkmingai gyventi. Tarkim, aš turiu vaiką. Ką jam turiu duoti? Išmokyti to, kaip sėkmingai vystytis, kaip tvarkytis, kaip apsisaugoti, nekenkti kitiems, kad, visų pirma, jam nepakenktų... O po to - daryk viską, ko tik nori, jeigu tavo norai geri (dar reikia juos patikrinti), gali išmokti juos įgyvendinti, įkūnyti...

Būtent to moko kabalos mokslas. Dėl to jis toks artimas ir būtinas žmogui - tai iš vienos pusės. Bet iš kitos pusės, kai žmogus pradeda studijuoti, kaip jam elgtis, ką daryti, jis mato, kad tai ne taip jau paprasta. Pirmiausia, jis turi ištirti save: kas aš esu... O mūsų supratimas „kas aš“ yra painus, nevykęs.

Klausimas: Vadinasi, kabala - tai psichologija?

Ne tik psichologija. Kabaloje turime išstudijuoti mūsų prigimtį visuose lygiuose. Jeigu turiu pasiekti laimę, man būtina tapti savo paties psichologu, reikia pažinti save, būtina išsiaiškinti, kas yra visas pasaulis - turiu suvokti visus šiuos dalykus.

Nepaspausi mygtuko, nėra jokių fokusų... Žmonija ieškojo išeities jau tūkstančius metų ir, vis dėlto, nieko nerado. Būtina suprasti, kad atskleistume tiesą, reikia mokytis to, kaip ją pasiekti. Tai iš vienos pusės.

Iš kitos pusės, nepasakyčiau, kad tai taip sudėtinga. Žmogus suvokia tai, kas jam atsiskleidžia. Negalima pasiekti sėkmės, jeigu tu nežinai, kas yra sėkmė. Todėl norėdamas suprasti, kokiame pasaulyje esi, privalai kažko išmokti.

Tačiau kabalos mokslas, be viso kito, išplečia tavo akiratį. Kabalos mokymasis nepanašus į tai, kaip mokomasi matematikos ar fizikos, kur kalbama apie kažką abstraktaus, su kuo tu neturi nieko bendra: kur tai yra, kam man to reikia... Kabaloje mokydamasis staiga išvysti, kas tu toks, kas yra pasaulis ir jau žinai, kaip tvarkytis, kas ir kur yra tavyje ir kokią vietą tai užima pasaulyje.

Todėl sakyčiau taip: kas gilinasi į mokymąsi, tam kabala tampa panaši į nuotykių knygas, kurias skaitėme vaikystėje. Matau būtent taip. Bent aš iki šiol taip suvokiu. Ir ne veltui, nes kabala vadinama pasaulių atskleidimu: tai, kas buvo slapta, dabar atsiveria ir tampa tikrove.

Kas yra nuotykiai? Šiuo atveju viskas tas pats, tik tu įeini į kitus matmenis. Ne tai, kad kažkur važiuoji, plauki laivu ar skrendi į žvaigždes, o atveri ištisus pasaulius, kitus sutvėrimus, kitus kūrinius... Mes dar nekalbėjome apie tai, galbūt, ateityje, labiau pažengus pakalbėsime, kas yra angelai, kokios jėgos veikia atsiveriančioje dvasinėje erdvėje... Tai stiprus įspūdis!

Klausimas: Ar galima gyventi įprastai, kai studijuoji kabalą?

O kaip gi! Egzistuoja penki pasauliai: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija, o taip pat mūsų, pats žemiausias pasaulis. Visi jie - paraleliniai.

Būdamas mūsų pasaulyje, aš turiu pakilti su visu savo pasaulio supratimu į aukštesnį pasaulį, po to į dar aukštesnį ir dar aukštesnį...Tokiu būdu žmogus pradeda matyti, atranda visame mūsų pasaulyje dvasinę sistemą.

Tarkim, aš su tavimi, su juo, su jais, su visais mūsų klausytojais ir žiūrovais esu susijęs tam tikru ryšiu - tai reiškia tarsi atveriu papildomą pasaulį. Išvystu tai, kas slypi už šio ryšio, kas yra kiekvienas iš mūsų, kokią įtaką vienas kitam darome, kas iš tiesų esame. Omenyje turimas ne mūsų biologinis kūnas, o tai, kas iš tikrųjų esame: kokie sutvėrimai, kokius gyvenimo ciklus praėjome ir ką mums dar reikės praeiti, kodėl viskas susiję tarpusavyje ir priklauso vienas nuo kito - viskas tampa akivaizdu.

O šitame gyvenime, tarkim, esu vedęs, gyvenu su šeima, dirbu, mokausi, esu tam tikroje sąveikos sistemoje su įvairiomis sąlygomis ir faktoriais. Visus tuos dalykus turiu išsaugoti, o kabalos mokslas visame tame atskleidžia man ryšius ir jėgas, kuriomis galiu pasinaudoti, kad gerai gyvenčiau. Kitaip tariant, aš neatsiplėšiu nuo šio pasaulio ir neišskrendu į kažkokias erdves, į kitus matmenis. Atvirkščiai, pritraukiu Aukštesniuosius pasaulius, dvasines jėgas ir ryšius į savo pasaulį. Aš, iš tikrųjų, lieku šiame pasaulyje, studijuodamas, kaip geriau ir teisingiau gyventi, rasti savo vietą jame.

 

Kūrinio medžiaga

Mes mokomės, jog yra Aukštesnioji jėga. Iš kur žinome? Apie tai pasakoja žmonės, kurie ją pajuto, matė, su ja kalbėjo - suvokė. Kabalistai (tie, kurie suvokė Aukštesniąją jėgą) pasakoja mums, ką ji sukūrė, ir vadina ją Kūrėju.

Ši Aukštesnioji jėga valdo visą pasaulėdarą, ji pirmoji ir visapusiška. Ką ji padarė? Nuo šito prasideda visas kabalos mokslas. Jis netiria pasaulėdaros iš apačios (nuo mūsų). Kabalistai, kurie tyrinėja pasaulėdarą, prasiskverbia pro šį pasaulį, pro visus mokslus (fiziką, chemiją, biologiją, astronomiją) už materijos ribų, prie tų jėgų, kurios yra už jos, ir ima tyrinėti šias jėgas. Ir kai labiau ištiria šias gamtos jėgas (kaip jos jungiasi, pagal kokius dėsnius, dėl kokio tikslo veikia), tai atranda vieną bendrą jėgą, valdančią visą pasaulėdarą, kuri vadinama Kūrėju. Kodėl? Todėl, kad kai Jį pasiekia, pamato, jog viskas išėjo iš Jo, viskas Jo sukurta.

Kabalistai pateikia mums kabalos mokslą ne taip, kaip patys visa tai atskleidžia (nuo šio pasaulio mokslų pereidami prie labiau paslėptų, kol pasiekia Kūrėją). Mums jie aiškina pradėdami nuo Kūrėjo, kaip Jis pradėjo kūrimą, kaip Jis viską padarė (kas vadinama iš viršaus, nuo Kūrėjo, į apačią, prie mūsų), nors tai suvokiama atvirkštine tvarka.

Apie tai XVI a. kabalistas Ari knygos „Gyvybės medis“ pradžioje rašo:

Žinok, prieš kūrimo pradžią buvo tik aukščiausia, viską savimi užpildanti šviesa,
Ir nebuvo laisvos neužpildytos erdvės -
Tik begalinė, lygi šviesa viską savimi užliedavo.


Kitaip tariant, be šios šviesos, šios vienos milžiniškos jėgos, nieko nebuvo.

Ir nebuvo nei galvos, nei kūno,
Viskas buvo tik vientisa šviesa
Ir ji vadinosi Begalybės šviesa.


Mums pristatomas Kūrėjas, ši Aukštesnioji jėga - pati aukščiausia, pirmoji, didžiulė, iš kurios viskas išeina, ir vadinama Begalybės šviesa. Ir šiandien mokysimės, kaip iš tikrųjų kūrinys išėjo iš šios Aukščiausiosios jėgos, nusileido pakopomis vis žemiau ir žemiau, kol pasiekė šio pasaulio lygį, ir atsiradome mes, šis pasaulis, ir tai, ką matome ir suvokiame jame.

Šis vystymasis iš viršaus - svarbiausia tema studijuojant kabalos mokslą. Kodėl? Todėl, kad tai nuolatos egzistuojanti uždara sistema, o mes esame jos apačioje. Visos šios jėgos nusileido pas mus iš Begalybės pasaulio ir jeigu įsisavinsime jas, žinosime, kaip panaudoti, tai joms padedant galėsime tais pačiais keliais, kuriais jos nusileido iš Begalybės pasaulio, pakilti iš apačios į viršų, iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį.

Galima įsivaizduoti taip: pasaulis, kuriame esame mes, ir Aukštesnieji pasauliai - Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon, Begalybės pasaulis.

Iš Begalybės pasaulio daugybė jėgų nusileidžia į šį pasaulį, kuriame esame mes. Ir jei studijuodami kabalos mokslą imsime šias jėgas tyrinėti ir, žinodami, kaip panaudoti, pritaikysime jas, jos padės mums kilti tuo pačiu keliu, kuriuo jos nusileido. Taip pakylame atgal iki Begalybės pasaulio.

Ir kiekvieną kartą, kai įgyjame naujų jėgų ir pritaikome jas sau, vadinasi, pakylame į tam tikrą pakopą. Taigi visas mūsų kelias - kilimas pakopomis. Iš viso yra 620 pakopų (613 ir dar 7). Panagrinėsime, kodėl taip yra. Arba šį kelią galima suskirstyti į 6000 pakopų (tai vadinama 6000 metų) ir dar 1000 pakopų (tai vadinama septintuoju tūkstantmečiu).

Iš viso yra 7000 pakopų. Dar galima padalinti šį kelią į 125 pakopas, nes yra 5 pasauliai - Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija, kiekviename pasaulyje - 5 dalys (parcufim), kurių kiekvienoje yra 5 sfirot. Taigi iš viso 125 pakopos. Mes nagrinėjame šių jėgų prigimtį, pasinaudojame jomis, pritaikome sau ir taip kylame, kol pasieksime Begalybės pasaulį.

Apie Begalybės prigimtį Ari kalba taip: ten viešpatauja viena vientisa šviesa, kuri užpildo visą tikrovę, kurioje nėra jokių pakopų, skirstymosi, viskas užpildyta begaline šviesa. Tačiau kas atsitiko su šia Begalybės šviesa?

Ir kai nusprendė Jisai sukurti pasaulius (kai Begalybėje atsirado noras)
Ir kūrinius, juose gyvenančius,
Atskleisdamas Veiksmų ir Vardų tobulybę,
Kas buvo priežastis sukurti pasaulius
,

Kitaip tariant, Kūrėjas norėjo, kad būtų kūriniai, kurie Jį pažintų, atskleistų Jo Tobulybę, Jo Vardą, Jo Veiksmus - tai vadinama Jo pažinimu.

Apribojo save Jis taške centriniame savo -
Ir susitraukė šviesa, ir nutolo,
Palikdama laisvą, niekuo neužpildytą erdvę.


Ari vaizduoja Begalybę kaip apskritimą, kurio centre yra taškas. Anksčiau viskas buvo užpildyta Begalybės šviesa, o paskui ištuštėjo ir liko tik šis taškas.

Ir tolygiai šviesa buvo susitraukus apie centrinį tašką,
Taip, kad vieta tuščia apskritimo formą įgavo,
Nes taip buvo susitraukus šviesa.

Anksčiau visa ši ertmė buvo užpildyta. Ir kai buvo užpildyta šviesa, vadinosi Begalybe, o kai vieta liko tuščia - vadinama Susitraukimo pasauliu (Jis apribojo save).

Ir štai šitaip susitraukus, užpildytos šviesa erdvės centre
Susidarė apvali tuštuma, tik tada
Atsirado vieta, kur gali visų pasaulių kūriniai ir padarai egzistuoti.


Kitaip tariant, šioje vietoje jau gali egzistuoti keturios kūrinių rūšys arba, kaip sakome, negyvoji gamta, augmenija, gyvūnija ir žmogus.

Ir štai nusitiesė nuo begalinės šviesos
Spindulys tiesus, iš viršaus žemyn nusileido
Tos tuščios erdvės vidun,


Nuo Begalybės šviesos nusileido spinduliu...

Ir nusitiesė spinduliu leisdamasi žemyn
Begalinė šviesa,
Ir erdvėje tuščioje toje
Sukūrė visus absoliučiai pasaulius.


Čia Ari kalba apie keturis pasaulius.

Pirmiau už šiuos pasaulius buvo Begalinis
Tobulume savo tiek nuostabiame,


Viskas buvo pripildyta Begaline šviesa.

Kad neturi jėgų angelai, artimi Jam, suvokti Jo tobulumo -
Juk negali sukurtas protas Jo pasiekti.
Juk nėra Jam vietos, ribos ir laiko.


Tačiau mes savo pakopomis pakylame iš apačios į viršų, pasiekiame Begalybę ir iš tikrųjų nulemiame ten savo likimą. Ir tikslas yra - pasiekti šią vietą.

Kuo skiriasi visos šios vietos, visi šie pasauliai? Kas čia vyksta? Apie tai ir pakalbėsime šiandien, aiškinsimės, kas yra kūrinio medžiaga, ką sukūrė Kūrėjas.

Sakome, jog iš Kūrėjo sklinda šviesa.

Yra kažkas, ką vadiname Kūrėju. Ir iš Jo pasklinda šviesa. Nors iš tikrųjų mes nejaučiame ir nežinome, kas yra šviesa. Ir niekad neaptarinėjame, nes tai yra kažkas už mūsų. Tačiau tai, kaip jaučiame jos poveikį ją gavę, kaip ji mus sužadina, kaip ją juntame (iš esmės, mūsų įkvėpimą), vadiname šviesa.

Iš Kūrėjo išeina šviesa. Šviesos išėjimas vadinamas bchina šoreš (nulinė stadija) - tai tik Kūrėjo noras suteikti malonumą (noras duoti). Ir kadangi Kūrėjas nori duoti, jis sukuria kūrinio medžiagą - troškimą mėgautis, gauti. Ir šis troškimas gauti tiksliai atitinka norą duoti ir kiekybe, ir kokybe, ir apskritai visomis detalėmis, nes šviesa pati sau sukuria šį troškimą.

Kitaip tariant, kai šviesa nori, kad ją pajustų (kaip rašo Ari, atskleistų Vardus ir Veiksmus), tai ji ir daro. Ji nori, kad būtų kam ją pajusti. Taip suvokia kabalistai, kai pasiekia šią aukščiausią vietą. Toks yra pirmas veiksmas, kurį atlieka Kūrėjas. Tai vadinama pirmąja stadija.

Kodėl ji vadinama pirmąja stadija? Todėl, kad prieš ją yra nulinė stadija, nieko neapibrėžianti, tiesiog Kūrėjo noras duoti.

O pirmoji stadija - tai kažkas už Kūrėjo, kažkas egzistuojantis, kuris vadinasi troškimu gauti, kuris nori gauti, mėgautis. Ir ši šviesa, kuri sukūrė troškimą ją gauti, pripildo jį. Kitaip tariant, šio troškimo gauti viduje šviesa jaučiama kaip malonumas. Kai troškimas gauti patiria malonumą, jis jaučiasi pripildytas.

Kartu jis ima jausti ir nulinę stadiją, esančią jame. Mėgaudamasis jis staiga atskleidžia, jog prieš jį yra kažkas, kas jį sukūrė ir suteikė šį malonumą. Reiškia, troškimo gauti viduje yra nulinės stadijos pojūtis.

Jeigu troškimas gauti nejaustų nulinės stadijos, jis vien mėgautųsi ir tiek. Troškimas gauti - tai visa kūrinio medžiaga. O kadangi jis ėmė jausti kažką, kas jį sukūrė, padarė, sutvėrė, tai, be šviesos, kuri jį pripildo, pajaučia ir ryšį su tuo, kuris jam tą malonumą suteikia.

Ir ką gi jis jaučia?

Jis jaučia, jog esu aš, t. y. troškimas gauti, yra malonumas ir yra duodantis šį malonumą. Jis jaučiasi norįs mėgautis, priešingai Kūrėjui, kuris duoda malonumą. Jis priešingybė Kūrėjui, kuris duoda, o jis gauna. Ir tada malonumas jam tampa nebesvarbus. Kodėl? Todėl, kad jis nori būti kaip Kūrėjas, panašus į Jį. Jis nori mėgautis panašumu į Aukštesnįjį.

Kodėl taip įvyksta? Todėl, kad šviesa ateina iš Aukštesniojo ir savo troškime gauti aš mėgaujuosi, kad kažką gavau iš Aukštesniojo. Bet jei regiu Aukštesnįjį ir matau, kiek esu jam priešingas, tai suprantu, jog pats didžiausias malonumas - būti kaip Aukštesnysis. Ir tada noriu prilygti jam, todėl dabar iš pirmosios troškimo stadijos gimsta kitas troškimas - antroji stadija.

Ji nori būti panaši į Kūrėją. Kodėl? Todėl, kad būti kaip Kūrėjas - didesnis malonumas nei būti kaip šviesa. Todėl antrosios stadijos, nors ji yra troškimas atiduoti, būti kaip Kūrėjas, troškimas didesnis nei pirmosios stadijos, nes ji pasirenka būti panaši į Kūrėją.

Matome, kad iš esmės turime dvi priešingas stadijas, atsiradusias iš to, kad šviesa sukuria troškimą gauti, mėgautis. Troškimas mėgautis, be pačios šviesos, kuri jame yra, jaučia ir šviesos savybę atiduoti ir irgi nori atiduoti.

Tai galime stebėti ir mūsų gyvenime. Kai žiūriu į kažką, kas kelia man pasitenkinimą, kuris man malonus, kuriuo mėgaujuosi, kai pradedu suprasti jo prigimtį, tai panorstu būti panašus į jį. Kodėl? Todėl, kad, jei jis atiduoda, jis neturi trukumų, nekenčia, jis pilnas, harmoningas. Aš noriu būti kaip jis.

Jaučiu, jog atiduoti - žymiai didesnis malonumas. Jis tobulas, amžinas. Ir tai įvyksta šitame etape su troškimu mėgautis. Kitaip tariant, Kūrėjas sukūrė troškimą gauti ir kai leido troškimui pajausti Save, pavertė troškimą gauti troškimu atiduoti. Jis nori būti kaip Kūrėjas - atiduoti.

Iš to matome, jog jei norime, kad mūsų troškimai iš gaunančių taptų atiduodantys, - tik Kūrėjo pojūtis gali atlikti šį virsmą. Taigi, jei būdami čia, apačioje, šiame pasaulyje, norime pakilti, t. y. vis labiau ir labiau prilygti Kūrėjui, mums nereikia nieko, tiktai pajusti Kūrėją.

Tiek, kiek Jį jaučiame, norime būti į Jį panašūs. Ir savaime aišku, visiškai nesunku sutelkti visas jėgas, visą savo energiją, pastangas, kad vis labiau ir labiau būti panašiu. Kitaip tariant, neįmanoma pakeisti mūsų pradinę medžiagą (troškimą gauti, mėgautis) į troškimą atiduoti, jei neatskleisime savyje Kūrėjo - Didingo Aukščiausiojo Duodančiojo.

Kas gi vyksta toliau? Antroji stadija, panorėjusi tapti panaši į Kūrėją, gauna malonumą - tą pačią šviesą, kuri ją pripildo. Bet šviesa suteikia jai malonumą ne dėl to, kad ji gauna ir mėgaujasi gavimu, ta pati šviesa suteikia malonumą, vadinamą atidavimo malonumu, malonumu dėl savybių į Kūrėją panašumo.

Kas yra savybių panašumas? Tai reiškia, jog ji, antroji stadija, panaši į Kūrėją. Ji mėgaujasi tuo, kad panaši į Jį. Ne tuo, kad gauna iš Jo, kaip pirmoji stadija, o mėgaujasi tuo, kad ji tokia kaip Jis. Tai dvi malonumo rūšys: vienas malonumas (patiriamas troškime gauti) vadinamas šviesa chochma - troškimo gauti malonumas. Antras malonumas - malonumas, patiriamas troškime atiduoti. Tai šviesa chasadim, panašumo į Kūrėją malonumas.

Nepainiokite to su pasitenkinimu atiduodant. Žmonės gali atiduoti, bet tai nevadinama šviesa chasadim. Šviesa chasadim - tai malonumas dėl panašumo į Kūrėją, o ne šiaip atidavimas. Aš galiu atiduoti, tačiau tai nėra šviesa chasadim. Kad prisipildyčiau šviesa chasadim, turiu matyti priešais save Kūrėją, matyti, kad jis man duoda, sukuria manyje troškimą mėgautis ir aš dėl šio troškimo, kai išvystu Jį, noriu Jam atiduoti.

Jo noras duoti man ir mano noras duoti Jam yra lygūs. Tai reiškia, kad aš panašus į Kūrėją. Ir tai, kas mane pripildo, vadinasi šviesa chasadim. Kai kūrinys pajunta, jog panoro atiduoti kaip Kūrėjas, jis atranda savyje ankstesnę nulinę (šoreš) stadiją.

Tada jis mato, jog nori atiduoti kaip Kūrėjas. Bet Kūrėjas duoda šviesą chochma ir jei kūrinys nori būti panašus į Jį, turi irgi kam nors duoti šviesą chochma. Kitaip tai nesivadins noru atiduoti, jis nesielgs kaip Kūrėjas. Reiškia, antroji stadija susideda iš dviejų dalių: ji panaši į Kūrėją sumanymu ir nori būti panaši į Jį veiksmu.

Antraip ji ne tokia kaip Jis. Bet kaip ji gali būti panaši į Jį veiksmu? Išvystyti dar vieną norą, vadinamą trečiąja stadija, į kurį gaus viską, kas ateina iš Jo, nes nori atlikti tą patį veiksmą kaip Jis - atiduoti. Kitaip tariant, trečiojoje stadijoje yra ir pirmoji, ir antroji stadijos. Įvyksta taip, kad noras prilygti Kūrėjui nusprendžia: aš prisipildysiu norą gauti, kad galėčiau grąžinti Jam.

Aš vėl susigrąžinu norą gauti, vėl tampu juo ir gaunu į jį todėl, kad noriu atiduoti. Aš panaudoju savo norą gauti, kad būčiau duodantis. Ir tai yra trečioji stadija, kuri susideda iš dviejų dalių - pirmosios ir antrosios stadijų.

Trečiojoje stadijoje kūrinys pajaučia, kad turi šviesą chochma, šviesą chasadim, bet kartu jaučia, jog nevykdo Kūrėjo noro. Kūrėjas nori, kad jis mėgautųsi nulinės stadijos šviesa. Taigi susidaro paskutinioji, ketvirtoji jo vystymosi stadija.

Kuo ji ypatinga? Tuo, kad ji visa - vien troškimas gauti. Ji nėra sukurta šviesos iš aukščiau, nėra pagimdyta kažkaip prisijungiant prie troškimo atiduoti trečioje stadijoje. Šis troškimas gauti kyla iš paties kūrinio. Kūrinys nori gauti ir mėgaujasi tuo.

Ir tada per visas ankstesnes stadijas pas jį ateina šviesa, kūrinys ją gauna ir visiškai ja prisipildo. Tokia būsena, kai jis visiškai pripildytas, vadinama Begalybe. Kodėl? Todėl, kad pats nori prisipildyti be jokių apribojimų, kad visa šviesa, kuri iš nulinės stadijos per visas vystymosi stadijas ateina pas jį, įeitų ir užpildytų jį.

Ketvirtos stadijos troškimas gauti iš esmės yra kūrinio medžiaga: noras gauti, mėgautis, malonumo, pasitenkinimo troškimas. Ir tai - kūrinys, kuris vėl patiria, jog turi savyje visas ankstesnes stadijas. Ketvirtojoje stadijoje jis atskleidžia trečiąją stadiją, o prieš ją buvo antroji ir prieš ją pagal eilę - pirmoji ir nulinė stadija.

Ir tada jis pamato, jog ketvirtoji stadija yra priešingybė nulinei stadijai. Jei pirmoje stadijoje jis savuoju troškimu gauti jaučiasi priešingas nulinei stadijai ir panorsta būti panašus į Kūrėja - tai ne taip baisu, nes pati pirmoji stadija sukurta iš nulinės. Šis troškimas gauti atsirado tiesiogiai iš šviesos, atėjusios iš aukščiau.

Bet ketvirtoje stadijoje troškimas gauti, mėgautis pats panorsta gauti - tai kilo iš paties kūrinio, savaime išsivystė. Todėl skirtumą tarp savęs ir šaknies (ketvirtąją būseną, kuri yra priešinga nulinei) jis patiria kaip gėdą. Ir iš tiesų jautimas, kad jis visiškai priešingas Kūrėjui - siaubinga būsena.

Galima pasakyti: kas čia tokio, kad priešingas? Problema ta, jog visi jo malonumai dingsta. Jis patiria, kad jo būsena blogesnė už mirtį. Jam nereikia tos šviesos, jei jaučiasi priešingas nulinei, šakninei stadijai. Kodėl? Tai iš esmės psichologinė problema.

Yra kažkas, kas mane pripildo tiesiogiai iš nulinės stadijos - šaknies. Šaknis sukūrė mano troškimą, sukūrė mane, mane ir užpildo. Vadinasi, jei ji sukūrė manyje troškimą ir pati užpildo mane, tada tai, kas yra joje, jausiu kaip teigiamą dalyką.

Ir kaip neigiamą dalyką jausiu tai, ko joje nėra. Ir tada aš jausiu, kad troškimo gauti, kurį ji manyje sukūrė, ji pati neturi. Ir jeigu jaučiu savo troškimą palygindamas su jos šviesa, arba savo troškimą gauti palygindamas su jos noru atiduoti, tai šis jausmas neigiamas. Ir jis apima mane taip, kad visiškai panaikina mano esybę.

Kitaip tariant, gėdos jausmas dėl priešingumo šakniai - jausmas, kurio joks kūrinys, troškimas gauti, materija nesugeba iškęsti. Todėl vienintelis dalykas, kurį gali padaryti ketvirtoji stadija, - išstumti šviesą. Ar ji tai gali? Kas lieka jai be šito? Nieko. Ir ji atlieka šį susitraukimą - cimcum. Ji išstumia šviesą, kad nejaustų gėdos, ir lieka tuščia.

Išstumia šviesą, kad nejaustų gėdos, ir lieka tuščia. Kaip ketvirtoji stadija, pripildyta Begalybės šviesos, vadinosi Begalybės pasauliu, taip ši tuščia stadija, kuri išstūmė visą ją užpildžiusią šviesą, vadinama Susitraukimo pasauliu.

Ir dabar, kai dingo visa šviesa iš ketvirtos stadijos, jaučiama ketvirtos stadijos medžiaga, viso kūrinio medžiaga.

Be šito, Kūrėjas nieko nesukūrė. Jis sukūrė šias keturias stadijas, t. y. pastūmė šviesą ir troškimą, kurį sutvėrė, į būseną, kai ši medžiaga, troškimas liko tuščias, atskirtas nuo Jo. Yra Kūrėjas ir kūrinys.

Šviesa nutolo nuo kūrinio, palikdama kūrinį tuščią. Ir dabar matome visą kūrinio (kurio esmė - troškimas gauti) medžiagą. Ji aiški, ryški, nes šviesa neužpildo kūrinio, troškimas liko be Kūrėjo. Yra skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio.

Troškimas liko tuščias. Ir ši būsena pageidaujama. Kūrėjas norėjo atvesti kūrinį į šią būseną. Dabar pamatome, ką daro kūrinys savo pasaulyje, t. y. savo būsenoje.

Ką darys kūrinys, likęs be šviesos, už Kūrėjo? Dabar kūrinys tyrinėja save be Kūrėjo įtakos, neveikiamas šviesos, kuri užpildydama visus jo norus, paralyžiuodama įvairiais malonumais jį painiojo. Žinome, ką reiškia atsispirti milžiniškiems malonumams. Mes nepajėgūs atsilaikyti prieš juos, nes esame priešingi jiems, jie mums reikalingi. Tik tada, kai malonumų nėra šalia, galima šaltai viską apmąstyti. Būtent taip dabar ir atsitinka.

Kas toliau vyksta su kūriniu, kuris liko be malonumų, be Kūrėjo, vienišas? Jis sprendžia, ką daryti.

Jis mato, kad egzistuoja šitose keturiose stadijose: bchina šoreš (nulinė), bchina alef (pirmoji), bchina bėt (antroji), bchina gimel (trečioji) ir bchina dalet (ketvirtoji). Susidedu iš visų stadijų, esančių prieš mane. Ketvirtoje stadijoje jaučiu gėdą, o kitose - ne. Kodėl? Todėl, kad kitose stadijose nejutau, jog šis troškimas yra mano. Nejutau, kad esu visiškai priešingas Kūrėjui. Ir todėl visas ankstesnes stadijas vadiname trimis pirmosiomis, pirminėmis, o paskutinę - ketvirtąja. Taip kabalos moksle kabalistai jas suskirsto.

O paskui mokomės, kad pati trečioji stadija skirstoma dar į šešias stadijas. Yra nulinė, kuri vadinama keter, pirmoji - chochma, antroji - bina, trečioji - chesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod ir prisijungia ketvirtoji stadija, vadinama malchut.

Taigi yra dešimt stadijų. Iš esmės tai ne dešimt, o penkios - keter, chochma, bina, trečioji stadija, vadinama zeir anpin arba tiferet, ir malchut. Bet kartais išskleidžiame trečiąją stadiją ir sakome: chesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod.

Šiuos pavadinimus būtina atsiminti. Palaipsniui nagrinėsime, kas tai yra, kokia jų prigimtis, kodėl būtent taip vadinama.

Apie šakninę stadiją (keter) jau kai ką daugiau ar mažiau galima pasakyti. Stadija keter (išvertus, „karūna“) vainikuoja visą pasaulėdarą. Jeigu įsivaizduosime tikrovę kaip apskritimą (kaip parašė Ari savo eilėraštyje), tai šakninė stadija (kitais žodžiais keter) supa visą realybę it vainikas ant galvos. Po ja išsidėsto visos kitos stadijos.

Pirmoji stadija, bchina alef, vadinama chochma, nes pirmiausia joje atsiranda šviesa chochma. Antroji stadija, vadinama bina, nes nori atiduoti. Dėl savo troškimo atiduoti ji tyrinėja Kūrėją, kadangi nori tapti tokia kaip Jis. Ji nagrinėja, kas Jis, kokie Jo veiksmai, kokios Jo mintys. Dėl to ji vadinama bina, iš žodžio „avana“ - supratimas. Tai, kad bina nori būti panaši į Kūrėją ir stengiasi atkartoti Jo veiksmus, vadinasi „Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“.

Panašiai kaip vaikas mėgdžioja vyresniuosius, nes nori užaugti ir kartodamas jų veiksmus kartu mokosi būti suaugęs. Taigi binos pavadinimas irgi suprantamas iš jos prigimties.

Pavadinimą malchut (karalystė) taip pat galima suprasti. Malchut - troškimo mėgautis viešpatavimas kūrinyje. Šioje stadijoje jau yra troškimas gauti, troškimas mėgautis. Jei troškimas gauti tuščias, tai jaučiasi nelaimingas, jei pripildytas, tai jausdamas Kūrėją patiria gėdą, nejausdamas Kūrėjo - malonumą. Mes dar studijuosime, kas su juo vyksta, bet iš esmės - tai troškimo gauti valdžia.

Iš pradžių užgimsta nesusiformavęs noras gauti. Vėliau, praėjęs keturias parengiamąsias stadijas, susiformuoja troškimas gauti, kilęs iš paties kūrinio. Todėl kūrinys jam pavaldus ir vadinasi malchut, iš žodžio melech (karalius, valdovas).

Sfiras chesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod studijuosime kitose pamokose. Galima šiek tiek paaiškinti.

Chesed: bina, kuri yra šviesa chasadim, ima veikti, įsitvirtinusi troškimo gauti, trečiosios stadijos (bchina gimel) viduje. Pirmiausia ji sudaro stadiją chesed. Gvura - trečiosios stadijos noro prilygti pirmajai stadijai formavimosi pradžia. Tiferet - tai, kas viduryje tarp chesed ir gvura. Kitaip tariant, jų derinys suformuoja šią stadiją. Necach - tolesnis noro būti panašiu į chochmą vystymasis. Hod - iš naujo kilęs noras būti kaip bina. Jesod - vidurys tarp jų. Visą tai dar studijuosime.

Iš to, kas pasakyta, matome, jog per keturias stadijas susiformavęs kūrinys iš esmės turi savyje daugybę dalių, o svarbiausia, jame yra ir Kūrėjo, ir kūrinio savybių.

Visa tai yra paties kūrinio viduje. Kūrinio savybes turi ketvirta stadija, o Kūrėjo - visos kitos ir jos vadinasi devyniomis pirmosiomis sfirot. Taigi devynios pirmosios - Kūrėjo savybės, o malchut - kūrinio savybė.

Kas iš esmės čia vyksta? Paprastas dalykas. Ką jaučia šita malchut? Ji jaučia, jog Kūrėjas nori, kad ji gautų. Be to, ji jaučia, kad iš tikrųjų pati nori gauti, trokšta būti Kūrėjo šviesos, malonumo, ateinančio iš Jo, indu (kli). Tačiau gavimo akimirką ji pajunta gėdą, nutrinančią, išbraukiančią visą jos malonumą. Ir tada paaiškėja, kad nei Kūrėjui, nei kūriniui nėra gerai. Ką ji galėtų padaryti, kad nepasiliktų tokios siaubingos būsenos? Ar gali ji likti tuščia? Ne! Šiuo atveju nei ji, nei Kūrėjas nesimėgauja.

Kūrinyje tarsi kariauja dvi spaudžiančios jėgos. Kūrėjas spaudžia, kad gautų, troškimas gauti taip pat... Iš esmės, Kūrėjo noras atiduoti - tai šviesa, dydžiu atitinkanti troškimą gauti (t. y. kūrinio kli); tačiau tarp jų yra gėda. „Kaip galiu gauti, juk aš kankinsiuos! Tačiau juk aš labai noriu, bet negaliu! Be to, ir Kūrėjas spaudžia... Ką man daryti?!“

Atlikusi visą šį apskaičiavimą dėl šviesos, ateinančios iš Kūrėjo, malchut nusprendžia: „Yra vienas dalykas, kurį tokioje situacijoje galiu padaryti. Aš priimsiu ateinančią iš Kūrėjo šviesą tik tada, kai gaudama norėsiu suteikti malonumą Kūrėjui“.

Kaip kūrinys prieina prie tokio sprendimo? Juk tai nėra paprasta! Tas sprendimas kyla dėl to, kad kūrinys mato, jog iš esmės malchut tą patį padarė antrojoje stadijoje. Atėjo šviesa, ji priėmė ją, o paskui, norėdama atiduoti, tarsi užsipildė šviesa chasadim ir todėl sugebėjo gauti ir šviesą chochma.

Taigi dabar ketvirtajai stadijai (bchina dalet) yra išeitis iš susiklosčiusios padėties. Ji gali gauti šviesą chochma, su sąlyga, kad ji bus lydima ketinimo atiduoti, t. y. šviesos chasadim.

Pažvelkite, koks puikus gaunamas kli. Jeigu kli viduje, kuris yra troškimas gauti, bus ketinimas arba kažkoks vidinis papildomas kli - noras suteikti malonumą Kūrėjui, tai į tokį kli galima gauti šviesą chochma. Tokiu atveju nėra gėdos.

Kodėl nebus gėdos? Todėl, kad šviesa chochma užpildys ne troškimą gauti, o norą suteikti malonumą Kūrėjui. Tada Kūrėjas mėgausis todėl, kad kli mėgaujasi šviesa chochma, o kli - todėl, kad, viena vertus, jis panašus į Kūrėją, nes nori suteikti malonumą, antra vertus - kartu mėgaujasi ir šviesos, ateinančios iš Kūrėjo ir jį užpildančios, gavimu. Mes turime pasiekti tokią būseną!

Klausimas: Kaip kabalistai atrado visus šiuos pasaulius?

Kaip apskritai žmogus, kuris tiesiog gyvena Žemėje, gali staiga atskleisti Aukštesnįjį pasaulį?

Yra sielų (jų kiekis ribotas), kurioms atsiveria dvasinis pasaulis. Tai - ypatingos sielos. Kalbėjome, kad yra siela, vadinama „Pirmasis Žmogus“, kuri susiskirsto į daugybę dalių. Šios, savo ruožtu, dar susiskirstė į milijardus dalelių, kurių kiekviena - atskira siela. Kiekviena dalelė įsikūnijo į kiekvieno mūsų biologinius kūnus.

Tarp tų dalelių, kurios yra mumyse, pasitaiko tokios tyros, šviesios - ypatingos dalelės, kad jos pradeda jausti dvasinį pasaulį, paskatintos vidinio impulso, individualaus išsivystymo, kuris veikia žmones iš vidaus, inspiruodamas dvasinius ieškojimus, ir jie ima tyrinėti tai, ką jaučia. Taip jie tampa kabalistais, atveria Aukštesnįjį pasaulį. Tokie žmonės iš esmės yra gamtos tyrėjai, kaip ir visi mokslininkai. Tačiau savo tyrinėjimams jie pasitelkia ypatingą pojūtį, vadinamą siela arba šeštuoju pojūčiu.

Šie žmonės pasakoja mums, kaip pasiekti tą būseną, kaip atverti visą tikrovę ir gyventi šioje prieš mus nusidriekusioje milžiniškoje erdvėje.

Klausimas: Jūs supažindinote mus su įvairiomis sąvokomis, terminais, pavadinimais: pasauliai, stadijos, angelai... Ką man duoda visos šios kategorijos? Kaip visa tai gali padėti man gyvenime?

Tiksliai nežinau, kaip tau šitai padės gyvenime. Pasakysiu tik viena. Kaip studijuoji fiziką mokykloje, šeštoje ar septintoje klasėje? Iš pradžių mokaisi nesuprasdamas, teoriškai: taip yra parašyta ir aš mokausi. Vėliau, pradėjęs naudoti įgytas fizikos žinias, pamatai, kad studijavai gamtos jėgas, kurios egzistuoja pasaulyje, jų veikimo pobūdį, pasaulio ir jo sudedamųjų dalių struktūrą. Imi suprasti, kaip šias jėgas panaudoti savo naudai.

Tas pats ir čia. Studijuojame dvasinių pasaulių struktūrą, dvasines jėgas, kad žinotume, kokia yra kūrinio medžiaga, kaip sutvarkyti gyvenimą. Kalbama tiek apie šio pasaulio būsenas (apie tai, kad mums būtų gerai šiame pasaulyje, kad aš žinočiau, kaip geriau elgtis jame), tiek apie būseną, kai žmogus palieka šį pasaulį.

Kaip be šio pasaulio dėsnių žinojimo negalime jame gyventi (sakyčiau, išlikti gyvi), taip ir mūsų siela, neįsigijusi dvasinio pasaulio dėsnių žinių, palikusi kūną ir įėjusi į dvasinį pasaulį, negalės jame egzistuoti. Be abejonės, žmogus, studijuojantis kabalą, įgyja žinojimą, kuris jam padeda tiek šiame, tiek būsimajame pasaulyje, visame jo kelyje.

Apie tai dar pakalbėsime. Tema nėra paprasta, ji paliečia daug klausimų, tačiau bet kuriuo atveju kabalos studijavimas visad padeda. Jis duoda tau žinių, kaip elgtis, ką daryti, kodėl tavo gyvenime atsitiko ir atsitiks tie ar kiti įvykiai - čia, šiame gyvenime, ir po jo.

Klausimas: Ar bendras procesas, šviesai taisant kūrinį, sąlygoja viso, kas egzistuoja, paslapčių pažinimą, ar tai susiję tik su žmogaus vidiniu darbu Kūrėjo ir kitų kūrinių atžvilgiu?

Iš esmės tai, ką studijuojame, kol kas panašu į mokymąsi vidurinėje mokykloje. Kol kas studijuoji tik teoriją. Po to patenki į laboratoriją, pradedi tyrinėti. Dar vėliau susiduri su įvairiomis gyvenimo situacijomis, pamatai, kaip reikia elgtis. Tau reikia pasverti, pamatuoti, apgalvoti, išstudijuoti, ištirti dėsnius, kuriuos kažkada išmokai.

Lygiai tas pats ir čia. Kol kas mes tik mokomės, bet vėliau, tikiuosi, prieisime prie praktinės dalies ir iš tikrųjų užsiimsime pratimais. Taip, aš tikiuosi, tai greitai įvyks.

Klausimas: Kalbėjote apie dvasinius pasaulius. Kur visa tai yra?

Visi pasauliai yra mūsų viduje. Aplink mus nėra nieko. Šią plačią temą paliksime kitam kartui. Jai reikia paskirti visą pamoką.

Klausimas: Ar noras gauti (iš esmės mūsų egoistiniai poreikiai) - blogis, o noras atiduoti (mūsų noras įtikti Kūrėjui) - gėris? Ar tai vadinama gėriu ir blogiu?

Kol kas sakykim, kad taip. Reikalas tas, kad turime tiksliai patikrinti ir išnagrinėti šias sąvokas. Kas tiksliai yra mano noras gauti ir noras atiduoti? Ar apskritai turiu norą atiduoti? Ar mano noras gauti yra būtent tas noras, apie kurį kalbame?

Mes kalbame apie mūsų norą gauti (šiame pasaulyje esančius norus). Šis noras gauti labai mažas, jis skiriamas įvairioms smulkmenoms, nereikšmingiems dalykams, kuriuos matome prieš save.

O kai kalbama apie dvasinį pasaulį, turimas galvoje noras gauti šviesas, pasaulius, Kūrėją. Toks noras žymiai didesnis, ir mes dar turime jį ugdyti savyje.

 

Pasirinkimo laisvė

Ar yra šiame pasaulyje didesnė vertybė, kaip laisvė? Jeigu gimiau ir egzistuoju, matau, jaučiu, atveriu sau pasaulį, labai svarbu išmokti būti šiame pasaulyje laisvu, suvokti savo savarankiškumą: aš darau, aš sprendžiu, aš atlieku. Visa tai vyksta su manimi ne todėl, kad kažkas nori, jog aš daryčiau. Sprendžiu aš, o ne kažkas už kulisų. Žmogui labai svarbu jausti savo laisvę, nepriklausomybę.

Baal Sulamas rašo: pažiūrėkite, kiek karų pergyveno žmonija, kiek karų ir šiandien kyla tarp mūsų - ir visa tai tiktai dėl to, kad iškovotume nepriklausomybę. Vergovės metu buvo vergai ir šeimininkai. Tačiau negirdėjome, kad anais laikais būtų daug karų, kad vergai norėtų išsivaduoti iš vergovės. Netgi dabar yra mažiau išsivysčiusių šalių, pasirengusių vergauti. Duok joms maisto, pastogę - ir jos ryšis viskam, joms nesvarbu, kad yra tavo valdžioje, tau tarnauja.

Bet tobulėjant žmoguje prabunda kažkoks taškas, kuris skaudus ir reikalauja atsakymo: laisvas tu ar ne? Ir iš tikrųjų, žmonijos raida per paskutinįjį šimtmetį rodo, jog siekiame atskleisti, surasti laisvę, pasitikrinti, ar mes iš tiesų laisvi, ar nuo nieko nepriklausome. Taip pat matome, kokia nesantaika egzistuoja tarp šalių.

Eidami gatve būgštaujame, kad niekas neužkliudytų, nepasišieptų - nuolat rūpinamės mūsų nepriklausomybe. Ir kyla klausimas, ar iš tikrųjų esame laisvi ir nepriklausomi, ar mums tik taip atrodo? Ar tai nepanašu į kažkokį žaidimą? Gyvūnai, paukščiai, kurie laisvai juda erdvėje, ar jaučia, kad yra laisvi?

Iš ryto išeinu į gatvę ir jaučiuosi laisvas. Kodėl? Ar esu laisvesnis už tą paukštį? Ir apskritai kas yra laisvė? Ir nuo ko laisvė? Tai svarbu žinoti. Kur rasti tą tašką, nuo kurio galima išmatuoti, priklausome nuo kažko ar ne, kieno nors veikiami ar ne? O gal mane apgaudinėja?

Kabalos mokslas, kuris tiria visą Visatą, visą realybę ir aiškina visuotinius tikrovės dėsnius, teigia, jog žmogus neabejotinai nėra laisvas, jis visiškai nelaisvas. Kodėl? Beje, matome, kad biologai, gydytojai kasdien atranda įvairių genų: žmogus vagia, nes turi vogimo geną, meluoja, nes jam daro įtaką meluoti skatinantis genas ir t. t.

Akivaizdu, kad visa tai yra manyje, tuomet kas esu aš? Ir štai problema, kuri mus jaudina: ar turime kažką, kas priklauso mums, ar viską paveldėjome arba įgijome su auklėjimu ir šių veiksnių skatinami veikiame? Be to, psichologai atrado, kad žmogaus poelgius lemia dvi jėgos: malonumas ir kančia.

Mes taip trokštame malonumų ir taip bijome kančių, kad visą gyvenimą kuriame planus, kad minimaliai kentėdami, su mažiausiomis pastangomis patirtume daugiausia malonumų. Mūsų smegenys, visos jėgos, visos sistemos dirba tik tam, kad kuo mažiau kentėtume ir kuo daugiau mėgautumėmės. Taip pat ir gamta spaudžia mus iš visų pusių. Žmogus, tarsi kažkokia biologinė mašina, priverstas rinktis kaip elgtis, remdamasis iš anksto, dar iki gimimo, tikriausiai dar sėkloje nustatytais vidiniais dėsniais, savybėmis.

Ir jei taip, ar turime pasirinkimo laisvę? O jeigu neturime laisvės, kaip galima kažko iš žmogaus reikalauti? Ar yra man priklausantys paskatinimas ir bausmė? Kodėl visuomenė nori mane už kažką nubausti arba paskatinti, jeigu esu veikiamas veiksnių, kurių nepasirinkau?

Galbūt teisingiau būtų paklausti, kur esu aš? Kas aš, kai sakau: aš - Michaelis, tu - Šaronas, jis - Šimonas? Į ką nurodome? Ar į biologinių, psichologinių duomenų, kurie yra kūne, vadinamame žmogumi, rinkinį? Kreipiamės į žmogų ar į kažkokią mašiną, kurios elgesį lemia įvairūs jos duomenys?

Tai rimta problema ir mes patys netgi nejaučiame, kiek visi mūsų veiksmai iš pat pradžių nustatyti. Jeigu pažvelgtume į save iš šalies, iš dvasinių aukštumų, kaip mato žmogų kabalistai, išvystume, kad visiškai neturime pasirinkimo laisvės. Bet jeigu taip yra iš tikrųjų, kodėl egzistuojame?

Negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta nesirenka. Ir jeigu netgi mes neturime pasirinkimo, tai, atrodo, viskas iš anksto numatyta, tada dėl ko apskritai visa ši tikrovė, visas šis egzistavimas? Koks gali būti tikslas, jeigu viskas jau žinoma: ir kelias, ir elgesys, ir visi veiksmai?

Kabalos mokslas aiškina, kad yra ne taip. Nors mes ir gimėme nelaisvi, bet gimėme laisvei. Ir šią laisvę įgyjame kovodami su savo prigimtimi ir pakildami virš jos. Mūsų prigimtis - noras mėgautis, mes „papirkti“ malonumų ir kančių, norime bet kokia kaina mėgautis ir vengiame kančių.

Ir jeigu tobulėjame ir įgyjame jėgą, kuri leidžia pakilti virš šio polinkio mėgautis, iš jo išsivaduoti, tai pakilę virš savęs, virš savo prigimties iš tikro gauname laisvės statusą.

Ir tada iš tikrųjų mums atsiveria Aukštesnieji pasauliai: visiškai kitokia tikrovė, kurioje egzistuojame kaip laisvi žmonės, valdantys save, visą tikrovę, darantys jai įtaką. Galbūt tai skamba šiek tiek pompastiškai, lyg ir sunku žmogui tai pasiekti, bet iš tiesų gamta mus prie to stumia ir ne atsitiktinai mums iškyla klausimas apie laisvę.

Panagrinėjus žmogaus elgesį pasaulyje, galima nustatyti, jog jis priklauso nuo keturių faktorių. Pirmasis faktorius - pagrindas, antrasis - pagrindo vystymosi keliai, trečiasis - supanti aplinka ir ketvirtasis - aplinkos vystymosi keliai.

Pagrindas - visi mano pirminiai duomenys, su kuriais aš gimiau: ne savo noru gavau auklėjimą iš tėvų, artimųjų, vaikų darželyje, mokykloje, kol tapau laisvas bent tiek, kad pats savęs paklausčiau: kur esu aš?

Apie tai susimąstau būdamas, tarkime, 15-20 metų. Pasitaiko, kad šį klausimą žmogus užduoda ir būdamas jau 50-ties, bet nors užduoda. Tuo metu jis turi vidinius duomenis kelti šį klausimą, vadinamus pagrindu ir pagrindo vystymosi keliais, pagrindas privalo vystytis. Baal Sulamas pateikia panašų pavyzdį su kviečių grūdu: iš žemėje esančio kviečio grūdo gali išaugti tik kviečiai - tik jie iš to grūdo išsivysto ir tai vadinama jo vidiniu dvasiniu genu, vidine jėga. Bet kokie bus tie kviečiai, koks jų pavidalas, rūšis, dydis, kaip jie vystysis (yra dar daug charakteristikų) priklauso nuo aplinkos: nuo mineralinių druskų dirvoje, trąšų, saulės, vandens, drėgmės - nuo visų šių veiksnių.

Vadinasi, ne tik vidinės sąlygos, žmogaus paveldėtos iš tėvų, gautos su auklėjimu, kurio nenustato, bet ir visuomenė, kai jis joje atsiduria, gali jį visaip keisti. Gali būti tokia aplinka, kad ir iš geriausių kviečių niekas neišaugs, ir gali būti, kad iš ne itin geros rūšies sėklos esant geroms sąlygoms išaugs geresnės kokybės kviečiai. Taigi yra du faktoriai: vidinis - pagrindas, išorinis - aplinka ir jos vystymosi kelias. Taip mes egzistuojame šiame pasaulyje: aš su tuo, kas manyje, ir aplinka su tuo, kas joje.

Ir kai visus šiuos faktorius patikriname, matome, kad aš negaliu daryti įtakos pagrindui: niekas iš mūsų nesirenka tėvų, kiek jie išsivystę, koks auklėjimas bus suteiktas, nesirenka aplinkos, kurioje leis laiką, kokiu metu, kokioje šalyje - tikrai, tai pagrindas, kurio niekas pasirinkti negali. Taip pat iš tėvų mes paveldėjome įvairius genus su vidine programa, kuri užtikrina vystymąsi.

Ir moksle atrandama, kad neįmanoma paveikti šių faktorių. Jie išaiškės pagal savo programą, ir mes jų neliečiame. Galime pakeisti daugelį dalykų, bet nesugebame paliesti pagrindų (jų struktūros, šių formų), kurie yra mūsų atrama. Ir jeigu taip, mums belieka aplinka. Iš tikrųjų, mes žinome, kad vystymasis priklauso nuo aplinkos. Be abejo, išugdyti kažką geresnio iš žmogaus, kurio sunkūs dvasiniai genai, kaip sakoma, sunkus paveldėjimas, labai sunku: turi būti labai gera, ypatinga aplinka, individualus elgesys su žmogumi, bet tik aplinka gali daryti įtaką žmogaus vystymuisi.

Štai pasiekiame būseną, kai suprantame, jog žmogaus pasirinkimas, jeigu jis nori būti laisvas, nori kažką lemti, - surasti teisingą aplinką. Kiekvieną kartą, kai patenka į kitą aplinką, jo vystymasis atitinka tą aplinką. Ir visi jo duomenys, jo dvasiniai genai (tai, kas kabalos moksle vadinama rešimot) kiekvieną kartą vystosi vis kitaip.

Iškart kyla klausimas: kaip žmogus pasirenka aplinką? Dabar esu kažkokioje aplinkoje ir staiga užsimanau pasirinkti kitą. Juk kažkoks mano įgeidis irgi išplaukia iš ankstesnės, nuo manęs nepriklausančios būsenos. Ir nejau meluosiu sau, kad staiga pats užsimaniau pasirinkti? Vadinasi, jei gyvenime mus staiga pradeda traukti kokia nors aplinka arba vedini gerų ar nelabai gerų norų ko nors siekiame, arba renkamės, pasikliaudami radiju, televizija, šiaip gandais - nesvarbu, iš tikrųjų mes niekada nesirenkame. Ir netgi jeigu pasikeičia mūsų aplinka, dėl ko mes keičiame savo gyvenimą, - visgi tai nėra laisvas pasirinkimas.

Kitaip tariant, niekad nekeičiu gyvenimo laisvai. Veikia mano pagrindas ir jo vystymasis (vidiniai faktoriai, kurie įsišaknijo manyje dar prieš man gimstant, toje sėkloje, iš kurios aš užaugau), aplinka, kurią kiekvieną kartą renkuosi, ir jos vystymasis, kuris irgi pasireiškia mano vidumi, mano įpročiais, suvokimu, tuo, ką girdžiu, t. y. vidiniai arba išoriniai veiksniai. Tai iš kur gali kilti mano asmeninis sprendimas? Iš kur imsiu tokį pavyzdį, kai sprendžiu aš pats (ne vidinis ar išorinis faktorius), jei šio impulso negavau nei iš savo pagrindo, nei iš savo aplinkos?

Vadinasi, šis siekis, kurį gaunu, turi ateiti iš aukščiau, kaip sakoma, iš dangaus, tai kažkas, ko nėra nei manyje, nei mano aplinkoje, o ateina iš tikrųjų iš Aukštesniosios jėgos. Aukštesnioji jėga man pasiunčia norą, kurio nėra nei manyje, nei mano aplinkoje, ji traukia mane prie savęs. Kažkuriuo savo gyvenimo momentu žmogus pradeda siekti to, ko nėra šioje tikrovėje, to, apie ką nekalbama gatvėse, spaudoje, televizijoje, draugų, giminaičių būryje. Staiga jis pajunta širdyje akstiną ir ima aistringai kažko trokšti.

Iš tikrųjų, šis akstinas - vienintelis taškas, kuris kyla ne iš žmogaus vidaus ir ne iš jo aplinkos. Ir jeigu žmogus jį pradeda vystyti, tik tuo aspektu jis vadinamas laisvu. Taigi mūsų gyvenime esame labai apriboti arba panašūs į mechanizmus ir neturime jokio pasirinkimo. Kaip karvė ganykloje ieško žalesnės žolės, taip ir mes savo gyvenime renkamės, ką verta daryti.

O kada tampame laisvi? Tada, kai iš aukščiau gauname norą ir savo pastangomis jį realizuojame. Todėl, kad tai iš aukščiau duodamas dvasinis noras, siekimas išaugti virš šio pasaulio, t. y. palikti save, savo visuomenę, aplinką, visą pasaulį ir pakilti virš jo - iš pradžių šio noro neturiu. Manęs neskatina auklėjimas, apie tai nekalbama mano aplinkoje, neturiu jo viduje, ir jei gaunu šį norą, jis - iš tikrųjų kažkas naujo.

Tai - vienintelis mano sugebėjimas, kurio pradžia neužplanuota, neužprogramuota. Kaip galiu pradėti su šiuo noru veikti? Šis noras ateina iš aukščiau - be abejonės, ne aš jį pasirinkau. Galiu taip pasakyti: kokia čia išmintis, juk ir tai ne aš pats, o į mane patalpino mechanizmą, kuris vadinamas „Aš“. Be galimybės vystytis šiame pasaulyje, man suteikė dar vieną galimybę. Teisingai, naują norą davė man iš aukščiau, ne aš jį pasirinkau. Bet dabar galiu rinktis, ar vystytis su juo, ir šis vystymasis - visiškai laisvas mano pasirinkimas. Dabar naujoje aplinkoje dirbu, turėdamas šį norą.

Kitaip tariant, taip pat kaip gavau savo pagrindą ir jo vystymosi kelius, aplinką ir jos vystymosi kelius, dabar iš aukščiau man duotas dvasinis noras, ir šį norą aš didinu, tobulinu. Tai mano vienintelis, iš tiesų laisvas pasirinkimas. Kodėl? Noras duotas iš aukščiau, bet jį didinti, ugdyti galiu laisvai. O jį ugdyti įmanoma, tik pasirinkus teisingą aplinką.

Mūsų laisvė - tik aplinkos paieška, kuri man padės ugdyti dvasinį norą. Visur kitur (siekdami ne dvasinio pasaulio, o vystytis šiame pasaulyje, plėsti savo aplinką, jos dėka ugdyti save - bet ką, kas yra manyje ir aplinkoje) niekada neturime laisvo pasirinkimo.

Gydytojai, biologai, fiziologai, psichologai, įvairių sričių mokslininkai prieina prie išvados, kad mūsų pasaulyje veikiame kaip negyvi mechanizmai, kad iš tikrųjų galima išvesti formules ir iš anksto numatyti, kaip vienomis ar kitomis aplinkybėmis pasielgs žmogus.

Žiūrėdami į mažą vaiką, žinodami jo charakterį, būseną - alkanas jis ar sotus, verkia ar juokiasi, kokia dabar jo nuotaika - iš anksto nuspėjame, į kurią pusę jis pasisuks ir kur eis. Tas pats vyksta su mumis, tik neturime visos informacijos apie mūsų elgesį. Jokio kito skirtumo nėra.

Šiame pasaulyje turime laisvę tik dvasiškai tobulėti. Nueisime šiuo keliu ar ne - galime laisvai pasirinkti. Kodėl? Todėl, kad mūsų dvasinis išsivystymas pakelia mus virš mūsų pasaulio. Pakildami, nutoldami nuo mūsų pasaulio, išsivaduodami iš noro gauti (medžiagos, iš kurios sudaryti), iš mūsų aplinkos (visos žmonijos), iš mūsų pačių, iš bendro geno (vadinamo „pagrindu“), kuriame užrašytos visos mūsų savybės bei jų vystymosi programos, tampame laisvi ir įtvirtiname savąją laisvę. Ir tada, pakilę virš viso šio pasaulio, turime laisvą norą, laisvą protą, laisvai egzistuojame ir galime laisvai stebėti dvasinį pasaulį.

Taigi laisvą pasirinkimą turi ne visi žmonės, o tik tie, kurie gauna dvasinį norą. Pasirinkimas - tik ugdyti šį dvasinį norą, o apdovanojimas - pasiekus dvasinį pasaulį, jo jautimu pripildyti laisvą, išvystytą, savarankiškai sukurtą norą.

Klausimas: Jeigu sakome, kad yra tik viena, konkreti, specifinė, maža sritis, kur aš galiu pabandyti kažką pakeisti, vadinasi, kitų dalykų, pavyzdžiui, savo pagrindo, savo savybių, pakeisti negaliu? Kad ištaisytų savo blogas savybes, žmonės eina pas psichologus. Ar nereikia bandyti jų keisti?

Tu sakai taip: „ dabar pakylu nuo stalo, einu. einu? Nežinau. pakylu? Nežinau. kalbu? Nežinau. Ką aš dabar pasakysiu, kaip dabar pasielgsiu? Kur aš? Kas aš?“

Nustatyti, kas mes, galime tik pakilę virš savęs. Kai žmogus, pakilęs virš šio pasaulio, žiūri į jį iš viršaus, iš dvasinio pasaulio, tada, žvelgdamas naujai, gali apie save pasakyti, kas jis. Iš ten žmogus mato ir jaučia, jog būdamas žemesnės būsenos, mūsų pasaulyje, jis visiškai užprogramuotas, neturi nei judesių, nei sprendimų, nei išskaičiavimų pasirinkimo. Visa tai atliekama pagal jo turimus duomenis. Nėra jokio laisvo, netikėto, nežinomo faktoriaus, kuris padėtų jam kažką nulemti. Kuo remdamasis jis galėtų tai padaryti? Iš kur atsirastų būdai? Esi tu arba tavo aplinka.

Bet tai suvokiame, tik pakilę virš mūsų pasaulio, virš mūsų - tokių, kokie esame šiame pasaulyje, ir tada pradedame gyventi visiškai kitos dimensijos tikrovėje. Tada galime iš šios aukštesnės dimensijos nustatyti, kaip laisvai elgtis mūsų pasaulyje.

Kitaip tariant, kabalistas, pasiekęs tam tikrą egzistavimo lygmenį dvasiniame pasaulyje, jau pakilęs virš savo prigimties (noro gauti), valdo ją ir jos dėsnius, iš tikrųjų tampa laisvas ir šiame pasaulyje. Jis žino priežastis, dėl kurių veikia vienaip arba kitaip. Jis yra jėgų, veikiančių jo kūną, visą jo vidų, lygmenyje ir naudodamas šias jėgas pats save kontroliuoja ir valdo.

Panašiai kaip gydytojas žiūri į ligonį ir neklausdamas žino, kaip jį gydyti, kokią injekciją, kokį vaistą paskirti. Daugių daugiausia, jis gali ligonio paklausti: „Kaip tu jautiesi?“. Bet iš tikrųjų, jei turėtų tikslius matavimo prietaisus, jam nieko nereikėtų klausti, jis tik prijungtų ligonį prie šių prietaisų, patikrintų jų parodymus ir nustatytų jo būseną, kaip mes prijungiame įvairius kontrolinius ir stebėjimo prietaisus prie kokios nors mašinos.

Žmogus, esantis aukščiau savo kūno, aukščiau savo gyvūninės sielos, jėgų, kurios jį veikia, padedamas iš tikrųjų kontroliuoja ir valdo pats save. Tada jis supranta, kiek yra nelaisvas, ir būtent tuo nulemia savo laisvę.

Klausimas: Vadinasi, tik kabalistai turi pasirinkimo laisvę?

Galima manyti, kad tik tie žmonės, kurie pakyla virš mūsų pasaulio, turi pasirinkimo laisvę.

Klausimas: Ką reiškia „pakilti virš mūsų pasaulio“?

Pakilti virš mūsų pasaulio - reiškia būti nepriklausomu nuo mūsų pasaulio dėsnių. Mes visi sudaryti iš noro gauti. Norime mėgautis. Tokia mūsų prigimtis. Todėl siekiame malonumų ir bėgame nuo kančių. Tik tuo ir remiasi visi mūsų planai. Malonumas gali būti valdžia, pinigai, garbė, įvairiausių dalykų žinojimas, namai, šeima, skirtingos kultūrinės vertybės ir t. t. Kančios - tai malonumo nebuvimas, įvairūs dalykai, kurie sukelia blogio pojūtį: ligos, pažeminimas ir t. t.

Neturime išeities, noriu nenoriu, kūnas diktuoja mano elgesį. Pasižiūrėk, kaip tu sėdi: pagal visas išorines ir vidines sąlygas renkiesi pačią geriausią, kokią tik gali, būseną. Jeigu dabar būtum namuose, aišku, galėtum sėdėti kitaip. Jeigu vilkėtum kitus marškinius ar kokį kitą rūbą, irgi kitaip sėdėtum. Taigi visada remdamasis visais turimais duomenimis renkiesi iš visų galimų optimalią, geriausią būseną.

Mes automatiškai, nesąmoningai taip veikiame. Laisvai pakilti virš išskaičiavimo „malonumas - kančia“ reiškia įsigyti tokią jėgą, kad nepriklausytume nuo malonumų arba kančių. Tarkim, tau atliko injekciją, kuri panaikino skausmą, taip pat ir malonumą. Tu laisvas nuo malonumo ir kančių. Ką tada daryti? Aš nenoriu malonumų ir manęs nejaudina kančios. Ką aš darysiu? Ko sieksiu? Aš jau nieko nebeturiu.

Todėl žmogus, kildamas virš mūsų pasaulio ir atskleisdamas dvasinius malonumus, išsivaduoja iš šio pasaulio išskaičiavimo „malonumas - kančia“, tampa nepriklausomas nuo jų ir pereina į dvasinį pasaulį. Vadinasi, būti laisvu reiškia išsivaduoti iš mūsų tikrosios prigimties įtakos.

Kaip jau sakiau, yra labai nedaug žmonių, kurie iš aukščiau gauna dvasinį norą ir gali vystytis, kad taptų laisvi. Ar yra kokia nors galimybė padėti žmogui? Kyla klausimas: ar galima išauklėti žmogų taip, kad jis užsinorėtų pasiekti dvasinį pasaulį, būti laisvas? Problema ta, kad dvasinis vystymasis privalo būti visiškai laisvas. Žmogų draudžiama versti tą daryti. Visada reikia suteikti galimybę vystytis, ir jeigu kilo dvasinis noras, negalima spausti. Būtina suteikti maksimalią laisvę, kad žmogus savarankiškai pasirinktų aplinką, kurioje norėtų būti.

Mūsų dienomis daugelis žmonių jau nebejaučia įprasto gyvenimo skonio, pradeda siekti kažko, kas už mūsų tikrovės, už mūsų pasaulio, nežino, kodėl jaučia tuštumą, ko ieško, jie imasi narkotikų, visokiausių metodų, kad tik numalšintų šį skausmą.

Prie to priartėja ir netgi nejausdami skausmo, iš smalsumo, klausdami, ką man tai duoda, dėl ko aš gyvenu - bet kuriuo atveju šis klausimas egzistuoja. Svarbu elgtis su jais atsargiai, palikti jiems pasirinkimo laisvę.

Klausimas: Taigi pasirinkimas - pareiga, o ne teisė? Iš tikrųjų pareiga, ir jei nepasirinkau to vienintelio dalyko, kurį galėjau laisvai pasirinkti, tai nieko nepadariau.

Teisingai! Šiandien jauti tokį poreikį? Žmonės nejaučia šio noro, nes nepakyla virš šio pasaulio. Jie mano, kad jie laisvi.

Todėl kabalistai sako, kad žmogui, kuris nori dvasiškai tobulėti, svarbiausia sukurti teisingą aplinką. Kiekvienas iš mūsų turi labai mažus norus pakilti virš šio pasaulio, pajusti tobulybę, amžinybę, pažinti sistemas, kuriose prasideda veiksmai, vėliau nusileidžiantys į šį pasaulį, kuriuos rytoj ar poryt išvystame mes. Jei žmogus to nori, būtina jam suteikti galimybę. Todėl visi, kurie mokosi mūsų būreliuose, bendrauja tarpusavyje.

Tie, kurie mūsų klauso, žino, kad turime interneto tinklalapį, forumus, būrelius, kur susirenka žmonės, daug darantys, kad pritrauktų žmones. Dėl ko? Tik dėl to, kad sukurtų aplinką, kur žmogus pajustų, kad tas mažas noras, kurį jis gauna, - didžiausia vertybė, kad be jo jis - visiškai užprogramuota, virvelėmis tampoma lėlė, kuri neturi jokios pasirinkimo laisvės, kol negauna noro iš aukščiau.

Todėl mes stengiamės stiprinti žmonių, kurie studijuoja kabalą, tarpusavio ryšius, kad jie darytų vieni kitiems įtaką ir tai padėtų jiems vystytis.

Kabalistai parašė daug straipsnių ir laiškų apie tai, kaip teisingai sukurti aplinką. Todėl, kad be mus supančios aplinkos, neturime galimybės didinti norą, juk gauname jį labai mažą. Jis ir vadinamas „tašku širdyje“. Ir šis taškas - dovana iš aukščiau. Daugiau tu negausi nieko.

Visa kita, t. y. išplėsti šį tašką į ištisą dvasinį pasaulį, kuriame jausčiau tobulą amžiną gyvenimą, įmanoma, tik įdėjus pastangų, o ne tiesiog norint. Juk aš negaliu pašokti virš savęs, padidinti norą, kurio neturiu. Tik aplinka gali padėti padidinti norą, panašiai kaip ir šiame pasaulyje - jei noriu suplonėti, užsirašau į tam tikrą grupę, kur tik apie tai ir kalbama, ir taip sustiprinu šį savo norą.

Taip pat ir čia, kad padidinčiau norą, rūpinuosi aplinka, pasirengęs aukoti, padėti kitiems, kad padėtų ir man. Taip išreiškiu savo laisvą pasirinkimą ir judu į priekį. Taigi vystymasis galimas tik aplinkai padedant.

Klausimas: Kodėl ne visiems 7 milijardams, o tik daliai žmonių prabunda „taškas širdyje“?

Todėl, kad žmonija tobulėja. Prieš tūkstantmečius prasidėjusi raida tęsiasi iki šiol. Noro gauti ir jo viduje esančio „taško širdyje“ vystymasis laipsniškas ir lėtas. Pamažu į jį įsitraukia vis daugiau žmonių.

Ryškiausias mūsų dienų pavyzdys - Kinija. Palyginkime ją prieš 20-50 metų ir dabar ir pamatysime, kaip liaudis pralaužė visus apribojimus, norėdama būti šiuolaikiška, kultūringa, dalyvauti kultūrinėje ir techninėje pažangoje. Šiandien jie vertina pinigus, o ankščiau to nebuvo, ankščiau jų poreikiai buvo nedideli, tik egzistencijai palaikyti. Vėliau jie norės valdžios, žinių, dar vėliau kils dvasinis noras. Štai taip palaipsniui mes tobulėjame. Todėl yra labiau ir mažiau išsivysčiusios tautos. Tai priklauso ir nuo sielų grįžimo į mūsų pasaulį ciklų. Nusileidžia sielos, kurioms prabunda „taškas širdyje“. Yra ir tokių, kurioms jis dar neprabunda.

Klausimas: Galų gale tai pasieks visi?

Žinoma! Galų gale tai įvyks visiems ir visi turės realizuoti savo laisvą pasirinkimą.

Klausimas: Jeigu panaudodami genų inžineriją, sugebėsime sukurti žmogų, ar jis turės pasirinkimą? Ar tai yra kišimasis į kūrimą? Kaip kabala į tai žiūri?

Kas iš esmės yra žmogaus klonavimas? Imame ląsteles, iš kurių sukuriame dar ląstelių. Nėra nieko, kas būtų antgamtiška. Šiek tiek esu su tuo susijęs. O ką darome, kai šeimoje nėra vaikų? Kad padėtume, imamės kažko panašaus. Nors šiuo klausimu (galima tai daryti ar ne) yra skirtingų nuomonių, aš nemanau, kad taip mes sukursime kažkokias naujas, visiškai kitos prigimties būtybes.

Imame gamtinę medžiagą ir veikiame pagal gamtos dėsnius. O kaip mes galėtume išeiti už jų ribų? Žmogus nedaro gamtoje nieko naujo. Viskas turi teisę egzistuoti. Netgi jei genų klonavimo metodu arba kažkokiu nauju, kitu nei įprastas gimdymas būdu sukursime žmogų - kas iš to? Dėl to negali atsirasti daugiau ar mažiau sielų arba dar kažkokių problemų.

Turės ar neturės tokia siela pasirinkimo laisvę? Aišku, viskas bus taip kaip įprastame kūne. Siela nesusijusi su kūnu. Ji neišsidėsto kūne. Kūnas jos neskatina veikti. Todėl neverta jaudintis, kad šie kūnai staiga neturės sielų.

Klausimas: Jeigu mano gyvenime (99 proc.) nėra pasirinkimo laisvės, už ką skiriami apdovanojimas ir bausmė?

Apdovanojimas ir bausmė - tik už pasirinkimo laisvę. Kitaip tariant, jeigu noriu dvasiškai tobulėti ir pasinaudoju savo pasirinkimo laisve, gaunu apdovanojimą. O jeigu ne - esu baudžiamas, t. y. kančios mane stumia ja pasinaudoti.

Kančios - viskas, ką turime gyvenime. Visos kančios, kurias kenčiame šiame gyvenime, reikalingos tik tam, kad mus atvestų prie taško, nuo kuriuo pradėsime laisvai vystytis.

Klausimas: Būtent tai vadinama apdovanojimu ir bausme ar dar ne?

Kalbama apie apdovanojimą ir bausmę kaip tokius arba apie dvasinius apdovanojimą ir bausmę. Kai pasiekiu ir atveriu dvasinį pasaulį - vadinama apdovanojimu. Ir jeigu vėluoju tai daryti, jaučiu stumiančią kančių jėgą, kas ir vadinama bausme.

Klausimas: Viskas, ką pasakėte paskutiniame sakinyje, neaišku. Bet kuris gatvėje sutiktas žmogus pasakys, kad jeigu pervedžiau per gatvę senutę, man priklauso apdovanojimas

Jis tiesiog tuo tiki. Kodėl jis turėtų kažką gauti? Jis tiki, kad jam bus gerai.

Klausimas: Jeigu aš - geras žmogus ir gyvenime darau gerus darbus arba aš - nusikaltėlis ir darau tik nusikaltimus, ar tai susiję su apdovanojimu ir bausme?

Aš matau, jog, pavyzdžiui, nusikaltėliai klesti, o tie, kurie padeda senutėm, nėra laimingi.

Klausimas: Teisuolis - ir jam blogai, nusidėjėlis - ir jam gerai?

Ne! Apie apdovanojimą ir bausmę kalbama tik tada, kai žmogus veikia laisvai, kai pats pasirenka blogį ar gėrį, ir tada jam priklauso apdovanojimas arba bausmė. Kada žmogus tai padaro? Tik tada, kai pasirenka draugus, kad dvasiškai tobulėtų. O visi kiti jo veiksmai nesusiję su apdovanojimu ir bausme. Juos lemia keturios jam skirtos sąlygos.

Replika: Kaip DNR.

Taip! Daugiau jis nieko neturi, ir kiekvienas - virvutėmis tampoma lėlė. Man gaila, kad turiu taip sakyti, bet būtent tai atskleidžia tie, kurie pakyla aukščiau. Taigi palinkėkime mums visiems būti laisvais, pakilti virš savo norų ir pasiekti tikrąją laisvę.

 

Bendras pasaulėdaros dėsnis. Straipsnis „Taika“

Šiandien mokslininkai pradeda pripažinti, kad pasaulyje nėra daugiau ko tirti, mokslas priėjo aklavietę. Niutono laikais manyta, jog pasaulis egzistuoja pats savaime, yra jame žmogus ar nėra. Vėliau žmonės ėmė suprasti, kad pasaulis neegzistuoja pats sau, jis toks, kokį suvokia žmogus. Toks jis atrodo žmogui.

Netgi, sakykim, gyvūnui, kurio suvokimas skiriasi nuo žmogaus, tikrovė atrodo visiškai kitokia. Todėl jau 20-ojo amžiaus pradžioje, Einšteino laikais, pradėta manyti, jog tikrovės vaizdas yra žmogaus kontakto su ja padarinys, rezultatas. O šiandien mokslininkai supranta, jog ne visiškai taip. Tikrovė savaime neegzistuoja. Ji visiškai subjektyviai jaučiama žmogaus.

Nėra apskritai tikrovės. Žmogus kuria tikrovės vaizdus savo pojūčiais. Tikrovė - tik žmogaus pojūčių kopija. Vadinasi, lyg ir visi mūsų pojūčiai susijungdami sudaro mūsų tikrovę. Taip ir yra, ir, be mūsų pačių, neturime su kuo kalbėti apie tai, kas egzistuoja, jeigu apskritai kažkas egzistuoja.

Mokslininkų požiūris, mintys apie pasaulį labai priartėjo prie to, kas yra žinoma jau daugeliui kabalistų kartų. Prieš du, tris tūkstančius metų kabaloje buvo priimta taip galvoti, buvo lygiai toks pats supratimas. Ir šiandien, po trijų, keturių tūkstančių vystymosi metų, mokslas pagaliau sutinka, kad visi tyrimai priklauso nuo to, kas tiria, kas tikrina, kas jaučia.

Kitaip tariant, viskas priklauso nuo žmogaus pojūčių, nuo jo vidinio vystymosi. Ir nėra ko kalbėti, kas yra už žmogaus. Už žmogaus - tik Aukščiausioji šviesa, esanti absoliučioje ramybėje. Mokslininkai tai vadina kažkuo nepažintu. Ką buvo galima atrasti jutimo organais ir žmogaus išrastais prietaisais, jau atrasta, o visus kitus atradimus žmogus gali padaryti, tik pakeitęs savo pojūčių organus. Bet kaip pakeisti pojūčius, kad atvertume kitus tikrovės vaizdus?

Kabalos mokslas teigia, kad žmogus tikrai gali pakeisti savo savybes ir taip pakeisti tikrovę, savo pojūčius, jis gali pasikeisti, viską suprasdamas ir kontroliuodamas, ir pasiekti absoliučiai tobulą tikrovės suvokimą.

Bet ką reiškia „tobulą“, jei viskas vertinama žmogaus ir jo savybių atžvilgiu? Su kuo lyginant, pagal ką nustatomas tas tobulumas, išsivystymas? Kabala siūlo standartą, kriterijų, kurį mes vadiname Aukščiausiąja šviesa arba Kūrėju, Aukštesniąja jėga, Dieviškumu, paskutiniąja iš 125 žmogaus vystymosi pakopų.

Keisdamas savo savybes, imdamas tyrinėti, kaip praplėsti savo pojūčių diapazoną, žmogus įgyja galimybę ne tik keisti savo tikrovės vaizdą, bet ir valdyti savo likimą, savo ateitį, nes atsiduria toje jėgų ir informacijos srityje, kuri sukuria visą mūsų tikrovę, išjudina mūsų kūnus, viską, kas egzistuoja mūsų suvokimo ribose.

Kitaip tariant, aukštesnės dimensijos tikrovė diktuoja mūsų žemesnės tikrovės įvykius ir mes tampame aktyvi, daranti įtaką ir valdanti pasaulėdaros dalis, taip spręsdami visas pasaulyje atsirandančias problemas. Neatsitiktinai jaučiame, jog žmonija nesivysto ir nesupranta, kaip turi vykti raida, jog visos problemos: narkotikai, nusikaltimai ir pan. reikalauja neatidėliotino sprendimo.

Mums gresia susinaikinimas ir suprantame, kad vienintelis problemų sprendimas - pasiekti Aukštesnįjį pasaulį, kuris valdo mūsų pasaulį, juk visas mūsų pasaulis - to, kas ten vyksta, rezultatas. Ir žmogus iš tiesų gali nusigauti ten. Tik klausimas, kaip ten patekti?

Visas tikrovės vaizdas tuoj pat tarsi išryškėja. Bet kaip išplėsti mūsų pojūčius? Kaip mes patys su savimi sugebėsime atlikti Kūrėjo, Aukštesniosios jėgos, kuri mus sukūrė, veiksmą? Pavadinkime ne Aukštesniąja jėga, o gamta. Kaip mums pasikeisti? Ar gali žmogus pasikeisti, kad taptų kita būtybe? Kokios jėgos tam reikalingos, iš kur reikia gauti pradinį impulsą, kad prie šito prisiliestume?

Atsakymas toks: Aukštesnioji jėga yra mumyse, ji keičia mus, kad atitiktume Aukštesnįjį pasaulį, todėl, kad mes, skaitydami knygas, kuriose aprašyti Aukštesnieji dėsniai ir jų poveikis, savo noru sužadiname, pritraukiame tą jėgą.

STRAIPSNIS „TAIKA“

Baal Sulamas rašo, jog tai

Mokslinis, bandymais pagrįstas Kūrėjo darbo naudos ir būtinumo tyrimas.

Jokių spėjimų, prielaidų, tikėjimo ir panašių dalykų, tik Kūrėjo darbo būtinumas. Jis tiria ir daro išvadą, kad visą savo gyvenimą mes matome Aukštesniojo valdymo prieštaravimus.

Valdymo kontrastai ir prieštaringumas

Bet koks blaiviai mąstantis žmogus, pažvelgęs į mus supančią tikrovę, ras joje dvi prieštaras. Kai žvelgiame į kūrinį jo egzistavimo ir išgyvenimo požiūriu, į akis krinta tiek visos tikrovės, tiek jos dalių nuolatinis valdymas, kurio gili išmintis ir talentingumas pakeri vaizduotę.

Visų gyvų organizmų sistemų elgesys ir jų atskirų dalių susijungimas į vieną visumą yra tobulas. Bet ir po to, kai žmogus suvokia mokslus, kurie tiria biologinio kūno sistemų sandarą ir elgesį, lieka neaišku, kodėl pats šis kūnas egzistuoja.

Baal Sulamas sako, kad yra kraštutinės priešingybės: iš vienos pusės, visos sudėtingiausios biologinio kūno sistemos, kad išlaikytų kūno pusiausvyrą ir palaikytų egzistavimą, veikia pačiu tobuliausiu būdu. Visos šios sistemos tarsi veikia tik dėl to, kad užtikrintų kūno egzistavimą ir suteiktų galimybę gimdyti į save panašius bei išlaikyti kartų seką. Bet kodėl to reikia? Į šitą klausimą neturime atsakymo. Be to, matome, kokias kančias egzistuodamas patiria kūnas.

Pavyzdžiu imkime žmonių giminės egzistavimą. Meilė vaikams ir malonumas būti tėvais - pagrindinė vaikų gimdymo priežastis. Ir ši priežastis gana svari, kad visa dėl jos kilusi sistema puikiai atliktų savo vaidmenį.

Gamta aplink žmogų parengė viską, kas būtina, kad jis iki tam tikro amžiaus tobuliausiai ir teisingiausiai vystytųsi. Kol žmogus nepasiekia to amžiaus, iš jo niekas nieko nereikalauja, atvirkščiai, visi aplinkiniai laiko privalantys duoti jam viską kas įmanoma, kad jis teisingai vystytųsi. Vadinasi, šiuo žmogaus raidos tarpsniu gamtos valdymas nuostabus.

Lašą - tėvo prigimties nešėją gamta talpina į saugią, su didžia išmintimi gyvybei užgimti sukurtą vietą, kur kasdien jis gauna tiksliai viską kas būtina. Gamta taip pat pasirūpino sukurti nuostabų lopšį motinos įsčiose, kur niekas negali pakenkti naujai gyvybei (iš gamtos pusės - viskas puiku, nieko nepasakysi). Tačiau pažvelgus išgyvenimo ir prisitaikymo egzistuoti šioje tikrovėje požiūriu, krinta į akis betvarkė ir painiava, tarytum nėra jokio valdytojo, jokios priežiūros, ir kiekvienas daro, ką nori, kiekvienas kuria savo gerovę kito nelaimės sąskaita, ir nusidėjėlių rankose jėga, o teisuoliai negailestingai skriaudžiami.

Klausimas: Teisuolis - jam blogai, nusidėjėlis - jam gerai?

Taip.

Ir žinok, kad šis prieštaravimas, kurį pastebi bet kuris išsilavinęs ir jaučiantis žmogus, dar senovėje domino žmoniją. Ir buvo daug metodų, pateisinančių šiuos du gamtos valdymo prieštaravimus, egzistuojančius viename pasaulyje.

Kitaip tariant, gamta pasirengusi suteikti tai, kas būtina. Bet lieka neaišku, kam man viso to reikia ir ką daryti užaugus, juk nors ir esu pasirengęs gyvenimui, nežinau ką su juo daryti, kodėl gaunu smūgius ir ko šis pasaulis iš manęs nori.

Gyvūnai ir augalai neturi tokios problemos todėl, kad visą jų elgesį diktuoja gamtos prievarta. Jeigu jiems blogai, jie akimirksniu žino, ką reikia daryti, kad būtų gerai. Pavyzdžiui, šuo arba bet kuris kitas gyvūnas, pasijutęs blogai, tiksliai žino, kokio augalo reikia ieškoti, kad išsigydytų. Jis visada žino atsakymą. Gyvūnas visada randa patį teisingiausią judėjimo kryptį - niekada neklysta. Taip ir parašyta: „Gyvūnas neklysta“. Jeigu jis staiga klysta - tai jau ligos požymis.

O žmogus, skirtingai nuo gyvūno, klysta visą laiką. Vadinasi, žmogus neturi kažkokios informacijos apie supančią tikrovę arba nesupranta kažkokių dėsnių. Kodėl jis negali taip kaip gyvūnas neklysdamas elgtis? Žmogus neįgyja papildomo proto, papildomos informacijos, nors išsivystęs labiau nei gyvūnas. Kodėl gamta tokia žiauri su mumis?

Aukštesnysis valdymas tarsi nedavė mums papildomo supratimo, proto ir galimybės tvarkyti savo gyvenimą, o priešingai, visą laiką mus baudžia už tai, kad nežinome jo dėsnių. Ar tai teisinga? Kaip man teisingai pasielgti? Kaip antai užauginčiau vaiką, bet neišmokyčiau jo kažko svarbaus, ir dabar visą laiką jį muščiau už tai, kad jis to nežino. Iš kur jis gali žinoti, ką turi daryti, ir kaip jis gali pasiekti tai, ko iš jo reikalaujama?

Kuo toliau, karta iš kartos vystosi žmonija, tuo sunkesni smūgiai ją ištinka. Žmonijai vystantis mes patiriame vis didesnes kančias. Jos didėja iki tokio laipsnio, jog šiandien visas pasaulis, kad atsipalaiduotų nuo kančių, pasirengęs panirti į narkotikus.

Baal Sulamas sako, kad susidūręs su priešprieša, jog, iš vienos pusės, gamta gailestinga, gera ir nuostabi, o iš kitos - labai žiauri ir įpareigojanti, žmogus nesupranta, koks iš tiesų jos valdymas - geras ar blogas. Baal Sulamas aptaria teorijas, pateisinančias šiuos du gamtos valdymo prieštaravimus.

Pirmoji teorija: gamta

Šios teorijos esmė ta, kad viskas pasaulyje vyksta pagal gamtos dėsnius, nėra nieko, į ką galėtume kreiptis pagalbos, ir mums nelieka nieko kito, o tiktai toliau gyventi ir taip pat kaip ir dabar kentėti. Ši sistema tikrai labai sena ir kartu šiuolaikiška. Šis požiūris nesusijęs su religija, nesusijęs su kažkokiomis aukštomis materijomis. Tai - labai senas požiūris į valdymą ir jis lydi žmoniją jau daugelį jos vystymosi tūkstantmečių.

Klausimas: Šios sistemos, kurią žmonės išrado, kad pasiaiškintų sau valdymo prieštaravimus, esmė ta, kad nėra nieko be gamtos ir jos dėsnių?

Taip. Bet ką reiškia: žmonės išrado? Žmogus bando pasiaiškinti apie pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Iš esmės, jis pačiam sau turi paaiškinti, kodėl kenčia. Tokia teorija atsiranda pirmiausia, nes jis nemato aplink save jokių ypatingų jėgų, nejaučia Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo. Visa tai jam neegzistuoja. Jis tiesiog taip suvokia gamtą, kad ji tokia yra. Iš tikrųjų tai irgi vienas iš tikėjimų, tik mes nepriskiriame to religijai.

Antroji teorija: dvi valdžios

Dvi valdžios - irgi teorija, kuri natūraliai kyla žmogui. Anot jos, Kūrėjas kontroliuoja ne viską, yra dar kažkas, kas turi teisę daryti tai, ko užsimano. Ir religingi žmonės sako, kad kai kuriais atvejais Kūrėjas tarsi palieka savo valdymą ir vietoj jo į valdžią ateina kažkoks velnias arba mirties angelas - įvairiausi prasimanymai.

Aišku, visa tai neteisinga, bet liudija, kad dvivaldystės teorija žmogui atsiranda natūraliai. Bet kuris šio pasaulio objektas teikia mums malonumą arba kančią - reiškia, yra geroji ir blogoji jėga. Todėl atsiranda mūsų natūralus požiūris į Kūrėją, net jei tikime, kad egzistuoja vienas Kūrėjas, bet manome, kad jis turi dvi puses - gerąją ir blogąją, kaip saulė ir mėnulis, tamsa ir šviesa. Daug yra įvairių tokių piešinių.

Ir tada aš meldžiuosi kam nors geram, kad padarytų man kažką gera, arba kažkam blogam, maldaudamas, kad nedarytų man taip blogai. Netgi iš to, kas susiję su liaudies tradicijomis, kurių laikosi dauguma, matyti, kad manome, jog Kūrėjas turi gėrio ir blogio, ir mes galime kreiptis į vieną ar kitą Jo pusę. Aišku, tai irgi neteisinga. Tai, kad mes taip įsivaizduojame, tiktai rodo, jog visiškai nesuprantame, koks turi būti teisingas požiūris į tikrovę.

Netgi paties Kūrėjo mes neįsivaizduojame teisingai. Nėra gerojo Kūrėjo ir blogojo Kūrėjo. Ne veltui žodis „melstis“ reiškia „patikrinti save“, „teisti save“. Malda nereiškia, kad aš kreipiuosi į Kūrėją ir įpareigoju Jį atlikti kažkokius veiksmus. Priešingai, aš save įpareigoju pasikeisti, kaip iš manęs reikalaujama. Aišku, Kūrėjas nekintantis ir mano maldavimai Jo nepakeis. Atvirkščiai, pasakyta: „Įstatymas nustatytas ir te nebūna pažeistas“, „Aš Savojo Vardo nekeičiu“ ir t. t. Yra daug posakių šia tema.

Taigi dvivaldystės teorija irgi nepaaiškina visos supančios tikrovės, apie ką Baal Sulamas čia ir rašo.

Trečioji teorija: daugybė dievų

Daugybės dievų teorija atsirado mėgdžiojant dviejų valdžių sistemą, t. y. jei yra du dievai, tai gali būti ir daugybė, nes ir geras, ir blogas požiūris į žmogų iš aukščiau būna skirtingų rūšių. Tuomet įvairių rūšių nuostatas galima pavadinti vieno ir to paties Valdovo, Aukštesniosios jėgos ministrais arba galima jas pavadinti įvairiomis dievybėmis. Taip rašė Rambamas.

Žinomas kabalistas Rambamas rašė, kad senovėje, kai žmonės pradėjo stebėti gamtą, jiems atrodė, jog egzistuoja viena ar dvi gamtą valdančios jėgos. Paskui jie suprato, kad priklausydami nuo vėjo, lietaus, saulės, jūros ir nematydami visų šių reiškinių bendros, viską vienijančios jėgos, jie tarsi priklauso nuo daugelio atskirų jėgų. Ir tada į kiekvieną tokią jėgą ėmė žiūrėti kitaip, jai melstis, tarsi norėdami sutvarkyti savo reikalus su kiekviena jėga atskirai. Panašiai kaip žmogus priskiria Aukštesniajai jėgai savybes, kurias pažįsta ir supranta mūsų pasaulyje. Taip ir atėjo prie daugybės dievų ir prie to, kad Kūrėjas liovėsi veikti.

Yra ir tokių, kaip rašo Baal Sulamas, kurie sako: neverta didingam, nuostabiam, šviesiam Kūrėjui užsiimti menku ir silpnu kūriniu, koks išėjo žmogus - šis nelaimingas sutvėrimas.

Tačiau Baal Sulamas ir šiame straipsnyje, ir „Įžangoje į knygą Zohar“ rašo, kad to negali būti, nes reikštų, jog Kūrėjas, kurdamas žmogų, iš anksto nežinojo, kas Jam išeis. Argi tai galima pavadinti Kūrėju arba Dieviškumu arba sakyti, kad Kūrėjas yra aukščiau visko, ten, kur nėra laiko, kur pradžia ir pabaiga egzistuoja vienybėje?

Kaip bebūtų, žmonija turi skirtingų tipų iliuzijas apie pasaulėdarą ir, nors neišsprendžia savo problemų, bet kažkaip su jomis susitaiko. Būna, kad žmogus keičia savo požiūrį. Ir taip mes gyvename.

O problema lieka, nes nesvarbu, kokia mūsų pasaulėžiūra, kryptis ar tikslas, bet juk kenčiame mes. Neradome sprendimo, į ką kreiptis ir kaip pakeisti gyvenimą. Klausimas lieka neišspręstas. Baal Sulamas baigia taip:

Tačiau pasaulį vis dar valdo nekintami dėsniai. Ir šis didžiulis ir baisus atotrūkis ne tik nemažėja, bet, priešingai, virsta siaubinga bedugne be išeities ir vilties išsigelbėti. Ir žvelgdamas į visus aukščiau aprašytus nesėkmingus bandymus, kuriuos atliko žmonija per keletą tūkstantmečių iki šių laikų, aš klausiu: gal nėra prasmės prašyti Kūrėją ištaisyti šį atotrūkį, nes šis pagrindinis ištaisymas yra mūsų rankose?

Žmogus, palaipsniui vystydamasis, pradeda suprasti, kad problema - ne Kūrėjas ir ne surasti stebuklingi būdai, kažkas antgamtiškas - to nėra ir nebus. Juk „Įstatymas nustatytas ir te nebūna pažeistas“ ir nėra nieko kito, be tų dėsnių, neverta ieškoti stebuklų, kažkokių nenatūralių reiškinių. Turime ieškoti tikslių ir aiškių dėsnių, žinoti ir suprasti juos.

Kabalos mokslui šie dėsniai jau žinomi, jie teisingai ir puikiai veikia ir tinka naudoti. Ir jei teisingai panaudosime visą šį mokslą, neabejotinai prieisime prie to, kad, viena vertus, suprasime, kaip žiūrėti į Aukštesniąsias jėgas, o antra vertus, pakeisime ir pagerinsime savo gyvenimą taip, kad pasieksime amžinybės, tobulybės, gėrio ir malonumo lygį.

Ir pristatęs mums keletą metodų, Baal Sulamas kalba apie pareigą atsargiai elgtis su gamtos dėsniais.

Pareiga atsargiai elgtis su gamtos dėsniais

Juk mes, norime to ar ne, vis tiek kenčiame.

Mums suprantama, jog žmogus turi gyventi visuomenėje net dėl paprasčiausios priežasties - be visuomenės jis negali aprūpinti savo egzistavimo.

Ir tą patvirtina realūs įvykiai. Jeigu, pavyzdžiui, koks nors atsiskyrėlis pasitraukia iš visuomenės ir gyvena pilną vargų ir kančių gyvenimą, jis neturi jokios teisės pykti ant savo likimo ir Aukštesniojo valdymo dėl to, kad neturi galimybės patenkinti savo poreikių. Ir jeigu jis vis tik tai daro, t. y. pyksta ir keikia savo karčią dalią, - tik parodo savąjį kvailumą. Juk jei Aukštesnysis valdymas jam parengė patogią ir pageidautiną vietą, jo bėgimas negali būti pateisintas. Ir tokio žmogaus neverta gailėtis, nes jis veikia prieš kūrinio prigimtį...

Iš esmės, Baal Sulamas aiškina labai paprastai. Mes gyvename visuomenėje. Ir apie tą, kuris bėga nuo jos, apskritai nėra ko kalbėti: jis pasmerktas mirčiai arba sunkiausioms kančioms. Juk normalus žmogus, kuris nori gyventi, nenutolsta nuo visuomenės, žinodamas, jog ji - parama tada, kai jis silpnas, serga, nieko nebesugeba. Visuomenė padeda jam ir jis remia visuomenę.

Mūsų nuolatinis santykis net su supančiu mažu pasauliu, nekalbant apie visą Visatą, - atiduoti ir gauti. Kadangi kiekvienas, gyvendamas savo aplinkoje, atiduoda ir gauna, matyt, problema ta, kad šie veiksmai (iš viso jų tiktai du) neteisingai atliekami.

Ir jeigu mes teisingai tai sutvarkysime, žinosime, kaip teisingai tai daryti, patirsime pasitenkinimą tiek gaudami, tiek atiduodami, nes suprasime, jog viską lemia teisinga tvarka, ir ji padės mums gerai gyventi.

Ir Baal Sulamas čia rašo, kad viskas, kas beatsitiktų - bloga ar gera, priklauso nuo atidavimo ir gavimo santykių su supančia tikrove.

Klausimas: Kitaip tariant, pagal visuotinį valdymą turi būti kažkoks mums visiškai nežinomas visuomenės dėsnis?

Mes jo nežinome. Ir todėl kenčiame.

Klausimas: Taigi koks tas dėsnis?

Šį dėsnį mes privalome atrasti patys. Straipsnio pradžioje mokėmės, kad augdamas žmogus pradeda jausti gamtos smūgius, nesuvokdamas, ko iš jo reikalaujama. Bet kodėl jis pradeda jausti smūgius, negavęs kokio nors paaiškinimo, vadovėlio, kur būtų tiksliai nurodyta, ką ir kaip teisingai daryti?

Šito žmogui neduodama, nes pirmiau jis turi įgauti norą. Jis turi užsinorėti sužinoti šį dėsnį! Todėl mes gyvename visuomenėje, kenčiame ir tūkstantmečiais vystomės iki būsenos, kai iš tikrųjų užsinorime tobulėti, pažinti šį atidavimo ir gavimo dėsnį.

Ir nesvarbu, kaip jį pavadinsime - gamta arba gamtos Valdytoju.

Šiuos dėsnius mes privalome žinoti. Nežinodami, koks teisingas atidavimo ir gavimo balansas, mes negalėsime susitvarkyti šiame pasaulyje, sutarti su juo.

Iš esmės medžiaga, iš kurios mes sudaryti, - noras gauti, taigi trokštame tik gauti, nieko neatiduodami. Jeigu elgiamės tik taip, mums blogai, nes mus baudžia gamta. Bet jei tiek, kiek galime, taip pat ir atiduodame, sušvelniname mus ištinkančius smūgius.

Kyla klausimas: kaip turime atiduoti, kad galėtume gauti, kad mums būtų gerai, kad išlaikytume atidavimo ir gavimo pusiausvyrą ir ilgainiui visiems būtų gerai? Kaip rasti šią formulę visuomenėje? Jeigu jos nerasime, vėl prieisime susinaikinimo pavojų. Ir todėl kiekvieną kartą žmonija persikūnija.

Kur tas gavimo ir atidavimo balansas, būtinas visais lygiais, skirtingoms tautoms, visai žmonijai, jau pavirtusiai mažu kaimu? Kaip sakoma, visi tarpusavyje susiję. Kur ta formulė, nustatanti, kiek atiduoti, kiek gauti, kad visiems būtų gerai?

Kadangi nežinome mus veikiančio visuotinio dėsnio ir jo nevykdome, mus užpuola kančios. Jeigu jį pažinsime, tai bent vertinsime savo veiksmus palygindami su tikrąja realybe, tikruoju dėsniu. Apie tai kalba Baal Sulamas. Todėl kita straipsnio dalis vadinasi

Kūrėjo darbo įrodymas patyrimu

Baal Sulamas duoda Rusijos ir įvairių komunistų pavyzdį, kurie neva norėjo atiduoti. Tačiau maža gaunant norėti atiduoti, būtina tai daryti teisingai. Jų atidavimas nebuvo noras tobulinti savo vidų ir pasiekti Aukštesniosios jėgos lygį, o tik siekis patenkinti gyvūniškus žmonių norus, suteikti jiems gyvūninio lygio gerovę. „Aš atiduodu visuomenei, ko dar iš manęs norite?“ „Žinai, atiduosiu visą savo atlyginimą...“ Nieko gero aplinkai tuo neduosi, o dar daugiau pakenksi.

Baal Sulamas sako, kad todėl Rusija iki šiol nuniokota ir nuskurdusi. Būtent dėl atidavimo jie suklydo. Jeigu būtų suklydę dėl gavimo, kaip visas pasaulis, liktų nugrimzdę į gavimą. Amerikiečiai irgi tokie - tai ne taip baisu... Kodėl rusų ekonominė, socialinė ir kitokia padėtis tokia baisi? Todėl, kad jie pažeidė būtent atidavimo, o ne gavimo dėsnį. Nes su atidavimo dėsniu reikia būti labai atsargiems.

Visi mūsų puikios sielos geradariai taip pat rėkia, kad gali mums sukurti taiką, laimingą gyvenimą, visuotinį gėrį... Tai labai pavojinga! Daug pavojingiau nei vagys ir žmogžudžiai. Todėl, kad neteisingai naudodami atidavimo dėsnį kartu sužadina daug didesnes ir skausmingesnes taisymo jėgas, veikiančias žmoniją. Mes tai matome iš patyrimo, kaip sako Baal Sulamas, ir todėl iki šių dienų tiek Rusija, tiek susikūrusios įvairios labdaringos organizacijos po kurio laiko griūna taip, kad neįmanoma jų atstatyti.

Taip vyksta todėl, kad žmogus turi atiduoti žmogui arba visuomenei tiktai su sąlyga, kad palaipsniui morališkai tobulėja, atitikdamas Aukštesniąją jėgą. Nes Aukštesnioji jėga - tai tikrasis atidavimas. Ir jei norime teisingai išvystyti atidavimo savybę, privalome imti pavyzdį iš Aukštesniosios jėgos, tapdami panašūs į ją. Tai vadinama pereiti iš įstatymo „mylėk artimą kaip patį save“ realizavimo į būseną „pamilk savo Kūrėją“.

Jeigu Rusijoje nebūtų pamiršę, kad galutinis tikslas - savybėmis prilygti Aukštesniajai jėgai, Kūrėjui, Gamtai arba, kaip sako Baal Sulamas, Dieviškumui - nesvarbu, kaip tai pavadinsi - bendrajam pasaulėdaros dėsniui, kuris yra atidavimas, jeigu žmogus būtų pakilęs iki šios jėgos lygio, tai būtų įžengta į tobulą ir amžiną gyvenimą, iš tikrųjų, būtų įsiviešpatavęs rojus Žemėje.

Bet kadangi neėmė šio tikslo kaip savo vystymosi pagrindo, o stengėsi atiduoti lyg ir iš visos širdies, iš gailestingumo, siekdami materialinės gerovės, tai pažeidė atidavimo dėsnį, už ką buvo nubausti milijardus kartų daugiau negu bet kuris grobikas ar žmogžudys, be jokio saiko siekiantis gauti. Apie tai rašo šiame straipsnyje Baal Sulamas.

Liko labai specifinė straipsnio dalis: „Viskas užstatyta ir spąstai paspęsti visam gyvenimui“. Baal Sulamas pateikia puikią analogiją.

Viskas duota už užstatą ir spąstai paspęsti visam gyvenimui. Krautuvė atidaryta ir krautuvininkas duoda skolon. Ir knyga atversta, ir ranka rašo. Ir kiekvienas, kuris panori imti skolon, tegul ateina ir ima. Bet kasdien grįžta mokesčių rinkėjai ir ima mokestį iš žmogaus, suvokia jis tai ar ne. Ir jie turi kuo remtis. Teisėjas vykdo teisingumą ir viskas paruošta vaišėms.

Matome, kad vienu sakiniu jis iš esmės perteikia visas mūsų tikrovės sąlygas. Viskas ne šiaip duodama, o įrašoma į kreditą ir spąstai paspęsti visam gyvenimui, viskas numatyta iš anksto ir nereikia ieškoti kažko kito. Tad kodėl turėtume stengtis, eikvoti jėgas, būti blogi ar geri?

Ir požiūris į gyvenimą panašus: viskas duota už užstatą ir spąstai paspęsti visam gyvenimui. Krautuvė atidaryta, t. y. elgiamasi tarytum su visais paprastai, bet krautuvininkas seka, t. y. egzistuoja kažkoks šeimininkas, kuris visus stebi ir visus kontroliuoja. Knyga atversta, t. y. šeimininkas veda apskaitą ir ranka rašo - niekas nedaroma šiaip, o tikriausiai atitinka pirkėjų elgesį su šeimininku.

Ir kiekvienas, kuris panori imti skolon, tegul ateina ir ima (t. y. jei žmogus nori, jis gali imti), bet kasdien grįžta mokesčių rinkėjai (parduotuvėje yra darbuotojai, kurie reikalauja apmokėti) ir ima mokestį iš žmogaus, suvokia jis tai ar ne. Tai jau ne visai aišku, bet kaip bebūtų, tenka mokėti. Būtent tai mes matome.

Ir jie turi kuo remtis (tikriausiai, pagal tai, kas užrašyta, jie reikalauja ir ima mokestį, jėga, geruoju arba bloguoju, bet gauna atlygį). Teisėjas vykdo teisingumą - turbūt, tai atitinka bendrą dėsnį, ir viskas paruošta vaišėms - tai jau visiškai nesuprantama, kas turima galvoje kalbant apie vaišes ir kas paruošta.

Kaip aiškina Baal Sulamas, šis sakinys aprašo visą tikrovę, Aukštesniąją jėgą, kuri mus valdo, veda per tūkstančius kartų į kažkokį tikslą.

Formos kitimo ciklai

Mes matome tiktai kūnus, kurie iš kartos į kartą keičia vienas kitą. Tačiau kūnų keitimosi procese sielos, sudarančios kūno esmę, neišnyksta, o palieka atspaudą ir pereina iš kūno į kūną, iš kartos į kartą.

Klausimas: Tikriausiai čia kalbama apie sielų persikūnijimą?

Tikrai taip. Galime matyti mūsų pasaulyje, kad niekas neatsiranda iš nieko, kaip žinome iš energijos tvermės dėsnio, niekas neatsiranda ir neišnyksta. Tas pats dėsnis galioja visuose lygmenyse: negyvajame, augmenijos, gyvūnijos ir žmogaus. Galime bet kokią medžiagą paversti dujomis, o atšaldę skysčiu arba kietąja medžiaga.

Galime stebėti ar net sukelti formų pasikeitimą, bet niekada neįstengiame pasiekti, kad kokia nors forma, medžiaga išnyktų, nepavirtusi į kitą formą. Šis tvermės dėsnis galioja ir kūnams, ir sieloms. Tuo remiasi visas mokslas apie sielų persikūnijimą. Tai studijuojame viename iš aštuonių Ari knygų tomų (knyga apie sielų grįžimo ciklus) ir kitose kabalistų parašytose knygose apie sielų persikūnijimą.

Tai iš esmės viena iš mūsų studijuojamų kabalos mokslo dalių. Bet nereikia suprasti, kad aš išsivaduoju iš visų šio pasaulio problemų ir tarsi tampu visiškai nuo jų nepriklausomas. Kiekvieno mūsų egzistavimas ir vystymasis - amžinas procesas, kuriame kiekvienas nueina savo asmeninį kelią. Šiuos etapus tiek mūsų, tiek kitoje tikrovėje, kurią vadiname dvasine (kitos dimensijos tikrovėje), gyvename pereidami iš vienos formos į kitą. Baal Sulamas tai vadina formos pasikeitimo ciklais.

Mes iš esmės nesikeičiame. Dabar jaučiuosi kaip šio pasaulio žmogus - tam tikroje aplinkoje, tam tikrame man pažįstamame pasaulyje, bet yra ir kitos mūsų egzistavimo formos. Tačiau kabalos mokslas neišskiria kurios nors formos, jis aprėpia visą žmonijos vystymosi kelią apskritai, nuo jos sukūrimo pradžios iki galutinio egzistavimo tikslo.

Kabala aiškina žmogui, kaip jis nuolat, nuo įsikūnijimo iki kito, vėl ir vėl pereidamas į materialius kūnus arba būdamas už šio pasaulio, artėja prie iš anksto numatyto tikslo. Kiekvienas mūsų jau turi galutinę formą. Ir be to, slaptoji kabalos mokslo dalis apie sielų persikūnijimą aiškina kiekvienam, kokį pavidalą jis turi įgyti kiekvienoje būsenoje.

Jei aš turiu kažkokį pradinį tašką, kuris turi išsivystyti į tam tikrą galutinę formą, tai ir jo vystymosi kelias nulemtas, aš privalau pereiti visus etapus ir numatytus vystymosi pasikeitimus. Tik būdai, kaip nueiti šį kelią, yra skirtingi.

Tai nereiškia, kad persikūnijimai mums turi išpranašauti ateitį. Jei aš iš anksto žinau, tarsi suprantu, jog visi etapai numatyti, jog taip ir turi būti, nes turiu dvasinį geną, kuris privalo išsivystyti iki savo galutinės formos, tai suprantu, kad visus etapus būtina pereiti.

Antraip, kodėl studijuotume kabalos mokslą, „Šaar ha Gilgulim“ („Persikūnijimų vartai“) ir kitas panašias knygas, kuriose kalbama apie mūsų vystymosi formas? Todėl, kad vystymosi etapuose kiekvieną dieną, gyvenimas po gyvenimo, įsikūnijimas po įsikūnijimo galime visiškai skirtingai pajusti šią raidą - pradėdami labai gera forma, baigdami pačia blogiausia.

Dėl to mums ir duotas kabalos mokslas. Iš tikrųjų, jei viskas nuspręsta, iš anksto žinoma ir aš nesirenku jokių sąlygų ir formų, net galutinė forma žinoma, ir dar daugiau - aš jau esu galutinės formos, Ištaisymo pabaigoje, tai kas lieka daryti man?

Vadinasi, turiu įsisąmoninti savo vystymąsi, dalyvauti jame jį suprasdamas, nes taip dalyvauju kuriant Aukštesniosios jėgos vaizdą. Ir užuot laukęs kitos savo formos, kol mane gyvenimas įpareigos atsidurti tam tikrame vystymosi etape, turiu pats jį atrasti, panorėti jo siekti ir pasiekti.

Būtent dėl to, kad žinau vystymosi dėsnį, kad noriu jį naudoti - pagreitinu savo vystymąsi. Aš to noriu ir su malonumu tai darau. Neabejotinai žmogus gali būti laimingas nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą išgirdo apie tokią galimybę, iki viso proceso pabaigos. Taigi matome, kad kabalos mokslas pagerina žmogaus gyvenimą, nes padeda teisingai žiūrėti į savo vystymąsi.

Klausimas: Ar tai padės man suprasti buvusius mano sielos persikūnijimus?

Taip, bet tai antraeiliai dalykai. Ar man rūpi ankstesni gyvenimo ciklai, jei kažkas laukia ateityje? Mokymosi procese mes beveik neatsigręžiame į praeitį, nebent, kad suprastume savo prigimtį ir bendrą dėsnį, kuris mus veikia.

Svarbiausia - kitas etapas, t. y. kita pakopa, būsena ir kaip ją geriausiai, maloniausiai, tinkamiausiu būdu pasiekti. Ir tada kiekvieną dieną žmogus džiaugiasi gyvenimu, savo raida.

O dabar, kaip sako Baal Sulamas, vystomės veikiami preso, kai bendras gamtos dėsnis mus spaudžia, per visus persikūnijimus perkeldamas iš pradinio taško į galutinę būseną. Ir jei nenorime pažinti šio bendro dėsnio, savu noru vystytis, jis verčia mus keisti būsenas ir kiekvieną kartą pereiti į kitą būseną, kad pabėgtume nuo ankstesnės. Taip dusdami ir gyvename.

Klausimas: Panašiai kaip vaikas, verčiamas gamtos augti, negali likti vaiku?

Taip. Ir tai nemalonus kelias. Kad jau dabar užtikrintume sau gerą gyvenimą, raidos, kūrimo pojūtį, kad jaustume, jog jau dabar esame dvasinėje, aukštesnėje dimensijoje, amžinybėje ir valdome savo likimą, mums reikia išmokti tai daryti, t. y. įsisavinti dėsnį, kuris valdo visą pasaulėdarą, kad pakiltume virš jos ir ją valdytume.

Klausimas: Jūs iš dalies atsakėte į klausimą, kurį mums užduoda:„Iki kada žmogus turi grįžti į šį pasaulį?“

Iki įgys savo galutinę formą, juk forma, kurią turiu pasiekti, jau egzistuoja.

Turimas galvoje mano požiūris į savąją raidą. Kad aš ją nulemčiau, kad ištirčiau visą pasaulį, pažinčiau jį ir valdyčiau. Kad tapčiau Žmogumi, t. y. pakilčiau virš prigimties. Jei tai pasiekiu, daugiau nebeturiu grįžti į šį pasaulį, vadinasi, pasiekiu galutinį tikslą.

Viskas užstatyta - reiškia, kad yra dėsnis. Visa kūrinija yra viename apskritime - pavadinsime jį Begalybe. Ir egzistuoja dėsnis, kuris iš esmės veikia visą tikrovę, kad ji pasiektų tam tikrą būseną. Šis dėsnis nesikeičia, kaip ir visi gamtos dėsniai. Galime verkti, juoktis, galime įsivaizduoti, kad vykdome arba ne, bet vykdyti mes priversti. Šis bendras dėsnis jungia visus tiek Aukštesniojo, tiek mūsų pasaulio dėsnius.

Išvengti dėsnio neturime galimybės. Ir fizikai žino, kad mūsų pasaulyje nėra nieko, kas gali atsiskirti ir egzistuoti nepriklausomai, laisvai. Nėra tokios sąvokos - laisvas. Tik mums atrodo, kad renkamės, kad kažką galime daryti vienaip arba kitaip. Iš tikrųjų taip nėra.

Taip manome todėl, kad neturime informacijos, neteisingai suprantame dėsnius. Panašiai kaip kūdikiui atrodo, kad jis viską gali padaryti, bet jo veiksmai išplaukia iš vidinės prigimties ir išorės dėsnių. Taip ir mes informacijos apie supančią tikrovę stoką jaučiame kaip laisvę.

Šimtu procentų nežinodami supančio pasaulio dėsnių, tiktai kenčiame. Laisvė atsiras tada, kai visus dėsnius pažinsime šimtu procentų ir šimtu procentų galėsime juos valdyti. Tada tapsime laisvi. O už tai, kad nežinodami dėsnių vis vien esame jų veikiami, mums tenka labai brangiai sumokėti.

Tai reiškia, kad viskas užstatyta, kad Aukštesnioji jėga valdo visą pasaulėdarą, neatsižvelgdama į mūsų norus. Tik žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija tikrai pasieks užduotą tikslą, bet iki tol viskas užstatyta.

Veikiant visiems šiems dėsniams, pasirinkimo laisvė yra tik vienu aspektu - turime juos įsisavinti ir vykdyti, o įsisavinti galima tik studijuojant kabalą, nes kalbama apie bendrą pasaulėdaros dėsnį. Dėsnis, kurį turime ištirti, - Kūrėjo suvokimo dėsnis.

Jei žmogus studijuoja kabalos mokslą, mokymosi metu jis palaipsniui pradeda susipažinti su sistema. Tiesiog iš rūko atsiranda pojūtis: ryškėja sistema ir jis ima matyti, kaip ji veikia.

Paprastai žmogus taip ir mokosi. Tarkime, jis tapo vyriausybės nariu. Jis nežino, kas yra vyriausybė. Bet palaipsniui, darbo eigoje sužino, kad dirbama taip, kad tai susiję su tuo, ir susipažįsta su sistema. Toji sistema nėra kažkokioje vietoje, bet žmogus, įsijungdamas į ją, su ja susipažįsta.

Tas pats vyksta su žmogumi, kuris studijuoja kabalos mokslą. Jis irgi tarsi yra studijuojamos medžiagos viduje, ir palaipsniui sistema, kurią jis studijuoja, palieka žymę jame. Taigi iš pradžių jis tiktai su ja susipažįsta, o paskui, įsisavinęs, pradeda artėti prie būsenos, kai gali ja naudotis tiek, kad pats gali valdyti supantį pasaulį.

Kitaip tariant, tik pažinęs bendrą pasaulėdaros dėsnį, žmogus iš tikrųjų tampa padėties šeimininku, tampa laisvu. Tik tada jis tampa laisvu! O bendras pasaulėdaros dėsnis iš esmės mus ir veda prie to, kad jį suvoktume ir valdytume.

Baal Sulamas aiškina, kad iš esmės visos kančios, kurias patiriame mūsų pasaulyje, kyla todėl, kad kiekviena akimirka mums duota priartėti prie tikrosios realybės ir ją pažinti, o mes bėgame nuo to, nenorime su tuo sutikti.

„Krautuvė atidaryta“ reiškia, kad nepaisant to, jog pasaulis mums atrodo kaip atidaryta krautuvė be šeimininkų, kur bet koks praeivis gali nemokamai, nesižvalgydamas paimti prekę ir viską, ko širdis trokšta, tačiau „krautuvininkas duoda skolon“. Nors nematai jokio šeimininko, žinok, kad šeimininkas yra, o neprašo užmokėti todėl, kad duoda kreditan.

Kitaip tariant, norime to ar ne, yra dėsnis, ir mes privalome egzistuoti jo veikiami. Tas dėsnis reikalauja iš mūsų kažkokio atlygio. Arba turime dėti pastangas ir įvykdyti tai, ko iš mūsų reikalaujama, arba jei pažinsime šį dėsnį, galėsime teisingai jį panaudoti.

Galbūt, žmonės manimi nepatikės, bet nuo tos akimirkos, kai pažįstame šį dėsnį, gyvenimas tampa lengvas. Žmogus mato, kaip viskas aplink jį savaime susitvarko, kad ką nors pasiektų, jis neturi dėti pastangų. Jam viskas prieinama, jis viską tvarko, tarsi užmokestis, kurį turi sumokėti už skolą šioje krautuvėje, yra tas, jog jis žino, kas yra krautuvės Šeimininkas ir ko Šeimininkas iš jo reikalauja. Taigi žmogus sumoka šeimininkui, sutikęs vykdyti tą dėsnį. Štai tada jis laisvai gali imti iš krautuvės viską, ko panorės.

Iš esmės kabalos mokslo studijavimas naudingas todėl, kad padeda pasiekti būseną, kai gyvensime laisvai ir patogiai.

Dvasiniame pasaulyje nėra laiko, viskas egzistuoja absoliučioje ramybėje. Kodėl nėra judėjimo ir laiko? Todėl, kad ten nieko netrūksta. Žmogus tuoj pat ima gauti viską, kas yra toje krautuvėje, t. y. visoje supančioje aplinkoje. Jį užpildo kaskart vis didėjantis malonumas.

O nėra judėjimo - reiškia, jog žmogui, kad kažką pasiektų, nereikia daryti jokių judesių. Vos iškilus norui, tai ko norima, pajuntama tą pačią akimirką.

Žmogus nejaučia laiko. Juk kas yra laikas? Laiku visada vadinamas dviejų būsenų (noro atsiradimo ir jo išpildymo) skirtumas. Taip jaučiame laiką. Dvasiniame pasaulyje to nėra. Vos pajutęs kažko norįs, žmogus iškart pasijunta pripildytas.

Kitaip tariant, bendro pasaulėdaros dėsnio žinojimas ne tik duoda žmogui supratimą, kaip reikia dirbti, bet visiškai išvaduoja iš pačios sąvokos „darbas“.

Klausimas: Baal Sulamas sako, jog dėsnis mums leidžia mėgautis duodamas skolon. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad kol kas galime gauti, bet paskui turėsime sumokėti. Čia pagrindinis skirtumas, tai svarbiausia. Jeigu ateinu į parduotuvę ir sakau šeimininkui: „Žinau, kiek tai kainuoja, įrašyk man į skolą, aš grąžinsiu“, imu kažkokį daiktą, o vėliau ateinu, sumoku ir neturiu jokių problemų.

Kitas dalykas, jeigu kažką imu iš parduotuvės nežinodamas, jog reikia mokėti, atvirkščiai, matau, kad viskas atvira, ir nežinau dėsnio, kuris pareikalaus iš manęs atlikti tam tikrą veiksmą, kad ką nors gaučiau iš supančios tikrovės. Taip ir žmogus šiame pasaulyje nežino, kad už viską jam teks mokėti.

Kodėl mes visi kenčiame? Pažvelkite, kaip kenčia visas pasaulis. Žmonija nežino, kaip sąveikauti su šituo bendru pasaulėdaros dėsniu. Tik tiek. Nežino, kaip su juo sąveikauti net mūsų pasaulyje, šiame mažame taške, visų koncentrinių sferų (dvasinių pasaulių) viduryje, ką jau bekalbėti apie visą pasaulėdarą. O visoje pasaulėdaroje iš žmonijos reikalaujama žymiai daugiau ir mes turėsime tą būseną pasiekti.

Todėl žmonijai vystantis, kai iš centrinio taško judame prie išorinių sferų, kančios didėja. Matome, jog kiekvienais metais žmonija vis labiau kenčia. Nesvarbu, kas teisus, o kas neteisus, kuri tauta geresnė, o kuri blogesnė. Visa tai nesvarbu. Kenčiame visi. Ir kenčiame todėl, kad nežinome, kaip turime atsiskaityti su Šeimininku. Šeimininkas - tas pats bendras dėsnis.

Baal Sulamas sako, kad krautuvė atidaryta ir krautuvininkas duoda skolon. Ir knyga atversta, ir ranka rašo. Ir viskas duota už užstatą. Kitaip tariant, tu turi galimybę gauti. Jeigu žmogus žino, kaip gauti, iš anksto žino šį dėsnį, jam nereikia atsiskaityti, jo niekas neverčia. Verčianti vystymosi jėga nestumia jo. Toks žmogus nepatiria kančių. Jis komfortiškai jaučiasi bet kur ir gyvenimas jam atrodo puikus, nes jis visad žino, kaip gali gauti ir kaip turi atiduoti. Jis puikiai sąveikauja su tuo vystymosi dėsniu. Jo niekad neužklumpa nelaimės, neužgriūna problemos.

Kabalos mokslas iš tikrųjų kiekvienam žmogui duoda galimybę taip egzistuoti. Kada jis turi atsiverti? Būtent tada, kai žmonija patirs tokias kančias, kurios parodys, kad ji nežino, kaip toliau egzistuoti. Dabar visas pasaulis yra tokios būsenos.

Klausimas: Ką reiškia: egzistuoti išorinėse sferose, kurios yra aplink mūsų pasaulį?

Tarkim, esu šio pasaulio viduje, koncentrinių sferų pačiame centre.

Šį pasaulį veikia įvairūs dėsniai. Jeigu aš žinau, kokie veikia dėsniai, pavyzdžiui, traukos, elektros, galiu juos panaudoti. Ką reiškia: panaudoti dėsnius? Žinau traukos dėsnio esmę. Jis riboja mane tam tikra prasme, tačiau aš ne tik suprantu tuos apribojimus, bet ir žinau, kaip sukurti skirtingus prietaisus arba mechanizmus, kad tam dėsniui veikiant man būtų malonu.

Problema iškyla, jei nesuprantame bendro dėsnio, kuris mus veikia, nežinome, kaip sukurti sistemas, kurios mums padės juo mėgautis. Tada šis dėsnis vis stipriau mus spaudžia, patiriame vis didesnes kančias, tačiau nesugebame iš jų išsivaduoti. Kitaip tariant, kentėsime tol, kol nesuprasime to bendro pasaulėdaros dėsnio taip pat gerai, kaip suprantame gamtos dėsnius.

Kodėl mūsų pasaulio mokslai duoda mums tiek naudos? Todėl, kad padeda sąveikauti su šiuo pasauliu. Taigi, jeigu, kabalos mokslui padedant, suvoksime bendrą visos pasaulėdaros dėsnį, tai žinosime, ką daryti, kad teisingai sąveikautume su visu pasauliu. Bet šiuo atveju išsivaduojame iš visų nelaimių, nes kabalos mokslas aiškina bendrą visos pasaulėdaros dėsnį. Kabalos mokslas rodo, jog visi gamtos mokslų dėsniai, kuriuos studijuojame, yra to bendro dėsnio atskiros sudedamosios dalys.

Klausimas: Ar galime išvengti nemalonumų, jei vystomės greičiau nei jėga, apie kurią kalbėjote, mus verčia?

Be problemų. Neturi būti jokių nemalonumų, nieko blogo. Toliau šitame straipsnyje Baal Sulamas aiškina, jog visi nemalonumai mums siunčiami tik todėl, kad suvoktume, jog neatitinkame bendro dėsnio, t. y. Šeimininko, ir kaip su juo teisingai sąveikauti.

Ir jei paklausi: „Iš kur žinoma mano sąskaita?“, atsakymas yra: „Knyga atversta ir ranka rašo“. Kitaip tariant, yra bendra knyga, kurioje įrašomas kiekvienas veiksmas, be išimčių. Prasmė ta, kad Kūrėjas žmonijos prigimčiai davė vystymosi dėsnį, kuris visada mus stumia į priekį.

Norime ar ne, žmonija tobulėja. Jau sakėme, kad visa mūsų esmė - noras gauti ir tai - mūsų prigimtis. Noras gauti nuolat vystosi, didėja. Ir kartu mus vis stipriau spaudžia vystymosi dėsnis.

Matome, kad gyvūnai nekenčia taip kaip žmonės. Pažvelkite, kaip paskutinius dešimtis arba šimtus metų kentėjo žmogus. Žinodami, tarkime, šimto dvidešimt metų žmonijos istoriją, matome, kokias kančias patyrė žmonija ir kaip mažai palyginti su tuo kentėjo gyvūnai. Jie gyveno įprastai.

Prieš 200-300 metų žmonija žymiai mažiau kentėjo nei per pastaruosius šimtą metų, tačiau visos šios kančios - niekis palyginti su tuo, kas, neduok Dieve, gali laukti mūsų ateityje. Kančios didėja sulig žmonijos išsivystymo pakopa, nes mes jaučiame visuotinio vystymosi dėsnio neigiamą pusę. Štai ką Baal Sulamas sako apie vystymosi dėsnį.

Ir pasakyta: „Kiekvienas, kuris panori imti skolon, tegul ateina ir ima“. Kiekvienas, kuris tiki, jog pasaulis - ne atvira, neprižiūrima krautuvė be šeimininko, o joje yra šeimininkas krautuvininkas, reikalaujantis iš kiekvieno, kuris ima, sumokėti kainą, atitinkančią paimtą iš krautuvės prekę. Tai reiškia, kad jis turi stengtis dirbti Kūrėjo darbą, kol naudojasi šia krautuve, ir atlikti jį taip, kad kūrimo tikslas būtų garantuotai pasiektas.

Tai reiškia, kad egzistuoja kūrimo tikslas, ir mes privalome gyventi šiame pasaulyje. Bet jeigu viską gauname iš šio gyvenimo, nekreipdami dėmesio į tikslą, nejudame ta kryptimi, kuri veda į šį tikslą.

Klausimas: Kokia kūrimo tikslo esmė?

Kūrimo tikslas - pasiekti, kad savybėmis atitiktume visuotinį dėsnį, kuris veikia visą supančią tikrovę, kad studijuotume tą dėsnį ir studijuodami imtume jį vykdyti.

Klausimas: Vadinasi, nepakanka studijuoti?

Ne, studijuoti - pakanka. Studijuodamas palaipsniui įgyji šio dėsnio prigimtį. Pavyzdžiui, kai studijuoji matematiką, nereikia tapti panašiu į trikampį arba apskritimą. Tačiau kai studijuoji kabalą, nori nenori medžiaga, kurią studijuoji, ima tave veikti, tam tikros jėgos spinduliavimas tave tobulina, taiso.

Ši jėga - „šviesa, grąžinanti į Šaltinį“. Atsklinda šviesa ir keičia, taiso žmogų. Kodėl? Pradedame jausti dėsnį ir dėl to, kad nuolat jį studijuojame, jis tarsi ima mums šviesti, o tai mus keičia. Ir tada nemąstydami, be jokių išskaičiavimų, pakylame virš nelaimių ir pereiname į geresnį egzistavimą, taiką ir ramybę.

Problemos, kurios nedavė ramybės ankščiau, jau nebejaudina, nes dėsnis, į kurį stengiamės tapti panašūs, veikia taip, kad mes norom nenorom pradedame, kaip čia pasakyta, paisyti krautuvės šeimininko. Net neturime skaičiuoti, kad paėmėme iš ten 10 gramų ir dar, ir dar ir turime tai grąžinti. Neturime galvoti kaip elgtis. Negalime taip skaičiuoti, tai jau yra mumyse.

Panašiai, kaip automatiškai žinome kaip vaikščioti, kaip elgtis šiame pasaulyje, kad nepakenktume sau, taip pat natūraliai pradedame laikytis šio bendro dėsnio, kuris vadinasi Šeimininko sąlygomis. Mūsų santykiai taps teisingi ir tada viską galėsime imti iš krautuvės. Ir žinosime, kaip tai padaryti, kad nesijaustume skolingi, tiesiog vykdysime dėsnį.

Kabalos mokslas suteikia žmogui galimybę gyventi gerai, amžinai, ramiai, nejaučiant, jog dėl to reikėtų dirbti, apsisunkinti. Žinodami šį dėsnį galime išsitaisyti ir pradėti jį atitikti.

Tarkime, dėsnis teigia: „Vogti draudžiama“. Bet studijuodami kabalą, studijuodami tą dėsnį, mes tiesiog tampame tokie, kad nenorime vogti. Jau nebereikia dėti pastangų, gyvenimas neatrodo kartus dėl to, kad dėsnis mus kažkuo riboja, o kadangi jis mus taiso, jaučiamės laisvi.

Mūsų prigimtis tampa panaši į jo prigimtį ir todėl jaučiamės laisvi. Panašiai kaip jaučiamės laisvi savo namuose. Kodėl? Ten viskas sava, žinome, kaip elgtis, viskas pažįstama. Taip pat ir čia - labai paprasta ir natūralu. O studijuodami, bet dar į jį neįsigilinę, nerimaujame.

Įsivaizduoju, kad klausydamiesi, ką mes skaitome, daugelis mano, jog čia apstu moralės ir ribojimų. Ne! Galiausiai mes niekuo neturime savęs riboti. Kad gana griežtai aiškinama, kaip mus veikia dėsnis, tiesa, bet kada studijuojame kabalos mokslą, jis mus taiso taip, kad vėliau neturime dėti pastangų.

Klausimas: Ką reiškia taiso? Ankščiau sakėte, jog nekalbama apie moralę. Taigi kaip suprasti „mus taiso“?

„Moraliai“ - reiškia, žinau įstatymą, žinau, kaip jo saugotis ir taip apsiginu, užsisklendžiu. O čia ne užsisklendžiu, o pildau savo norą, pats suinteresuotas vykdyti dėsnį. Tampu kaip jis ir todėl manyje ir tame dėsnyje nėra jokių prieštaringų aspektų. Atvirkščiai, pats stengiuosi vykdyti šį bendrą pasaulėdaros dėsnį ir netgi jei jis neegzistuotų, šie veiksmai man malonūs tiek, kad trokštu jį vykdyti - tai ir vadinama būti laisvu.

Klausimas: Vadinasi, jį vykdau ne todėl, kad drausminamas?

Ne, aš jau toks esu - panašu į būseną, kada man gerai, nes aš taip išauklėtas. Turime pakilti į tokį lygį - pakilti į žmogaus lygį.

Dar prieš ištiesdamas ranką kažką paimti toje krautuvėje (pasaulyje) toks žmogus laikomas „norintis pasiskolinti“, juk jis ima skolon, kad užmokėtų nustatytą kainą. Ir tai reiškia, jog jis įsipareigoja dirbti ir pasiekti Kūrėjo tikslą per tą laiką, kol naudojasi krautuve, ir garantuoja, kad atkakliai siekdamas trokštamo tikslo sumokės skolą.

Kitaip tariant, jeigu nuo šios akimirkos pradedame studijuoti, kaip atitikti mus veikiantį dėsnį, tapti panašiais į Aukštesnįjį valdymą, kurį norime pažinti ir suvokti (juk nuo to priklauso mūsų gyvenimas), su mumis atsiskaitoma jau kitaip.

Apie tai ir kalbama: jeigu tik norime sumokėti, to pakanka, kad į mus kitaip žiūrėtų. Šis vystymosi presas iškart nustoja spausti - mokykitės be spaudimo! Jeigu tik norime sužinoti šį dėsnį - jau turime geras sąlygas ir gyvenimas tampa kitoks.

Mes neatsiduriame tokioje padėtyje, kada iš pradžių 20 metų turime studijuoti ir tik paskui, pažinę dėsnį (juk užtruksime kol jį įsisavinsime), jį priimsime, tapsime į jį panašūs. Kad išvengtume nelaimių, pakanka būti pradiniame etape, dar nepradėjus juo naudotis.

Žmonės yra dviejų tipų. Pirmasis tipas - manantys, kad „krautuvė atidaryta“, ir žiūrintys į šį pasaulį kaip į atvirą parduotuvę. Apie juos pasakyta: „Knyga atversta ir ranka rašo“. Antrasis žmonių tipas vadinamas „norintys pasiskolinti“. Tie žmonės skaitosi su šeimininku ir ką nors ima krautuvėje ne šiaip sau, o skolon, žadėdami užmokėti šeimininkui nustatytą kainą, kartu nusipelnydami pasiekti Kūrimo tikslą.

Kalbama apie tą, kuris studijuoja šį dėsnį ir nori jį vykdyti, trokšdamas suvokti esmę. Paprastas dalykas: yra pasaulis, kuriame egzistuoja mūsų siela. Turime žinoti, kokiomis sąlygomis ji gali egzistuoti. Yra kūnas ar nėra - nesvarbu. Keičiame kūną persikūnydami, tik kyla klausimas: kas vyksta su siela, nes būtent ji yra žmogaus „Aš“.

Galime pakeisti visas mūsų kūno dalis, netrukus galėsime keisti visus organus. Tačiau dėsniai, kurie valdo sielą, - ir yra bendras dėsnis, studijuojamas kabalos moksle, ir jei jį žinosime, per visus perkūnijimus nueisime visą peripetijų kelią paprastai ir lengvai - nepatirdami jokių sunkumų, priešingai, mūsų gyvenimas, amžinas egzistavimas, nesvarbu kokiomis sąlygomis, iškils priešais mus kaip nuostabus procesas.

Šiandien nežinome, ką reiškia gerai gyventi, todėl jei truputį mažiau kenčiame - jau gerai. Nežinome, ką reiškia būti geros, o ne blogos būsenos. Nežinome todėl, kad mūsų pasaulyje to neduota. Kaip būti ne įvairių dėsnių ir visokių dalykų ribojamam, o virš jų, visiškai laisvu? To nėra! Net neįsivaizduojame, kad mūsų tikrovė labai ribota.

Todėl žmogus, kuris studijuodamas įsisąmonino būtinybę atitikti visuotinį pasaulėdaros dėsnį, labai skiriasi nuo to, kuris nestudijuodamas suvokia tą būtinybę.

Apie tai sako Baal Sulamas: „Kasdien grįžta mokesčių rinkėjai ir mokestis imamas iš žmogaus“.

Taigi norime mes ar ne, šis bendras dėsnis reikalauja, kad jį vykdytume. Jei nežinau, kaip jį vykdyti, tarkime, esu vagis, nežinantis, jog vogti negalima. Vagiu nuolat, bet gaudamas smūgį po smūgio kiekvieną kartą nesuprantu, kodėl jie mane užgriūna. Šitai - nesiklosto, tai - negerai, tai - sudėtinga, aš sergu, mane baudžia, atstumia, rėkia ant manęs… Kodėl?! Visas pasaulis kariauja su manimi. Aš nežinau kodėl. Net neįtariu, kad vogti uždrausta, ir visą laiką tai darau kaip vaikas, nežinantis, kas leidžiama, o ko negalima.

Ir ką sako Baal Sulamas? „Kasdien grįžta mokesčių rinkėjai (t. y. ateina pas žmogų kiekvieną dieną) ir mokestis imamas iš žmogaus (kaip jis rašo?) - suvokia jis tai ar ne“. Kitaip tariant, tai nesvarbu. Jeigu žmogus tai supranta, jis žino, kiek imti ir kaip, kad nueitų geriausia, teisingiausia kryptimi.

Taip elgdamasis nejaučiu jokių apribojimų. Panašiai kaip žinodamas šio pasaulio dėsnius moku susitvarkyti, veikdamas pagal juos, ir nejaučiu, kad esu kažkuo ribojamas, netgi priešingai, pasinaudoju jais.

Prieiname paprasta išvadą: būtina pažinti bendrą pasaulėdaros dėsnį. Jis vadinamas Kūrėju, Aukštesniąja jėga, kuri mus stebi, valdo. Jeigu ją pažinsime, neturėsime jokių problemų.

Ir netgi jeigu dar nepažinome šio bendro dėsnio, o tik pradedame jį studijuoti, pažinti, norėdami jį suvokti, iškart keičiame santykį su juo. Tampame išrinktieji, mylimi, pasikeičia požiūris į mus. Liaujamės kentėję ir imame iš anksto jausti gyvenimą, kuris virš materijos, virš visų ribojimų.

Klausimas: Dėsnis, pagal kurį mane pritraukia Žemė, vadinamas traukos jėga. Kaip vadinamas dėsnis, apie kurį Jūs kalbate?

Formų tapatumo dėsnis. Su kuo tapatu? Su visuotiniu pasaulėdaros dėsniu. Ir mes visą laiką to norime. Ko siekiame visą gyvenimą? Norime žinoti, kaip susitvarkyti, kaip sutarti su viskuo, kas aplink, žinoti visus aplinkos dėsnius, t. y. juos atitikti, išlaikyti su jais pusiausvyrą. Jeigu žinotume, kaip išlaikyti pusiausvyrą su visapusišku dėsniu, apimančiu absoliučiai viską, susitvarkytume.

„Mokymo apie dešimt sfirot“ pirmojoje dalyje, kuri vadinasi „Vidinė žiūra“ Baal Sulamas rašo, kuo skiriasi teisuoliai ir nusidėjėliai.

Pasakyta: „Nusidėjėliai dvigubai pralošia, o teisuoliai paveldi du kartus daugiau“. Arba dvigubai pralošia, arba dvigubai išlošia. Tai priklauso vien nuo santykio su bendru dėsniu: norime jį pažinti ar ne. Kas nenori jo pažinti - dvigubai pralošia, nuolat kentėdamas ir patirdamas smūgius, kurie galiausiai vis vien priverčia pažinti šį dėsnį, nes kitaip negalės egzistuoti. O kas nori pažinti gamtos dėsnį, bet kokį - netgi veikiantį šiame pasaulyje, juo labiau visuotinį dėsnį, apie kurį kalba kabala, dvigubai išlošia. Todėl, kad jau dabar, netgi prieš jį pažindamas ir vykdydamas, tiktai norėdamas pradėti vykdyti, nedelsdamas pagerina savo gyvenimą.

Klausimas: Valdyti dėsnį, viešpataujantį pasaulėdaroje - ar neperdedate? Kaip mes, tokie maži, galime įvaldyti dėsnį?

Kabalos mokslas tai aiškina. Šis visuotinis dėsnis mus sukūrė, mes esame jame. Jis vadinamas Aukščiausiąja šviesa. Kitaip šis dėsnis vadinamas Kūrėju, kuriame mes esame. Šio dėsnio reikalavimas, jo ketinimas, tikslas, priežastis, dėl kurios Jis mus sukūrė, - pasiekti, kad mes savybėmis jam prilygtume.

Kitaip tariant, kad pagal jį pasikeistų mūsų prigimtis. Kad iš tikrųjų aprėptume visą jo veikimo sritį. Tada tarp mūsų ir to dėsnio nebus jokios įtampos, jokio skirtumo, pasijusime amžini ir tobuli.

Klausimas tik, kokiu būdu tobulėsime. Bet tobulėjimas garantuotas, kaip rašo Baal Sulamas: „mokestis imamas iš žmogaus, suvokia jis tai ar ne“.

Visgi aš noriu, kad mane suprastų teisingai. Mes neskaitome moralų, negėdijame, neperspėjame: „Žiūrėk, nenukrypk į religiją arba nedaryk kažkokių dalykų…“. Tiktai teigiame, kad kabalos mokslas, kaip ir visi pasaulio mokslai, mus moko, kaip teisingai, mūsų labui panaudoti gamtą. Nieko neverčiame, negąsdiname, niekur neįtraukiame. Norime paaiškinti, kam skirtas šitas mokslas.

 

Kūnas ir siela

Vedėjas: Labas vakaras, mieli žiūrovai. Džiugu su jumis vėl susitikti virtualioje pamokoje. Šios dienos tema - kūnas ir siela. Dabar visi kalba apie kūną ir sielą, lanko seminarus, kursus, festivalius ir dar daug ką. Sielos ir kūno ryšis domino žmonijos protus vos ne per visą vystymosi istoriją. Visi tarsi nujaučia, kad be kūno egzistuoja dar kažkas, ką vadiname siela.

Ir šiandien mes išgirsime, ką apie tai rašo Baal Sulamas straipsnyje, skirtame būtent šiai temai. Straipsnis taip ir vadinasi - „Kūnas ir siela“.

Klausimas: Kodėl kūno ir sielos tema jau tiek daug metų traukia žmonijos dėmesį?

M. Laitmanas: Todėl, kad tai esminis klausimas kalbant apie egzistavimo prasmę: kodėl aš gyvenu? Jeigu šiame pasaulyje tiesiog gyvenu 70 metų, egzistuodamas kaip ir bet kuri kita būtybė Žemės rutulyje - tai viena. Bet jeigu gyvenu žinodamas, kad yra tęsinys, kad galbūt periodiškai mano sielai persikūnijant į naują kūną grįšiu gyventi į šį pasaulį - tai kita. Jeigu dabartiniai mano veiksmai daro įtaką ateičiai ir egzistuoja grįžtamasis ryšys, jei jau nėra pasirinkimo, norėtųsi bent kitame gyvenimo cikle įsikūnyti į ką nors geresnį.

Žmonija iš tikrųjų tyrė šį klausimą per visą istoriją ir išrado daugybę sistemų. Mums žinomos rytietiškos, vakarietiškos senovinės metodikos, įvairios mokslinės sistemos, kurios pripažįsta ir kurios neigia sielos buvimą. Yra žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, pasakojančių apie kažką, ką jautė už gyvenimo ribų. Yra žmonių, galinčių pajausti lyg ir savo gyvūniškos esmės praradimą, jie taip pat pasakoja apie įvairius stebuklingus reiškinius.

Yra žmonių, kurie vartoja tam tikros rūšies narkotikus ir taip patiria pakilimą virš šio pasaulio. Tai tyrinėjo daugelis psichologų ir psichiatrų, pavyzdžiui, Froidas ir kiti. Bet žmonija iki šiol neranda jokio sprendimo, mokslinio kriterijaus, pagal kurį nustatytume: štai - kūnas, o štai - siela, mes sudaryti taip ir iš to seka šitai.

Kiek bebūtų įvairių metodikų (knygų šia tema pilni knygynai, matyt, jos neša didelį pelną), jos tik įrodo, kad šios problemos sprendimo ieškome visai ne ta kryptimi. Sakyčiau, kad tai centrinis mūsų egzistavimo klausimas. Nes jeigu gyvenu tik šiame kūne ir tik šį gyvenimą, tai tiesiog egzistuoju kaip kitos žemiškos būtybės, bet jeigu jau turiu sielą...

Klausimas: Ar daugelio metodikų buvimas iš esmės rodo, jog nėra supratimo?

Taip.

Klausimas: Bet pati tema įdomi?

Tema ne tik pati savaime įdomi, tiesiog nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų ja nesusidomėti. Galbūt, manyje yra tam tikra vidinė, amžina dalis, egzistuojanti, gyvenanti ir lydinti mane visuose persikūnijimuose, šio ir dvasinio pasaulio gyvenimuose iki pat mirties ir vėl gimus. Ir jeigu taip, noriu žinoti, kas aš, kodėl ir kaip egzistuoju. Kodėl būtent tai nesiseka išsiaiškinti žmogui? Štai klausimas, kuris pirmiausia domina visą žmoniją. Baal Sulamas paskyrė šiai temai ištisą straipsnį.

Trys kūno ir sielos teorijos

Visos pasaulyje paplitusios kūno ir sielos teorijos skirstomos į tris toliau išdėstytas teorijas:

Baal Sulamui būdinga jungti ir sisteminti medžiagą. Tokia jo prigimtis. Jis turėjo išsamių enciklopedinių žinių, skaitė daug literatūros, nesusijusios su šventomis knygomis. Ir mes matome, kaip giliai jis tai suvokė. Turiu originalius jo užrašų sąsiuvinius, iš kurių matyti, jog jis studijavo bangų teoriją, mechaniką, matematiką, sąryšius, kitus pačius įvairiausius dalykus.

Vadinasi, žmogus domėjosi mokslais. Ir iš tikrųjų ankstesnių kartų kabalistai dar iki mūsų laikų vadovavosi įstatymu, įpareigojančiu iš pradžių išstudijuoti, įsisavinti visus žmonijos mokslus ir tik po to imtis kabalos mokslo. Todėl, kad kabalos mokslas iš esmės yra visų kitų mokslų tąsa tose paslėptose srityse, kurių įprasti mokslai nepasiekia. Kabala tarsi perima visas tų mokslų žinias ir su jomis tęsia tyrinėjimus toliau.

Todėl visi kabalistai gerai žinojo tokį įstatymą, laikėsi jo ir taip auklėjo savo mokinius. Taigi Baal Sulamas irgi studijavo įprastus mokslus. Ir kai jis sako, kad visas kūno ir sielos teorijas galima suskirstyti į tris teorijas, juo galima tikėti. Aš žinau (truputį apie tai nutuokiu, nes besiruošdamas daktaro disertacijos gynimui dabar pats laikau psichologijos, filosofijos egzaminus - ir tai ne atsitiktinumas, kabala įpareigoja) ir dar kartą įsitikinu, kad net mokslo, o ne kabalos požiūriu jis teisus.

Klausimas: Ar induizmas ir įvairios kitos teorijos taip pat skirstomos į tris teorijas?

Absoliučiai visos. Tiesiog mes neturime tiek laiko, kad galėtume skirti dėmesį visoms šioms metodikoms: senovės, viduramžių ir šiuolaikinei filosofijai. Viskas įmanoma, bet ne per vieną pamoką. Taigi susipažinkime su Baal Sulamo mintimis šiuo klausimu. Jis sako taip.

Pirmoji teorija - tikėjimo teorija.

Tikėjimo teorija skelbia, kad nėra nieko, išskyrus sielą arba dvasią. Jų manymu, egzistuoja tam tikros esybės, atskirtos viena nuo kitos...

Ši teorija teigia, kad egzistuoja kūnas ir jame yra siela. Žmogus sudarytas iš kūno ir sielos. Siela iš viršaus nusileidžia į kūną, jį gyvina, atlieka jame įvairius veiksmus. O kūnui mirus, siela pakyla aukštyn, egzistuoja savaime ir t. t. Todėl turime atskirai nagrinėti kūną ir atskirai sielą. Jie taip teigia. Ir būtent siela veikia žmoguje, verčia jį judėti, lemia jo savybes ir charakterį, iš esmės ji nulemia viską. O kūnas pats savaime - tik mechanizmas, kurį siela skatina veikti.

Klausimas: Ar jie aiškina, kokiu būdu tas materialus mechanizmas išjudinamas kažkokios dvasinės substancijos?

Gaila ar ne, bet mokslas negali šito paaiškinti. Šia tema iš tiesų ir ankščiau, ir dabar buvo daug tyrinėjama naudojant pačius įvairiausius prietaisus.

Tačiau ir mūsų dienomis galime spręsti tik apie kūniškus, biologinius reiškinius: įvairius žmogų supančius magnetinius, biologinius, šiluminius laukus ir kitus poveikius, tokius kaip fluidai, aura. Visi šie reiškiniai yra aplink bet kurį kūną (ne tik aplink gyvūną, bet ir aplink augalą).

Aišku, visa tai dar neturi nieko bendra su siela, yra organizmo gyvybinės veiklos rezultatas. Kūnui mirus, visi šie reiškiniai išnyksta, o pūvant kūnui, žinoma, irsta tiktai materialus pagrindas.

Taigi pirmoji teorija teigia, jog mes visi sudaryti iš kūno ir sielos. Kūnas turi teisę šiek tiek metų egzistuoti, o siela tarsi amžina, mums gimus, ji įsikūnija į kūną, mums mirus, jį palieka.

Ar ši teorija teisinga? Žmonės sukūrė šią teoriją ir su ja gyvena. Vėliau pamatysime, ką kabala mano apie kūną ir sielą. Aišku, kabala teigia, jog ši teorija neteisinga, nors ir atrodo kitaip, visi taip ir galvoja.

Klausimas: Taigi pirmoji teorija skelbia, kad kūnas - materialus sielos apvalkalas?

Taip.

Klausimas: O antroji teorija?

Antroji teorija (sako Baal Sulamas) - dualizmo teorija. Ji tvirtina, kad kūnas yra toks ištobulintas, uždaras ir save aprūpinantis mechanizmas, kad gali egzistuoti net ir be sielos. Siela neprivalo nusileisti iš viršaus, įsikūnyti ir skatinti kūną veikti. Kūnas ir be jos gali egzistuoti. Tai reiškia, kad sielos mums apskritai nereikia.

Žinoma, kūnas nėra žmogaus esmė, jis egzistuoja atskirai, ir siela, nusileidusi į jį, taip pat egzistuoja atskirai. Kitaip tariant, kūnas nepriklauso nuo sielos, o siela nepriklauso nuo kūno. Gali būti, kad tarp jų yra kažkoks ryšys ir jie egzistuoja kartu, bet gali ir atsiskirti.

Jei pirmoji teorija teigia, kad kūnas be sielos egzistuoti negali, kad siela teikia jam gyvybę, skatina veikti, išjudina, tai antroji teorija sako: ne, kūnas irgi pats funkcionuoja, pats sugeba veikti, o siela gali jame būti dėl kilnesnių poreikių.

Klausimas: Taigi turime pirmąją teoriją, teigiančią, kad kūnas negali egzistuoti be sielos, ir antrąją teoriją, sakančią, kad yra dvi plotmės - kūnas ir siela. O trečioji teorija?

Trečioji - neigimo teorija. Jos šalininkai teigia, kad kūnas, kokį jį ir pažįstame, be fiziologinių sudedamųjų dalių, daugiau nieko neturi. Nueikite pas bet kurį gydytoją, fiziologą, botaniką, veterinarą - jie gydo kūną, jį pažįsta ir nemato jame nieko ypatingo, kas reikalautų ar priklausytų nuo dvasinės jėgos, nusileidusios iš kažkur aukščiau, kad stimuliuotų jį veikti. Šiaip kūnas - tiesiog mechanizmas, veikiantis dėl vidinės energijos, atsirandančios iš jame esančių skirtingų medžiagų sąveikos, ir susidedantis iš daugybės elementų. Jeigu mes tuo užsiimsime, turėdami laiko, žinių, pažengusią technologiją, galbūt po daugelio metų galėsime jį ir sukurti.

Klausimas: Vadinasi, nėra nieko amžino. Kūnas liaujasi egzistavęs, numiršta ir tuo viskas pasibaigia? Koks kabalos požiūris į visas šias teorijas?

Kabala apskritai šių trijų teorijų nenagrinėja, bet visgi paskaitykime, ką apie jas rašo Baal Sulamas.

1. Tikėjimo teorija

Tikėjimo teorija skelbia, kad nėra nieko, išskyrus sielą arba dvasią. Jų manymu, egzistuoja tam tikros esybės, kokybe atskirtos viena nuo kitos, vadinamos žmonių sielomis.

Kalbama apie tai, kad egzistuoja pagrindinės esybės, vadinamos sielomis, ir tos sielos yra atskirtos. Tarkim, egzistuoja septyni milijardai sielų.

Jų tikrovė, iki nusileidimo ir įsikūnijimo į žmogaus kūną, egzistuoja savarankiškai. Vėliau, kūnui mirus, jų (sielų) mirtis nepaliečia, nes dvasinė substancija - nesudėtinė esybė. O mirties sąvoka, jų nuomone, - tiktai pagrindų, kurie sudaro esybę, atsiskyrimas, ir tai susiję su materialiu kūnu, esančiu tam tikrų pagrindų, kurie vėl atskiriami mirties, konstrukcija.

Problema, kurios dabar nenorėčiau liesti. Šie dalykai labiau priklauso filosofijai, kuri laiko, jog jei esybė nesudėtinė, ji amžina. Šis filosofinis požiūris šiek tiek problematiškas. Juk iš kabalos mes žinome, kad siela - šviesos ir kli visuma, t. y. sudėtinė esybė, bet jie to nesupranta. Apie tai pakalbėsime vėliau. Jų požiūris paprastas: tai, kas nesusideda iš dalių, negali išnykti, o tai, kas susideda, turi pasiekti dalijimosi į pagrindinius elementus stadiją.

Klausimas: Suprantama. Jei objektas - nedalomas vienetas, jis yra amžinas.

Ir todėl galiausiai viskas turi pasidalyti į pagrindinius elementus.

Bet siela, kaip dvasinė substancija, yra paprasta esybė, be sudedamųjų dalių, ir todėl negali būti, kad pasidalijimas paveiktų jos struktūrą. Ir todėl siela nemirtinga ir egzistuoja amžinai.

Iš esmės filosofai teigia, kad viskas, kas pasiekia pasidalijimo į pagrindinius elementus stadiją, amžina. Taip pat ir mūsų kūnas - jis nėra amžinas, bet jo dalys, susiskirsčiusios į pagrindinius elementus, elementarius pagrindus, yra amžinos ir negali tiesiog išnykti. Materija taip paprastai neišnyksta. Ji gali transformuotis į įvairias formas: iš kietos būsenos - į skystį, dujas, energiją, bet egzistuoti nesiliauja, nes gamtoje pagrindiniai elementai neišnyksta.

Todėl kūnas suirsta į pagrindinius elementus, o siela, kurios pagrindas nedalomas, neirsta ir egzistuoja toliau.

O kūnas, jų supratimu, - tam tikras šios dvasinės esybės apdangalas, kuriuo apvelkama siela ir per jį reiškia savo jėgas, tokias kaip gerosios savybės ir įvairūs įgūdžiai. Taip ji teikia kūnui gyvybę, skatina judėti ir saugo jį nuo įvairių sužalojimų. Taigi pats kūnas - niekas, nejudanti, negyva materija, kaip ir matome po to, kai mirties valandą jį palieka siela. O visi gyvybės požymiai, kuriuos regime žmogaus kūne, - tik sielos jėgų pasireiškimas.

Tai galutinė išvada. Pagal pirmąją teoriją viskas, ką turi kūnas, - sielos veiksmai. Pirmoji teorija - tikėjimo teorija, nes jos šalininkai tiki, kad žmoguje yra siela, kuri jam teikia gyvybę ir kurios dėka jis egzistuoja.

2. Dualizmo teorija

Tai tikinčiųjų dvilypumu teorija. Jų manymu, kūnas - tobulas kūrinys, egzistuoja, gyvena, maitinasi ir viskuo, kas būtina, aprūpina savo egzistavimą. Jam visai nereikia kokios nors dvasinės esybės pagalbos.

Ši teorija ne staiga atsirado prieš kelis tūkstančius metų, ji vystėsi per visą istoriją. Tyrinėdama žmogaus kūną žmonija palaipsniui priėjo išvadą, kad kūnas egzistuoja pats savaime. Mes netgi galime sujungti kai kurias jo dalis, pakeisti vienas dalis kitomis. Matome, kad esame tam tikras mechanizmas, ir nieko baisaus, jei nežinome, kas yra siela, nes tas mechanizmas ir be šio žinojimo gerai egzistuoja. Atvirkščiai, kūnas egzistuoja tarsi pagal savo biologinius dėsnius, ir mes, žinodami tuos dėsnius, gresiant mirčiai, galime net jį atgaivinti arba nužudyti. Kaip tai gali būti?

Klausimas: Iš tikrųjų geras klausimas. Pavyzdžiui, Vilniaus Gaonas sakė, jog užmušus gyvūną (t. y. šį kūną), iš jo išeina siela.

Kaip koks nors dūris į kūną priverčia sielą pro skylę išeiti? (Juokas) Kitaip tariant, kaip dėl kažkokio kūno sužalojimo gali atsiskirti kūnas ir siela, beje, netgi taip, kad pašalinis žmogus gali atskirti kito žmogaus sielą nuo jo kūno? Šie mums nelabai suprantami dalykai priklauso Aukščiausiajam valdymui - kaip žmonės daro įtaką vieni kitiems, kodėl, pavyzdžiui, mano siela „tavo rankose“ ir t. t. Ir tik jei kalbame apie bendrą kli, apie laidavimą, esantį tarp mūsų, kai mes - viena siela, tik tada galima suprasti, kodėl mums duota skirti kiekvieno žmogaus sielą ir kūną - jei ši teorija, kaip jie teigia, yra teisinga.

Bet ir ši teorija, žinoma, neteisinga, nors ir atrodo teisinga. Iš tikrųjų, skaitydami apie šias teorijas, mes tarsi sutinkame su kiekviena jų, nes žmonija savo raidoje šiomis trimis teorijomis aiškino gyvenimą.

Tačiau šis kūnas visiškai nelaikomas žmogaus esme. Žmogaus esmės pagrindas, kaip ir pirmosios teorijos pasekėjų nuomone, yra protinga siela, dvasinė esybė.

Šios dvi teorijos skiriasi tik kūno supratimu. Audringai paplitus pasaulyje mokslui apie kūną ir mokslui apie sielą, buvo aptikta, kad Aukščiausiasis valdymas į paties kūno mechanizmą įdėjo visus gyvybinius poreikius, ir todėl, jų manymu, sielos veiklai nieko neliko, tik įgūdžiai ir gerosios savybės, jų dvasinės rūšys. Taigi jie tiki dvilypumu, t. y. abiem teorijomis vienu metu, bet sako, kad siela yra pirminė kūno priežastis, tai reiškia, kad kūnas pagimdytas sielos ir yra jos tąsa.


Vadinasi, kūnas gali egzistuoti ir be sielos, siela skatina jį veikti, jis gali gyventi atskirai, o gali būti ir susijęs su ja arba siela gali būti tam tikra kūno gyvenimo pradinė būsena, o toliau kūnas gyvena savarankiškai. Čia yra daug dalykų, kurių neįmanoma sujungti, nes kiekviena teorija turi daug kitų teorijų, ir iš esmės Baal Sulamas jas susiejo, pavadinęs tikinčiųjų dvilypumu teorija.

Klausimas: Ar dabar, veikdamas savo kūną, darau įtaką sielai? Pavyzdžiui, egzistavo įvairūs požiūriai į žmogaus išvaizdą - tarsi tai, kaip atrodo žmogus, priklauso nuo jo sielos. Ar visa tai kyla iš dualizmo teorijos?

Taip. Tai rodo, kad net šiandien žmonės galvoja, jog kūno veiksmais gali daryti įtaką savo sielai arba, kaip sakoma: „Sveikame kūne - sveika siela“. Mums visiškai aišku, kad kalbama apie gyvūninę sielą. Dar sakoma, kad atlikdamas paprastus kūno veiksmus, net jų neįprasmindamas darau įtaką savo sielai. Taip galvoja netgi žmonės, kurie vykdo priesakus, juk parašyta: „Priesakas be ketinimo kaip kūnas be sielos“. Laikoma, kad ką nors duodami kitam, ką nors jam darydami, tokiais kūno veiksmais lyg ir veikiame savo sielą, bet tai visiškai neteisinga.

Klausimas: Bet kaip tik tai ir įdomu, nes būtent kabalistų teorijoje buvo sakoma: „Duoną su druska valgyk, truputį vandens gerk, ant žemės miegok...“, tarytum kalbama apie su kūnu susijusius dalykus...

Tikrai. Ir taip apsivalo siela?

Klausimas: Taip, matyt, tai ir parašyta, bent jau mes taip suprantame.

Kitaip tariant, žmogaus norą galima paveikti taip, kad jis apsivalys iki būsenos, kai jau nebenorės mėgautis. Ir tada žmogus randa sąlyčio su savo siela tašką. Bet apie tai kalbėsime vėliau.

Ir trečioji teorija.

3. Neigimo teorija

Tai neigiančiųjų dvasinę ir pripažįstančiųjų tik materialiąją realybę teorija. Šios teorijos pasekėjai visiškai neigia kokios nors abstrakčios dvasinės esybės buvimą žmogaus kūno struktūroje. Neginčijamas įrodymas - žmogaus protas yra ne kas kita, o kūno vaisius. Kūną jie vaizduoja kaip tvarkingą elektrinę mašiną su laidais, nutiestais iš kūno į smegenis. Jie reaguoja į organizmo kontaktą su išoriniais dirgikliais ir nukreipia savo pojūčius - skausmą ar malonumą - į smegenis, kurios įsako organui ką daryti.

Iš esmės tai ir atskleidžia mokslas, tyrinėdamas mūsų kūno prigimtį. Ir tu negali to paneigti. Tai teisinga. Tik kyla klausimas: ar po visų šių kūno tyrinėjimų liko vietos sielai? Gydytojai tokio poreikio nemato. Jie tik gali pasakyti, kad mes kol kas neturime mokslinių duomenų, reikia atlikti papildomus tyrimus, todėl praeis dar 50, 100 metų. Bet mes nejaučiame, kad ištyrę kūną, atsidursime situacijoje, kai norėsis sušukti: „Kur tu, siela?“. Todėl, kad iki šiol visi tyrimai rodė, jog kūnas yra mechanizmas.

Klausimas: Bet kaip šios teorijos šalininkai gali paaiškinti tai, kad ši mašina gali būti paveikta nuomonių arba įkvėpta svajonių...

Ne, tai visiškai nesusiję su tikra siela. Kad reaguotume į nuomones, svajones ir viską, kas vyksta aplink žmogų, siela nereikalinga, nes tai tik žmogaus gaunama informacija, kurią jis priima, tikrina ir įvertina pagal tai, ar jam bus gerai ar blogai, ir atsižvelgdamas į tokios analizės rezultatą, pradeda perdavinėti šią informaciją visoms savo organizmo sistemoms. Tam mums nereikia kažko, kas yra aukščiau šio pasaulio, kas vadinama Dieviška siela.

Mums kalbant apie sielą iškyla klausimas, keliantis susidomėjimą ir reikalaujantis išaiškinimo: ar žmoguje yra kokia nors dalis, kurios prigimtis aukštesnė už mūsų pasaulio prigimtį, nesusijusi su mūsų prigimtimi, t. y. priklausanti kažkam, ko negebame atskleisti mūsų jutimo organais? Jeigu sugebėsime tai atskleisti, galima palaukti dar 100-200 metų, bet juk ir prieš 5000 metų norėjome tai padaryti, tačiau nepavyko.

Kodėl staiga po 5000 metų tai aptiksime? Mes manome, kad žmogus turi kažką, kas visiškai išnyksta, ir būtent tos žmogaus dalies ieškome. Neieškome to, kas atsiskleis po 100 metų, - būtų tik laiko klausimas. O kalbant apie sielą laiko sąvokos nėra. Kalbama tik apie tai, kas išnyko, ir mokslas negalės to suvokti. Bet kuriuo atveju mums reikia kažką išsiaiškinti.

Viskas valdoma šiais laidais ir gyslomis, kurie prijungti taip, kad atitolina organą nuo skausmo šaltinio ir priartina jį prie malonumo šaltinio. Taip žmogus įgyja galimybę visais gyvenimo atvejais daryti išvadas.

Būtent tai atranda mokslas: mes veikiame vedami noro mėgautis. Siekiu malonių dalykų ir tolstu nuo nemalonių. Ir tai vyksta visuose lygmenyse: atminties, minčių, išskaičiavimo, fizinių veiksmų, judėsių, pojūčių, pasąmonės. Visada ir visuose lygmenyse veikiame vadovaudamiesi noru mėgautis. Net žemiau žmogaus „Aš“, kai jau nebegalvojama, kur egzistuoja įvairios mūsų kūno sistemos iki pat ląstelių, viskas veikia dėl noro mėgautis, noro su mažiausiomis energijos sąnaudomis gauti gyvenimui maksimalios naudos.

O proto ir logikos pojūtis mūsų smegenyse - tiktai to, kas vyksta su organizmo materija, nuotrauka. Ir žmogus pranašesnis už bet kurį gyvūnijos pasaulio atstovą tuo, kad jo smegenys tiek išsivysčiusios, jog visa, kas vyksta organizme, atsispindi jo smegenyse kaip nuotrauka. Tai žmogaus protas ir logika. Taigi visas protas ir jo išvados - ne kas kita, o organizmo veiklos vaisius.

Klausimas: Ar tai reiškia, kad žmogus skiriasi nuo gyvūno tik tuo, kad jo protas labiau išsivystęs?

Tai sakau ne aš - taip mano neigimo teorijos pasekėjai. Šios teorijos esmė - sielos nėra, žmogaus kūnas turi viską ir veikia taip, kaip atskleidžia mokslas. Kaip gali įrodyti, kad yra kažkas, vadinamas siela? Jaučiame vidinį poreikį, nesuprantame, mums tiesiog atrodo, kad siela turi būti, nes kitaip - kas mes tokie be jos? Ir ne taip paprasta sutikti su tuo, kad mes - tiktai mechanizmai. Todėl žmonija nesiliauja ieškojusi. Atėjo 21-asis amžius, mokslas pasiekė aukščiausias viršūnes, o visokiausiuose knygynuose be galo daug mistikos knygų! Viskas atvirkščiai. Kaip tai gali būti?

Klausimas: Jeigu aš nejausčiau sielos būtinumo ir man pasakytų, kad mano vienintelis tikslas - malonumai, kodėl, pavyzdžiui, visiems nepradėjus vartoti narkotikus ir mėgautis? Tai atitiktų šios teorijos pasekėjų aiškinimus, kad visas tikrovės egzistavimas turi vienintelį tikslą - paprasčiausia forma gauti malonumą.

Aš tave suprantu. Klausimas toks: tu nori surasti, kas paneigtų jų teoriją? Tu sakai, kad žmogus nesutinka su šia teorija, su tokiu požiūriu į gyvenimą. Joje yra kažkas, kam priešinasi visa mano esybė. Teisingai, tu nenori, bet jeigu taip yra iš tiesų? Arba ne? Trumpiau tariant, tiesa ta, kad mes verčiami rasti atsakymą į klausimą: ar yra mūsų egzistavime kas nors amžino. Galiausiai mes siekiame rasti amžinybę.

Klausimas: Tai neigimo teorija taip pat neteisinga?

Taip. Ačiū Dievui!

Klausimas: Kas yra kūnas, ar tai - tik "mėsa"? Ar mano savybės, genai, charakteris priklauso sielai? Šviesos, apie kurias kalbėjote, priklauso kūnui ar sielai?

Aišku, viskas, kas egzistuoja kūne, yra sielos išsivystymo rezultatas, bet ne tokia forma, kaip teigia pirmosios teorijos pasekėjai (kad siela nusileidžia ir apsivelka kūną), ir ne pagal antrąją teoriją (kad kūnas ir siela turi atskiras savybes), ir neatitinka trečiosios teorijos, tvirtinančios, kad egzistuoja tik kūnas su savo savybėmis, be sielos. Yra ne taip. Mes dabar panagrinėsime, kaip iš tikrųjų ateiname iki sielos, dvasinės dalelės, egzistuojančios žmoguje, jo amžinosios dalies, atskleidimo. Ar kiekvienas žmogus ją turi, ar galime pasiekti, įsigyti, atskleisti šią dalelę? Kokia nors forma ji egzistuoja mumyse ar apskritai jos neturime? Kur galime ją įsigyti?

Klausimas: Nejaugi šiame pasaulyje nėra vietos džiaugsmui ir malonumams be dvasinio ryšio? Ar apskritai egzistuoja šio pasaulio džiaugsmai ir malonumai be sąsajos su dvasingumu?

Pirmiausia mes turime išsiaiškinti, kas vadinama dvasingumu. O malonumas lieka malonumu, nesvarbu, mūsų ar dvasinio pasaulio malonumas. Malonumas - kažko gero, pilnatvės pojūtis. Vėliau kalbėsime apie materialųjį ir dvasinį malonumo lygius. Atskirti šiuos dalykus nėra paprasta - prireiks dar kelių pamokų.

Dabar Baal Sulamas pereina prie sielos ir kūno sąvokų kabalos požiūriu.

Atskleista ir paslėpta

Išsivystęs šių dienų mokslas jau pradėjo iš tikrųjų tai suprasti ir nusprendė, kad tikrovėje nieko nėra akivaizdaus.

Tačiau išminčiai suprato ir įsisąmonino tai prieš kelis tūkstantmečius. Todėl tikėjimo klausimu jie nurodė, netgi uždraudė mums ne tik kurti teorijas, bet ir pokalbiuose nenaudoti panašių teorinių išvadų.


Trumpai suformuluosiu, apie ką kalba Baal Sulamas, nes jis naudoja tokius žodžius, kuriuos mes galime ne taip suprasti. Baal Sulamas sako: kiekvienas, suvokdamas šį pasaulį, gali suskirstyti jį į tai, ką jis mato, supranta, žino, gauna, ir į tai, ko nežino, nesupranta, negirdi, negauna. Kitaip tariant, šį pasaulį galiu padalinti į dvi dalis: tai, kas jau mano suvokta ir yra manyje (t. y. šie dalykai jau į mane įėjo), ir tai, ko dar nesuvokiu. Galbūt tavo pasaulyje tai jau egzistuoja, o mano dar ne.

O galbūt yra kažkas, ko dar niekas nežino, bet bus sužinota po 10-20 metų. Kitaip tariant, atskleista ir paslėpta - dvi mūsų suvokimo dalys, susijusios su mumis, bet ne su visa tikrove. Visos supančios tikrovės mes nežinome - tai Begalybė. Nežinome, kur ji baigiasi, todėl vadiname Begalybe. Tą dalį, kurią suvokiame, vadiname mūsų pasauliu - jame gyvename, egzistuojame, jaučiame, juo naudojamės. O dalį, kuri vis dar nuo mūsų slepiasi, vadiname paslėptuoju pasauliu.

Kiekvieną kartą „mūsų pasaulis“ vis labiau išsiplečia, o paslėptasis pasaulis tarsi vis labiau atsitraukia. Klausimas paprastas: ar moksliniais tyrimais galima pasiekti tokią būseną, kai viskas bus atskleista? Ir matome, kad neįmanoma. Dabartinis mokslas pradeda suprasti, jog turimomis priemonėmis nepajėgus atskleisti viso pasaulio, kad yra ribos, kurias sąlygoja mūsų jutimo organų jautimo galimybės.

Tai reiškia, kad ir kiek besivystytume, visada bus tam tikros ribos, nes tikrovę jaučiame tiktai savo penkiais jutimo organais. Netgi jei sugebėsime jausti, kas įvyks po milijonų metų, jei mums suteiks galimybę atlikti šuolį laike ir pamatyti, kas ten vyksta, vis tiek tai suvoksime savo penkiais jutimo organais. Ir jeigu yra kažkas už mūsų jutimo organų ribų - tai nuo mūsų bus paslėpta.

Vadinasi, mūsų suvokimo atžvilgiu yra atskleista ir paslėpta. Tai, ką šiandien suvokiame savo penkiais jutimo organais, yra atskleista. Paslėpta yra tai, ką po daugybės metų turėtų atskleisti būsimos kartos. Ir egzistuoja tai, kas bus visada nuo mūsų paslėpta, - nė žingsnelio nežengėme, kad tai atskleistume, nes tai yra už mūsų penkių jutimo organų ribų.

Klausimas: Kaip tai susiję su kūnu ir siela?

Reikalas tas, kad mūsų kūnas - penkios ertmės: akys, ausys, nosis, burna ir rankos - be jų daugiau nieko neturime. Lytėjimo organą pavadinome rankomis. Šiandien plečiame savo penkių jutimo organų galimybes, priimame didžiulį informacijos kiekį ir taip tobulėjame. Turime smegenis, sukūrėme mokslą, todėl puikiai tobulėjame, bet ribojami penkių jutimo organų. Ir taip galime vystytis dar milijonus metų, bet nepavyks pasiekti daugiau nei leidžia šie penki jutimo organai. O tai, kas yra už jų, visada bus paslėpta. Kai kas yra paslėpta laikinai - kol kas dar paslėpta, ir yra kai kas jau atskleista.

Klausimas: Tarkim, kažkada nežinojome apie mikrobų ir radijo bangų egzistavimą.

Kitaip tariant, kai kas po kažkiek laiko atsiskleis, kas giliau paslėpta, atsiskleis po ilgesnio laiko tarpo ir t. t. Bet yra paslėptis, kuri neatsiskleis niekada, nes mes nežinome, ko mums trūksta be tų penkių jutimo organų. Nejaučiame, kad mums trūksta kažkokio jutimo organo.

Ir štai pasirodo kabalos mokslas, kuris aiškina, kad naudodamiesi tik penkiais jutimo organais šios problemos neišspręsime. Kodėl? Pažvelkite, ar per tūkstantmetinę žmonijos raidą mes pasistūmėjome, ar nors truputį priartėjome prie supratimo, kas yra siela? Ne!

Taigi mokslo vystymasis, paremtas penkių jutimo organų pojūčiais, nesugeba mums padėti suprasti, kas yra kūnas ir kas yra siela. Todėl, kad iš tikrųjų viskas, kas jaučiama penkiais jutimo organais, priklauso kūnui. O siela - tai, kas yra už mūsų penkių jutimo organų ribų. Vadinasi, mokslas tegali padėti įsisąmoninti, kad apriboti tokių jutimų mes niekada nesuprasime, kas yra siela.

Klausimas: Vadinasi, jeigu aš turiu tik penkis jutimo organus, tai tarytum neturiu sielos?

Ką reiškia, kad turi kūną? Kūnas - ne rankos ir kojos, kūnas - tai, ką jauti savo penkiais jutimo organais. Jeigu jų neturėtum, apskritai nieko nejaustum - nei savęs, nei tave supančio pasaulio.

Klausimas: Nejausčiau, kad turiu rankas ir kojas?

Kuo gi tu jaustum, jei tavo visi jutimo organai būtų neutralizuoti? Tu nejaustum nieko. Pabandyk atjungti visus jutimo organus ir tada pamatysime.

Klausimas: Taigi kūnas - penkių jutimo organų pojūčių rezultatas?

Pasaulio suvokimas - tai mūsų penkių jutimo organų darbo rezultatas. Todėl „mūsų pasaulis“, kaip mes jį vadiname, - penkių jutimo organų pojūčių visuma. Tai ir yra mūsų suvokimas, kurį skirstome į vidinį ir išorinį pojūčius. Vidinis pojūtis - aš arba mano kūnas, o išorinis vadinamas supančiu pasauliu. Aš ir pasaulis.

O kas vyksta su siela? Mes jaučiame tarsi, be kūno, dar kažkas yra mumyse, tarsi manajame „Aš“ dar kažkas tūno. Tai vadinama siela.

Klausimas: Iš esmės kabalos mokslas sako, kad kūnas ir siela - dvi egzistuojančios tikrovės jautimo rūšys: kūnas - penkių jutimo organų pojūčiai, o siela - kažkoks kitoks jutimas, to, kas paslėpta, ko nėra penkių jutimo organų apčiuopiamoje srityje?

Teisingai, kūnas - tai, kaip penkiais jutimo organais jaučiame patys save. Jeigu jų neturėtume, nejaustume, kad turime kūną.

Klausimas: Kodėl yra sakoma, kad kūnas laikinas, o siela amžina? Kas tai: jautimas, turintis egzistavimo ribą, ir amžinas jautimas?

Teisingai, viskas yra jutimas. Tai šiek tiek sudėtinga... Mes per daug užbėgome į priekį, tarsi peršokome kelis etapus. Aš noriu pasakyti, kad be šito mes nesuprasime, kas yra siela. Todėl, kad siela - irgi pojūtis, panašus į tą, kaip jaučiame save egzistuojantį kūne, kaip jaučiame mus supantį pasaulį. Taip suvokiame save ir supantį pasaulį, nes taip mes sukurti. Žinoma, jeigu būčiau sukurtas kitoks, kitaip suvokčiau save ir pasaulį.

Ir štai kabalos mokslas sako: siela - kažkas, kas iš tikrųjų mumyse egzistuoja. Tačiau mes turime ją atskleisti, ir ne mūsų penkiomis juslėmis, o būtent papildomu jutimo organu.

Klausimas: Vadinasi, siela - kitas tikrovės jautimas, jau dabar esantis manyje?

Siela - papildomas tikrovės jautimas, kurio iš pradžių žmogus neturi.

Klausimas: Ką tada jis turi?

Turi jutimo organą, kurį privalai išlavinti - be penkių jutimo organų yra papildomas, šeštasis. Jeigu jį išsiugdysi, pajusi tikrovę, kurios tavo penki jutimo organai neapčiuopia, ir ją pavadinsi Aukštesniuoju pasauliu. Aukštesnysis pasaulis jaučiamas šeštuoju jutimo organu, kurį pavadinsi siela.

Klausimas: Ar kūnas ir siela egzistuoja kartu?

Tada tu pajusi, kad egzistuoji savo kūne, suvokdamas pasaulį penkiais jutimo organais, ir kad šeštuoju jutimo organu - kli, kuris vadinamas siela, suvoki tikrovę, vadinamą Aukštesniuoju pasauliu.

Klausimas: Ar vienas suvokimas prieštarauja kitam?

Ne, neprieštarauja. Viskas paprasta: turi tam tikrą indą - kūną arba penkis jutimo organus, kuriais „apčiuopi“ tikrovę, vadinamą „mano pasauliu“, - šį pasaulį.

Be to, turi dar vieną, savo išaugintą indą, kuriuo reaguoji į kažkokią tikrovę. Ji vadinama Aukštesniuoju pasauliu, o ją jaučiantis indas vadinamas siela. Tai ir yra šeštasis jutimo organas. Tačiau šiandien dar jo neturi.

Klausimas: Vadinasi, jeigu aš ne kabalistas, tai neturiu sielos?

Jeigu tu ne kabalistas, neturi sielos. Turi tik tam tikrą ruošinį, sielos užuomazgą, vadinamąjį „tašką širdyje“. Kai jį išplėsi, tavyje atsiras siela.

Taigi darytina išvada, kad kabala, kaip ir kiti mokslai, moko, kaip aprėpti daug platesnę tikrovę, ją suprasti ir teisingai panaudoti. Tačiau skirtingai nuo jų kabala ne praplečia tavo prigimtinių penkių jutimo organų diapazono, bet papildomu jutimo organu leidžia prasiskverbti į erdvę, kuri jiems neprieinama. Todėl kabala vadinama slaptuoju mokslu, nes atskleidžia ir daro akivaizdų tai, kas nuo tavęs paslėpta.

Klausimas: Ir tada, atskleidęs šią dalį, žmogus toliau tobulina pažinimą?

Slaptos Aukštosios dvasinės pasaulėdaros dalies atskleidimas padeda žmogui atverti viską, ką gali suvokti mūsų penki jutimo organai.

Klausimas: Kaip tai vienas su kitu susijungia?

Kaip tai susijungia? Iš esmės tarp šių jautimo rūšių nėra skirtumo, tik dvasinio pasaulio jautimas gilesnis, o šio pasaulio - labiau išorinis, paviršutinis. Tai viena ir ta pati tikrovė.

Klausimas: Yra dar daug klausimų, pavyzdžiui, kaip pasaulėdaros jėgos apsivelka materiją...

Gaila, bet šiuo metu tiesiog negaliu liesti tokių gilių temų. Bet kaip ten bebūtų, jeigu dabar perskaitysite, ką parašė Baal Sulamas, pamatysite, kad jis apie tai kalba.

Klausimas: Tibeto „Mirusiųjų knygoje“ kalbama apie ano pasaulio pojūtį. Ar apie tokį pasaulį kalba kabala, ar mūsų siela jį jaučia?

Aš nesusipažinęs su „Mirusiųjų knyga“. Kabala teigia, kad tas, kuris jaučia Aukštesnįjį pasaulį, tampa nemirtingas ir dėl to nereikia mirti. Kiekvienas žmogus turi galimybę jau dabar, gyvendamas, atverti Aukštesnįjį dvasinį pasaulį. Tam yra patikrinta, tiksli ir gana paprasta metodika.

Klausimas: Nejaugi aš gyvenu tik tam, kad išsiugdyčiau sielą? Ar tai nereiškia, kad prarasiu materialaus gyvenimo skonį?

Taip, tikrai. Bet sakyk, jeigu vaikystėje tu žaidei su mažomis mašinėlėmis, įvairiais žaisliukais, tai dabar, užaugęs, taip pat nori žaisti su šiais daikčiukais? Jei taip, vadinsies nevisiškai išsivysčiusiu. Teisingai? Taigi kiekvienas amžius, kiekvienas reiškinys turi tam tikrą ribą, lygmenį. Kodėl gi tu verki palikdamas dabartinius vaikų žaidimus ir pereidamas prie kažko rimtesnio? O jeigu rimtesni dalykai traukia labiau, labiau tenkina, kodėl nesuteikus jiems pirmenybės?

Klausimas: Kas yra fizinė mirtis, kodėl mes taip bijome mirti?

Mes bijome mirti, nes nesusiliečiame su amžinybe. Tai aišku ir aš suprantu klausėją. Bet jeigu prisiliesime prie amžinybės, tai nepajusime mirties. Mano mokytojas Baruchas Ašlagas kalbėjo, jog mirtis panaši į marškinių nusivilkimą, metimą jų į skalbyklę, kitų apsivilkimą. Tai vadinama mirtimi. Kūnas su savo savybėmis tampa netinkamas toliau vystytis ir todėl turi mirti.

Iš esmės, fizinė mirtis ištinka dėl to, kad mes pakankamai padirbėjome su savo kūnu, realizavome visas jo galimybes, jį išnaudojome ir dabar turime dirbti su kitomis savybėmis, kitais duomenimis. Tačiau visiškai nepakeitus gyvūninio kūno, neįmanoma pakeisti jo savybių, nes iš šių savybių jis susideda. Todėl būtina jį išmesti ir sukurti naują kūną, susidedantį iš naujų savybių. Tai gyvenimo ir mirties, žmogaus vystymosi per savo gyvenimą ir senatvės klausimas. Kada nors apie tai pakalbėsime.

Vedėjas: Baigdami pamoką apibendrinkime. Iš pradžių mes kalbėjome apie tris žmonijos požiūrius kūno ir sielos klausimu. Ir priėjome išvadą: kabala teigia, jog visi šie požiūriai neteisingi todėl, kad faktiškai nė vienas iš jų nepagrįstas teisingu supratimu, kas yra siela, o remiasi teiginiu, jog viskas yra kūno viduje.

Yra žmogus ir jis suvokia egzistuojančią tikrovę. Tikrovę, kurią jaučia penkiais kanalais - penkiais jutimo organais, jis vadina „mano pasauliu“. Tai, kas yra už jo penkių jutimo organų jutimo galimybių, bet vis dėlto gali būti aptikta, kol kas nuo jo paslėpta. Tačiau anksčiau ar vėliau jis ir tai atskleis, bet pasiliks toks pat žmogus su savo pasauliu. Prieš du tūkstantmečius žmonės suvokdavo šiek tiek mažesnį pasaulį nei suvokiame šiandien. Kur skirtumas? Šiandien mes truputį labiau išsivystę, labiau suprantame mūsų pasaulį.

Bet žmogus turi dar šeštąjį jutimo organą. Juo jis jaučia tą pasaulėdaros dalį, į kurią niekad neprasiskverbs penkiais jutimo organais. Ir ta tikrovė, kurią žmogus jaučia šiuo šeštuoju jutimo organu, vadinama Aukštesniuoju pasauliu, nes ten jis atskleidžia savo gimimo, visos žmonijos egzistavimo priežastį, randa atsakymus į klausimus: kodėl taip gyvena, kodėl yra Aukštesnioji jėga, stebinti ir valdanti jį, į kokį Tikslą jį norima atvesti, ką jam reikia daryti, kad eitų keliu, vedančiu į tą Tikslą. Visą tai žmogus supranta iš Aukštesniojo pasaulio. Mes turime daug tokių klausimų, nesąmoningai iškildami jie neduoda mums ramybės, kiek jų neslopintume - nepadeda. Tačiau kaip stipriai benorėtume, negalėsime atverti Aukštesniojo pasaulio nenaudodami kabalistų metodikos.

Štai ką savo straipsnyje nori pasakyti Baal Sulamas. Kiek žmonija besukurtų teorijų, jos nepadės suprasti sielos ir kūno esmės. Todėl, kad tos teorijos vystomos pagal žmogaus galimybes, jos nėra Aukštesniojo pasaulio suvokimo pasekmė.

Ir atvirkščiai, jeigu žmogus, pagal kabalos metodiką, išsiugdo šeštąjį jutimo organą, egzistavimo klausimų jam nelieka. Todėl, kad jam tiesiog atsiskleidžia viso, kas egzistuoja, šaknys ir jis mato, kaip viskas paprasta.

Visiems rekomenduoju perskaityti šį straipsnį, ir jei kils klausimų, dar kartą jį panagrinėsime.

Vedėjas: Šiandien pabandėme paliesti temą „Kūnas ir siela pagal kabalos mokslą“.

Siela yra tai, ką išsiugdome kabalos mokslu. Šeštąjį jutimo organą gali išlavinti kiekvienas žmogus. Ir jeigu žmogus jį išlavins iki tokio laipsnio, kad juo galės „apčiuopti“ aukštesniąją tikrovę, tai reikš, jog jis dvasiškai gimė. O tai, ką jis suvoks, vadinsis Aukštesniuoju pasauliu.

Klausimas: Koks tai dalykas, kurį jaučia kabalistas, bet kurio aš nejaučiu, palyginti su kuriuo mūsų įprastas gyvenimas atrodo visiškai niekingas? Prašom papasakoti apie tai.

Tai amžinybės pojūtis. Įsivaizduok, jog jautiesi gyvenantis amžinybėje, tau nėra jokio skirtumo tarp gyvenimo ir mirties, nėra šio pasaulio vargų - tu jau aukščiau visų jų. Tu - tarytum angelas. Paprastai taip ir įsivaizduojama, nors iš tikrųjų šis vaizdas neteisingas. Tu tiesiog skrajoji virš šio pasaulio.

Nenoriu pasakyti, kad tai lengva ir išvaduoja iš problemų. Atvirkščiai, tu pradedi rūpintis šiuo pasauliu, norėdamas, kad visas pasaulis pakiltų bent jau į tavo lygį. Tai daug kuo įpareigoja. Aukštesnioji jėga suteikia tau tokią galimybę, kad pajėgtum kažką įvykdyti; tu jau pradedi jausti savo veiksmų galią.

Apie tokio pojūčio stiprybę Baal Sulamas pasakoja knygoje „Išminties vaisiai“. Jis rašo, kad jeigu paprasti žmonės žinotų, kas yra Aukštesnysis pasaulis, koks tas pojūtis, tai būtų pasiryžę viskam, netgi nukirsti sau rankas ir kojas, kad tik nors kartą gyvenime patirtų šią akimirką. Tai iš tikrųjų pakilimo pojūtis. Tokių dalykų perduoti neįmanoma.
                                               

Kabbalah Library

Kabalos naujienlaiškis

Užsisakyti naujienlaiškį

Siųsti