Jei aš neįsivaizduoju, jog sujungiu visas sielas savo viduje, neįsivaizduoju, jog visas pasaulis, visos sielos, viskas yra manyje ir visa tai aš įteikiu Kūrėjui, kad pasiektume kontaktą, susijungtume su Kūrėju, tada nėra manęs. Šį paveikslą būtinai turiu matyti savo viduje.

Labai svarbu pakelti sau nuotaiką. Nes Tora suvokiama tik per džiaugsmą, kai forma atitinka Šviesą. Nuotaikos pakėlimas, tikslo svarbos didinimas, draugai, kurie gali padėti.

Kuo labiau nesupranti, nežinai, kuo sunkiau tau laikytis, kai viskas atrodo sausa, be jokios galimybės kažką užčiuopti, tuo geriau pajauti trūkumą, būseną, kai norisi šaukti, reikalauti. Todėl šios būsenos labai geros, tai tikrosios būsenos.

Sugedimas ir ištaisymas turi būti manyje. Šie pojūčiai egzistuoja manyje kaip tamsa ir  šviesa. Ir būtent jie suteikia man raidžių formą, ryšio formą, manyje esančio Aukštesniojo jautimo formą.

Mūsų pasipriešinimas, delsimas priimti davimo formą sukelia įvairias kančias. Nėra kito problemų šaltinio. Kad ir kokios jos būtų – vidinės, išorinės, globalios, bendros problemos...

Kuo daugiau gauti ir kuo mažiau duoti – pagal tokį principą dirba egoizmas. Dėl to vystosi protas. Jei žmogus nepatyrė įvairiausių įspūdžių, jo protas nieko vertas, neišsivystęs.

Galiu įsivaizduoti Begalybės pasaulį. Manysiu, kad tai Begalybės pasaulis, tačiau paaiškės, kad tai tik kita, šiek tiek gilesnė, aukštesnė mano būsena.

Tam, kuris mano, kad mūsų pasaulyje gali atlikti kokį nors veiksmą, sakoma: „Ne, negali.“ Nėra jokių veiksmų mūsų pasaulyje, yra tik vienas veiksmas: pakelti į viršų MAN.

Kabalos moksle nagrinėjamos dvi gyvybės formos: gavimas ir davimas, jų ryšys, jų skirtumas, jų sugretinimas. Nes tu kaskart juos palygini ir nori joms prilygti. Visas tavo gyvenimas – pasiekti šių dvejų formų lygybę.

Išorėje nieko nėra. Apskritai nėra nieko materialaus. O materiją, kurią matau, aš matau savyje. Vos pradėjęs jausti veikiančias jėgas, žmogus supranta, kad šios jėgos piešia jam jo realybę. Ir tada jis jau gali šią realybę valdyti.