Laidos dalyviai:

Michaelis Laitmanas – žymus klasikinės kabalos tyrinėtojas, filosofijos mokslų daktaras, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, Pasaulio išminčių tarybos (World Wisdom Council) narys, Pasaulinės kabalos akademijos įkūrėjas.
Anatolijus Uljanovas – Europos geštalto terapijos asociacijos terapeutas, Aukštosios estetinio auklėjimo mokyklos „Rusijos grožis“ dėstytojas, Tarptautinės lyderystės akademijos treneris ir  dėstytojas, daugelio televizijos programų mokslinis konsultantas.

A. Uljanovas: Profesoriau, mes buvome keletą kartų susitikę ir kalbėjomės įvairiausiomis temomis. Aišku, kilo papildomų klausimų. Naudodamasis tokia unikalia galimybe, norėčiau juos užduoti.

M. Laitmanas: Na, jums jų kils ir vėliau.

A. Uljanovas: Be abejonių. Jie šiek tiek chaotiški, iš skirtingų temų, tačiau labai svarbūs. Pirmasis klausimas: ar galėtumėte suformuluoti penkis pagrindinius šiuolaikinio žmogaus auklėjimo principus?

M. Laitmanas: Taip, kaip aš matau?

A. Uljanovas: Taip, žinoma.

M. Laitmanas: Penki pagrindiniai principai:

I – pats svarbiausias – pavyzdys.

II – požiūris į visus kaip į visiškai lygius, kai ir auklėtojas, ir vaikai yra praktiškai viename lygyje. Ir auklėtojas nepastebimai kelia vaikus aukštyn.

III – 10-15 vaikų grupės mokymo procese dalyvauja mažiausiai 2, pageidautina 3 specialistai.

VI – Atskiras berniukų ir mergaičių mokymas.

V – Atskiras berniukų ir mergaičių auklėjimas.

Visa darbo diena mokykloje, kai vaikai mokosi, ilsisi, valgo – viską daro kartu. Ypatingos dienos, kai vykstama už vadinamosios mokyklos sienų, į gamtą, kur nors toli. Tai gali būti zoologijos sodai, parkai, ligoninės, stadionai, gamyklos – bet kas, kur vaikai supažindinami su kokiais nors procesais. Tai gali būti laikoma poilsio diena. Vaikas, išvykdamas į tokias vietas, pakeičia aplinką, jam įdomi kelionė, o tai – poilsis. Tokios išvykos turi būti reguliarios: tarkime kartą per savaitę visa mokykla, galbūt atskiromis klasėmis, skirtingomis dienomis, į skirtingas vietas ir t. t. Taip rodysime vaikui visų mūsų gyvenimo formų pavyzdžius. Keliaukime į kino studiją, teatrą, operacinę, ligoninę, gimdymo namus, atsižvelgdami į vaikų amžių. Taip, ir į psichiatrinę ligoninę. Lavoninė – tai atskiras pokalbis apie gyvenimą ir mirtį apskritai. Apie mirtį turime papildomai pasiklabėti. Vežkime vaikus į gamyklas, fermas, žemės ūkio įmones – reikia parodyti viską, kas vyksta. Juk bandelės ant medžių neauga, kaip mano kai kurie vaikai. Šiuolaikinis žmogus apskritai klaidingai įsivaizduoja, kaip viskas egzistuoja. Būtina supažindinti vaikus su valstybinėmis įstaigomis. Į kalėjimą nuvažiuoti! Ir taip toliau. Kas savaitę vaikus reikia kur nors nuvežti, prieš išvyką ir jai vykstant aiškinti, o po jos – aptarti. Grįžus šia tema vaikai turi rašyti ataskaitas: kodėl, kaip, dėl ko, kam to reikia, kaip jie išjautė savyje tai, ką pamatė. Visą medžiagą turi apdoroti grupės psichologas, padaryti atitinkamas išvadas, susumuoti rezultatus. Turi vykti toks nuolatinis darbas.

Mokoma turi būti ne įprastinėje klasės aplinkoje, o visiems sėdint ratu, kur nėra mokytojo – tik vaikams priimtinas panašaus amžiaus instruktorius. Reikia vystyti ryšį tarp skirtingų amžiaus grupių, kai vyresnieji imasi globoti jaunesnius, o šie – dar jaunesnius už save. Vaikai supranta šį vyksmą ir dalyvauja jame kaip nenutrūkstamame ir būtiname gyvenimo procese. Turi vykti labai rimti ir tikslūs apmokymai mokyklos viduje. Paruošimas lytiniam gyvenimui, rodant viską, kas ugdo teisingus žmonių santykius. Mokyti priešingos lyties psichologijos, teisingos sąveikos, supratimo. Apskritai, mes kalbėjomės praktiškai apie viską: gyvenimo proceso supratimą, taip pat brandą ir senatvę. Bet tam jau reikia tam tikro vaikų, ne pačių jauniausių, paruošimo. Reikia vykti į senelių namus ir pan. Žmogui reikia parodyti visą mūsų gyvenimo paletę. Jis turi suprasti, kad teisingas santykis su kitais jo gyvenimą daro teisingą, visavertį ir pakelia jį į kitą egzistavimo lygį, į kitą išmatavimą, kuriame save ima jausti kaip supančią gamtą, amžiną, begalinį, įjungtą į bendrą sociumą ir bendrą gamtos, kuri pati yra begalinė ir amžina, sluoksnį. Tačiau tai visiškai atskiras skyrius, kurį vis dėlto turime išdėstyti žmogui, nes tuo suteikiame tobulo, amžino egzistavimo perspektyvą, be kurios negalime išauginti, teisingai sukurti tikro žmogaus, nes jam būtinas apdovanojimas už pastangas būti normaliu visuomenės nariu. Žmogus turi suprasti, kad taip gauna apdovanojimą iš visuomenės, o be to dar yra apdovanojimas iš aukštesniojo lygmens, kurį jis pasiekia ir kuris, iš tikrųjų, niekuo nepakeičiamas.

A. Uljanovas: Na štai, palietėte mirties temą. Norėčiau užduoti porą klausimų, kurių klausia jau  penkiametis. Aš susidurdavau su tuo ir, atsimenu, kad man jis kilo būtent tokiame amžiuje. Ką vis dėlto atsakyti vaikui į šį klausimą?

M. Laitmanas: Turime imti pavyzdį iš senųjų bendruomenių. Jie į tai žiūrėjo visiškai ramiai. Vaikai tiesiogiai matė visas problemas, žinojo, kad miršta suaugusieji, artimieji, sužeistieji arba ligoniai. Jie visa tai suprato, po to dalyvaudavo laidotuvių procese. Vaikų neizoliuodavo, viską rodydavo. Jie į viską žiūrėjo natūraliai.

Mūsų laikais dėl to, kad nenorime jausti natūralaus gyvenimo būdo, kažkaip susiformavome sintetinį požiūrį į save ir aplinką. Manome, kad taip palengvinsime savo egzistenciją. Iš tikrųjų, tai netiesa. Žiūrėkite, kas vyksta su filmais – tai vien žudynės, patyčios, prievarta, kažkokie baisūs veiksmai. Nuo to gyvenimas netampa malonesnis. Atvirkščiai, įnešame tuos pačius mirties, prievartos, patyčių, kančios elementus, tik iškreiptu būdu. Akivaizdu, kad mes tarsi pakeitėme natūralų požiūrį į žmogų, į jo įprastinį fiziologinį egzistavimą: gimimą, gyvenimą ir mirtį. Visa tai pakeitėme kažkuo dirbtinu, iškreiptu. Aš nesakyčiau, kad vaikai to nežino. Jie žino, tik apie viską gauna kažkokių sudarkytų įspūdžių, nors pro jų akis praslenka įvairiausios kančios, mirtys, prievarta ir t.t. Pažiūrėkite, kas vyksta netgi animaciniuose filmuose! Viskas paremta patyčiomis, vieno pergale prieš kitą, siekimu pergudrauti! Pavyzdys – nelaimėlis katinas, kurį išveda iš kantrybės Disnėjaus pelės, ir kiti. Gerai pasijuokti, bet, iš principo, ko jie moko vaikus? Juk patyčios – absoliučiai neteisingas požiūris! Na gerai, jis tau atrodo gąsdinantis ar dar koks, bet taip su juo elgtis – neteisinga! Galų gale tarp veikėjų nesusiklosto teisingi santykiai, todėl pats filmukas nieko gero nemoko ir t. t. Apskritai, bet kurie filmai paremti baime, grėsmėmis, slopinimu, valdžios siekimu, o vaikiški filmai išsiskiria dar rafinuotesniais išraiškos būdais negu suaugusiųjų.

Taigi manau, kad vaikams turime viską rodyti teisingai, ką berodytume, tai bus priešinga tam, ką jie mato ekrane – švelnu, natūralu, su auklėjimo elementais.

A. Uljanovas: Esate sakęs, kad teisingiau ne atkirsti vaiką nuo informacijos, kurią jis vis tiek gaus, o suformuoti teisingą požiūrį.

M. Laitmanas: Visiškai tiksliai prisimenu, kai buvau dar mažas, tėvai, mama, o ji buvo ginekologė, turėjo labai daug tokios literatūros. Ji nuolat kokiu nors būdu leisdavo man prie jos prieiti. Apskritai, aš augau namuose, kur knygos buvo sudėliotos pagal amžių, todėl negalėdavau pasiekti tų, kurios buvo per aukštai. Tai iš vienos pusės, o iš kitos – vyko gana atviri pokalbiai. Manau, kad visa tai buvo teisinga. Buvo netgi tokių knygų... Tuo metu Rusijoje knygų buvo mažai ir, iš viso, tuo metu buvo laikoma, kad sekso nėra. Bet buvo ikirevoliucinių knygų „Vyras ir moteris“, du dideli tomai, atsimenu. Buvo labai įdomių straipsnių. Žinoma, aš kaip vaikas su malonumu apžiūrinėdavau visokias apnuogintas figūras. Jos buvo labai gražiai, meniškai nupieštos. Tie du tomai apie vyrą ir moterį buvo tikrai gerai, puikiai sudaryti. Padoriai, maloniai buvo aiškinama apie savybes, ypatybes, charakterį, fiziologiją ir t. t.

Puiku, kad carinėje Rusijoje tam buvo skiriamas teisingas dėmesys, o 50-aisiais, kai aš augau, šito nebuvo. Pamenu, kaip audringai buvo sutikta mano mokytojo profesoriaus A. Sviadoščiaus knygelė „Seksualinis vyro elgesys“ ir „Seksualinis moters elgesys“.

A. Uljanovas: Taip, atsimenu tokią knygą.

M. Laitmanas: A. Sviadoščius buvo mano mokytojas. Jis mano kursui dėstė psichologiją, fiziologiją, anatomiją, nors išleistą knygą pamačiau tik Izraelyje.

A. Uljanovas: Jūs dabar užkabinote ribą, sakydamas „padaryta gražiai“. Kur baigiasi grožis ir prasideda bjaurumas?

M. Laitmanas: Jis prasideda nuo to, ką auklėjame – ar įžymų individualistą, ar integralų, socialų elementą – žmogų, kuris kelia sau uždavinį būti socialiai susijusiu su kitais elementais. Tai svarbiausia. Jei socialusis elementas neugdomas, visuomenė žlunga. Tada jau prasiveržia ir visokie polėkiai, jais imama didžiuotis, aukštinti, pasitelkiant masinio informavimo priemones ir t. t.

A. Uljanovas: Aš jus įspėjau, kad klausimai bus margi.

M. Laitmanas: Pirmyn!

A. Uljanovas: Kitas klausimas apie išsilavinimą, auklėjimą. Ar užduodama namų darbų naujojoje mokykloje? Jeigu taip, tai kokiu pavidalu?

M. Laitmanas: Visiškai jokių namų darbų! Vienintelis dalykas – laisvos dienos, bet klausimas, ar jų yra! Ar sugebėsime padaryti taip, kad laisvadienių nebūtų? Pageidautina sukurti vaikams tokias sąlygas, kai jie patys rinktųsi į mokyklas žaisti, praleisti laisvalaikio. Laisvalaikiu galėtų tapti diena be užsiėmimų arba kokia nors išvyka. Štai taip.

Namuose iš principo nėra ką veikti! Televizorius, kompiuteris nieko gero neduoda. Teisingas bendravimas tarpusavyje ir ta pati televizija, tas pats kompiuteris, įvairūs kino filmai... Kokia nors išvyka su laužu – tikrai patraukliau. Manau, kad tai geriau negu su tėvais, kurie turi rūpintis šeima, mažais vaikais, namų tvarkymu, skalbimu ir t. t. Manau, kad dauguma vaikų būtų laimingi, jei mokykla būtų atvira – gera mokykla, kurioje jiems būtų suteiktos visos galimybės. Be to, laisvą dieną veiktų ypatingi būreliai, kurių paprastomis dienomis galbūt nebūtų. Taip padarytume tyčia, kad tą dieną vaikus pritrauktume į mokyklą.

A. Uljanovas: Sutinku su jumis, nes iš susitikimų su vadinamaisiais gerais tėvais galiu pasakyti, kad iš tikrųjų vaikui pakanka 15 minučių visaverčio bendravimo su tėvais!

M. Laitmanas: Iš tiesų, ilgiau jie nebegali būti vieni su kitais. Būtų gerai surengti jiems, tarkime, sekmadienio futbolo rungtynes – nesvarbu ką, gal kokį kitą ypatingą žaidimą, gal su grupe ieškoti lobio. Tai turi būti patrauklu, rimta, su įdomiais tarpusavio pagalbos elementais: be draugų nerasi, vienas neįlįsi, be pagalbos kažko nepadarysi. Pramoga turi mokyti.

A. Uljanovas: Dar būna tokių atskirų atvejų, bet jie dabar pasitaiko labai dažnai, kai vaikas į klausimą „Ką nori veikti?“ atsako: „Nieko nenoriu!“

M. Laitmanas: Labai gerai! Imkime ir įsivaizduokime, kad tu iš tikrųjų nieko nenori. Suteiksime tau visas galimybes. Štai dabar tu visiškai nieko neveiksi: neskaitysi, nežiūrėsi ir nekalbėsi. Kiek to nori, visą dieną? Prašom! Bet kai tik pradėsi ką nors veikti, priminsime, kad tu nieko neveiki.

Labai įdomus momentas, kai vaikas supranta, kad jis ne nieko neveikia, o tiesiog užsiima nereikalinga veikla. Ar gali jis naudingą veiklą paversti malonia? O, jeigu jį išmokytume pastebėti, kad jis visada kažkuo užsiima! Jis slankioja iš kampo į kampą, kažko prašo, kažką bando, žiūri nesibaigiančią televiziją ar dar kažką veikia. Tai nereiškia, kad jis nieko neveikia. Tai reiškia, kad jis neturi aiškaus malonumo, užpildymo šaltinio. Pamokyti vaiką nieko neveikti – reikia! Štai susitarkime, kad mes 15 minučių nieko neveiksime. To jam pakaks!

A. Uljanovas: Na, jeigu jo tas nesusprogdins, gerai. Turiu kitą klausimą. Kas turi planuoti vaiko dieną? Kada tai daryti – vakare ar rytą?

M. Laitmanas: Manau, kad turime tą spręsti kartu su vaikais. Tik kartu. Tarp kitko, tai daroma demokratinėje mokykloje. Joje yra įdomių elementų, kai vaikai patys sprendžia, ko jie mokysis, nori jie to dalyko ar ne, kokiose pamokose dalyvauti, kokiose – ne. Bet šito jau per daug! Jie su mūsų auklėjimu nesusiję, jie turi kitą metodą – absoliučios vidinės laisvės, jie mano, kad žmogus pats gali pasirinkti. Tačiau elementų, kurių galima pasimokyti, jie turi. Štai, jie kiekvieną kartą taryboje išsirenka grupes, kurios renkasi, kokius dalykus ir kokia tvarka mokysis. Paprastai pabrėžiamas socialinis vaiko vystymasis, jo tapimas žmogumi, o jau po to specialistu.  

A. Uljanovas: Kitas klausimas. Mes kalbėjome, kad pamokų lyg ir neturi būti, o ar vaiko bendravimo laikas turi turėti kokią nors struktūrą? Nuo ko pradėti, kaip tęsti, kuo baigti?

M. Laitmanas: Pirmiausia turi būti pokalbio forma. Daug tokių pokalbių turi būti filmuojama ir peržiūrima. Žmonės matys ir patys iš savęs mokysis: kaip jie atrodo, kaip tarpusavyje sąveikauja. Ar teisingai pasisakė, ar teisingai vienas kitą suprato. Tai būtų ne tik komunikacijos, savikontrolės elementas, jis skirtas ne tam, kad apribotum, sukurtum sau kažkokius rėmus, priešingai, reikia suprasti, kam reikalinga savikontrolė. Tam, kad leistume vaikui geriau save išreikšti ir papildyti jį, jeigu jis pats negali. Tokiu būdu jis mokosi teisingai save išreikšti, teisingai bendrauti su kitais vaikais. Taigi, šis elementas būtinas.

Pokalbio tema turi būti iš anksto suderinta. Vaikams iš anksto reikia pateikti kokios nors įdomios medžiagos, kad ją išstudijuotų. Kam nors reikia duoti pagalbinę, išskirtinę medžiagą, kad galėtų skaityti pranešimą. Ir taip keletas žmonių, o po to viską kartu aptarti ir pan. Tai daryti pakaitomis – šiandien tu, rytoj aš. Apskritai, vaikus reikia ruošti būti oratoriais, advokatais, kaltintojais, gynėjais. Viskuo, kad kiekvienas suvaidintų bet kokius vaidmenis, kurių visuomenė verčia mus imtis.

A. Uljanovas: O kaip, kokiame taške turėtų baigtis tokia pamoka?

M. Laitmanas: Sunku pasakyti. Kartais galima temą palikti kabėti ore, o vėliau pratęsti. Galbūt po mėnesio, dviejų pakartoti filmavimą, klausiant: „Kaip gi dabar jūs į tai žiūrite?“ Arba parodyti vaikams 2-3 metų senumo įrašą. Kokie buvome, kodėl taip reagavome? Žmogui neturi būti gėda dėl savo elgesio, atvirkščiai, jis turi suprasti, jog tai natūralus jo vystymosi procesas. Tokiu būdu pamatytų save besikeičiantį.

A. Uljanovas: Kitas klausimas. Mes palietėme gyvenimo kelio etapų periodizaciją. Norėčiau, kad pasakytumėte keletą žodžių apie periodus nuo 20 iki 40 ir nuo 40 iki 70 metų. Kas jiems būdinga, kokie uždaviniai kyla, kas, Jūsų požiūriu, svarbiausia šiais periodais?

M. Laitmanas: Yra problema... Jei kalbame apie vaikišką amžių – tai tas laikotarpis, kai galime jau dabar pradėti pokyčius, o jei kalbame apie amžių nuo 20 iki 40 ir toliau, iki 70, iki 120 metų, tai priklauso nuo to, kaip mes su jumis gebėsime užauginti kartą iki 20 metų. Ji augins kitas kartas, ji ir duos mums tuos kitus etapus. Jeigu teisingai neužauginsime, nesukursime išauklėtos kartos iki 20 metų, tai ir kitų periodų nebus. Todėl, kai kalbame apie teisingą žmogaus nuo 20 iki 40 metų gyvenimą, mano supratimu, jau kalbame apie visuomenę, kuri gyvens pagal kitus įstatymus, kitas nuostatas. Todėl tai ne mūsų visuomenė ar bendruomenė. Tai jau kažkas visiškai kita – kai žmogus gauna pagal poreikius ir atiduoda pagal galimybes, nes jam svarbiausia dalyvauti sociume. Taip jis išauklėtas. Jis supranta, kad taip gali pasikliauti visuomene, kuri visada jį aprūpins, kuri visada galvos apie jį, juo rūpinsis.

Tai tam tikros rūšies socializmas, bet teisingai, neprievartiniu būdu išauklėtas. Tai elementai, kuriuos norėjo įvesti buvusioje Rusijoje, tik su raudonojo teroro ir dar kažin kokiais poveikio metodais. Nužudė apie 40 milijonų žmonių, bet nieko nepasiekė, nes smurtu čia veikti negalima. Rezultatui pasiekti būtinas aukščiausias apdovanojimas. Nepakanka netgi būti teisingu visuomenės elementu, nors ir tai jau daug! Tai daugeliu atvejų gali padėti, jei visuomenė iš tikrųjų bus tokia.

Bėda ta, kad mums būtinas aukštesniojo poveikio elementas. Tai vadinama aukščiausiuoju apdovanojimu – kai žmogus, teisingai įsijungęs į sociumą, ima jausti išėjimą į kitą savo sąmonės lygį. Kai jis jaučia save, plaukiantį amžiname informacijos sraute, amžinoje gyvenimo pojūčio tėkmėje ir savęs jau neatpažįsta, nesieja su savo fiziologiniu kūnu. Kai jis save jaučia taip susijusį su supančia visuomene, kad net kūnui mirus lieka egzistuoti savo sąmonėje, savo susiliejime su supančia visuomene.

Tai psichologija, ne daugiau. Mes galime ją pasiekti. Kabala apie tai kalba. Turime žmogui tą paaiškinti ir parodyti, nes būtent išėjimas į šį lygmenį yra didžiausias apdovanojimas, tikrų tikriausias apdovanojimas! Jame ir yra ta energija, kuri leidžia žmogui teisingai sąveikauti su supančiu pasauliu.

A. Uljanovas: Mūsų laidos laikas jau baigiasi. Pabaigai palikau klausimą, mano manymu, patį rimčiausią. Mes apžvelgėme gyvenimo periodus pagal kabalos mokslą. Ar galėtumėte pasakyti, kuo grindžiamas toks skirstymas? Tarp kitko, čia galima naudoti būtent kabalistinę terminologiją. Kodėl štai taip – nuo 3 iki 6, nuo 6 iki 9 metų ir t. t.?

M. Laitmanas: Mūsų pasaulyje tokia yra mūsų fiziologija. Mūsų visuomenė tokiu būdu sudaryta, tiesiog ją iškreipėme ir nebematome šito. Taip pat todėl, kad tokiu būdu kiekvieną iš mūsų ir sociumą apskritai veikia aukštesniosios gamtos jėgos. Todėl pereiname būtent tokius kelius, embrionines stadijas, nuo 3 iki 6 metų... Embrioninis vystymasis taip pat skirstomas į tris dalis, po to eina maitinimo tarpsnis iki 2 metų, iki 3 metų jaunesniojo amžiaus tapsmas, nuo 3 iki 6 metų – mokymas, pirminis abėcėlės mokymasis. Nuo 6 iki 12 metų – ruošimas socialinei aplinkai, nuo 9 iki 13 metų – lytiniam brendimui, nuo 13 iki 20 metų – lytinė branda, specialybės įgijimas, šeimos sukūrimas.

Iki 40 metų žmogus praktiškai sukuria savo šeimą, augina vaikus, tvirtėja. Po 40 metų jis jau tampa seneliu, močiute ir pereina kitą etapą iki 70 metų. Perkopus 70 metų, prasideda labai įdomus procesas, kurio savo pasaulyje dabar negalime pastebėti. Tai procesas, kai žmogus (mes dabar kalbame apie išsitaisiusią visuomenę), jei jis prisijungia, įveikia 70 metų barjerą ir net fiziologiniu lygmeniu egzistuoja iki 120 metų. Šalia to įgyja ypatingų gyvybiškų jėgų, ypatingos gyvenimiškos išminties, kuri padeda visai žmonių visuomenei būti bendroje mintyje, bendruose rėmuose, bendrame palaikyme. Štai būtent tokiame amžiuje – nuo 70 iki 120 metų, žmogus tampa iš tikrųjų palaimingas žmonijai, teikia jai didžiulį psichologinį, energinį palaikymą. Taigi šitie fiziologiniai seneliai netampa našta jaunajai kartai, priešingai – jie atlieka ypatingą funkciją. Jie savo gyvenimo supratimu, savo tarpusavio ryšiais sukuria aplink mūsų pasaulį teisingą ekologinę, fiziologinę, psichologinę aplinką, kurioje visi palaimingai egzistuoja.

A. Uljanovas: Ar šiuos periodus galima laisvai traktuoti, ar jie tvirtai susiję su gamtos dėsniais ir kitaip negali būti?

M. Laitmanas: Jie absoliučiai tvirtai susiję su gamtos dėsniais. Mums juos reikia tik ištyrinėti ir panaudoti. Esame integralios gamtos dalys, eiti prieš ją – vadinasi – kenkti sau!  

A. Uljanovas: Labai jums ačiū! Primenu, kad svečiavomės pas puikų žmogų, kabalistą, profesorių Michaelį Laitmaną. Esu Jums labai dėkingas už informaciją, už čia esančią galimybę. Tikiuosi, kad bendradarbiausime toliau, kad bendrais tikslais, bendromis jėgomis sukursime tokią mokyklą, tokį žmogų!

M. Laitmanas: Viso paties geriausio!

A. Uljanovas: Labai ačiū!