Meilė - pagrindinė, svarbiausia pasaulėdaros savybė. Sakyčiau, tai vienintelė teigiama savybė, kuri stumia į priekį, valdo ir susieja visas pasaulėdaros dalis.

Kabaloje pasakyta: „Vyras ir žmona ir Dieviškasis buvimas tarp jų“ - Aukščiausioji šviesa, Aukščiausiasis nušvitimas tarp jų.

Mūsų pasaulyje, kur nėra meilės, o tik gyvūniški tarpusavio santykiai, pavydas egzistuoja tada, kai žmogus žiūri į kitą kaip vartotojas į savo nuosavybę: „tai - mano“.

Tu turi atskleisti, kaip myli save, ir būtent pagal tai formuoti požiūrį į artimą. Tai vadinama „nuolaida“, nes peržengdamas save pradedi savimi teikti malonumą, tenkinti, pripildyti kitus.

Mokytis meilės - tai mokytis teisingo tarpusavio ryšio su tuo, kurį myli. Ir nebūtinai tai turi būti priešinga lytis. Būtina mokytis patekti į kito vidinį pasaulį ir jį pripildyti savimi, kaip veikia ląstelės mūsų gyvūniniame kūne.

Žinodami žmones, gyvūnų pasaulį, į kurį šiuo požiūriu esame panašūs, matome, kad santuokos institutas žmogaus sukurtas ne dirbtinai, o atsirado remiantis mūsų žemesnio, gyvūninio, hormoninio lygmens prigimtinėmis savybėmis.

Žmogus turi įsisąmoninti, kad galutinis tikslas - pasiekti aukščiausią gamtos lygmenį, atidavimo ir meilės savybę.

Svarbiausia turi būti tai, kas vadinama Kūrėju, - atidavimo savybė. Kad bendrai ją pasiektume, mes susijungiame vienas su kitu.

Senasis Testamentas kalba apie žmogaus, kylančio į dvasinių šaknų lygį, kelią nuo materijos prie tų jėgų, kurios ją valdo.