M. Sanilevičius: Kas vyksta su gyvūnine siela, kai žmogus miršta? Ar ji išnyksta?

M. Laitmanas: Žinoma. O ką ji turi? Tai tik organizmo sistemų sąveikos, jo savybių raiškos padarinys.

M. Sanilevičius: Vadinasi, persikūnija tik dvasinė siela?

M. Laitmanas: Taip, tik dvasinė siela. O mūsų savybės nuolatos keičiasi netgi priklausomai nuo įgytų žinių. Kitą kartą gimus jos transformuojasi. Be to, gyvūnines savybes mes paveldime ir iš tėvų, o dvasinės savybės – individualios. Manyje glūdi tėvo arba motinos gyvūninės savybės. Jas gaunu iš savo tėvų. Dvasinės savybės – tai mano siela, Kūrėjo dalis, nieko bendra neturinti su tėvais.

M. Sanilevičius: Kiekvienas žmogus turi giminaičių. Ar tai susiję su dvasiniais giminaičiais?

M. Laitmanas: (juokiasi) Dvasiniame pasaulyje – visi giminės.

M. Sanilevičius: Sakėte, kad dvasiniame pasaulyje yra hierarchija.

M. Laitmanas: Žinoma, yra ir hierarchijų. Yra didesni ar mažesni sielų susibūrimai, tarsi integralūs susivienijimai, kaip mūsų kūno organai: kepenys, inkstai, širdis ir t. t. Tam tikros ląstelės buriasi į susivienijimus, kad dėl viso organizmo, visos bendros sielos atliktų tam tikrą užduotį. Žinoma, taip yra, bet vis tiek viskas grindžiama absoliučiu bendradarbiavimu.

M. Sanilevičius: Žodžiu, mano santykis su jais nėra ypatingas, ne toks kaip čia su giminaičiais?

M. Laitmanas: Žinoma, yra ypatingas santykis. Nes jeigu su tavimi drauge dirba tokios pačios sielos, tam tikro dvasinio organo ląstelės, tai natūralu, kad su jomis tavo santykiai yra kitokie nei su tomis sielomis, kurioms turi perduoti, kurias turi aprūpinti. Panašiai, kaip mūsų pasaulyje, bet viskas grindžiama teisingais ryšiais.

E. Litvaris: Ar užprogramuota, jog žmogus gimsta tam tikriems tėvams, ar tai tėra atsitiktinumas?

M. Laitmanas: Ne atsitiktinumas.

E. Litvaris: Vadinasi, iš tėvo ir motinos paveldėti genai ir atitinkamai kultūra bei auklėjimas šeimoje taip pat yra užprogramuoti?

M. Laitmanas: Absoliučiai viskas užprogramuota. Bet! Dvasinė siela, skirtingai nei gyvūninė, nėra paveldima iš tėvų.

E. Litvaris: Jeigu būsimo žmogaus, vaiko, motina ir tėvas, šeima, aplinka jau supranta jo dvasinio vystymosi svarbą ir būtinybę, ar jie gali kaip nors jam padėti, kol jis dar įsčiose? Na, pavyzdžiui, skaityti kabalos knygas?

M. Laitmanas: Koks skirtumas, kas skaitys?

E. Litvaris: Mama nešioja vaikelį...

M. Laitmanas: O tėvas glosto jos pilvą ir skaito jam pasakas.

E. Litvaris: Taip. Pavyzdžiui, kabalą. Ar tai padės vaikeliui?

M. Laitmanas: Ne. Kabalos suvokimui turi būti laisva valia. Kabala skirta žmogaus taisymuisi, o čia dar nėra žmogaus, čia dar nėra blogio. Kabala – taisymosi sistema. O čia ką taisyti?