Visose šventose knygose rašoma, kokius pojūčius turi pasiekti žmogus. O tie pojūčiai kalba apie vieną: labiau vertinti dvasinius troškimus negu materialiuosius, išaukštinti Kūrėją. Kūrėjui nereikia mūsų garbinimo, nes jis neturi jokio egoizmo. Kūrėjui reikia vieno – suteikti mums malonumą pagal tai, kiek mes vertinsime Jį, tapsime panašūs į Jį. Kūrėjo išaukštinimas kalba apie teisingą kli. Kūrėjo suteiktas malonumas gali tapti begaliniu, amžinu, tobulu, jeigu jo neribos egoizmas.

Altruizmas – ypatinga savybė, ypatingas kli išsitaisymo stilius. Mes matome: kuo daugiau žmonės turi, tuo dažnesnės savižudybės, labiausiai išsivysčiusios šalys užima pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių. Duokite žmogui viską, pripildykite jį, bet jis nejaučia gyvenimo skonio. Skonis jaučiamas tik susilietus kančiai ir malonumui, o pripildydamas troškimą malonumas jį gesina.

Kūrėjo nurodymas ištaisyti egoistinį kli į altruistinį duotas dėl mūsų, o ne dėl Kūrėjo išaukštinimo. Dabartinė būsena, kurioje yra žmogus, vadinasi „olam ha ze“, o jo sekanti būsena – „olam ha ba“. Pasaulis yra tai, ką aš dabar jaučiu, o sekantis pojūtis – tai naujas pasaulis.

Kiekvienas žmogus, net jei jis, išklausęs trumpą kursą, išėjo, vis tiek kažką gavo, jame tai gyvena, pasilieka. Kiekvienas pasąmonėje jaučia, kas yra svarbiausia gyvenime.

Yra skirtingų žmonių. Vieni gimė vikrūs, apsukrūs. Tokie žmonės greičiau pasiekia sėkmę visuomenėje. Jie greitai praturtėja, tampa šeimininkais, išnaudoja kitus. O kiti gimė tinginiais, jie lėtai auga ir vystosi, jie nevykėliai. Gali būti, kad jie dirba daugiau už vikriuosius, bet mažai pasiekia. Jiems sunkiau keltis į darbą – mūsų pasaulyje mes negalime pasverti žmogaus pastangų, nes jos priklauso nuo daugybės vidinių savybių, su kuriomis žmogus yra sukurtas. Mes neturime prietaisų, galinčių išmatuoti savybes bei vidines žmogaus pastangas, būtent moralines, vidines pastangas, o ne fizines.

Baal Sulamas rašo, kad pasaulyje yra 10% vadinamųjų altruistų. Šie žmonės sukurti taip, kad gauna malonumą duodami. Kaip egoistas gali nužudyti už tai, kad jam kažko neduoda, panašiai toks altruistas nužudys, jei neturi galimybės atiduoti, nes jam atiduoti – priemonė gauti malonumą. Tokie žmonės vis tiek yra egoistai, nes jų ketinimai – kažką gauti iš to, kad atiduos. Žinoma, jiems irgi reikia taisytis.

Dvasinio pasaulio atžvilgiu ir jie yra egoistai. Jie turi nueiti ilgą blogio suvokimo ir savo egoizmo visiško supratimo kelią, suvokti, kad nėra altruistai. Kuo žmogus grubesnis, egoistiškesnis, tuo jis arčiau galimybės pereiti į dvasinius malonumus. Jo egoizmas subrendo, jis yra didžiulis. Lieka tik įsisąmoninti, kad pačiam žmogui jis yra blogis, ir prašyti Kūrėjo pakeisti ketinimą „gauti dėl savęs“ į ketinimą „gauti dėl Kūrėjo“.

Gėdos savybė atsiranda malchut Ein Sof, kai ji supranta, kas yra keter, bchina šoreš. Tai jautimas, jog ji yra šviesos priešingybė. Pati malchut jaučia ne šviesą, o tas savybes, kurias šviesa jai sukelia. Pati šviesa neturi jokių savybių. Šias savybes malchut jaučia kaip šviesos poveikio sau rezultatą.

Visos reakcijos yra naudingos ir būtinos – ir dvasinio organizmo, sielos, reakcijos, ir mūsų gyvulinio kūno reakcijos. Manoma, kad visos ligos – tai organizmo reakcija pusiausvyrai išlaikyti. Tarkime, žmogus kažkuo serga. Organizme specialiai kyla temperatūra, kad žūtų kažkokie mikrobai, kad jis apsisaugotų ir apsigintų. Liga suprantama ne kaip nesveika organizmo būsena, o kaip tos būsenos išorinis pasireiškimas, reakcija į tai, kas vyksta organizme. Todėl negalima naikinti ligos simptomų, kad nepanaikintume organizmo reakcijos, nukreiptos į išsigydymą.

Mūsų egoizmas labai protingas. Jeigu yra troškimų, kurių negalima patenkinti, jis juos nuslopina, kad nesukeltų papildomų kančių. Tačiau kai tik atsiranda tam tikros sąlygos, mumyse iš karto sukyla atitinkami troškimai. Tas pats ir silpnam, ligotam, senam žmogui, neturinčiam ypatingų troškimų, yra tik vienintelis – tiesiog egzistuoti. Organizmas nuslopina visus troškimus, kurių negali realizuoti.

Kabala absoliučiai paneigia evoliuciją. Ji vyko tik or jašar keturiose stadijose, kai bchina alef pavirto į bchiną bėt, bėt – į gimel ir t.t. Tačiau kai susiformavo malchut Ein Sof, ji įsisavino visus aukštesniųjų sfirot troškimus, jie gyvena joje ir jokiu būdu nesikeičia.

Tolesnis visų pasaulių ir parcufim atsiradimas kalba ne apie troškimų pasikeitimą, o apie ketinimų pasikeitimą. Priklausomai nuo ketinimų, sukeliamas vienokių ar kitokių troškimų veikimas. Bet patys troškimai nesikeičia. Neatsiranda kažko naujo, ko nebuvo ankščiau. Taip pat ir mintys, kurios būk tai atėjo mums šiandien, o ne vakar. Vakar jos paprasčiausiai buvo paslėptos nuo mūsų. Viskas gyvena mumyse, bet pasireiškia tam tikru laiku. Nieko naujo nesusikuria.

Negalima paversti vieną rūšį į kitą, iš negyvosios į gyvąją, iš augalinės į gyvulinę ir atvirkščiai. Yra tarpinės stadijos tarp negyvosios gamtos ir augmenijos. Tai koralai. Tarp augmenijos ir gyvūnijos yra gyvas organizmas, kuris minta iš žemės. Būtybė tarp gyvūnijos ir žmonijos – beždžionė. Ji negali visiškai tapti gyvūnu, bet ir žmogumi tapti negali.

Vienintelis, kas gali įvykti, – jeigu žmoguje yra dievo kibirkštėlė, kuri traukia jį į dvasinius pojūčius, ir atsiranda troškimas pasiekti kažką daugiau, šis dvikojis tampa žmogumi. Žemėje nedaug tokių, kuriuos galima pavadinti žmogumi, juos galima suskaičiuoti ant pirštų.

Mokslo vystymasis ir techninė pažanga tam ir yra sukurti, kad ateitume į aklavietę ir suprastume, jog tokiu būdu pažengti negalima. Bet prieš tai reikia prieiti šią aklavietę.

Visi kabalistai turėjo mokinių. Jokiu būdu negalima skirstyti mokinius į geresnius ir blogesnius, turinčius didesnį ar mažesnį norą. Žmogus iš anksto yra sukurtas su tam tikrais norais, ir niekas nežino, kodėl jis sukurtas toks ir kodėl troškimai pasireiškia tokiu būdu. Rūšiavimas ir atranka grupėje vyksta natūraliu būdu, formuojasi nuolatinė grupė.

Išskyrus Chaimą Vitalį, niekas iš tikro nesuprato Ari. Tiesa, jis pradėjo dirbti pagal naują sistemą. Jo grupėje jau buvo dideli kabalistai, bet jis perdavė viską tik vienam Chaimui Vitaliui. Mokytojo mokymas priklauso nuo sielų tipo, kurios nusileidžia į šį pasaulį. Prieš Ari buvo kitos dėstymo sistemos, kita metodika. Po to, kai atsirado jo metodika, masės gali studijuoti kabalą, kad tik būtų noras.

Baal Sulamas nepakeitė Ari metodikos, jis tik pagilino ir praplatino ją. Jis parašė detalesnius Ari knygų ir knygos „Zohar“ komentarus. Dėl to mūsų kartos norintieji studijuoti kabalą ir priartėti prie dvasingumo gali suprasti studijuojamų tekstų vidinę prasmę, taip pat, skaitydami visas Toros knygas, atrasti analogiją.

Sielos, kurios nusileisdavo prieš Ari, jautė dvasinį pasaulį grynai išoriškai, bet po Ari pradėjo leistis tokios sielos, kurios studijavo, analizavo save ir dvasinį pasaulį dvasiniu-moksliniu metodu. Todėl knygos, išleistos prieš Ari, parašytos pasakojimų stiliumi. Knygos gi, parašytos po Ari, tokios kaip TES, yra parašytos bchinot, sfirot, ulamot kalba. Tai inžinierinė psichologija, sielos pažinimo mokslinis būdas.

Dideliam kabalistui nėra prasmės užsiimti mūsų pasaulio mokslu ir daryti įvairius bandymus bei atradimus. Jis viską gali paaiškinti kabalos požiūriu, nes kabala yra visų mokslų šaltinis. Mokslas turi savo kalbą. Jeigu kabalistas nėra mokslininkas, jis negali aprašyti vienokių ar kitokių įvykių moksliniais terminais.

Kabalistas jaučia pasaulėdaros tikruosius dėsnius, iš kurių atsiranda dvasinė ir materialioji esmė. Kokia kalba jis užrašys santykį tarp jų? Kokiu būdu jis turi užrašyti dvasinę jėgą, kuri laiko visą šį pasaulį? Ir koks yra dvasinių objektų tarpusavio santykis?

Jokiomis mūsų pasaulio formulėmis jis šito perduoti negali. Dvasiniame pasaulyje jis gali perduoti visus savo pojūčius. Bet kaip padaryti jo pojūčius prieinamus nežinantiems? Net jei ir būtų galima kažkaip papasakoti jiems, vis tiek pritaikyti mūsų pasaulyje nieko neįmanoma, kol jis nepasikeis. Jeigu visi kiti pakeistų savo savybes, jie galėtų bendrauti tarpusavy dvasine kalba ir atlikti dvasinius veiksmus.

Kiekvienas gauna ir kenčia pagal savo lygį. Kad jie pasikeltų į dvasinį lygį, yra reikalingas masachas (ekranas), bet jis negaunamas taip lengvai. Tai užburtas ratas. Todėl kabalos mokslas yra paslaptis tiems, kurie dar nesuvokė jo.

Veikale „Knygos Zohar įvadas“ yra rašoma apie medžiagą, medžiagą, kuri turi formą, apie formą bei esmę. Mokslui yra prieinama studijuoti tik medžiagą bei medžiagą, įvilktą į formą. Forma be medžiagos – grynai abstrakti sąvoka, ji nesiduoda tiksliai analizuojama. O esmė, kas sukelia bet kokių objektų arba reakcijų atsiradimą, apskritai yra nepažini.

Tas pats vyksta ir dvasiniame pasaulyje. Net didelis kabalistas, studijuodamas dvasinius objektus, gali suvokti medžiagą ir apsivilkimą į kažkokią formą, bet forma be medžiagos nėra prieinama. Taigi ir dvasiniame pasaulyje egzistuoja apribojimai suvokiant pasaulėdarą. Tačiau kai kabalistas prieina tam tikrą lygį, jis iš aukščiau gauna dovaną, atskleidžiančią pasaulėdaros paslaptis.