Kabalos mokslas unikalus tuo, kad kalba apie tave ir mane, apie mus visus. Jis nenagrinėja abstrakčių dalykų, o tik dėl ko mes sukurti, koks yra aukštesnis mūsų egzistencijos lygmuo.

Apie tai parašyta daug kabalos knygų, pradedant prieš keturis tūkstančius metų gyvenusio Abraomo knyga pavadinimu Sefer Jecira („Sukūrimo knyga“). Kitas svarbus veikalas – knyga Zohar, parašyta antrajame mūsų eros šimtmetyje. Po knygos Zohar ėjo didžiojo XVI amžiaus kabalisto Ari veikalai. XX amžiuje pasirodė kabalisto Jehudžio Ašlago raštai.

J. Ašlago tekstai artimiausi mūsų kartai. Juose, kaip ir kituose kabalos šaltiniuose, rašoma apie aukštesniųjų pasaulių sandarą, jų nusileidimą ir mūsų pasaulio su viskuo, kas jame yra, atsiradimą.

J. Ašlago vadovėlį Talmud Eser Sfirot („Mokymas apie dešimt sfirot“) sudaro dalys su klausimais, atsakymais, medžiaga pakartojimui ir paaiškinimais. Galima sakyti, jog tai – aukštesniųjų pasaulių fizika, aprašanti dvasinius dėsnius bei jėgas, valdančias mūsų pasaulį.

Šie tekstai pamažu keičia juos studijuojančiuosius, nes, stengdamasis patirti dvasinį pasaulį, žmogus palaipsniui susiderina su dvasiniais dėsniais, aptariamais vadovėlyje. 

Kabalos mokslas nemoko gyventi mūsų pasaulyje. Užuot nagrinėję šią sistemą, mes siekiame lygio, kuriame buvome iki nusileidome čia. Kildamas į tą lygį žmogus, studijuojantis kabalą, savyje formuoja sistemą, prilygstančią dvasinei.

• Knyga Zohar,
• Ari veikalai,
• Jehudžio Ašlago raštai.

Daugiausia mes studijuojame Jehudžio Ašlago raštus, nes jie labiausiai tinka mūsų kartai.