Ar žmogus, kuris pradeda studijuoti kabalos mokslą, atitrūksta nuo mūsų pasaulio, nutolsta nuo mūsų gyvenimiškų rūpesčių? Galbūt šeima, darbas, vaikai, žmonija - visos mūsų žmogiškos problemos jam nustoja egzistuoti, ir jis žiūri į visus išdidžiai: kuo ten užsiima tie žmogeliukai?

Jis aprėpia visą pasaulėdarą, regi vyksmą nuo pradžios iki pabaigos: pasaulius, sielas, kaip jos nusileidžia į mūsų pasaulį, plaukia jo tėkme, kyla į viršų ir, žvelgdamas į neturinčius tikslo žmones su jų kasdieninėmis mažomis problemomis, bejėgiškumu, ribotumu, niekina juos - ar taip į pasaulį žiūri kabalistas?

Pasirodo, ne. Tikrasis kabalisto požiūris į pasaulį, žinoma, tam tikra prasme iš aukščiau, iš viršaus į apačią, bet jį palyginčiau su tėvų požiūriu į mylimus vaikus.

Nagrinėdami bendrąją sielą, kūrinį, vadinamą „Adomu“, sakome, kad jis susideda iš 600 tūkstančių šakninių dalių, sielų, kurios subyra į daugybę dalių, nusileidžia į mūsų pasaulį ir įsikūnija, tarkime, į šešis milijardus žmonių.

Yra sielų, kurios jau jaučia aukštesnįjį pasaulį, jos priklauso aukščiausiam Adomo sluoksniui. Vėliau gilesnio sluoksnio sielos, priklausančios žemesniems sluoksniams, palaipsniui pradeda jausti aukštesnįjį pasaulį. Tokios sielos labiausiai produktyvios, nes jų egoizmas, norai didesni. Sielos, kurios būtent šiandien suvokia būtinumą atskleisti aukštesnįjį pasaulį, buvo preliminariai parengtos ankstesnių gyvenimo mūsų pasaulyje ciklų.

Kabalistas, kuris iš šalies žvelgia į save ir į pasaulį, vis dėlto stebi šį pasaulį savaip. Jis mato, kad likusios sielos dar neištaisytos, kad joms reikia augti, rengtis dvasiškai kilti iš mūsų pasaulio į viršų, atgal į dvasinį lygį. Jis į jas žiūri geranoriškai, tėviškai, rūpestingai.

Visomis savo jėgomis susijungdamas su likusiomis sielomis, jis rengia metodiką, kad jų dvasinis kilimas būtų komfortiškas, lengvas, saugus. Kaip tėvas rūpinasi savo vaikais, taip ir kabalistas prisiima didžiulį rūpestį dėl žmonijos. Jis pergyvena visas jos kančias, nelaimes, trūkumus, ieškojimus, nusivylimus, tuštumos pojūtį ir taip įsijungia į žmoniją ir jai padeda.

Iš tikrųjų kabalisto pagalbos mes nejaučiame. Šiandien mes dar neturime ekrano - šeštojo jutimo organo. Vėliau, kada pradedame kilti dvasinėmis pakopomis, palaipsniui išsiugdome šį organą, staiga savyje jį atrandame ir tampame (kiekvienas mūsų) lygiais Adomui. Tada ir sutinkame tuos didžiuosius kabalistus, kurie jau atliko mumyse preliminarius ištaisymus, kurie mums padeda kilti dvasiškai.

Panašiai kaip žmogus, gimdamas pasaulyje, naudojasi praėjusių tūkstantmečių žmonijos vystymosi vaisiais. Tėvai dar laiko jį ant rankų, bet kultūra, mokslas, technologija - viskas tarnauja jam. Žmonės, kurie gyveno iki jo, kentėjo, darė atradimus, dirbo ir viską parengė tam, kad šiandien jis tai turėtų ir sėkmingai bei greitai vystytųsi.

Ir mūsų dvasinis kilimas remiasi tuo pagrindu, kurį ankstesniais amžiais mums sukūrė daugybė kabalistų. Kada pradedame dvasiškai augti, aptinkame ir jaučiame, ką kiekvienas jų padarė. Toks kabalisto požiūris į žmoniją.