Michaelis Laitmanas

Pagrindiniai teiginiai paprastai

Diagramos

Kadangi dvasinio pasaulio neriboja erdvė, vieta, laikas, perkėlimai, visas diagramas reikia suprasti tik kaip dvasinių objektų savybių tarpusavio santykį, bet ne kaip pačius dvasinius objektus, ne kaip jų formą, nes vizualiai jų formos neegzistuoja.

1.Begalybė

Gavęs iš šviesos (teikiančios gyvybę, malonumus) jos savybę ir todėl nusprendęs būti panašus į Kūrėją, troškimas jausti malonumą išstūmė iš savęs jį užpildantį malonumą, susitraukė, susispaudė, kad negautų šviesos (cimcum) ir taip pasiliko tuščias.

Liovęsis gauti šviesą, troškimas jausti malonumą tenustojo būti gavėju. Kad būtų panašus į Kūrėją, jis taip, kaip Kūrėjas, turi duoti malonumą kitiems. Todėl jis nusprendė gauti malonumą, bet ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo, nes toks gavimas prilygsta davimui (tik du veiksmai įmanomi sutvėrimui – gauti arba negauti).

Neįmanoma vienu ypu ištaisyti savęs, perdaryti to, kas yra sukurta Kūrėjo, pasielgti prieš savo prigimtį – t.y. pereiti iš 1-os būsenos į 3-ąją, paskutinę (viską gauti tik dėl Kūrėjo), be tarpinių būsenų, todėl šį darbą, vadinamą „Kūrėjo darbu“, per 6000 metų palaipsniui vykdo kiekviena iš 600 000 sielų. Tai reiškia, jog paskutinė sukurto troškimo pakopa susiskaldė į smulkesnes pakopas (metus, sielos dalis), nes tik taip galima visiškai pakeisti savo prigimtį. Šis darbas vadinamas indų, sielų ištaisymu. Pasaulių, sielų, žmogaus sutvėrimas „iš viršaus į apačią“ nagrinėjamas „Mokyme apie dešimt sfirų“. Pradedantiesiems pagrindinės sąvokos išdėstytos šios serijos 2-oje, 11-oje, 15-oje, 17-oje knygose. Kelias „iš apačios – į viršų“, t.y. asmeninis dvasinio pasaulio suvokimas ištaisant sielą, yra aprašytas kitose šios serijos knygose, bet praktiškai juo įmanoma eiti tik vadovaujant patyrusiam, pripažintam kabalistui.