Kūrėjo noras

Kūrėjo noras vienas – pripildyti mus beribiais dvasiniais malonumais, atvesti mus į patį tobuliausią lygmenį, o tai galima tik esant dideliam norui.

Tik esant dideliam, bet ištaisytam norui žmogus gali atverti dvasinius pasaulius ir iš tikrųjų tapti stiprus ir veikiantis pasaulėdaros elementas. Žmogus, kurio norai maži, jei ir negali stipriai pakenkti, negali būti ir itin naudingas.

Noras vadinamas „ištaisytu“, kai jo ketinimas pasikeitė iš gavimo į atidavimą. Iš pradžių mes neturime šios savybės. Žmogus ją įgyja teisingai studijuodamas Kabalą, kuri iš esmės yra norų taisymo ir sielos vystymo metodika.

Priklausomai nuo noro patirti malonumą išsivystymo lygio sielos sudaro piramidę.

Piramidės apačioje yra daug sielų, kurių noras gauti mažas. Jų norai materialūs, žmonės siekia patogaus gyvenimo, patenkinančio kūniškus (pvz., valgio, miego, sekso) poreikius.

Po to yra sielos su dideliu turto siekimu, jų mažiau nei ankstesniųjų. Šie žmonės pasiruošę skirti savo gyvenimą tam, kad praturtėtų, ir dėl šio tikslo jie pasiryžę bet kokioms aukoms. Po jų – žmonės, kurie dėl valdžios pasirengę bet kam, jiems svarbu valdyti kitus, būti įtakingiems.

Dar aukštesnė pakopa – žinių troškimas. Tai mokslininkai, pašventę savo gyvenimą būsimiems atradimams. Be šito jiems gyvenime nieko nereikia. Tokių žmonių pasaulyje dar mažiau.

Pats stipriausias troškimas, kokį tik begali turėti žmogus, – tai noras pasiekti dvasinius pasaulius, bet iš tikrųjų jį išvystė kol kas tik vienetai.

Viskas sutvarkyta pagal šią piramidę. Ir paties žmogaus norai tuo pačiu principu sudaro piramidę. Žmogus turi šią piramidę „pastatyti“ taip, kad visas jos svoris tektų pačiam tyriausiam, iš tiesų amžinam norui – dvasinių pasaulių siekimui.

Žmogus turi rūpintis materialiomis problemomis tik tiek, kiek tai būtina, o visą savo energiją, visas pastangas nukreipti, kad išugdytų dvasinį norą. Tai galima pasiekti tik teisingu mokymusi teisingoje grupėje, vadovaujant mokytojui-kabalistui. Jeigu mokydamasis žmogus nori padidinti savo dvasinį troškimą, tai šviesa, supanti mus, ima jam šviesti, dar labiau sužadindama jo norą. Užsiėmimai grupėje ir mokytojo vadovavimas yra svarbiausi šiuo atveju.

Šiais laikais nusileidžiančių į mūsų pasaulį sielų ypatumas yra tas, kad vis labiau pasireiškia noras suvokti dvasines sistemas, struktūras. Jos nori to, kas aukščiau mūsų pasaulio. Netgi paprasti žmonės ima jausti dvasingumo trūkumą. Ir nors tą dvasingumą jie supranta kaip įvairaus pobūdžio magiją, bet tai jau kažkas naujo kelyje į tikrą realybę.

Per pastaruosius penkiolika metų nusileidžiančios sielos vystosi labai greitai ir aktyviai. Šioms sieloms suteiktas daug stipresnis noras ir jo kryptingumas yra teisingas. Jos siekia suvokti pačią tiesą, o ne ką nors kitą.

Visos mūsų sielos – tai vienos bendros sielos, vadinamos „Adomu“, dalys. Kiekvienas iš mūsų privalo ištaisyti savo dalį toje bendroje sieloje. Ištaisyti pats, pasirinkęs dvasinio suvokimo ar priverstinį kančių kelią. Tiesiog ramiai gyventi niekam nėra duota. Nes Tikslas užbrėžtas, ir tik kelias į jį gali būti skirtingas – greitesnis ar lėtesnis, daugiau ar mažiau malonus. Bet mūsų pasaulio matais tai gali būti šimtai metų kančių ir dešimtys mirčių bei persikūnijimų, palyginti su tiesiu ir trumpu keliu, kupinu malonumų ir lengvumo.

Mes niekur neišnykstame ir neišeiname. Viskas yra čia, „šitoje vietoje“, bet skirtingų matmenų, ir todėl mes jo nejaučiame. Siekite pajusti ir išvysti tikrą kelią, realizuojantį Kūrėjo sumanymą. Juk šis kelias pats teisingiausias, teikiantis malonumą, žadantis tobulybę.