Egoizmo vystymasis - būtinas žmonijos raidos etapas

Vis didėjant malonumo troškimui arba, kaip sako kabala, iš kartos į kartą augant egoizmui, žmonija siekia prisipildyti tuo, ko trokšta. Ir tai lemia pažangą, skatina keisti valstybinę santvarką, visuomeninius santykius, gyvenimo būdą, technologijas, stimuliuoja kultūrinį vystymąsi ir t. t.

Visa mūsų istorija prasidėjo, atsiradus žmogui ir kilus jame minimaliam norui gauti. Juo žmogus tejaučia impulsą kūniškiesiems malonumams - tokiems, kuriuos turi ir gyvūnai: šeimai, seksui, valgiui, nedideliam aplinkinių ratui. Su tokiu noru žmonija vystėsi tūkstantmečius.

Vėliau, kuo egoistiškesnis tapdavo noras mėgautis, tuo trumpesnis (priklausomai nuo jo dydžio) būdavo laikotarpis, per kurį noras realizuojamas ir keičiamas kitu. Ir mūsų gyvenime matome, kaip greitai viskas keičiasi, tuo tarpu prieš šimtą metų tokiems pokyčiams būtų prireikę šimteriopai daugiau laiko.

Paskui žmogaus kūniškuosius norus keitė aukštesni: prasidėjo turtų, garbės, valdžios, žinių troškimo etapai, kol žmogus nepasiekė aukščiausiojo noro, paskutinės egoizmo vystymosi stadijos. Taigi kūniškieji, turtų, garbės, valdžios, žinių norai, aukštesniojo pasaulio troškimas keičia vienas kitą per visą žmonijos istoriją.

Ir štai šiandien žmonija gyvena tokiu etapu, apie kurį nuo pat kabalos mokslo atsiradimo (maždaug XVIII amžiaus prieš mūsų erą) kalba kabalistai. Jie sako, kad nuo 1995 metų žmonijai kyla potraukis užpildyti aukščiausiąjį norą, nes, iš esmės, žmogus jau baigė pildyti pirmuosius norus. Savo nuosekliuose gyvenimo cikluose jis praėjo visus egoizmo vystymosi periodus, ir nors ankstesnieji norai liko, vis dėlto dominuoja aukščiausias noras: žmogus pradeda jausti, jog visi kiti malonumai jo netenkina.

Knygoje „Zohar“ pasakyta, kad žmonija savo vystymosi pabaigoje nuspręs, jog aukštesnysis pasaulis - ir yra ta sritis, kur mes turime egzistuoti. Kodėl gi ankščiau negalėjome priimti šio sprendimo, o tik dabar pradedame jausti tokį norą? Tokia galimybė vystytis, pradedant pradiniu egoistiniu noru, buvo daug ankščiau nei parašyta knyga „Zohar“, senovės filosofų epochoje - X-VIII amžiuose prieš mūsų erą ir vėliau. Bet dėl tam tikrų priežasčių kabala nesugebėjo atskleisti senovės tautoms būtinybės taisyti egoizmą jam augant.

Senovės filosofai, nors ir studijavo kabalos mokslą, irgi nepriėmė jo kaip metodo praktiškai taisyti žmogaus prigimtį, ir tik neištaisytas egoistinis noras inspiravo pasaulį vystytis toliau. Pačioje knygoje „Zohar“ aiškiai pasakyta, kad ši knyga slepiama nuo žmonijos iki XX amžiaus pabaigos, kol egoizmas išsivystys tiek, kad žmogus įsitikins, jog jis yra blogis pačiam žmogui. Bet antra vertus, žmogus nesuras mūsų pasaulyje nieko, kas galėtų pripildyti jo egoizmą.

Noras patirti malonumą - tai visa mūsų esmė. Jis vadinamas „siela“. Kaip ji prisipildo? Per penkias kūno „ertmes“ - penkis jutimo organus: regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Noras patirti malonumą jaučia penkių rūšių prisipildymą.

Per penkias savo kūno „ertmes“ žmogus gauna informaciją iš išorės ir toliau protu, atmintimi, naudodamasis smegenų analitinėmis sistemomis absorbuoja ją, priklausomai nuo išsiauklėjimo, charakterio, nuotaikos, akimirksniui kilusio noro bei daugybės kitų žmogiškų ypatybių, o paskui mėgaujasi arba kenčia ir atitinkamai priartina arba atstumia tą informaciją nuo savęs.

Viskas, ką žmogus tyrinėja išorėje, už savęs, susikaupia jo viduje. Išeiti už savęs, jausti ne savyje žmogus negali. Mes tik gebame praplėsti savo įgimtų jutimo organų ribas, didindami jų jautrumą ir jautimo mastą: vietoj regėjimo panaudoti mikroskopą ir teleskopą, vietoj klausos - radarą ir t. t.

Nors viskas pasaulyje keičiasi, mano penkios juslės nekinta. Nesvarbu, kiek prietaisų sukonstruosime, kaip gerai pažinsime savo kūną, mes patirsime vien savo reakciją į tai, kas yra ne mumyse. Ir štai XX amžiaus pabaigoje mokslininkai priėjo šios pažinimo sistemos aklavietę. Žmogus negali kontroliuoti tikrovės, savo egzistavimo, pažindamas tiktai savo viduje, o ne išorėje, pažindamas vien savo reakcijas į kažką, kas yra už jo.

Gamtos mokslai moko mus, jog kiekviena ląstelė ar visas organizmas, kad gyventų, egzistuotų, vystytųsi, turi išlaikyti pusiausvyrą su aplinka. Jų vidinės savybės turi būti subalansuotos su išore. Kiek trūksta pusiausvyros, tiek organizmas jaučia diskomfortą, netgi gali dėl to mirti.

Iš to principo pasidaro aišku, kad išorinio pasaulio pažinimas ne per mūsų kūniškus pojūčius, o tokio, koks jis yra ne mumyse, duos mums galimybę visiškai atitikti jį ir tokiu būdu pasiekti pačią geriausią būseną.

Iš čia suprantama noro vystymosi logika: kodėl žinių troškimas yra pats didžiausias tarp žemiškųjų norų ir kodėl išsivysto prieš aukštesniojo pasaulio norą - todėl, kad atveda prie noro pažinti aukštesnįjį pasaulį, atskleisdamas žmogui, jog kitaip neįmanoma gyventi. Juk aukštesniojo pasaulio prigimties ir dėsnių, jo funkcionavimo žinojimas padės žmogui pažinti mus veikiančias gamtos jėgas, apie kurias šiandien nieko nežinome. Ir jeigu galėsime pasiekti su jomis pusiausvyrą, įgysime geriausią žmonijos egzistavimo formą.

Viena iš svarbiausių aukštesnės informacijos gavimo pasekmių - išnyksta laiko sąvoka ir dėl to atsiranda absoliutus ateities žinojimas. Ateitis tampa tokia pat akivaizdi kaip dabartis, kitaip tariant, mes visiškai valdome savo likimą. Šiandien mokslas supranta būtinybę išeiti už penkių jutimo organų ribų, bet metodikos šitokiai inversijai atlikti neturi.

Tyrinėdamas supantį pasaulį mokslas pasiekė ketvirtąją stadiją:

1. Tūkstantmečius mokslas vystėsi grindžiamas prielaida, kad egzistuoja objektyvi tikrovė, ir žmogus tą tikrovę stebi. Net jei nėra stebėtojo, tikrovė vis vien egzistuoja, nepriklausomai nuo jo. Klasikinė mechanika teigia, kad įvykiai vyksta nepriklausomai nuo to, kas juos stebi: net jei manęs nėra, viskas vis tiek egzistuoja, nepriklausomai nuo manęs. Tradicinė kvantinė mechanika irgi nagrinėja tik paties objekto keitimąsi.

2. Tyrinėdami toliau mokslininkai priėjo prie išvados, jog yra nevisiškai taip: tikrovės suvokimas priklauso nuo mūsų pačių. A. Einšteinas įvedė pataisymą - stebėtojo greitį. Šiuo atveju atsižvelgiama tik į bendrus Visatos procesus, kurie nestebimi žmogaus gyvenime Žemėje.

3. Bet kurio objekto stebėjimas - tai sąveika tarp stebėtojo ir stebimo objekto. Beje, stebėjimas nedelsiant keičia vidinę objekto ir stebėtojo būseną. Niekada negalima ko nors teigti apie tiriamą objektą, nekreipiant dėmesio į tai, kas jį stebi, kas pateikia savo įspūdžius. Visada vykstantys pasikeitimai bus nulemiami ir paties stebėtojo pasikeitimų. Būsenos pasikeitimas priklauso ne tik nuo informacijos, bet ir nuo stebėtojo. Ne tik ateitis turi tikimybę, bet ir praeitis, nes priklauso nuo stebėtojo asmeninio psichologinio laiko. Atlikęs matematinius skaičiavimus pirmą kartą tai pateikė Hew Everett straipsnyje „Kvantinės mechanikos formulavimas, panaudojant sąvoką atitinkama būsena“. Kitaip tariant, jo kvantinės mechanikos teorijoje keičiasi ir objekto, ir stebėtojo būsena.

4. Aukštesnis objekto suvokimas pagrįstas visos pasaulių sistemos nekeičiamumu, Priežasties ir Tikslo vienybe, vienintele aukštesniosios jėgos savybe - gėriu ir atidavimu. Visi pokyčiai vyksta tik pačiame stebėtojuje, jo savybės „gavimas-atidavimas“ kitimu vienintelės aukštesniosios jėgos savybės „atiduoti“ atžvilgiu. Tik šių savybių palyginimas ir leidžia kūriniui pajausti save, savo egzistavimą, aplinkinį pasaulį. Kitaip tariant, žmogus suvokia pasaulėdarą derindamas du poveikius: nesikeičiančio absoliutaus atidavimo dėsnio ir kūrinio, nuolatos besikeičiančio, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.

Iš to taip galima daryti išvadą, kad tobula aukštesnioji jėga sukūrė didų žmogų turintį į ją panašių savybių, juk jeigu ji tobula, tai negali sukurti kažko netobulo. Todėl protas įpareigoja mus suprasti tai, kas prieštarauja matomam vaizdui, priimti sprendimą, jog iš tikrųjų esame tobuli, didingi, amžini kūriniai, tokie pat, kaip mus sukūrusi aukštesnioji jėga.

Maža to, visos didingos savybės turi atsirasti būtent iš mūsų dabartinių žemų savybių. Todėl būtina žiūrėti į veiksmo pabaigą, ir tik iš jos galėsime suvokti visą mūsų sukūrimo sumanymą.

Kabala laikosi ketvirtos pasaulėžiūros: už stebėtojo tikrovės nėra! Išorėje yra tik vadinamoji „Aukščiausioji šviesa“ - tam tikra aukštesnioji jėga. Ši šviesa, viena, vienintelė, tolygi - joje nėra nieko, o viskas, ką suvokia žmogus, yra jo savybių reakcijos į išorinį, nesikeičiantį poveikį. Keisdamas savo savybes žmogus jaučia, kad keičiasi aplinka, nors visi pokyčiai vyksta tiktai jame. Taigi tikrovė - tik vidinių žmogaus savybių kopija.

Jeigu žmogus atidavimo savybe prilygsta išorinei aukštesniajai jėgai, jis jaučiasi neribojamas savo norų, nepriklausomas nuo kūno gyvenimo ir mirties, nuo vietos, judėjimo, laiko. Mokslas pasirengęs sutikti su tokiu teiginiu. Todėl būtent dabar atgyja šimtmečiais užmirštas kabalos mokslas.

Kabalos mokslas siūlo neužsiiminėti žemiškomis žmogaus savybėmis todėl, kad tiesioginis dėmesys joms negali jų ištaisyti. Nors būtent dėl to, kad mūsų savybės skiriasi nuo aukštesniųjų, mes kenčiame.

Kabala kviečia: jei žmogus nori pasiekti tobulą egzistavimą, jis turi atkartoti savyje Aukštesnįjį Atidavimo Dėsnį, kad išorinis ir vidinis dėsniai taptų identiški.

Vystydamiesi per visą istoriją (egoistiniam norui augant nuo nulinės iki ketvirtos stadijos), tampame vis labiau priešingi Aukštesniajam Atidavimo Dėsniui. Kol egoizmas yra nulinio, pirmo, antro lygio, mes ne visiškai skiriamės nuo šio Dėsnio. Tačiau pasiekdami trečią ir ketvirtą egoizmo vystymosi lygį (kaip yra mūsų laikais), tampame visiška priešingybe aukštesniajai jėgai ir patiriame didesnes kančias negu praeityje, beje, kančios yra aukštesnio lygmens - depresijos, dezorientacija, pasimetimas, baimė būti sunaikintiems.

Šis priešingumas aukštesniajai jėgai pasireiškia visose žmogaus ir visuomenės gyvenimo srityse: irsta šeimos, klesti narkomanija ir alkoholizmas, nėra auklėjimo metodikos, smunka ekonomika, griūna politika - esame aukštame išsivystymo lygyje, stiprėja prieštara su supančia Aukščiausiąja šviesa. Vadinasi, pati raida atveda mus į situaciją, kurioje turime pradėti keisti ne tikrovės suvokimą savo viduje, o save pačius išorinės tikrovės atžvilgiu.