Turinys:

• Kas yra mano „Aš“?
• Kas yra siela?
• Kas atsitinka su siela, mirus kūnui?
• Kaip ateina mirtis?
• Ar yra mirtis po mirties?
• Ilgas gyvenimas - gerai ar blogai?
• Ankstesniųjų gyvenimų atmintis
• Kiek yra žmogaus gyvenimo ciklų?
• Kabala apie letargo miegą
• Ką reiškia pasaulio pabaiga
• Ar gyvūnai pereina gyvenimo ciklus
• Kas bus žmogus kitame gyvenime

Kas yra mano „Aš“?

M. Sanilevičius: Pirmasis klausimas, kurį mums nuolat užduoda studentai: kas yra „Aš“? Ir ar šis „Aš“ susijęs su fiziniu žmogaus kūnu?

M. Laitmanas: Manau, kad šiandien į šį klausimą jau labai paprasta atsakyti. Galbūt prieš 30-40 metų dar buvo problemiška atsakyti: „ar „Aš“ susijęs su fiziniu žmogaus kūnu?“

Pakeiskime žmogui visus organus iš eilės, persodinkime jam, sakykime, plaučius, inkstus, kepenis, netgi širdį... Kažkada buvo manoma: „Jeigu persodinsime širdį - bus kitas žmogus.“ Išaiškėjo, jog nieko panašaus. Mes jau artėjame prie smegenų. Su smegenimis - problema. Kur formuojami prisiminimai, kur jie kaupiami? Galbūt smegenyse? Gaila, dar neturime smegenų persodinimo pavyzdžio, tačiau jei turėtume, įsitikintumėte, kad žmogaus „Aš“ nėra ir ten, t. y. apskritai nėra jo kūne.

Mūsų kūnas tėra tik instrumentas, kuriuo dabar save jaučiame. Kitaip tariant, mes jaučiame savo „Aš“ kūnu, tačiau iš tikrųjų jis yra ne kūne. Kūnas miršta, gimsta, gyvena, gali neegzistuoti, galite nuo jo nupjauti mažesnius ar didesnius gabalėlius - dėl to mūsų „Aš“ nesikeičia. Jis neapsivelka kūnu tarytum kokia dvasia. Ir jeigu, neduok Dieve, žmogus neteko rankos arba kojos, tai nereiškia, kad jo siela, jo „Aš“, iškrypo, patyrė kokį nors nuostolį. Nieko panašaus.

Mūsų „Aš“ - absoliučiai dvasinė substancija. Dvasinė - reiškia nesusijusi su atomais ir egzistuoja ne kūne. Vadinkite tai „energetine substancija“ arba „bangų“ - nesvarbu, kaip galite ją įsivaizduoti, aš kol kas nepateikiu grynos kabalistinės dvasinės koncepcijos - tačiau jokiu būdu tai nėra sudedamoji kūno dalis.

E. Litvaris: Jeigu remsimės tuo, kad „Aš“ - ne mano fizinis kūnas...

M. Laitmanas: Netgi pasakyčiau: „Aš“ - tai aš, o mano fizinis kūnas - apskritai ne mano ir ne aš.

E. Litvaris: Puiku, dar įdomiau.

M. Laitmanas: Žinoma! Ramiai galime keisti kūno organus, šalinti kai kurias jo dalis. Tai - tarsi instrumentas.

E. Litvaris: Vadinasi, teoriškai man gali atlikti smegenų operaciją, pakeisti jas kitomis, ir mano „Aš“ išliks, aš kaip ir anksčiau jausiuos kaip Ženia. Ar kas nors pasikeis?

M. Laitmanas: Pasikeis tik jūsų išorinė raiška, t. y. įgūdžiai, įpročiai - visa, kas sukaupta per šią gyvenimišką patirtį ir kas yra ne dvasinė substancija, o materialioji, bruožai, kurie neperėjo iš materialaus į dvasinį lygį, t. y. iš žinių į savybes. Tie, žinoma, keičiasi.

E. Litvaris: Vadinasi, jei persodintų smegenis, manąjį „Aš“ prijungtų prie fizinio kūno ir naujų smegenų, aš jau nebebūčiau Ženia Litvaris, o kažkas kitas?

M. Laitmanas: Atlikime paprastesnį eksperimentą. Jeigu „įdėsime“ jus į kitą kūną, bet su tomis pačiomis smegenimis, tai, žinoma, kai kurias funkcijas jūs vykdysite visiškai kitaip nei anksčiau, nes jūsų kūnas kitaip reaguos, kitaip realizuos smegenų komandas. Taip pat yra ir su smegenimis.

E. Litvaris: Bet aš jausiuos kaip Ženia?

M. Laitmanas: Bet kuriuo atveju jūs jausitės kaip Ženia.

E. Litvaris: Tada klausimas: gaila, šiuo metu man prasideda sklerozė, sakyčiau, netgi tęsiasi. Tai susiję su mano „Aš“ ar su mano fiziniu kūnu? Kitaip tariant, tai mano smegenų trūkumai...

M. Laitmanas: Absoliučiai.

E. Litvaris: ...ar tai mano „Aš“ trūkumai?

M. Laitmanas: Ne, ne. Aš ir turėjau omenyje, kad smegenys yra tam tikras vykdomasis mechanizmas, taip kaip rankos ir kojos, o už jo yra mūsų „Aš“, kuris realizuojamas per smegenis, per nervų sistemą, per daugybę įvairiausių kūno sistemų.

Realizacija, žinoma, keičiasi, jei persodiname organus, smegenis, tačiau niekas iš jūsų asmeninio „Aš“ neišnyks ir nieko nepadaugės. Realizacija galbūt vyks kiek kitokiu aspektu. Panašiai kaip lyginate kokią nors šiuolaikinę ypatingo modelio mašiną ir vežimą su arkliu. Iš principo tai - susisiekimo priemonės, tačiau kokios skirtingos: lėktuvas, raketa, vežimas, automobilis ir t. t. Skiriasi realizacijos būdas, bet ne pati esmė.

E. Litvaris: Daugelyje filmų mačiau, kaip žmogaus „Aš“, arba siela, arba dvasia (skirtinguose filmuose vadinama skirtingai) įsikūnija į kitus kūnus.

M. Laitmanas: O! Tai absoliuti kvailystė. Tai - Holivudas. Mūsų kūnas su savo širdimi, su savo smegenimis tiesiog yra tas apvalkalas, kuris užtikrina vienokių ar kitokių mūsų vidinių pojūčių raišką - ir nieko daugiau. Ir nei smegenys, nei širdis, nei kas nors kita nėra ypatinga, antgamtiška. Jos tėra viso labo instrumentai.

M. Sanilevičius: O mintys priklauso manajam „Aš“ ar fiziniam kūnui?

M. Laitmanas: Niekas nepriklauso mūsų fiziniam kūnui. Kūnas tėra vykdomasis mechanizmas. Jis neturi nieko, kas nebūdinga gamtai… Jau nekalbu apie valios laisvę, apie ypatingas vykdomąsias programas - jos visos remiasi mano dvasiniu „Aš“ ir nepriklauso nuo kūno.

Kadaise mes taip pat manėme, kad mūsų „Aš“ glūdi širdyje. Atsimenu, kai prieš 50 metų Bernardas darė savo operaciją, visas pasaulis laukė: „Ką gi dabar šis žmogus jaus? Kaip gi išgyvens ir jaudinsis?“ Nieko jam neatsitiko. Jį atjungė nuo širdies, prijungė prie „dirbtinės širdies“ aparato, o po to įsiuvo kitą - ir nieko baisaus. Šiandien tai jau normalu. Tas pats bus ir su mūsų smegenimis. Mes galų gale suvoksime, kad egzistuojame ne kūne. Mūsų kūnas reikalingas išreikšti mūsų vidiniam „Aš“.

E. Litvaris: Vadinasi, egzistuoja kažkoks „Aš“ ir šitas „Aš“ galvoja bei priima sprendimus, o aš jaučiu, tartum visa tai vyksta mano kūno viduje, taip?

M. Laitmanas: Taip kaip dabar jaučiate tarsi širdimi: „Širdis plyšta. Širdžiai skaudu dėl tavęs. Myliu tave visa širdimi. Nekenčiu tavęs iš visos širdies.“ Kuo čia dėta širdis?! Egzistuoja mechanizmas, kuris veikia nervų sistemą ir reaguoja į įvairių poveikių svyravimus. Todėl mums atrodo, kad mūsų pojūčiai priklauso šiam organui, o iš tikrųjų - nervų sistemai, kuri jį supa. Štai ir viskas. Mes tik priskiriame širdžiai mūsų pojūčius.

Tą patį galima pasakyti ir apie smegenis: „Mano protas, mano mintys, mano prisiminimai, mano planai - visa tai turiu, apdoroju, suprantu, kur ir kas vyksta...“ Tas pats kaip širdyje! Staiga man pakeitė smegenis ir kas gi įvyko: „Man persodino kitą medžiagą? Jos tapo puse kilogramo didesnės ar mažesnės? Kokios gi pasekmės? Tapau protingesnis ar kvailesnis? O kur visi mano duomenys? Jų manyje nėra!“ Smegenys - grynai vykdomoji skaičiavimo mašina.

Yra tik tam tikrų medicininių problemų - kaip smegenys derės su kūnu. Kaip ir su širdimi: jeigu suderinamumas normalus, nekils jokių problemų - žmogus nubunda po operacijos ir pirmyn, su „nauja galva“, nejausdamas jokio skirtumo, kas anksčiau buvo šitoje dėžutėje. O galbūt visa dėžutė bus pakeista kartu su veidu. Tai kur apskritai mano „Aš“? Pakeitė mano veidą, padarė iš manęs Apoloną. Ir ką gi - mano „Aš“ dabar reiškiasi per šį Apoloną?

E. Litvaris: Taigi kur mano „Aš“? Jis kažkur šone?

M. Laitmanas: Jis ne kūne ir šis Apolonas dabar išreiškia mano „Aš“.

E. Litvaris: Vadinasi, vis dėlto „Aš“ priklauso ne šiam fiziniam materialiam pasauliui?

M. Laitmanas: Visiškai ne šiam fiziniam pasauliui! Visiškai!

E. Litvaris: Tai kažkokios kitos dimensijos substancija?

M. Laitmanas: Taip. Šiandien taip kalba ir žmonės, kurie nagrinėja šią problemą Bechterevo smegenų institute. Girdėjau, kad Sankt Peterburge atlieka matavimus: sielos išėjimo iš kūno, sielos įėjimo į kūną, kas vyksta su smegenimis ir t. t.

Ir, mano nuomone, šiandien jau nebeturime iliuzijų, jog mūsų smegenys yra sielos talpykla. Jos yra mechanizmas, apdorojantis Aukštesnę programą ir išjudinantis visą kūną.

E. Litvaris: Paskutinis klausimas: neseniai įsimylėjau merginą, kuri maždaug 90 metų už mane jaunesnė. Ji, labai gaila, manęs neįsimylėjo ir aš viduje jutau skausmą. Būtent širdyje skaudėjo dėl to, kad ji manęs nemyli. Jūs sakote, jog tai ne širdyje. Gerai, tegul ne širdyje, bet juk ir ne plaučiuose. Kurgi aš tada jutau skausmą?

M. Laitmanas: Jūsų noruose. O jūsų norų nėra jūsų kūne.

E. Litvaris: Kodėl gi aš tai jutau širdyje?

M. Laitmanas: O todėl, kad nervų sistema sutraukia ir išplečia širdį, ir jūs šiuo organu juntate visą savo jausmų raišką. Tai kažko, kas yra ne kūne, raiška, realizacija, vykdymas.

Maža to, kai pradėsite jausti Aukštesnįjį pasaulį, staiga pastebėsite, kad jaučiate jį visu savo kūnu, tarytum kažkas įsikuria visame kūne ir šis pradeda kitaip vibruoti. Kurgi šios vibracijos? Visame kūne? Jas taip pat jaučiame nervų sistema.

M. Sanilevičius: Kaip visame kūne jaučiamas adrenalino išsiskyrimas?

M. Laitmanas: Taip, taip. Žinoma. Pavyzdžiui, ta pati meilė. Patikrins visus jūsų tyrimų rezultatus, pasakys: „Štai čia išsiskyrė adrenalinas, o štai čia dar tas ir tas. O ką tu tuo metu išgyvenai, jaunuoli? Ach, meilę! Na, pažymėsime.“

M. Sanilevičius: Na, meilė - įvairios amino rūgštys, dofaminas ir pan. Pakalbėkime dabar apie mirtį. Yra keletas klausimų šia įdomia tema. Žmonės bijo mirties.

E. Litvaris: O aš jau nebe. Mes tik ką pakalbėjome ir man jau visiškai nebaisu.

M. Laitmanas: Kodėl nebaisu?

E. Litvaris: Kol kas nežinau. Iš Jūsų pasakojimo išplaukia, kad ir dabar esu kažkur ne čia.

M. Laitmanas: Na, ir kas toliau? O su kuo tu save sieji?! Jeigu su kūnu, tada baisu. O ką gi, be kūno, aš turiu? Jeigu jau esi savo sielos viduje ir iš jos stebi pasaulį, tada tavo kūnas (matai pats) - kaip marškiniai, kuriuos šiuo metu vilki, toks pats išorinis dalykas, na, ėmei ir atidavei.

E. Litvaris: Į drabužių valyklą.

M. Laitmanas: Taip. Tokią būseną žmogus turi pasiekti: ima kūną, gyvena su juo ir atiduoda, po to vėl ima kūną, gyvena su juo ir atiduoda. Ir jaučiasi visiškai nuo jo nepriklausomas.

Kam jis tai daro? Tam, kad įvykdytų tam tikrą funkciją, kurią tik per kūną ir galima įvykdyti, o be kūno neįmanoma. Kokią funkciją? Realizuotis kitų žmonių atžvilgiu taip, kad padėtų ir jiems pasiekti tokią būseną (susieti save su siela) ir susijungtų su jais. Tada šis pasaulis, visi šie kūnai bei viskas, ką patiriame per kūną, per penkis jutimo organus, išnyks. Išvysime, kad šito tarsi ir nebuvo, o iš tikrųjų visas mūsų pasaulis - tai, ką jaučiame per ypatingus sensorius, vadinamus „penkiais jutimo organais“.

Mirtimi mes vadiname mūsų gyvūninio kūno mirtį. Jis tikrai gyvūninis. Kaip bet kurio gyvo padaro. Kaip susijusi gyvūninio kūno mirtis su žmogaus „Aš“? Žmogus - jo „Aš“, o ne kūnas, ne mėsa. Mėsa - gyvūnas. O „Aš“ - visiškai kas kita, kažkas aukštesnis, amžinas, tobulas, kažkas abstraktus.

Todėl kalbėdami apie kūno mirtį, iš tikrųjų kalbame apie biologinio organizmo, apvalkalo, kuris padeda mums įgyvendinti tam tikras funkcijas, realizuoti mūsų „Aš“, mūsų sielos nurodymus, mirtį. Egzistuodami kurį laiką drauge su šiuo apvalkalu realizuojame tam tikrą programą.

Tai vadinama „sielų ciklais joms persikūnijant“. Tačiau bet kuriuo atveju žiūrėkime į kūno mirtį tiesiog kaip į gyvūno, kuris mus lydi, mirtį. Tarkime, šalia manęs yra mano mylimas šunelis... Štai jis čia, gyvena su manimi, padeda man, per jį aš realizuoju įvairiausias komandas. Tarkime, aš nemoku kalbėti, o jis moka. Aš nemoku matyti, o jis mane veda, mato ir jaučia. Juk aš nieko nemoku ir nesugebu šiame pasaulyje, kuriame jis moka viską. Štai šis mano šunelis ir yra mano kūnas. Tarkime, neturiu jokių jutimo organų, esu aklas, kurčias, neturiu uoslės, lytėjimo pojūčio - neturiu nieko. Užtat turiu šunelį, turintį visus šiuos organus, su kuriuo galiu kontaktuoti ir per jį viską jaučiu. Tačiau aš - tai aš, o jis - tai jis. Patikėkite, taip pat aš žiūriu ir į kūną.

E. Litvaris: Sakykim, užsimanyčiau šiandien nuskristi į Marsą ir atsidurčiau sąlygose, kurios visiškai nepritaikytos mano fiziniam kūnui. Man prireiktų ypatingo skafandro, aprūpinančio mane viskuo, kas būtina, - maistu, miegu ir t. t. Ar galima prilyginti tokį skafandrą mūsų kūnui?

M. Laitmanas: Taip, žinoma. Kūnas adaptuotas prie mūsų pasaulio, prie žemiškų sąlygų. Jis sukurtas ir išsivystė (per milijonus metų) žemiškomis sąlygomis, ir štai jis yra toks.

Per jį aš kontaktuoju su šiuo pasauliu. Per mūsų kūną kontaktuojame ir vienas su kitu. Tačiau kas kontaktuoja, kas komunikuoja? Mūsų sielos.

Jeigu matytumėme, kodėl mūsų sielos nuolat tarpusavyje sąveikauja ir kodėl būtent per kūnus, o ne tiesiogiai mes turime vienas kitą suvokti (kaip iš tikrųjų vyksta dvasiniame pasaulyje, dvasiniame lygmenyje), tada sužinotumėme visą mūsų pasaulio paslaptį.

Kas yra siela

M. Sanilevičius: Siela - tai žmogaus „Aš“?

M. Laitmanas: Taip, siela - žmogaus „Aš“.

M. Sanilevičius: Šitai dar reikia suvokti... Vadinasi, kūnas turi kažkokius jausmus?

M. Laitmanas: Kūnas nieko neturi.

M. Sanilevičius: O ką turi siela, „Aš“? Ji nemato, negirdi be kūno?

M. Laitmanas: Kūnas - vykdomasis mechanizmas!

M. Sanilevičius: O kokia sielos prasmė? Kas yra siela, jei ji nemato, negirdi? Kai kūnas miršta, kas įvyksta su siela?

M. Laitmanas: Siela - dvasinė konstrukcija, kuri turi tam tikru būdu tobulėti. Ir kaip ji tobulėja? Tik padedant kūnui. Kūnas mūsų pasaulyje turi kontaktuoti su kitais kūnais, o per kūnus realizuojamas kontaktas su sielomis. Būtina pasiekti būseną, kai egzistuodami mūsų pasaulyje užmezgame vienas su kitu kontaktą per kūnus kaip per sielas, t. y. kūnai netrukdo kontaktuoti sieloms.

Kitaip tariant, tada mūsų pasaulis pakyla į dvasinio pasaulio lygmenį, t. y. kūnas tarytum anuliuojamas, jo nepaisoma. Jis tampa skaidrus, visiškai tarnauja sielai. Ir nors sielos kontaktuoja per kūnus, kūnų tarsi nebėra. Štai iki tokios tarpusavio sąveikos mes turime pakilti.

Kaip tai turime padaryti? Tik pakeitę savo egoizmą į meilę artimui. Štai tada mes tikrai pakilsime į sielų lygmenį, nes būtent mūsų egoizmas ir pagimdo mūsų kūnus.

M. Sanilevičius: Egoizmas trukdo man pajausti kitą žmogų?

M. Laitmanas: Taip!

M. Sanilevičius: Jis mane skiria nuo kitų žmonių?

M. Laitmanas: Taip.

E. Litvaris: Yra mano siela ir yra Michailo siela. Kam reikia Michailo sielai įeiti į šį kūną ir per jį bendrauti su manimi, o iš tikrųjų su mano siela? Kodėl mano siela negali bendrauti su Michailo siela? Kam tada visas šis pasaulis?! Kam reikalingi šie kūnai, visas pasaulis, stalas, kėdės ir kt.?

M. Laitmanas: Labai geras klausimas - dalykiškas.

Tam, kad jūs užsinorėtumėte ir galėtumėte pakilti iš mūsų pasaulio į dvasinį pasaulį, tarytum mūsų pasaulio ir nebūtų. Tokią būseną jūs turite pasiekti pradėdami nuo būsenos, kai esate tiktai kūnuose. Kodėl?

Todėl, kad tik būdami kūnuose jūs turite valios laisvę dvasinio pasaulio atžvilgiu: „Norėsiu ar nenorėsiu pakilti? Reikia man to ar ne? Kaip galiu pakilti? Kaip galiu save anuliuoti? Kaip galiu pajusti Aukštesnįjį pasaulį? Kas gi tai yra? Kaip jį rasti, kaip jame adaptuotis?“ Kada savęs šito klausiate ir kada stengiatės atsakyti, tada ir suvokiate Aukštesnįjį pasaulį - remdamiesi savo troškimu. Jums iškyla klausimas, į kurį ateina atsakymas, tada dar klausimas, į kurį ateina atsakymas.

Taip ir suvokiamas Aukštesnysis pasaulis. Jūs jo nesuvoktumėte, jei ne įeitumėte į dvasinę dimensiją iš mūsų pasaulio, o tiesiog būtumėte jame, netgi tiksliai nežinodami, kokioje erdvėje egzistuojate, nejausdami jo. Suvokimas gali remtis tik priešprieša, palyginimu, todėl procesas vyksta mūsų pasaulyje, kuris yra priešingybė dvasiniam pasauliui.

E. Litvaris: Vadinasi, kažkas viską sutvarkė taip, jog tam tikru metu savarankiškai nuspręsčiau: „Aš noriu“. Kitaip tariant, viskas tik tam, kad aš pats nuspręsčiau?!

M. Laitmanas: Taip. Tik dėl to. Tam, kad prabustų jūsų valios laisvė ar bent jos iliuzija.

M. Sanilevičius: Dar kartą, kur yra žmogaus valios laisvė?

M. Laitmanas: Žmogaus valios laisvė - panorėti prilygti Kūrėjui arba bendrajam gamtos dėsniui, kas yra vienas ir tas pats.

E. Litvaris: Bendrasis gamtos dėsnis sukūrė ištisą dvasinių pasaulių sistemą, tarp jų ir mūsų pasaulį, vien tik todėl, kad tam tikru metu aš užsimanyčiau tapti toks kaip Jis? Kad kiekvienas užsimanytų tapti toks kaip Jis? Jūs savo metu pats užsimanėte tapti toks kaip Jis? Tiktai todėl egzistuoja šis pasaulis?!

M. Laitmanas: Šis pasaulis egzistuoja tik todėl, kad iš jo žemiausio, niekingiausio lygmens pasiektume patį aukščiausią egzistavimo lygmenį.

E. Litvaris: Vadinasi, ne todėl, kad šiame pasaulyje tapčiau Puškinu, ne todėl, kad tapčiau Einšteinu, ne todėl, kad tapčiau pasaulio kalnų slidinėjimo čempionu, ne todėl, kad tapčiau milijardieriumi ir t. t. - ne todėl?!

M. Laitmanas: Manau, mūsų kartai tai ir taip aišku..

Jokių tokių tikslų siela žmogui nekelia. Mūsų užduotis - pasiekti harmoniją su gamta, tačiau tik su Aukščiausiąja gamta. Ne taip, kad bandytumėme grįžti atgal į olą, pasipuošti kailiais, t. y. gyventi kaip pirmykščiai žmonės: valgyti žalius šakniavaisius ir medžioti laukinius žvėris. Turima omenyje, kad mes privalome supanašėti su aukščiausiuoju gamtos dėsniu - absoliučios meilės dėsniu. Užduotis - pažadinti žmogaus įsisąmoninimą, kad būtina, kad yra galimybė pačiam sau realizuoti šį dėsnį. Ir mūsų laikais, būtent mūsų laikais, šis dėsnis pradeda realizuotis. Visa ankstesnė žmonijos istorija buvo tik pasiruošimas, asmeninės neigiamos patirties kaupimas, kai žmogus visą laiką bandė sugalvoti, kaip egzistuoti mūsų pasaulyje, išrasdavo įvairiausius tikslus, teorijas, patirdamas vis naujų smūgių, ir taip iš kartos į kartą.

Atrodo, mūsų laikais jau pradedame suvokti, kad visos mūsų idėjos klaidingos, kad visi planai geruoju nesibaigia, kad dirbtinai mes nieko nesugalvosime. Šiandien pasaulis pagaliau ima tai įsisąmoninti. Jam tik neaišku: iš kur galima pasisemti žinių apie šį bendrąjį visos pasaulių sistemos dėsnį, kurį būtina atitikti. Apie tai ir kalba kabala.

Kas atsitinka su siela, mirus kūnui?

M. Sanilevičius: Kas vyksta su žmogumi, kada jis miršta? Ar jo siela persikūnija į kitą kūną?

M. Laitmanas: Ne žmogus miršta, miršta kūnas. Siela išlieka siela. Ji yra ten, kur visada ir egzistavo, t. y. dvasinėje plotmėje. Persikūnija ji į kitą kūną ar ne? Tai priklauso nuo bendro visų sielų susijungimo į vieną organizmą plano.

Visos sielos yra viena siela. Kaip mūsų kūnas sudarytas iš atskirų organų, ląstelių, taip ir bendra siela sudaryta iš daugybės atskirų organų, ląstelių bei dalių. Kiekvienas iš mūsų - šios bendros sielos dalis. Ir visos sielos egzistuoja mūsų pasaulyje tam, kad mes, būdami šiame pasaulyje, susirinktumėme į šią vieną bendrą sistemą, susijungtumėme tarpusavyje į vieną tobulą gyvą organizmą - bendrą sielą. Jeigu žmogus miršta, kaip jūs sakote, tai miršta jo kūnas, o siela išsilaisvina. Ji vykdė tam tikrą funkciją šiame pasaulyje per šį kūną, dirbo tam tikrą darbą jungiantis visoms sieloms, nesvarbu - nesąmoningai ar sąmoningai. Pagal tam tikrą programą ji turi: arba netrukus įsikūnyti į kitą kūną ir tęsti visų sielų susijungimo darbą, arba kurį laiką tarsi pralaukti.

Dvasiniame pasaulyje neegzistuoja laikas. Mes dar pakalbėsime apie Aukštesniojo pasaulio suvokimą, kuris, anot Einšteino, apskritai yra už laiko ribų. Manau, net fizikai su tuo jau sutinka, tačiau iki galo dar nesupranta, kas tai yra. Kabala tai paaiškina.

Kabaloje teigiama, kad mūsų pasaulis yra šviesos greičio ribose, o dvasinis pasaulis -aukščiau šviesos greičio, t. y. ne laike. Todėl mums dar anksti kalbėti, ar kitas kūnas gimsta tuoj pat po ankstesniojo mirties ir siela nedelsdama persikelia į jį, ar, žemiškais matais matuojant, tai vyksta po kurio laiko. Mes dar neišnagrinėjome laiko parametrų (žemiškas, dvasinis), jų tarpusavio santykio. Tačiau galima pasakyti tik viena, kad kiekviena karta yra kūnų, už kurių glūdi juos išjudinančios sielos, rikiuotė. Kūnas atidirba, numiršta, gimsta naujas kūnas ir per jį siela realizuojasi toliau. Ir taip kiekviena siela pereina daugybę kūnų.

M. Sanilevičius: Ar siela sąmoningai tai daro?

M. Laitmanas: Siela, žinoma, sąmoningai, kūnas - ne. Jeigu jaustumėme savo sielą, galėtumėme ją pažinti ir atskleisti, mums taptų aišku, kokiame dvasiniame lygmenyje iš tiesų egzistuojame, kas mus valdo. Bet tada žmogus tapatintų save su siela, o ne su kūnu. Tai ir turime pasiekti.

M. Sanilevičius: Kodėl mes nejaučiame savo sielos?

M. Laitmanas: Todėl, kad nesilaikome sielos dėsnio, o tai yra absoliutaus atidavimo dėsnis, absoliučios meilės dėsnis - tai, kas egzistuoja visoje gamtoje. Bendras, globalus, visiško tarpusavio ryšio dėsnis - galite jį taip pavadinti.

Galbūt tai galima pavadinti žodžiu „meilė“. Nors žemišku supratimu meilę įsivaizduojame kaip tai, kas niekinga, šlykštu ar salsva arba neįgyvendinama.

Visiškas tarpusavio ryšys savo ruožtu įpareigoja kiekvieną žmogų jausti kitą ir vykdyti savo ir jo funkcijas kaip ir dera pagal bendrąjį dėsnį.

Toks yra mūsų organizmas. Taip sutvarkyta negyvoji, augalinė bei gyvūninė gamta, taip pat ir mūsų kūnas. Viskas, išskyrus žmogaus „Aš“, mūsų žemiškąjį egoistinį „Aš“, yra susiję bendroje tarpusavio harmonijoje. Žmogus iš jos iškrenta. Šis trūkumas visos gamtos (harmoningos, bendros, integralios) atžvilgiu ir vadinamas mūsų egoizmu. Ištaisyti jį, padaryti taip, kad neprieštarautų bendram pasaulio vaizdui, ir reiškia „atrasti meilę“ - įsigyti visos gamtos pojūtį. Ir ne šiaip sau įsijungti į gamtą, į šį didžiulį mechanizmą, o tyrinėjant, ką turiu jam atiduoti, kad organiškai egzistuočiau drauge su juo.

Taigi prašau suvokti mano žodžius apie draugystę ir meilę ne žemiškąja prasme, o būtent sistemos atžvilgiu.

E. Litvaris: Kitaip tariant, kai sakote „meilė“, visiškai neturite omenyje įsimylėjimo?

M. Laitmanas: Aš „meilę“ turiu galvoje kaip ryšio būtinybės supratimą, vienas kito papildymą, kuris formuoja, kuria gyvybę ir skatina vystymąsi. Pavyzdžiui, tarp kūno ląstelių turi būti visapusiškas įvairiausių tarpusavio ryšių derinys, kad kiekviena iš jų „suprastų“ savo funkciją, papildytų visą kūną, duotų tai, ko jis reikalauja iš kiekvienos ląstelės. Todėl kiekviena ląstelė turi jausti visą kūną ir visas kūnas turi jausti bei rūpintis kiekviena ląstele. Tokia tarpusavio sąveikos forma ir vadinama bendros, absoliučios meilės dėsniu. Šitaip apibrėžiama kabaloje. Biologas arba fiziologas jums pasakys, kas yra meilė: išsiskiria tam tikros amino rūgštys (biocheminis lygis) ir žmogus jaučia trauką, ypatingą ryšį ir t. t.

Mūsų išvados irgi remiasi sveiku, moksliniu lygmeniu, neskrendame virš debesų, į aukštybes, neatsiplėšiame nuo realybės, neduodame rekomendacijų, kurių neįmanoma tiksliai perprasti.

Kaip ateina mirtis

E. Litvaris: Kaip žmogus jaučia savo mirtį? T. y. pačią mirties akimirką. Kaip tai įvyksta? Ir kas vyksta mirus kūnui?

M. Laitmanas: Iš tikrųjų pats mirties procesas visiškai nebaisus, jis neskausmingas, nes sąmonė išnyksta anksčiau, nei sustoja viso organizmo veikla. Tai pirma.

Antra. Kas vyksta vėliau? Vėliau žmogus yra tos būsenos, kurią pasiekė susijungdamas su siela savo kūne iki šio momento. Kitaip tariant, jeigu per šį gyvenimą aš, kaip sakoma, „gimdžiau sūnus, sodinau medžius, stačiau namus“ ir daugiau niekuo neužsiėmiau, t. y. mano siela liko „skaisti“, nepaliesta, neištaisyta, liko taškas, kurio nepraplėčiau iki tam tikros sferos, kur galima jausti dvasinį pasaulį, dydžio, ji ir yra tik taškas manyje.

Kitaip tariant, ji bedvasė. Realizavausi tik atlikdamas kažkokius būtinus žemiškus veiksmus. Su kuo aš lieku? Su šita siela, kuri yra taškas - kaip, tarkime, sėklos lašas, iš kurio turi gimti žmogus. Ji kol kas netgi negali vadintis būsimo žmogaus užuomazga. Tai - tik ankstesnės būsenos lašas. Štai kas lieka žmogui. Ar jis jaučia dvasinį pasaulį ir save? Nieko jis nejaučia! Visiškai nieko.

Kai vėl gimsta kūne, jaučia šį savo biologinį, gyvūninį „aš“. Vėliau, jeigu gyvendamas šį gyvenimą (dešimties, penkiolikos, trisdešimties, penkiasdešimties metų - nesvarbu, kada) pajus savyje vidinį tašką, kuris kviečia aukštyn, tai susimąstys apie gyvenimo prasmę, kodėl jis čia, ką jam būtina pasiekti, kitaip tariant, jeigu ims tą tašką ugdyti, šis „paburks“ ir taps didelis. Tada ir pradės suvokti visiškai kitokius, dvasinius pojūčius, ne tik žemiškus.

Ir kada eilinį kartą jo kūnas numirs, siela pasiliks su tais pojūčiais, kuriuos pasiekė šiame gyvenime. O jei nepasiekė, tai vėl eilinį kartą bus panaši į tašką arba į sėklos lašą ir t. t. Žmogus turės tol grįžti į šį gyvenimą, į šį pasaulį, kol pasieks savo aukščiausią paskirtį - būseną, kai yra įsijungęs į bendrą sielų organizmą kaip visiškai ištaisyta, teisingai funkcionuojanti mikrosistema.

M. Sanilevičius: Dabar aišku, kodėl žmogus bijo: čia nors kažką jaučiu, o ten - jeigu mirštu nepasiekęs tokios būsenos - išvis nieko nejaučiu. Kaip mažas vaikas. Galima taip palyginti?

M. Laitmanas: Ne, ne kaip mažas vaikas. Mažas vaikas jaučia!

M. Sanilevičius: Kaip sėkla...

M. Laitmanas: Kaip informacinis įrašas ir nieko daugiau.

E. Litvaris: O štai mūsų tinklalapyje su Jumis ginčijasi, kai kurie sako, kad po mirties mūsų laukia švytintis tunelis, palaima ir angelai. Kunigai gąsdina kančiomis ir keptuve...

M. Laitmanas: Na, kam?! Jau geriau ten, kur sako, jog tave sutinka septyniasdešimt dvi gražios merginos …

E. Litvaris: Ne. Mistikai sako, kad egzistuoja tamsūs pasauliai, kur viešpatauja siaubas. Kas gi laukia mūsų anapus gyvenimo? Vadinasi, visi kiti, išskyrus kabalą, žada geriau?

M. Laitmanas: Na, pirmiausia nėra Pragaro, nėra Rojaus, vadinasi, nėra jokių problemų.

E. Litvaris: Apie ką tada kalbėti, jeigu Jūs jau papasakojote finalą? Viskas nebeįdomu.

M. Laitmanas: Ne. Užtat mes kalbame apie realybę, kuri iš tikrųjų egzistuoja, kurią šiandien galima suvokti mūsų pojūčiais. Kalbame apie tą pasaulį, kurį žmogus turi pasiekti, suprasti ir būti jame taip pat kaip mūsų pasaulyje. Sakome, kad realiai turime egzistuoti visuose pasauliuose, o ne tikėtis apdovanojimo būsimajame pasaulyje ir nepiešti sau kažkokių vaizdų, kuriuos siūlo žmogaus, nežinančio nieko, išskyrus mūsų pasaulį, vaizduotė. Jis tik spręsdamas pagal mūsų pasaulį įsivaizduoja kažką tarsi egzistuojantį Aukštesniajame pasaulyje. Pirmiausia Aukštesnysis pasaulis neturi vaizdinių. Tai - valdančiosios jėgos. Ten nėra jokių asmenybių. Tai - pojūtis. Tai - tik jėgos, kurios tarpusavyje sąveikauja, jėgų tinklas. Netgi tiksliau, tarpusavyje sąveikaujančios informacijos, o ne materijos, kurios dvasiniame pasaulyje nėra, sistema.

Skyriuje „Tikrovės suvokimas“ mes aptarsime, kas yra materija: ar ji iš tikrųjų egzistuoja, ar atsiranda tik mūsų pojūčiuose? Deja, teks smarkiai pakeisti įprastinį supratimą. Bet užtat vaizdas tampa aiškus, mokslinis. Ir svarbiausia - jūs patys galite jį atskleisti ir patvirtinti.

M. Sanilevičius: Kitaip tariant, mes dabar žmonėms nieko neįrodinėjame? Tikriausiai kažkas su mumis sutinka, o kažkas ne.

M. Laitmanas: O kaip gali įrodyti?! Niekas nieko negali įrodyti! Aš šitame pasaulyje egzistuoju. Tam, kuris jame neegzistuoja, nieko įrodyti neįmanoma.

E. Litvaris: Jelenos Blavatskajos bendražygė anglė Ani Bezant aprašo, kaip mirus kūnui siela pagal savo išsivystymo žemėje lygį natūraliu būdu užsiima vietą dvasiniuose pasauliuose.

M. Laitmanas: O kodėl ji negali užsiimti šios vietos dvasiniuose pasauliuose iki kūno mirties? Kas jai trukdo?

Nežinau, kur Blavatskaja apie tai perskaitė, kabaloje ar ne, - ji labai rimtai domėjosi šiuo mokslu. Tačiau kabaloje absoliučiai tiksliai parašyta, kad žmogus suvokia dvasinius pasaulius žemiškame gyvenime. Studijuodamas kabalą, t. y. suvokdamas Aukštesnįjį pasaulį, kartu jis suvokia dvasinius lygmenis. Dėl to nereikia mirti. Mūsų kūnas netrukdo suvokti Aukštesnįjį pasaulį.

Mes juk kalbame, kad yra „Aš“ ir yra kūnas. Galiu rūkyti, alumi užgerti kepsnį ir kartu egzistuoti dvasiniame lygmenyje. Vienas kitam visiškai netrukdo! Kodėl man dėl to mirti? Tai pirmasis mano prieštaravimas.

E. Litvaris: Kaip kabala aprašo sielos kelią po mirties? Kokius pasaulius ji praeina? Ką mato? Su kuo susitinka? Su kuo bendrauja? Kokius pokalbius užmezga?

M. Laitmanas: Po mirties siela užima tą pačią vietą, kurioje buvo ir iki mirties. Egzistuoja įvairiausi papildomi pakilimai, kadangi yra tam tikros programos, pagal kurias siela galbūt pakyla į tam tikrą lygį ir po to vėl nusileidžia į kūną.

E. Litvaris: Po mirties?

M. Laitmanas: Po mirties. Ji gali nenusileisti į kūną, jeigu jau atliko savo paskirtį ir visiškai įsijungė į kitas sielas. Tai bendra programa, kurios mes šiandien nenagrinėjame. Neįmanoma jos išnagrinėti. Tai labai rimtas kabalos skyrius - ištisa sistema, būtent sielų ir jų komunikacijos sisteminė analizė. Aš tai sakau kaip žmogus, kuris užsiima ir įprastu, ir kabalos mokslu.

E. Litvaris: O kaip aš - žmogus iš gatvės - galėsiu suprasti tai, ką Jūs dabar kalbate?

M. Laitmanas: Po keleto studijų metų.

E. Litvaris: Tačiau galėsiu? Nepaisant mano išsilavinimo?

M. Laitmanas: Taip. Iš pradžių suvokiama jausmais, o po to jau ir protu.

M. Sanilevičius: Jeigu neišugdžiau savo sielos, ji lieka kaip sėkla, vadinasi, viskas vyksta nesąmoningai? Visi šie procesai - nusileidimas, pakilimas...

M. Laitmanas: O kaip žmogus įprastai gyvena? Sąmoningai?!

M. Sanilevičius: Na, jis jaučia save.

E. Litvaris: Atrodo, kad sąmoningai.

M. Laitmanas: Gyvenimas, vidinės savybės, auklėjimas verčia jį daryti tai, ką jis daro.

E. Litvaris: Štai aš noriu gerti. Imu gėrimą. Kas mane verčia?

M. Laitmanas: O kas nori gerti?!

E. Litvaris: Aš!

M. Laitmanas: O iš kur atsirado šis tavo noras? Ką reiškia „Aš“?

E. Litvaris: Tiesiog atsirado.

M. Laitmanas: Tu pats jį pagimdei? Ne. Jis iš kažkur atsirado, t. y. organizmas atskleidė poreikį, jame prasidėjo tam tikri procesai ir todėl tu panorai atsigerti, tavyje gimė noras.

Yra kūniški norai. Yra visuomeniniai norai, kurie jau priklauso mūsų „Aš“ - ne Aukščiausiajam „Aš“, o žmogiškajam „Aš“ mūsų pasaulyje. Ir yra dvasiniai norai, kurie jau priklauso mūsų sielai. Tačiau visi jie atsiranda iš tam tikrų vidinių šaltinių, kad būtų realizuota ta ar kita programa.

Mūsų mintys kyla iš kažkokių informacinių duomenų, kurių mes nejaučiame. Staiga mane kažkur nusviedžia. Staiga su kažkuo susitinku. Staiga kažkas įvyksta, kažkaip į tai reaguoju. Žmogus tiesiog egzistuoja mūsų pasaulyje. Ar jis supranta, kur egzistuoja? Kurgi valios laisvė, kur apskritai pats žmogus? Nieko nėra!

Jeigu pasižiūrėsime į žmogų iš šalies, pamatysime, kad visus jo veiksmus galima iš anksto nusakyti, ypač žinant jo auklėjimo sąlygas, savybes, su kuriomis jis gimė, visas gyvenimo aplinkybes. Kas gi neleidžia numatyti, kas jam nutiks? Tiesiog nuo mūsų žvilgsnio, nuo mūsų suvokimo daug kas paslėpta ir todėl mums atrodo: „Tai aš pats. Šitaip man atsitiko su tuo ar anuo.“ Mes nežinome, kiek tai iš anksto numatyta!

Absoliučiai viskas iš anksto žinoma! Mes matome iš anksto nufilmuotą vaizdą. Čia prieiname prie valios laisvės temos.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ji egzistuoja. Jeigu valios laisvė neegzistuoja, baikime šią diskusiją, eikime namo - kaip pragyvensime, taip pragyvensime, ir viskas. Jeigu esame valdomi ir neturime jokios laisvės, galimybės daryti poveikį sau, savo likimui, ateičiai, tada nėra ko galvoti.

Jeigu aš, suaugęs žmogus, žiūriu į savo praėjusį gyvenimą... Kaip pragyvenau? Ar tai aš pragyvenau? Ar tiesiog taip susiklostė? Kiekvienas iš mūsų turi tokių pojūčių. Žmogus, atsigręždamas atgal, galvoja: „Ar tai aš pragyvenau gyvenimą?“

Todėl klausimas apie valios laisvę - kertinis. Ar apskritai verta kuo nors užsiimti šiame pasaulyje, ar tik kas akimirką ieškoti didžiausio malonumo - vis tiek nieko negaliu padaryti. Kaip pasakyta: „Ne savo valia tu gimei. Ne savo valia gyveni. Ne savo valia miršti.“ Jeigu taip, tai pats paprasčiausias atsakymas: „Einame namo.“ Viskas. Ir tada nėra nei bausmės, nei apdovanojimo už tai, ką žmogus nuveikė šiame gyvenime. Jeigu jis visiškai valdomas, nėra apie ką kalbėti. Tada nėra žmogaus, yra mechanizmas, vykdantis kažkokius įsakymus iš aukščiau. Jeigu yra valios laisvė, tada reikia išsiaiškinti, kur ji? Todėl, kad jei iš tikrųjų nuo to priklauso mano likimas, man tai yra svarbiausia. Kurgi šis valios laisvės taškas? Ir kaip man jos neprarasti?

Nes kiekvieną akimirką, veikiant įvairiausioms vidinėms ir išorinėms jėgoms, aš patiriu gyvūninę būseną: pavalgyti, pamiegoti, nusiraminti, atsipalaiduoti. Neklausiu kas sekundę: „Kur aš?“ Laisva valia pasirenku visiškai kitą elgesio būdą, visiškai kitus tikslus. Taigi ši tema labai rimta, ją reikia nagrinėti atskirai.

E. Litvaris: Taip. Ir šią temą mes pratęsime kitame mūsų pokalbyje. O dabar grįžkime prie mirties temos.

M. Laitmanas: Tai - pati svarbiausia tema. Jeigu nebūtų mirties, žmogus apskritai kitaip žiūrėtų į gyvenimą.

Ar yra mirtis po mirties

M. Sanilevičius: Tada toks klausimas, galbūt netgi šiek tiek naivus: ar yra mirtis po mirties?

M. Laitmanas: Jeigu kalbame apie kabalistą, tai po mirties jis pakyla į aukštesnį lygmenį už tą, kurį pasiekė per žemišką gyvenimą. Kūnui „atsiskyrus“, jis įgyja (jeigu įgyja) galimybę papildomai dvasiškai kilti, kad realizuotųsi kitame gyvenime. Tarsi dvasinį avansą, kad vėliau jį realizuotų ir grąžintų. Kartu jis pradeda jausti savo ankstesnę būseną tarsi panašią į mirtį.

Štai tokia būsena vadinama „mirtimi po mirties“. Kitaip tariant, įvykus fizinei, biologinei organizmo mirčiai, jis dar jaučia savo dvasinę mirtį.

E. Litvaris: O kas yra dvasinė mirtis?

M. Laitmanas: Dvasinė mirtis - kai kabalistas įvertina savo ankstesnę dvasinę būseną kaip žemą, tuščią, be Aukščiausiosios šviesos, niekingą, palyginti su ta, kurią įgijo dabar.

E. Litvaris: Kitaip tariant, iš tikrųjų nekalbama apie jokią mirtį? Esmė yra mano požiūris?

M. Laitmanas: Žinoma!

E. Litvaris: Ir tai vadinama dvasine mirtimi?

M. Laitmanas: Taip. Tarsi panašu į mirtį.

E. Litvaris: Bet vis dėlto žmogus amžinai gyvena ne fiziniame kūne, o kažkokioje dvasinėje dimensijoje? Aš suprantu taip: yra tam tikra dimensija, kurioje, esant tam tikrai sąlygai, egzistuosiu amžinai. Ir kol judėsiu šios Amžinybės link, galiu patirti būseną, kurią būtų galima pavadinti dvasine mirtimi. Bet ar aš tai nulemiu?

M. Laitmanas: Taip. Kartais mes panašiai sakome: „tas pats kaip mirti“ arba „iš naujo gimiau“.

M. Sanilevičius: Po kūno mirties siela patenka į Rojų ar į Pragarą? Ar iš pradžių į Dievo Teismą?

M. Laitmanas: „Dievo Teismas“ - teismas, kai žmogus teisia pats save ir šio gyvenimo metu, šiame kūne. Jokio kito teismo nėra. Pragaru ir Rojumi vadinamos mūsų vidinės šiandieninės būsenos - ne po mirties, o dabartinės, šiame gyvenime. Rojumi vadinu būsenas, kai jaučiuosi panašus į Aukštesnįjį gamtos dėsnį, o Pragaru, kai, atvirkščiai, prieštarauju jam ir todėl patiriu deginančią gėdą, kuri ir aprašoma kabaloje kaip visa naikinanti pragaro ugnis. Tai iš tikrųjų yra gėda. Tai pats baisiausias, iš tikrųjų siaubingas jausmas.

E. Litvaris: O mums žinoma versija, jog mūsų gyvenimas žemėje ir yra Pragaras.

M. Laitmanas: Taip, yra tokie posakiai „pragariškas gyvenimas“, „pragariškas darbas“. O su kuo lyginama? Kas jaučia Rojų ar Pragarą? Juk visa tai reikia palyginti, sugretinti.

E. Litvaris: Aš įsivaizduoju Rojų taip: man ten gera, jis kiekvieno savas. Taigi būseną, priešingą mano Rojui, įsivaizduoju kaip Pragarą.

M. Laitmanas: Tai visiškai neteisinga. Ir nekaip nesusiję su dvasine būsena. Tai - grynai egoistinis, menkas, buitinis supratimas apie gėrį ir blogį.

E. Litvaris: O kabala gali žmonėms pasakyti ką nors gera?

M. Laitmanas: Taip. Kabala sako žmonėms tik gera, kad iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų paruošta amžina tobula būsena, tik būtina ją atskleisti.

E. Litvaris: Vadinasi, tai ir bus Rojus?

M. Laitmanas: Štai kada jį atskleisi, kada pamatysi, jog tai rojus, tai savo gyvenimą, palyginti su juo, pajusi kaip pragarą.

E. Litvaris: Vadinasi, vis dėlto gyvenimas - Pragaras, ir egzistuoja Rojus, tik aš šias sąvokas panaudojau vienaip, o Jūs kitaip.

M. Laitmanas: Mes turime omenyje visiškai skirtingus dalykus.

E. Litvaris: Žodžiu, turime dar susitarti su Jumis dėl sąvokų.

M. Laitmanas: Mes turime ne susitarti, o pajusti, tartis čia nėra dėl ko.

E. Litvaris: Ar po mirties visi patiria skirtingus pojūčius?

M. Laitmanas: Kiekvienas jaučia tą dvasinį lygmenį, kurį gyvendamas šiame pasaulyje pasiekė. Jeigu jokio dvasinio lygmens nepasiekė, nieko nejaučia, apie tai mes jau kalbėjome.

E. Litvaris: Kodėl religija ir pasaulietinė moralė savižudybę laiko tokia baisia ir neleistina nuodėme?

M. Laitmanas: Savižudybė neigiama todėl, kad žmogus vengia vykdyti programą, kuri yra jam paskirta, mano esantis nepajėgus ją įvykdyti. Jis nesupranta, jog yra sukurtas toks ir atitinkamos aplinkybės jam sudarytos tam, kad tęstų egzistavimą ir realizuotų tai, ko iš jo reikalauja bendroji sielų sistema, į kurią jis, kaip integrali dalis, turi įsijungti. Kitaip tariant, darydamas sau galą, jis išduoda visą žmoniją, nes atsisako atskleisti tikrąjį tiek savo paties, tiek ir visų likusių žmonių egzistavimo tikslą.

E. Litvaris: Tada išeitų, kad kiekvienas žmogus, kuris gimsta šiame pasaulyje, turi tam tikrą tikslą, atsiranda pasaulyje su tam tikra programa?

M. Laitmanas: Žinoma!

E. Litvaris: Jeigu nusižudydamas nevykdau šios programos, pažeidžiu tam tikrą procesą. Ir kas atsitinka tokiu atveju?

M. Laitmanas: Dėl to visa kūnų ir sielų sistema labai iškrypsta. Jūs privalote vėl grįžti ir tęsti nuo neigiamos būsenos - ne nuo tos, kurios būdamas palikote šį pasaulį, nes būtent savo valia jį palikote.

E. Litvaris: Kitaip tariant, savižudis vis tiek grįš į šį pasaulį, kad pabaigtų programą, kurią jis tarsi nutraukė?

M. Laitmanas: Natūralu. Juk kalbame, kad esmė ne kūnas, o tie signalai ir nurodymai, kuriuos jis gauna iš sielos ir kuriuos realizuoja.

E. Litvaris: Vadinasi, taip: žmogus nusižudė, neištvėręs kažkokio spaudimo, ir kartu nutraukė jam skirtą programą, o kai vėl gims šiame pasaulyje, ją užbaiginės. Bet jeigu toje pačioje vietoje vėl neištvers ir nusižudys, jis taip ir grįžinės gyvenimo ciklais, kol anksčiau ar vėliau įvykdys šią programą?

M. Laitmanas: Taip, kaip filme „Švilpiko diena“. Absoliučiai beprasmiška tokiu būdu išeiti iš šio gyvenimo.

Šis klausimas taip pat priklauso valios laisvės problemai: žmogus geba tai padaryti ar ne; kas jam liepė šitaip pasielgti; ar jis pats pasirinko tokią išeitį? Matote, kiek daug čia dar lieka klausimų.

Mūsų pasaulyje, išskyrus kabalistus, nėra žmonių, turinčių valios laisvę. Valios laisvę galima turėti tada, kai pakyli virš materijos ir pradedi matyti ją iš viršaus.

E. Litvaris: Materija - mūsų pasaulis?

M. Laitmanas. Taip. Kada matai mūsų pasaulį iš sielos, o ne kūno pozicijų, kada specialiais tobulėjimo būdais, apie kuriuos ir kalba kabala, dirbdamas su savimi pakyli į sielos lygmenį, tada jau gali veikti.

Remdamasis kūnu, žmogus negali laisvai veikti. Todėl teisuolis, nusidėjėlis, žmogžudys, prievartautojas, savižudis, homoseksualas - nesvarbu, kas jis yra mūsų pasaulyje - neturi jokios valios laisvės. Taip kabalistai žiūri į mūsų pasaulį - nieko nekaltindami, nieko nesmerkdami, traktuodami jį kaip vietą mechaniniam dvasinių įsakymų vykdymui. Štai ir viskas. Tik tada, kai iš jo lygmens pakylame į sielų lygmenį, pradedame įgyti valios laisvę ir tada iš tikrųjų egzistuojame. Iki tol per mus tiesiog praleidžiami tam tikri veiksmai, mintys - ne daugiau.

Iš tikrųjų, prašom pasakyti, kuo vadovaudamiesi elgiatės taip arba kitaip? Jus valdo viskas, kas jus supa, vidinės paskatos ir jėgos, su kuriomis gimėte, aplinkybės, kuriomis buvote auklėjamas, ir t. t.

Valios laisvė - tai, ko iš anksto nenumato jokios sistemos. Todėl mūsų pasaulyje matome visus šešis ar septynis milijardus žmonių, neturinčių valios laisvės, automatiškai vykdančių kūrimo programą.

Norite iš tikrųjų būti laisvas žmogus? Pakilkite virš šio pasaulio. Tai materijos pasaulis - jis neturi valios laisvės. Galite pasikalbėti su fizikais ar biologais, jie iš esmės visa tai paaiškins beveik taip pat.

Šiuo metu atliekami įdomūs bandymai, leidžiantys atskleisti, kad pasekmė nulemia priežastį: pavyzdžiui, stiklas sudūžta pirmiau nei jį pasiekia kulka. Iš tikrųjų pageidaujamas kūrimo pabaigos rezultatas (tai, ką visi turime pasiekti) nuo pačios pradžios nulemia visą mūsų kelią, kas vadinama „pabaiga, nustatančia pradžią ir visą procesą“.

E. Litvaris: Kitaip tariant, neįvykdyti neįmanoma?

M. Laitmanas: Neįvykdyti neįmanoma. Visi ir kiekvienas privalome atlikti savo misiją. Problema tik galimybė šiame kelyje, kažkur jo viduryje, įgyti valios laisvę. Kokia ta laisvė?

Dabar galima išgirsti mūsų laidą! Ir joje kalbama, kad egzistuoja valios laisvės, jos realizavimo galimybė. Tereikia pakilti virš šio pasaulio ten, kur yra vadovavimo punktas, iš kurio komandos nusileidžia į mūsų pasaulį. Kai pakilsi, galėsi iš ten valdyti savo likimą ir pats save vesi į tą patį tikslą. Tu jį išvysi, su juo sutiksi. Jis - pats geriausias iš visų galimų. Bet tu pats vesi save, o ne kaip mažas gyvūnas visą laiką bėgiosi nuo nemalonumų ir nevalingai judėsi prie to paties rezultato.

E. Litvaris: Kitaip tariant, aš būtinai atsidursiu ten, tačiau vienu atveju su malonumu ir džiaugsmu, o kitu - mane temps kaip su arkanu?

M. Laitmanas: Taip. O tai reiškia labai daug. Arba kentėti dešimtis, šimtus, tūkstančius metų, arba nueiti ten lengvai, laisvai, suvokiant, jaučiant.

Ilgas gyvenimas - gerai ar blogai

M. Sanilevičius: Ilgas gyvenimas - bausmė ar palaima? Kartais, sakoma, žmonės gyvena iki 120 metų.

M. Laitmanas: Ilgas gyvenimas nei geras, nei blogas - svarbu, ko jis pripildytas. Manau, tai aišku visiems. Todėl svarbiausia žmogui - ką jis turi atlikti šiame gyvenimo cikle, kad save realizuotų. Esmė - netgi ne metų skaičius. Buvo daug kabalistų, kurie išgyveno 30 su trupučiu, ir tokių, kurie gyveno iki 60-70-80 metų. Svarbiausia - rezultatas. Metų skaičius apie gyvenimo kokybę nieko nesako.

E. Litvaris: Mes atsimename viską, kas su mumis vyksta dabartiniame gyvenime. O kodėl kitame gyvenime nieko iš ankstesnio gyvenimo neatsimename?

M. Laitmanas: O todėl, kad visi mūsų informaciniai duomenys, atmintis virto savybėmis. Savybėmis! Kažkada šiame gyvenime daug visko patyriau, galiausiai viskas manyje susikomponavo į tam tikrą supratimą, pojūtį, suvokimą ir vėliau tapo savybe. Ir kai gimstu kitą kartą, tam tikra nauja (kokybiškai nauja!) mano savybė jau yra suformuota praeities patirties pagrindu, kaip patirties rezultatas.

E Litvaris: O galėjau ankstesniuose gyvenimo cikluose būti karaliumi arba, tarkime, Herostratu, Aristoteliu, Napoleonu ir t. t.?

M. Laitmanas: Kažkodėl visi vyrai save įsivaizduoja karaliais, o moterys - karalienėmis. Arba kažkuo panašiu, ir nė kiek ne mažiau. Žmogaus egoizmas tiesiog negali įsivaizduoti, kad jis buvo paprastas žmogus.

E. Litvaris: Na, koks malonumas būti karaliaus tarnu? Arba paprastu valytoju!

M. Laitmanas: Štai, kadangi malonumo iš to nėra, jūs ir neįsivaizduojate. Tai tik parodo, kaip jūs patys sau galite gražiai meluoti. Kas aš buvau praėjusį gyvenimą, neturi jokios reikšmės ir nuo žmogaus tai yra paslėpta. Kabalistui nėra jokios prasmės tai žinoti, nes jį domina šiandienos kokybė, kurią įgijo praėjusiuose gyvenimuose, ir kaip toliau save realizuoti. Ar galiu, jeigu panorėsiu, sužinoti savo praėjusius gyvenimo ciklus? Taip. Galiu.

Paties žinomiausio didžiojo paskutinio tūkstantmečio kabalisto Ari, gyvenusio XVI amžiuje, knygoje „Persikūnijimų vartai“ aprašyti jo sielos gyvenimo ciklai, t. y. žemiški persikūnijimai, materializavimasis. Tai labai įdomu: jis buvo prekeivis, pameistrys, kažkoks žemės ūkio darbininkas ir t. t., nuo pačių seniausių ciklų iki dabartinio gyvenimo.

E. Litvaris: Puiku. Jeigu aš tapsiu kabalistu, pasieksiu tam tikrą lygmenį, tai irgi pamatysiu savo ankstesnius gyvenimus: ir kaip buvau riteris, ir buvau arba nebuvau karalius?

M. Laitmanas: Riteris. Karalius. Ne vergas, ne žemvaldys? Galėsite ar ne, priklauso nuo to, ar tai bus būtina jūsų tolesniam vystymuisi. Jeigu nebus būtina, jūs pats nepanorėsite žinoti savo praeities būsenų.

E. Litvaris: Jeigu aš būsiu kabalistas ir panorėsiu?!

M. Laitmanas: Jūs nenorėsite tiesiog šiaip sau. Būti kabalistu - reiškia, norėti realizuoti galutinį tikslą. Jeigu tam bus būtina matyti savo ankstesnes būsenas, jūs atsigręšite į jas ir matysite, jeigu nebus būtina, toks noras jums neiškils. Tikslas lems jūsų norą!

M. Sanilevičius: Kiek gyvenimo ciklų gali patirti žmogus? Ar yra kažkoks nustatytas skaičius? Kiekvieno jis skirtingas?

M. Laitmanas: Žinote, vaistininkai vartoja tikslų apibrėžimą: „kiek reikia“ - „quantum satis“, kai reikia kažką atskiesti, tai skiedžia iki ribos, kitaip tariant, kiek būtina, kol visiškai ištirps. Jie taip ir rašo lotyniškai: „quantum satis“. Taip ir čia - kiek reikia. Kiek reikia - tiek ir bus.

E. Litvaris: Kiek reikia kiekvienam, kiekvienai sielai?

M. Laitmanas: Kiekviena siela turi pasiekti savo paskirtį, t. y. įsijungti į bendrąją sielų sistemą kaip integrali, absoliučiai sveika dalis. Kol to nepadarysite, turėsite egzistuoti šioje žemėje. Kiek metų? Kiek prireiks. Kiek ciklų? Kiek prireiks.

E. Litvaris: Kitaip tariant, kažkas gali pereiti, pavyzdžiui, dešimt, o kažkas 500 ciklų?

M. Laitmanas: Žinoma. Viskas priklauso tik nuo to, kokiai sielos rūšiai šioje sistemoje jūs priklausote: aukštesnei ar žemesnei. „Aukštesnė, žemesnė“ - sąlyginai. Tačiau nuo sielų rūšies ir tvarkos, pagal kurią ši sistema turi atsikurti, t. y. kurtis iš teisingai surinktų, ištaisytų sielų, priklauso jūsų ciklai. Kai įgysite valios laisvės galimybę, jau priklausys vien nuo jūsų pačių.

E. Litvaris: Jūs kalbate apie sielas. Aš supratau, kad ten irgi egzistuoja kažkokia diskriminacija?

M. Laitmanas: Taip. Jeigu yra daugiau nei viena, juk turi kažkuo skirtis viena nuo kitos? Štai jos ir skiriasi. Viena turi kažką viena, kita - kažką kita. O jeigu jų daug, vadinasi, skiriasi tarpusavyje kažkokiais parametrais, ar ne taip?

E. Litvaris: Man tai nelabai patinka.

M. Sanilevičius: Jūs sakėte „daug“. O ar sielų skaičius ir kūnų skaičius vienodas?

M. Laitmanas: Taip. Sielų skaičius ir kūnų skaičius vienodas, bet atsitiktinis, priklauso nuo to, kokią užduotį jos atlieka, koks egoizmo kiekis dabar pasireiškia.

E. Litvaris: Ką kabala gali pasakyti apie letargo miegą?

M. Laitmanas: Nieko. Žmogus gali gauti smūgį per galvą ir užmigti letargo miegu.

E. Litvaris: O kam? Juk išsiaiškinome - viskas vyksta pagal programą.

M. Laitmanas: Tuo metu „išsijungia“ ryšys su siela ir todėl kūnas nelaikomas egzistuojančiu. Kam jis egzistuoja? Tam, kad kiti žmonės jaustų tam tikrą psichologinį ir fizinį krūvį.

E. Litvaris: Rūpindamiesi šiuo kūnu?

M. Laitmanas: Taip. Ir, be to, šios būsenos siela yra tarsi „laukimo režime“: ji neįsikūnija į kitą kūną, neturi jokių funkcijų, o tiesiog yra „stand by“.

E. Litvaris: Kad pajustume prisilietimą prie amžinybės, būtina išeiti iš savo fizinio kūno?

M. Laitmanas: „Išeiti iš savo kūno“ - kitaip tariant, susitapatinti su siela. O kūnas tebeegzistuoja. Normaliai gyvenu šiame gyvenime ir pradedu jausti save egzistuojant dvasiniame lygmenyje. Mano kūnas mūsų pasaulyje egzistuoja kartu su visais kitais. Aš dabar su jumis kalbu, aš egzistuoju kartu su jumis jūsų pasaulyje (jūsų!), be to, dar egzistuoju savo pasaulyje - dvasiniame.

E. Litvaris: Savo pasaulyje Jūs esate fiziniame kūne?

M. Laitmanas: Kaip „fiziniame“? Fiziniame kūne kontaktuoju su jumis per apvalkalą, kuris vadinamas „fiziniu kūnu“.

E. Litvaris: Vadinasi, Jūs vienu metu esate tarsi dviejuose taškuose?

M. Laitmanas: Taip. Siela - dvasiniame lygmenyje…

E. Litvaris: Beje, šiuo metu galite kalbėti su manimi fiziniame lygmenyje ir, tarkime, su Kūrėju - dvasiniame? Jūs galite šiuo metu turėti dvidešimt dialogų?

M. Laitmanas: Aš palaikau ryšį su kitais kabalistais.

E. Litvaris: Štai tiesiog dabar Jūs vienu metu galite megzti du dialogus?!

M. Laitmanas: Taip. Žinoma! Mes juk sakėme, kad žmogus turi šiame gyvenime pasiekti patį aukščiausią dvasinį išsivystymą, kitaip tariant, egzistuoti šiame kūne ir tuo pat metu kelti savo sielą iki jos šaknies.

E. Litvaris: Bet aš įsivaizdavau kitaip. Jūs bendraujate su manimi, po to atsijungiate ir, pabuvęs kitoje dimensijoje, sugrįžtate.

M. Laitmanas: Kitaip tariant, dvasia išskrido iš kūno ir kažkur nukeliavo, paskui vėl sugrįžo? Ne. Tai - dvi dimensijos.

E. Litvaris: Ir du protai?

M. Laitmanas: Žinoma.

M. Sanilevičius: Kaip atrodys pasaulio pabaiga? Kaip vyks apokalipsė?

M. Laitmanas: Šviesa neturi pabaigos. Šviesa begalinė. Viskas priklauso nuo mūsų tikrovės suvokimo. Todėl šis klausimas visiškai neteisingas.

E. Litvaris: Tai aprašyta Biblijoje!

M. Laitmanas: Tai, kas parašyta, dar reikia suprasti. Kiekvienas traktuoja ją kaip išmano. „Šviesos pabaiga“ - tokios sąvokos nėra. Pasaulio pabaiga. Taip? Mūsų pasaulis, žinoma, turi savo pabaigą, galą.

E. Litvaris: Pasaulis - mūsų planeta?

M. Laitmanas: Mūsų materialus pasaulis turi pabaigą. Geriau tai nagrinėti skyriuje „Tikrovės suvokimas“, aš paaiškinsiu, kodėl. Todėl, kad mūsų pasaulis - tai, ką įsivaizduojame gaudami informaciją per penkis jutimo organus. Vos mūsų penkiems jutimo organams pasikeitus, virtus dvasiniais, šis pasaulis tuoj pat tampa dvasiniu pasauliu, praranda visas materijos sudedamąsias dalis.

E. Litvaris: Ar gyvūnai pereina reinkarnaciją, t. y. gyvenimo ciklus?

M. Laitmanas: Ne. Todėl, kad jie neturi sielos.

E. Litvaris: Tada dar klausimas: ar mano šuo kitame gyvenime taps tigru?

M. Laitmanas: Jis netaps niekuo, nes neturi sielos, neturi kito gyvenimo.

E. Litvaris: O kaip gi jis gyveno šiame gyvenime, kas palaikė jo gyvybę?

M. Laitmanas: Egzistavo gyvas organizmas, kurį gaivino gyvūninė siela, vadinkite šitaip, bet tai - fiziologinė substancija.

M. Sanilevičius: Yra gyvūninė siela ir žmogiškoji siela?

M. Laitmanas: Ne. Žmogiškoji siela - atidavimo savybė, kurią žmogus įgyja dirbdamas su savimi.

E. Litvaris: Mes šiandien nekalbėjome apie atidavimą, mes jo nesuprantame.

M. Laitmanas: Altruizmas, meilė, artimo jutimas. Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Gyvūnas egzistuoja mūsų pasaulyje - žmogus egzistuoja mūsų pasaulyje. Gyvūnas turi kūną - žmogus turi kūną. Gyvūno kūnas miršta - žmogaus kūnas miršta. Ar žmogui egzistuoja reinkarnacija? Taip. Ar gyvūnui egzistuoja reinkarnacija? Ne.

Kiek mūsų pasaulyje gyvūnų, kiek mūsų pasaulyje žmonių, kurie iš tikrųjų yra gyvūnai?

E. Litvaris: Jūs paprasčiausiai norite įžeisti žmones. Galbūt šiandien apskritai tokia buvo Jūsų užduotis: pareikšti, kad jeigu žmogus ne kabalistas, jis beveik kaip mano šuniukas, kuris, reikia manyti, vis dėlto nebus tigru.

M. Laitmanas: O mes apie tai ir kalbėjome. Kad žmogus, kuris nedirba su savimi stengdamasis pakilti dvasiškai, šiame pasaulyje egzistuoja mechaniškai. Čia nėra nieko gėdingo. Tai būtina būsena, kurios buvo absoliučiai visi. Ir palaipsniui vis daugiau žmonių įgyja galimybę realizuoti savo valios laisvę, tampa kabalistais ir pradeda suvokti Aukštesnįjį pasaulį.

Štai ištobulins savo sielą, prisiderins prie jos, susijungs, egzistuos jos lygmenyje, o ne kūne, tada ir vadinsis žmogumi. O jeigu kiekvieną ciklą grįžta į fizinį kūną ir egzistuoja jame, yra vadinamas mūsų pasaulio žmogumi arba iš esmės gyvūnu, nes niekuo nesiskiria - na, nebent šiek tiek labiau arba, priešingai, mažiau organizuotu gyvenimu, ir viskas. Jis neturi valios laisvės. Nesuvokia, kaip egzistuoja. Ką gi jis turi? Išvystytą kultūrą, mokslą ir kt.? Jam tai pačiam žalinga, ir nieko daugiau. Todėl jis laikomas mūsų pasaulio žmogumi.

Iki tol jis iš tikrųjų gyvūnas. Turi tik gyvūninį kūną ir tašką, kuris dar nesivysto, - būsimos sielos užuomazgą. Šis taškas tam tikrame cikle staiga pasireiškia kaip klausimas apie gyvenimo prasmę ir tada žmogus jį pradeda vystyti, ima vystyti savo sielą.

Kabala žmogumi laiko „Adomą“. „Adomas“ - „panašus“ į Aukštesniąją jėgą. Išvertus „adam“ reiškia „panašumas“.

E. Litvaris: Ar galima teigti, kad kabalistai apskritai gana skeptiškai ir „iš aukšto“ žvelgia į mūsų pasaulį?

M. Laitmanas: Jokiu būdu! Nes tik mūsų pasaulyje galima realizuoti valios laisvę.

E. Litvaris: O ar kabalistai myli žmones?

M. Laitmanas: Labiau nei patys žmonės myli save. Šie žmonės maži, jie turi kuo greičiau pajusti būtinybę atskleisti gyvenimo prasmę ir žinoti, kaip pasiekti šį tikslą. Todėl kabalistai daro viską, ką tik gali, kad padėtų visiems žmonėms realizuoti šią galimybę: greičiau pasiekti pačią geriausią būseną.

E. Litvaris: Ir nuoširdžiai?

M. Laitmanas: O ar gali kitaip elgtis žmogus, kuris įgijo atidavimo norą, būdingą visai gamtai, kuris mato, kad jo būsena priklauso nuo visų likusių sielų? Juk sistema bendra - nepakanka ištaisyti savo sielą, tu turi laukti, kol visos likusios sielos išsitaisys ir susijungs į vieną bendrą sveiką organizmą. Taigi tavo užduotis - jeigu išsitaisei, visiems maksimaliai padėti. Iš esmės jokio kito plano nėra.

E. Litvaris: Tiesiog kabalistas šituo suinteresuotas tarsi dviem požiūriais?

M. Laitmanas: Gyvybiškai!

E. Litvaris: Viena vertus, todėl, kad myli.

M. Laitmanas: Savanaudiškai…

E. Litvaris: Antra vertus, todėl, kad (taip, savanaudiškai!) jis pats kažko mažiau gauna, kol kiti neišsitaisys?

M. Laitmanas: Natūralu - jis egzistuoja kaip sveika ląstelė sergančiame organizme. Kas gi čia gero?

E. Litvaris: Rytų mokymai ir religijos teigia, kad kitas žmogaus gyvenimas priklauso nuo tam tikro karmos dėsnio, kuris nustato, kas žmogus bus. Ir priklausomai nuo to, kaip jis nugyveno šį gyvenimą, labai tikėtina, kad jis bus gyvūnas, žuvytė, paukštelis ir dar kas nors. Ar tai tiesa?

M. Laitmanas: Niekada jokia būtybė, joks objektas - negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogus - negali tapti niekuo, išskyrus tuo, kuo jis yra. Šito negali būti! Nes dvasinei materijai, kuri vėliau daro atspaudą mūsų pasaulyje, būdingi tikslūs, determinuoti bruožai.

Egzistuoja keturios dvasinės materijos rūšys, o mūsų pasaulyje yra keturios „materialios materijos“ (jeigu taip galima pasakyti) rūšys. Todėl negali būti kitaip - akmuo visada liks akmeniu, augalas liks augalu, gyvūnas liks gyvūnu. Jokia reinkarnacija jiems nebūdinga!

E. Litvaris: Ar aš galiu būti gyvūnas kitame gyvenime?

M. Laitmanas: Ne. Niekada!

E. Litvaris: O štai didysis Ari, kurį Jūs minėjote, knygoje „Persikūnijimų vartai“ visiškai aiškiai rašo, kad žmogus gali gimti ir gyvūnu, ir paukšteliu, ir žuvyte.

M. Laitmanas: Ir augalu, ir akmeniu.

E. Litvaris: O ką Jūs apie tai pasakysite?!

M. Laitmanas: Aš studijavau šią knygą dar su savo mokytoju ir vėliau daugybę kartų. Man tai nėra nauja. Labai džiaugiuosi, kad žmonės kažką perskaitė, išgirdo ir pasisėmė iš to, ką rašo Ari. O dabar jie turi suprasti, apie ką kalbama.

Ari rašo apie tas vidines žmogaus būsenas - negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogiškąją - kurios egzistuoja kiekviename iš mūsų ir kurias mes turime patirti.

E. Litvaris: Kitaip tariant, jeigu jis rašo, jog kitame gyvenime aš būsiu asilas, tai iš tikrųjų būsiu ne asilas, o žmogus su asilo savybėmis?

M. Laitmanas: Apytikriai taip. Klausimas kitoks. Prašau pasakyti man, kokią ypatingą paskirtį turi žuvytė?

E. Litvaris: Karmos dėsnis nekalba apie „paskirtį“, jis kalba apie bausmę. Blogai elgeisi gyvenime, o dabar jau atleisk…

M. Laitmanas: Būsi asilas?

E. Litvaris: Taip. O vėliau vėl padarysime tave žmogumi ir eisi toliau.

M. Sanilevičius: Paprasčiausiai taip vadinamos būsenos, ar ne?

M. Laitmanas: Žinoma.

Vakar kalbėjausi su vienu Izraelio universiteto dėstytoju, kuris taip pat sakė: „Pažiūrėkite, kas yra parašyta Ari.“

Problema ta, kad žmonės nesupranta kabalistų kalbos. Kabalistai kalba šakų kalba, t. y. jie ima mūsų pasaulio pavadinimus dvasinėms būsenoms išreikšti. Kai jie sako „gėlytė“, „gyvūnas“ arba koks nors negyvas objektas, turi omenyje žmogaus sielos dvasines būsenas. Kabaloje kalbama tik apie žmogų ir apie nieką daugiau!

Žmogus vadinamas „mažuoju pasauliu“, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas. Ir be žmogaus daugiau nieko nėra.

E. Litvaris: Kai Ari sako, kad būsi asilas, jis turi omenyje tam tikras būsenas, kurias žmogus turi patirti, sąlyginai vadinamas „asilu“?

M. Laitmanas: Jis turi omenyje sielą, kurios išsivystymo lygmuo bus gyvūninis. Tačiau šiandien jūs netgi nesate šios gyvūninės būsenos. Šiandien jūs - dar netgi ir ne asilas! Šiandien jūs tik taškas, lašas, kažkokios dvasinės būsenos užuomazga, iš kurios vėliau turi išaugti negyvoji būsena, po to augalinė, po to gyvūninė ir po to žmogus.

E. Litvaris: Taigi jis net ne apie mūsų lygmenį kalba? Tai dvasinės būsenos?

M. Laitmanas: Žinoma, ne apie mūsų. Apie mūsų pasaulį kabala apskritai nekalba.

E. Litvaris: O Rytų mokymai kalba apie mūsų pasaulį!

M. Laitmanas: Kabala nė vienu žodžiu neužsimena apie mūsų pasaulį, ji kalba tik apie sielą. O kam kalbėti apie mūsų pasaulį?! Apie mūsų pasaulį kalba gamtos mokslai. Arba jūs kalbate apie sielą, kuri nepriklauso mūsų pasauliui, arba kalbate apie mūsų pasaulį, turėdami omenyje gamtos mokslus.

E. Litvaris: Vadinasi, kai Ari vartoja terminus: „akmuo“, „augalas“, „gyvūnas“, jis turi galvoje būsenas, nepriklausančias mūsų pasauliui?

M. Laitmanas: Sielos būsenas. Jis kalba apie sielos ciklus! Tai nesusiję su kūnu! Kūnas apskritai neturi gyvenimo ciklų, jis miršta, o kitą kartą atsiranda kitas kūnas.

E. Litvaris: O ar aš vis tiek būsiu vyras kitame gyvenime mūsų pasaulyje?

M. Laitmanas: Vyras.

E. Litvaris: Labai Jums dėkoju.