Kabalos mokslas

Mokslas ir religija - du lygiagretūs keliai, kuriais ėjo žmonija, tirdama šį pasaulį, stengdamasi suvokti homo sapiens vietą ir galimybes, apibrėžti savo egzistencijos tikslą, prasmę.

Šie mėginimai nesiliauja jau daugelį tūkstantmečių, bet taip ir negaunamas galutinis rezultatas. Kad jį gautų, žmonija turėjo praeiti ilgą, sudėtingą vystymosi periodą. Visą tą laiką kūrėsi ir iš kartos į kartą buvo perduodamas išsamus mokslas apie visą pasaulėdarą, apie ypatingą žmogaus vietą ir paskirtį joje, apie žmogaus sielos savybes ir konstrukciją.

Šis mokslas vadinamas kabala. Prasiskverbti į jo paslaptis mėgino senovės filosofai, viduramžių teologai ir šiuolaikiniai mokslininkai fizikai. Nūdien, kai eina į pabaigą materialus žmonijos vystymasis, kabala kiekvienam, kas nori gauti atsakymus į „aktualiuosius klausimus“, tampa prieinama ir suprantama tiek, kad galima supažindinti su jos pagrindiniais teiginiais bei parodyti, kokia linkme toliau vystysis žmonija.

Kabala, kaip istorinis fenomenas, daugialypė. Pradiniu savo vystymosi etapu - tai buvo žodinė tradicija. Jos žinios nepasklisdavo už siauro išrinktųjų rato ribų. Atsiradus spaudai, ji, kaip ir anksčiau, išsakoma užuominomis, simboliais, metaforomis, kas leido atsirasti įvairioms interpretacijoms. Šios interpretacijos lydėjo kabalą per visą istoriją. Būtent dėl to šis mokymas turi įvairių mokyklų, krypčių, srovių. Tačiau jo paslėpta filosofinė esmė, iš principo, nesikeičia.

Kabala nėra nei mistika, nei religija, nei filosofija, nei mokslas ta prasme, kad jos esmė ne visiškai tapati šiems dvasiniams reiškiniams. Tačiau, suprantama, ji turi savyje mistinį, religinį, filosofinį ir, neabejotinai, mokslinį pradą. Taigi kabalą galima laikyti unikalia dvasine sistema.

Neretai kabalą vadina slaptuoju mokymu. Būtent uždarumas davė pretekstą apie kabalą susidaryti daugybei legendų, falsifikacijų, pramanų, nemokšiškų samprotavimų ir aiškinimų. Tik praėjusio šimtmečio pabaigoje kabalą imta platinti po visą pasaulį. Gilius pasaulėdaros pagrindus, jos dėsnius, specifinę pasaulio suvokimo metodiką, būdus, kaip pasiekti kūrimo tikslą, kabala saugojo ilgus šimtmečius. Buvo laukiama, kol žmonija išsivystys iki tokio lygmens, kad galės priimti kabalistines žinias ir teisingai jomis naudotis.

Žmonija nuolatos ieško, kaip logiškai pagrįsti savo egzistenciją. Žmogus jau daugelį tūkstantmečių tiria gamtos dėsnius. Šiuolaikiniai mokslininkai pastebi, kad kuo daugiau mokslinių tyrimų jie atlieka, tuo miglotesnis ir painesnis tampa pasaulio vaizdas, o atsakymai į klausimus, koks šio pasaulio, žmonijos egzistavimo tikslas, taip ir nerasti.

Kabala, kaip mokslas, siūlo savąjį pasaulio tyrimo metodą. Jo esmė - išugdyti žmogaus gebėjimą jausti paslėptą nuo mūsų pasaulėdaros dalį. Žodis „kabala“ („gavimas“) nusako žmogaus siekį „gauti“ aukščiausias žinias, pajausti tikrąjį pasaulio vaizdą. Kabalistai pasakoja mums apie galimybes, apie jų asmenine patirtimi pagrįstą „gavimo“ techniką. Knygose jie išdėsto ir aiškina pasaulio tyrimo metodiką, kaip rasti atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą.

Tad kabala - mokslas, skirtas tam, kad atsakytų į amžinuosius klausimus apie žmogaus, visatos egzistavimo esmę, prasmę. Jis turi filosofinę pasaulėdaros koncepciją, ir tuo pat metu tai - gyva, ypatingo dvasinio vystymosi sistema.

Kabalos metodas

Kabala - ypatingas mokslas, kuris ugdo mus visiškai kitu būdu. Be materialaus pasaulio, kurį tyrinėja gamtos mokslai, egzistuoja paslėptas nuo mūsų pasaulis, kurį tiria kabalos mokslas. Mes nujaučiame, kad šis „antipasaulis“ egzistuoja.

Yra daugybė įvairių metodikų, kurios praplečia papildomus gebėjimus nuspėti, jausti daugiau nei įprasta, bet iš esmės jos mažai ką teprideda. Neaiškiai nuspėti galima, bet tiksliai įsisąmoninti, žinoti, valdyti, sąveikauti su supančiu pasauliu mes negalime.

Yra tiksli metodika, kuri leidžia išvystyti papildomą jutimo organą, vadinamąjį „ekraną“ („atspindėtąją šviesą“, „šeštąjį pojūtį“). Juo galime matyti, jausti ir tirti visą tą pasaulėdaros dalį, kuri penkiomis juslėmis nejuntama. Skirtumas tas, kad penkis jutimo organus gauname gimdami, šeštąjį turime palaipsniui išsiugdyti patys.

Vystantis keičiasi žmogaus ir žmonijos norų lygmenys: iš pradžių norima tik gyvūniškų malonumų, paskui turto, valdžios, šlovės, žinių, o po to kyla norai suvokti dvasinę erdvę - tai, kas už mūsų įprastų pojūčių.

Šis pirminis poreikis pajausti tai, kas yra ne mumyse, ir yra šeštojo jutimo organo užuomazga. O toliau jau nuo žmogaus priklauso, kaip jį vystys.

Kiekvienoje kartoje tie žmonės, kuriems iš aukščiau duotas poreikis išvystyti šeštąjį jutimo organą, vienu ar kitu keliu randa mokytojus, knygas ir ugdo jį savyje. Tie žmonės vadinami kabalistais, t.y. gaunančiais išorinę, aukštesniąją informaciją.

Daug kartų sugrįždamas į šį pasaulį žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai vienu metu egzistuos visuose pasauliuose, kai jaus ne tik penkiomis juslėmis, kaip kad mes dabar jaučiame, o dar ir savo nauju suvokimo organu. Kam to reikia? Kad pasiektų amžinybės, visiškos ramybės, begalinio pažinimo būseną.

Visi kabalistai dabartinius laikus nurodė kaip atskaitos tašką, nuo kurio prasideda masinis dvasinės erdvės įsisavinimas, masinis šeštojo pojūčio žmoguje ugdymas. Kabala tiria mūsų sielos konstrukciją, jos kelią, nusileidimą iš aukščiausios būsenos („Begalybės pasaulio“) per daugybę pasaulių iki „mūsų pasaulio“. Šis kelias į apačią baigėsi praėjusio šimtmečio pabaigoje (kabalistai nurodė tikslią datą - 1991-1995 m.) ir dabar prasidėjo kelias į viršų.

Visi kabalistai, egzistavę iki mūsų laikų, - tai žmonės, praėję šį kelią ir parengę mums pakilimo metodiką, o mes - pirma eilė, pirma grupė iš nusileidžiančių į šį pasaulį sielų, kurios masiškai turi pradėti kilti į viršų.

Nūdien kabala tampa vis populiaresnė, nepaisant to, kad dar labai mažai žmonių supranta, kas tai iš tikrųjų yra, kodėl tai mokslas, kodėl ji tokiu būdu pasiekia žmones ir pan. Bet susidomėjimas jau atsiradęs ir įgauna masinį pobūdį, ką ir išpranašavo kabalistai prieš daug daug amžių.

Ką daryti žmogui, kuris aiškiai jaučia poreikį suprasti aukštesnįjį pasaulį? Imti vystyti „tašką širdyje“ (taip kabaloje vadinasi poreikio atskleisti dvasinį pasaulį jautimas) pagal metodiką, kurią parengė kabalistai. Po tam tikro laiko (tai gali užtrukti keletą metų) žmogus pradės palaipsniui vis labiau jausti išorinį pasaulį. Ir tada jis supras visko, kas vyksta mūsų pasaulyje, priežastis, nes jau įsivaizduos, kur perduodami visų mūsų veiksmų, jėgų, minčių signalai.

Kad pamatytum šį vaizdą, būtina išugdyti šeštąjį pojūtį. Penkios juslės to vaizdo nejaučia. Mūsų „Aš“ (tikroji žmogaus esmė) jaučiamas tik šeštuoju pojūčiu. Vos tik jis išsivysto, žmogus pajunta tai, kas vadinama „siela“. Jis tiesiog pradeda matyti, jausti, kaip jo mintys, norai pereina kitiems žmonėms, kaip jis juos gauna, jaučia įtaka, kurią jam daro kiti, kaip visa tai susijungia su supančia gamta visoje pasaulių sistemoje ir nusileidžia atgal pas mus.

Žmogus įgyja galimybę aiškiai matyti praeitį, dabartį ir ateitį realiu laiku. Laiko sąvoka išnyksta ir jis viską mato lygiaverčiai, atvirai.

Žmogus ne tik mato, bet ima teisingai vertinti tai, kas vyksta, ir svarbiausia - įgyja galimybę daryti įtaką mūsų, mūsų visuomenės valdymui iš aukščiau. Jis gali ne tik prognozuoti, o tiesiog keisti, „kurti savo rytojų“. Šių jėgų atsiranda tiek, kiek žmogus pakeičia savo egoistinę prigimtį ir pradeda galvoti aukštesniojo pasaulio kategorijomis.

Visi šie dalykai realūs ir visiems prieinami. Dar daugiau, pati prigimtis, bendras valdymo dėsnis, bendras visos kūrinijos dėsnis yra toks, kad nuolat verčia mus judėti reikiama kryptimi. Visa žmonija eina nesąmoningai, o tas individas, kuris sąmoningai ima judėti tikslo (visos pasaulėdaros ir gyvenimo visoje sistemoje suvokimo) link, nebejunta spaudimo iš gamtos (kitaip tariant, kančių) ir iš karto visas pasaulis jam atrodo kupinas gėrio, o ne blogio.