Kūrinija - vientisas organizmas

Visa pasaulėdara, žmonija, kiekvienas individas – tai vientisas organizmas, susidedantis iš fizinės ir informacinės dalies. Visuose šios struktūros lygmenyse veikia panašumo principas ir kiekvienos dalies vystymasis – tai tik vis didesnis supanašėjimas su aukštesne pakopa. Egzistuoja visos pasaulėdaros organizmas, mūsų visatos organizmas, žmonijos organizmas – ir visuose paraleliniuose lygmenyse šie organizmai turi panašią struktūrą. Skiriasi tik medžiaga.

Žmonija – tai vientisas organizmas, viena sąmonė – tokie esame gamtos atžvilgiu. Kiekvienas individas – šio organizmo ląstelė. Tyrimai rodo, kad kiekviena gyvo kūno ląstelė egzistuoja ne dėl savęs, o tam, kad egzistuotų visas organizmas – tai būtina sąlyga organizmui kaip visumai egzistuoti. Taip pat funkcionuoti turi ir bet kuris gyvas organizmas, priešingu atveju jis negalės egzistuoti.

Žmogaus ir žmonijos vystymosi procesas reguliuoja pats save. Jis turi savo vidinius vystymosi dėsnius. Kad kūrinija egzistuotų ir pasiektų tikslą, dėl kurio buvo sukurta, nėra būtinybės šiai sistemai vystantis įvesti naujus dėsnius. Kūrėjas vienu dėsniu (absoliutus atidavimas) sutvėrė visą pasaulėdarą, paleido ir nukreipė ją, po to jau visa pasaulėdara vystosi kaip save reguliuojantis procesas. Visi pavieniai ir bendri veiksmai privalo tapti visiškai panašūs į bendrąjį dėsnį, t.y. viskas valdoma savireguliacijos.

Tačiau pirminė paskata, kad būtų sukurtas pirminis, vienintelis, bendras dėsnis ir kad prasidėtų procesas - būtent taip pasireiškia Kūrėjo pradas. Pačios pradžios nepaaiškins nė vienas mokslas. Mokslas negali atskleisti priežasties, kuri sukėlė viso proceso pradžią. Proceso pradžia reikalauja Kūrėjo. O tolimesnis sielų, civilizacijos, žmonijos vystymasis – tai jau savireguliacijos procesas, kuris vystosi pats pagal tą dėsnį, kurį Kūrėjas įdėjo į jį, kaip pasakyta: „Sukūrė dėsnį ir nekeičia jo.“