Lemtis
2001 m. Nr.10

Mokslas apie savo likimo valdymą

Pokalbyje dalyvauja Liubov Brener ir kabalistas Michaelis Laitmanas

Pastaruoju metu mes vis dažniau girdime minint Kabalos mokslą, tačiau aiškaus supratimo, deja, apie jį neturime. Gal būt jūs galėtumėte paaiškinti skaitytojams, taip sakant „nuo nulio“, apie šį paslaptingą mokslą.

Kabala – tai mokslas apie pasaulių sistemos sandarą, t.y. apie viską, kas yra aplink mus, ir apie mus pačius. Jis aiškina Visatos (ir mūsų joje) atsiradimo priežastį, kelią, kurį mes visų mūsų gyvenimų eigoje turime nueiti, ir atskleidžia, kuo visa tai turi baigtis.

Iš kur visos šios žinios ir mokslas, iš kur apie tai žino kabalistai? Kabalistai žino tai, nes jie tam tikru metodu, dar vadinamu „Kabala“, išstudijavo pasaulėdarą.

Kas tai per metodas? Šio metodo esmė ta, kad žmogus gauna papildomą jutimo organą. Mes turime penkis jutimo organus. Tai, ką mes per juos jaučiame, patenka į smegenis, apdorojama ir tik po to mes gauname informaciją apie mus supantį pasaulį ir mus pačius.

Jeigu mes kažkurio jutimo organo neturėtume, atitinkamai ir pasaulio vaizdas būtų nepilnas. Jeigu mes kai kuriuos jutimo organus keisime, tobulinsime arba jie išeis iš rikiuotės, tuo pačiu ir pasaulio vaizdas siaurės, plėsis ar tiesiog keisis. Turėdami iš esmės kitus jutimo organus, dirbančius kitame diapazone, kaip, pavyzdžiui, gyvūnai arba augalai, mes, žinoma, ir mus supantį pasaulį jaustume visai kitaip.

Ar yra galimybė nustatyti, kurių jutimo organų mums trūksta, kad jaustume visą tikrąją pasaulėdarą, o ne tik tai, ką perduoda mums mūsų jutimo organai? Tokios galimybės nėra! Juk mes nežinome, kas yra išorėje, išskyrus tai, ką jaučiame.

Mes gaminame įvairiausius prietaisus, kurie padeda išplėsti kiekvieno iš mūsų jutimo organų diapazoną: daugiau girdėti, toliau matyti, daug jautriau į viską reaguoti, tačiau visa tai praplečia tik mūsų jutimo organų diapazoną ir jokiu būdu neleidžia sužinoti, ar yra dar kažkas nepajuntamas, tačiau vis tik esantis mūsų aplinkoje.

Visiškai įmanoma, kad čia kartu su mumis toje pačioje erdvėje egzistuoja ištisi pilnai apgyvendinti pasauliai, kurie tarsi kiaurai pro mus praeina, o mes to nejuntam ir į tai nereaguojame.

Egzistuoja metodika, kuri padeda išvystyti papildomą jutimo organą. Mes jį vadiname „dvasiniu“, nes jis leidžia pajusti tai, kas yra neprieinama mūsų kūno pojūčiams, ko penki mūsų jutimo organai pajusti negali. Štai šis dvasinis jutimo organas, Kabaloje vadinamas „ekranu“, leidžia tai, ko gamta iš pat pradžių pajusti neleido. Kiekvienas gali išvystyti šį organą ir tuo pačiu pajusti tikrąjį mus supantį pasaulį.

Jei gamta iš anksto nesutvėrė mūsų su šiuo jutimo organu, tai kam turėtume jį vystyti? Ką tai duoda?

Tai iš esmės suteikia galimybę sužinoti viską, kas formuojasi išoriniame pasaulyje iš anksto, o tik po to mums atsiveria. Tai, ką aš šiandien jaučiu šiuo savo šeštuoju jutimo organu, visa likusi žmonija sužinos tik po kurio laiko, kai tai iš labiau išorinio pasaulio pasieks mūsų pasaulį, kai tas įvykis taps materija, ir jį matyti jau galės visi.

Todėl, žinant Kabalos metodiką, galima tarsi iš anksto matyti tai, kas mūsų pasaulyje dar nesimaterializavo. Tuo remiasi visos pranašiškos šventųjų knygų sakmės ir vizijos. Pranašas – tai yra tas pats kabalistas, kuris pasiekė tokį dvasinį lygį, kad jaučia išorinį pasaulį ir mato tai, ką, beje, turėdamas šeštąjį jutimo organą, galėtų pamatyti kiekvienas iš mūsų.

Kabala suteikia galimybę iš anksto sužinoti, kas atsitiks, ir tai yra leidžiama.

Bet ką tai duoda žmogui? Matyti ateitį..., o jeigu ji nepakeičiama, tai gal geriau jos nematyti?

Visi įvykiai formuojasi aukštai, todėl mums yra būtinos dviejų rūšių žinios, kad galėtume pamatyti juos iš anksto ir sugebėtume ištaisyti juos besiformuojančius tam, kad į mūsų pasaulį šie įvykiai atkeliautų kiek įmanoma labiau teigiami. Kabala tai leidžia, t.y. Kabala kalba apie įvykių priežastis, kodėl būtent taip žmonijos atžvilgiu vystosi įvykiai, atitinkamai kiekvienai tautai ir kiekvienam žmogui. Tas „kodėl“ čia pat duoda atsakymą, t.y. leidžia pakeisti tų įvykių priežastį.

Kabala iš anksto leidžia žinoti, kokie mano veiksmai sukelia tas ar kitas dvasines reakcijas, kurios vėliau atkeliauja į mūsų pasaulį kaip įvykiai, kaip ateitis. Tokiu būdu galima sužinoti, kaip geriau pasielgti, kad gautume tik teigiamus signalus, teigiamą poveikį iš aukščiau. Kabala suteikia tokias galimybes.

Tai reiškia, Kabala suteikia galimybę ne tik matyti, bet ir valdyti. Nė viena pasaulio metodika neleidžia valdyti, nes kitos metodikos sukurtos žmogaus egoizmo slopinimo pagrindu: mažiau valgyti, mažiau gerti, sėdėti ir nejudėti, galvoti tik apie kažkokią mantrą, apie kažkokį teiginį, užsidaryti vienuolyne, sėdėti „lotoso“ pozoje, nekvėpuoti, nematyti ir t.t. Tai reiškia, žmogus riboja savo jutimo organų galimybes, nusileidžia iki augalo lygio. Rezultatas toks, kad jis kažką pajunta, tačiau augmenijos lygmenyje.

Kabala teigia priešingai – žmogus turi viską savyje ugdyti, vystyti save, gyventi šiame pasaulyje pilnavertį gyvenimą ir tuo pačiu metu vystytis tokiu būdu, kad veiktų visa, kas vyksta. Būtent ši galimybė – daryti poveikį viskam, kas su mumis vyksta, yra nuostabi Kabalos savybė.

Bet kodėl mes nepastebime, kad šiame pasaulyje žmonės galėtų šitaip veikti?

Esmė yra ta, kad visa žmonija pereina tam tikrus vystymosi etapus. Visą žmonijos vystymąsi kabalistai dalina į laikotarpius. Jie teigia, kad žmonija vystosi pradedant kūno malonumų troškimais, po to žmoguje atsiranda turtų troškimas, po to – valdžios ir galiausiai – žinių. Kai žmonija praeina troškimo pasitenkinti iš minėtų objektų vystymosi etapus, joje atsiranda veržimasis į dvasinius malonumus, į labiau išorinio pasaulio suvokimą.

Taigi nuo 20-ojo amžiaus pradžios prasidėjo aktyvus visiškai naujas žmonijos vystymosi laikotarpis – žmonėms atsirado poreikis aktyviai dalyvauti pasaulio valdyme. Be sugebėjimo valdyti mūsų pasaulį, normaliai egzistuoti jame nebeįmanoma. Todėl Kabala tampa pačiu praktiškiausiu ir būtinu mokslu.

Kuo labiau žmonija vystysis be savęs tobulinimo Kabalos metodu, tuo labiau kartus, nesutvarkytas ir nesaugus bus mūsų gyvenimas. Mes busime priversti ieškoti išsigelbėjimo galimybės, kad palaikytume savo egzistavimą, nebekalbant apie komfortą, bent taip, kad gyvenimas neatrodytų vien kančia.

Gamta verčia mus ieškoti tokių galimybių, nes visa gamta yra sukurta pagal lygtį, iš kurios seka, kad iki tam tikro laikotarpio žmogus, būdamas nepakankamai išsivystęs, negalėtų daryti įtakos visai gamtai, nes negali teisingai jos veikti. Pradedant kažkuriuo etapu, juo tapo 20-ojo amžiaus pabaiga, žmogus praktiškai pasiekia tokį dvasinį išsivystymą, kuris turi įgyti tąsą, įsisavinant dvasinę erdvę bei darant aktyvų poveikį valdymui.

Jeigu žmogus nedaro aktyvaus poveikio visos pasaulėdaros valdymui, tai šis valdymas neigiamai veikia patį žmogų, sukeldamas žmonijai tokias kančias, kad mes busime priversti ieškoti išeities iš padėties, kas vistiek atves mus prie Kabalos. Kol kas mes tai matome pavieniuose pavyzdžiuose.

Šiuo metu Kabala vystosi kiek kitaip – praėję šimtmečiai tik vienetai studijavo Kabalą ir kiekvienai kartai tų vienetų užteko. Jų įneštos į pasaulį teigiamos pataisos leido žmonijai bent pakenčiamai egzistuoti ir vystytis. Tačiau mūsų laikais to nepakanka – vienetai nūdienoje nieko negali padaryti, jiems reikia masių paramos, pasireiškiančios aktyviu ir sąmoningu tų asmenybių palaikymu, susigrupuojant aplink juos.

Ar Kabalą reikėtų suprasti kaip pasaulėdaros ir fizikos dėsnių visumą?

Žinoma, ir tik taip. Kabala niekuo nesiskiria nuo kitų dėsnių, ji pilnai atitinka visus mums žinomus gamtos mokslų dėsnius. Kabala toliau atskleidžia šiuos dėsnius, ji yra tarsi fizikos, chemijos, optikos, elektros ir kitų dėsnių tąsa ir dvasinėje pasaulėdaros apimtyje. Apskritai, visi mūsų mokslai yra Kabalos dalis, jog Kabala – tai mokslas apie pagrindinį pasaulėdaros dėsnį ir jo pasekmes mūsų pasaulyje.

Aš žinau, kad jūs – mokslininkas. Mokslas – tai eksperimentas, patikrinimas bandymu. Kaip jūs tai suderinate su Kabala?

Kabala turi visus mokslo atributus – tai atkartojimas, bandymas, tikrinimas, informacijos užrašymas, perdavimas su po to sekančiu atkūrimu ir tų pačių rezultatų gavimu, matematinis aparatas, matricos, lentelės, grafikai, žodžiu, viskas, kas yra bet kuriame moksle.

Moksle galima gauti rezultatą pasiekiant tam tikrą mokslinį lygį, tačiau Kabaloje rezultatas juntamas tik pasiekus tam tikrą dvasinį lygį. Šis mokslas vadinamas slaptu todėl, kad jo rezultatus gauna savo ekrano dėka tik pats tyrinėtojas. Ir niekam kitam, neturinčiam analogiško ekrano, savo rezultatų jis perduoti negali.

Daryti bandymą Kabaloje – reiškia pačiam keistis ir pačiu savimi jausti jo rezultatus. Fizikas gali daryti bet kokius bandymus, nekeisdamas savo savybių ir pojūčių, o kabalistas, norėdamas atlikti bandymą tam tikrame dvasiniame lygyje, turi pats pakilti į šį lygį, įtakoti savimi, veikti ir žymėti savo pojūčiuose savo poveikių rezultatus ir reakcijas.

Kitų instrumentų, be savo asmeninio ekrano, nėra. Mokslas operuoja išoriniais instrumentais, leidžiančiais išplėsti mūsų jutimo organų diapazoną, o Kabaloje tyrinėtojas-kabalistas įgauna papildomą jutimo organą, kurio pakanka, kad būtų kardinaliai pakeista visa pasaulėdara, nieko kito paprasčiausiai nereikia.