Lemtis
2002 m. Nr. 4-5

Sielų sugrįžimai ir kartų vystymasis

Interviu su kabalistu ravu Michaeliu Laitmanu

Savo pokalbį ravas Michaelis Laitmanas pradėjo nuo eilėraščio, parašyto šventojo ARI, aprašančio kūrimo pradžią.

Žinok, prieš kūrimo pradžią buvo tik aukščiausia, viską savimi užpildanti šviesa, ir nebuvo laisvos neužpildytos erdvės – tik begalinė, lygi šviesa viską savimi užliedavo.

Ir kai nusprendė Jisai sukurti pasaulius ir kūrinius, juose gyvenančius, atskleidęs šituo tobulybę savo, kas buvo priežastis sukurti pasaulius, apribojo save Jis taške centriniame savo – ir sugniužo šviesa, ir nutolo, palikdama laisvą, niekuo neužpildytą erdvę.

Ir tolygiai šviesa buvo suslėgta apie centrinį tašką, taip, kad vieta tuščia apskritimo formą įgavo, nes taip buvo susitraukus šviesa.

Ir štai šitaip suslėgus, šviesa užpildytos erdvės centre susidarė apvali tuštuma, tik tada atsirado vieta, kur gali kūriniai ir dariniai egzistuoti.

Ir štai nusitiesė nuo begalinės šviesos spindulys tiesus, iš viršaus žemyn nusileido tos tuščios erdvės vidun. Nusitiesė spinduliu leisdamasi žemyn begalinė šviesa, ir erdvėje tuščioje toje sukūrė visus absoliučiai pasaulius.

Pirmiau už šiuos pasaulius buvo Begalinis, tobulume savo tiek nuostabiame, kad neturi jėgų kūriniai suvokti Jo tobulumo – juk negali sukurtas protas Jo pasiekti. Juk nėra Jam vietos, ribos ir laiko.

Ir spinduliu nusileido šviesa į pasaulius, tuščioje juodoje erdvėje esančius. Ir ratas kiekvienas nuo kiekvieno pasaulio ir artimi šviesai – svarbūs, kol nerandam centriniame taške mūsų materijos pasaulio, apskritimų visų viduje prasivėrusios tuštumos centre.

Ir taip nutolęs nuo Begalinio – toliau už visus pasaulius, ir todėl materialiai taip galutinai žemas – juk apskritimų visų viduje yra jis – pačiame centre prasivėrusios tuštumos...

Kam aš gyvenu

Nuo amžių žmogus ieškojo atsakymų į pagrindinius būties klausimus: kas aš, koks yra mano egzistavimo tikslas, kam egzistuoja pasaulis, ar mes tebeegzistuojame po mirties ir kt.

Atsakymus į šiuos klausimus kiekvienas žmogus savaip bando rasti jam prieinamuose informacijos šaltiniuose. Pagal tai, ką rado, ir pagal tai, kiek tai, kas rasta, jį tenkina, kiekvienas žmogus kuria savo pasaulėžiūrą.

Klausimas apie gyvenimo tikslą, prasmę papildo kasdienius žmogaus išbandymus ir kančias papildoma, globalia – o kam aš kenčiu iš viso? Jis neleidžia mums pajusti pasitenkinimą, net kai kokie nors iš mūsų kasdienių norų laikinai išsipildo.

Žmogus, pasiekęs trokštamą tikslą, gana greitai pradeda jausti vėl pasitenkinimo stoką. Atsigręždamas atgal, jis mato, kiek daug laiko sugaišo besikankindamas pasiekti tai, ko troško, bet beveik nepatyrė malonumo pasiekęs.

Kadangi atsakymų į iškeltus klausimus nėra, ieškojimai tęsiasi įvairiausiomis kryptimis, tarp kitų ir senuosiuose tikėjimuose, rytų mokymuose. Meditacijos, fiziniai ir intelektualiniai pratimai leidžia pasijusti komfortiškiau, bet tai tėra bandymas užsimiršti, nes norai liko nepatenkinti, gyvenimo prasmė nerasta. Visi šie metodai apramina ne todėl, kad pasiekia atsakymą apie gyvenimo tikslą ir kančių prasmę, o todėl, kad sumažina poreikius.

Tačiau žmogus greit aptinka, kad negali numoti ranka į tiesą. Žmonija nuolat ieško logišką savo egzistavimo pagrindimą, žmogus tyrinėja gamtos dėsnius jau daugelį tūkstantmečių.

Šiuolaikiniai mokslininkai atranda, kad kuo daugiau jie nueina savo moksliniuose tyrimuose, tuo pasaulio vaizdas tampa vis labiau miglotas ir painus. Šiuolaikinės mokslinės knygos panašios į mistines, į mokslinę fantastiką, bet neduoda atsakymo į klausimus apie gyvenimo prasmę.

Kabala kaip mokslas siūlo savo būdą tirti pasaulį. Jo esmė – išvystyti žmogaus gebėjimus pajusti paslėptą nuo mūsų pasaulėdaros dalį. Žodis „kabala“ (hebrajiškai – „gavimas“) išreiškia žmogaus siekimą gauti aukščiausią žinojimą, pajusti tikrą pasaulėdaros vaizdą.

Kabalistai pasakoja mums apie techniką, pagrįstą jų asmeniniu patyrimu. Jie dėsto knygose ir moko metodikos, kaip tirti pasaulėdarą, gauti atsakymus į gyvenimo prasmės klausimus.

Evoliucija Kabalos požiūriu

Kabalistai, pasiekę absoliutų žinojimą, teigia, jog nėra pasaulėdaroje nieko, išskyrus norą gauti malonumą, norą pasitenkinti. Jis vadinamas „kūriniu“. Jį sukūrė Kūrėjas, Kūrėjo šviesa, ir todėl kūrinio ji jaučiama kaip gėris. Ir atvirkščiai, šviesos, Kūrėjo, nebuvimas ar stoka kūrinio jaučiama kaip kančia pačiais įvairiausiais variantais: skausmas, liga, badas, mirtis.

Tokiu būdu mes sudaryti vien tik iš teigiamų ar neigiamų pojūčių. Mūsų smegenys sukurti ir skirti tik padėti mums tenkinti mūsų norus, įsisąmoninti ir skirti visus mūsų teigiamus ar neigiamus pojūčius, aiškintis jų kilmę ir galimybę pasiekti komfortą.

Visa negyvosios gamtos veikla yra skirta savo struktūros palaikymui. Augmenijoje tai yra augimas, gyvūnijoje – taipogi, bet jau ir šeima, giminės pratęsimas, judėjimas, o žmogus be viso, kas paminėta, dar siekia turto, valdžios, žinių. Bet visa ko pagrindas – tai noras gauti malonumą, o protas – tai padedantis aparatas, ir jo vystymasis visiškai priklauso nuo noro dydžio. Todėl kuo daugiau žmogus nori, kuo daugiau jis kenčia, jausdamas trūkumą, diskomfortą skirtingose gyvenimo sferose, bandydamas jį įveikti, tuo jis priverstas daugiau vystytis, lavinti protą, išradinėti.

Jeigu noras dirbtinai mažinamas, žmogus jaučia mažesnį diskomfortą, mažesnes kančias negalėdamas norą patenkinti, pripildyti. Jeigu norą dirbtinai didinti, tai žmogus atitinkamai pajunta didesnes kančias. Visos religijos ir tikėjimai, visos „skraidymo“, pasinėrimo, meditacijos, jogos ir kt. metodikos skirtos tam, kad ribotų, naikintų norą, kūną. Tuo jos patraukia žmogų, tam jos ir sukurtos. Žmogus mažina savo norus – žmogui geriau, jis mažiau kenčia.

Bet žmonija nestovi vietoj. Sulig kiekviena karta į šį pasaulį nusileidžia ankstesnės kartos sielos, tačiau jau labiau trokštančios didesnio malonumo, šviesos, Kūrėjo. Likusiai gamtai tai nebūdinga. Žmonijos vystymasis vyksta būtent norų, egoizmo didėjimo link – tai yra mūsų evoliucija. Ji išryškėja ir visuose kituose gamtos lygiuose, nes tai priklauso ir apibrėžiama lygiu „žmogus“, todėl yra pokyčiai, evoliucija ir negyvoje, ir augalinėje, ir gyvulinėje gamtoje.

Bet tik žmoguje iš kartos į kartą norai auga, nes jis, pagal pirminį gamtos-Kūrėjo sumanymą, turi pasiekti troškimą mėgautis pačiu Kūrėju, visa šviesa, jį sutvėrusia! Todėl visos metodikos ir religijos išnyks, ir tai mes jau aiškiai stebime – juk nesugebės patenkinti ir aptarnauti žmogaus poreikių, norų, pasitelkusios norų marinimo metodą nesugebės padėti pasiekti ramybę, taikos viešpatavimą.

Todėl tik senovinis žydų mokymas Kabala, pagrįstas ne noro mažinimu, apribojimu, užsisklendimu nuo visuomenės, ypatingu režimu arba vienuolija yra vienintelis metodas pasiekti ramybę, taiką, laimę, net grynai mūsų, gyvenimiškąja, prasme. Juk kančios visiškai užpildys žmogaus gyvenimą ir privers ieškoti išsigelbėjimo. Todėl pasakyta, kad paskutinėms kartoms būtent Kabala taps vieninteliu mokslu – juk kas reikia žmogui, kas varo jį vystyti mokslus, menus ir visa kita, kaip ne poreikis pripildyti save, savo troškimą mėgautis.

Mes galime stebėti, kaip net šeima išyra dėl padidėjusio noro gauti, egoizmo. Jau mūsų kartos žmogus, jo noro gauti malonumą vystymosi dėka, kyla kiek aukščiau gyvūno – ir akimirksniu kinta jo bendravimo, ryšių su kitais rėmai. Tai įvyksta todėl, kad, kaip pasakyta knygoje „Zohar“, su šia karta, masės pradeda įsisavinti dvasinį pasaulį. Todėl žmogus, jeigu jis to nori, galės grįžti į „senus gerus laikus“ tik taisydamas papildomą norą – niekuo kitu. O tai yra įmanoma tik su Kabalos metodika. O sumažinti, numarinti norus nepavyks, nes aukščiausias vystymosi dėsnis neleis žmogui žudyti save, bet vers kentėti, tačiau ieškoti prisipildymo – prisipildymo Šviesa.

Mūsų pasaulio gamtos evoliucijos procesą mes galime išstudijuoti pagal knygas, parašytas mokslininkų-fizikų, botanikų, zoologų ir kt. Bet kaipgi vyksta mūsų sielų evoliucijos procesas – štai ką mums būtina išstudijuoti ir suvokti.

Sielų sugrįžimai

Sielos nusileidžia į materialius kūnus pagal nustatytą tvarką. Jos periodiškai grįžinėja į šį pasaulį, kiekvienąkart apsivilkdamos vis kitus kūnus. Tai mes suvokiame kaip kartų vystymąsi. Savo fiziniu apvalkalu kiekviena karta primena prieš tai buvusią, kūnai keičiasi labai mažai, bet kiekvienos paskesnės kartos sielos nusileidžia su papildoma ankstesnio egzistavimo šiame pasaulyje patirtimi. Jos turi naujų jėgų atsargas, sukauptas joms būnant „viršuje“.

Todėl kiekviena karta turi savo norų rinkinį ir savo gyvenimo tikslus, būdingus būtent jai. Su kiekviena karta į mūsų pasaulį nusileidžia sielos, turinčios naujus potencialius norus. Štai šie nusileidžiančių sielų norai ir diktuoja, kaip vystysis šios kartos mokslai, kultūra, menas, santykiai ir kt.

Viskas nulemta iš aukščiau, dar iki tol, kol sielos nusileidžia į šį pasaulį ir suformuoja pagrindinę kartos masę. Matant nusileidžiančių sielų savybes galima nuspėti visus šios kartos įvykius iki smulkiausių detalių. Nes dvasinė informacija, glūdinti sielose, apima absoliučiai viską!

Net jeigu duotajai kartai neateina noras pažinti tikrąją realybę, Kūrėją, – ji visgi vykdo tam tikrą darbą, patirdama kančias, per kurias ji pereina.

Tuo būdu, ji sukaupia savo egoizmo patirtį, dėl kurio jaučia šias kančias. Tiesa, kol kas tai dar neįsisąmonintos kančios. Ir jų priežastis, slypinti mūsų egoistinėje prigimtyje, dar neįsisąmoninta.

Šių kančių kaupimas iš kartos į kartą atves į tai, kad bus įsisąmoninta, jog iš aukščiau nusileidžia tik absoliutus gėris. Egoistinių norų jaučiamas, šis absoliutus gėris atrodo mums kaip absoliutus blogis! Kartų vystymasis atves į tikrosios realybės pažinimą.

Kiekvieną istorinę epochą į mūsų pasaulį nusileidžia kitokio tipo sielos, todėl jos patiria skirtingo vadovavimo būtinybę. Vadovavimo, kuris tiktų tam sielų tipui, kurios duotuoju momentu yra šiame pasaulyje.

Todėl kiekviena karta turi žmonių, kurie veda mus dvasinio vystymosi keliu. Jie rašo knygas ir formuoja mokinių grupes, tam kad praneštų mums tikrosios realybės suvokimo metodiką, labiausiai tinkančią šiai kartai.

Knygos „Zohar“ pratarmėje Baal Sulamas kalba apie tai, kad sielos nusileidžia į šį pasaulį per šešis tūkstančius metų. Sulig kiekviena karta jos vis blogesnės, vis „grubesnės“.

Kiekvienos paskesnės kartos sielos reikalauja ypatingo ištaisymo. Pradžioje, per pirmuosius du tūkstančius metų, žemėn nusileisdavo tokios tyros sielos, kad vykdant joms iškeltus uždavinius nereikėjo netgi Toros. Tam, kad vystytųsi, pakako būti žemėje be specialių dvasingumo suvokimo priemonių.

Tai buvo patirties ir kančių kaupimo šiame pasaulyje laikotarpis. Paties egzistavimo šiame pasaulyje fakto užteko tam, kad būtų eita link ištaisymo. Sukauptos kančios stūmė sielas į tai, kad išeitų iš šios kankinančios būsenos. Noras išeiti iš kančios būsenos – tai ir yra žmonijos vystymosi varomoji jėga.

Kitus du tūkstančius metų sieloms jų vystymuisi užteko atvirosios Toros ir laikytis priesakų.

Žmonės suvokė priesakus kaip veiksmus, susijusius su šiuo pasauliu. Paprasto vykdymo pakako tam, kad apsivalytų ir judėtų link galutinio ištaisymo.

Bet šie veiksmai dar nebaigia vykdyti jiems iškeltos užduoties. Sielų kiekis ribotas: sąlyginai jų yra 600.000. Vis tos pačios sielos kaskart nusileidžia į žemę tam, kad toliau judėtų link savo ištaisymo.

Kai mes jas vadiname subtiliomis ar grubiomis, mes turime galvoje, kiek joms dar liko taisytis iki pabaigos. Siela, kuriai reikalingas didesnis ištaisymas, yra laikoma grubesne.

Antrasis sielų nusileidimo laikotarpis tęsėsi iki XVI amžiaus ir baigėsi atsiradus ARI, kuris rašė, jog pradedant jo laikais, Kabalos studijavimas yra ne tik pageidaujamas, bet ir būtinas visiems: moterims ir vyrams, vaikams ir suaugusiems, kitoms tautoms.

Tai paaiškinama tuo, kad sielos savo išsivystyme pasiekė tokį etapą, kada kiekviena nusileidžianti žemėn siela, naudodamasi ypatinga ARI parengta metodika, sugeba suvokti visos apimties pasaulėdarą, suvokti šviesos Šaltinį ir galutinai išsitaisyti. Tokiu būdu, kiekviena siela gali pasiekti tai, kas jai iš esmės paskirta, kam ji nusileidža į šį pasaulį.

Ir tiktai tuo sąlygojama būtinybė visuotinai atskleisti tikrąją realybę, ką duoda Kabala. Atskleista bus tada, kai visa žmonija sužinos pasaulio sistemos dėsningumus, ir tada ateis galas visoms kančioms ir skausmams.

Kai mes sužinosim, kaip mus veikia tikrovė, ir kaip mes reaguojame į ją, mes nustosime gadinti tai, ko negalima gadinti, nepaleisime galimybės padaryti tai, ką verta padaryti, ir visi mūsų veiksmai bus sąmoningi ir teisingi – atitinkantys pasaulėdaros dėsnį. Tuomet tarp mūsų ir mums atsivėrusių pasaulių įsiviešpataus pilna harmonija.

Tačiau kol kas mes tik gadiname ir tik po laiko matome, kad sugadinome. Kartu mes neturime jokios galimybės to išvengti. Žmonija vis labiau eina į aklavietę, žengia į vis didesnius nemalonumus ir problemas.

Kančios didėja tam, kad galiausiai žmonija įsisąmonintų dvasinio kilimo būtinybę. Mes privalome suprasti, kad neturime kitos išeities, kaip tik pažinti dvasinį pasaulį, kurio dalis mes esame.

Tai įsisąmoniję iš pamatų pakeisime savo padėtį, ateisime į naują būseną. Mes pradėsime veikti sąmoningai, įsivaizduodami sau galutinį tikslą, veikti kaip žmonija, o ne kaip paskiri individai.

Su kuo žmogus tapatina savąjį „Aš“: su kūnu ar siela

Žmogumi Kabala vadina „sielą“ o ne jo kūną. Kūną galima pakeisti, ir neatsitiktinai atskirų organų persodinimas jau tapo kasdieniu gydytojų darbu. Šiandien jau galima įsivaizduoti, kad žmogui palaipsniui persodina visus organus. Na, o kas liko jo? Liko būtent dvasinė dalis, vadinama „žmogumi“. Kūnas naudingas tik tuo, kad jis padeda dirbti sielai, esančiai jame.

Nusileisdamos į šį pasaulį, sielos per kančias įgauna patirtį, ir toks sielos vystymosi procesas vadinamas „kančių kelias“. Kiekviename kitame sielos įsikūnijime jos vidinis, pasąmoninis siekis suvokti dvasinius pasaulius auga.

Siela vis labiau atkakliai reikalauja atsakymų į klausimus apie realybę, kurioje ji egzistuoja, apie savo šaltinį, apie egzistavimo prasmę, apie prasmę būti šiame pasaulyje, KAS AŠ IR KAM GYVENU?

Šio proceso dėka sielos būna daugiau ar mažiau išsivysčiusios. Tarp jų yra ir tokios, kurių siekis pažinti tiesą toks milžiniškas, kad jos nesugeba sulaikyti save šio pasaulio rėmuose. Gavusios tikrąsias knygas ir vadovavimą, jos ateina į dvasinių pasaulių pažinimą, tapdamos kabalistais.

Šio pasaulio realybė organizuota tokiu būdu, kad sielos nusileistų į žemę, įsisąmonintų egoizmą kaip blogį, ir taisytų šį blogį. Tada buvimas baltiminiame kūne pakelia sielas į lygį, 620 kartų didesnį nei tas, iš kurio jos nusileido.

Bendra Adomo siela, kad save ištaisytų, skyla į daugybę dalių, nusileidžiančių į mūsų pasaulį – dalių daugiau ar mažiau egoistinių. Į mūsų pasaulį pradžioje nusileidžia mažiau egoistinės sielos. Todėl kiekvienos kartos blogio taisymo metodika skirtinga.

Pirmųjų kartų sieloms pakako egzistuoti fiziniame kūne. Kitame etape reikėjo praktiškai vykdyti Priesakus, tai yra, užteko sekti išorinę Toros dalį. Mūsų laikais blogio taisymas yra pagrįstas Toros vidine dalimi, iš mūsų reikalaujama, kad įsisąmonintume būtinybę taisyti patį vidinį troškimą mėgautis dėl savęs. Pasaulio ir žmogaus išsitaisymas vyksta nuo paprasto link sudėtingo. Labiau „lengvi“ norai, kai būna ištaisyti, dalyvauja tolesniame išsitaisyme, padėdami taisyti labiau „sunkius“, labiau vidinius norus.

Siela patiria tik vieną norą: būnant materialiame kūne, grįžti prie savo šaknies, į savo ištakas, į tą lygį, nuo kurio ji nusileido į fizinį kūną. Kūnas – noras gauti, tempia ją atgal į šį pasaulį, tuo metu kai žmogus pasąmonėje nori kilti, kaip to nori Siela.

Šis prieštaravimas verčia žmogų dėti didžiules pastangas, ir jis pakyla dvasiškai 620 kartų aukščiau, nei iki savo gimimo. Siela, nebaigusi savo paskirties, grįžta į šį pasaulį labiau „sėkminga“, labiau nusipelnusi ištaisymo.

Sukauptas patyrimas ir pereitos kančios – štai kas padaro sielą labiau sėkminga. Su nusileidimu į fizinį kūną jai suteikiamas daugiau egoistinis, daugiau drastiškas noras gauti, noras pripildyti vien tik save, nekreipiant dėmesio į aplinkinius. Tokiu būdu noras gauti malonumą vis labiau atskleidžiamas ir atveda į siekį norėti visko – visą pasaulį.

Kartais mums atrodo, kad tam, kad kitame įsikūnijime taptume daugiau sėkmingi, mes turime slopinti savyje norus ir aistras. Nenorėti nieko, išskyrus truputį pavalgyti ir pasišildyti saulutėje… Bet iš esmės įvyksta priešingai, nes kitą kartą mes būsime kietesni, reiklesni, gudresni ir agresyvesni. Mus stums noras rasti tikrojo savęs atskleidimo kelius, ir tai priartins mus prie galutinio tikslo.

Kūrėjo noras yra tik vienas: be ribų mus užpildyti dvasiniais malonumais, atvesti mus į patį tobuliausią lygį, o tai įmanoma tik jei turėsime didelį troškimą.

Tik turintis didelį, bet ištaisytą, troškimą žmogus gali pasiekti dvasinių pasaulių atskleidimą ir tapti iš tikrųjų stipriu bei veikliu. Žmogus su mažu noru, nors ir negali smarkiai pakenkti, negali būti ir ypač naudingas.

Noras vadinamas „ištaisytu“, kai jo ketinimas pakeitė kryptį: vietoj gauti – atiduoti. Pradžioje šios savybės mes neturime. Žmogus įgauna ją teisingai studijuodamas Kabalą, kuri iš esmės yra norų taisymo ir sielos vystymo metodika.

Pagal tai, kaip išsivystė jų norai gauti malonumus, sielos sudaro piramidę.

• Piramidės pagrindas – tai didžiulis skaičius sielų su mažu noru gauti. Jų norai materialūs, jie siekia patogaus gyvenimo, tenkinančio jų gyvulinius poreikius, tokius kaip valgis, miegas, seksas.
• Po to seka sielos su dideliu turto siekiu, jų kiekis mažesnis, nei ankščiau išvardintų. Šie žmonės pasiruošę atiduoti savo gyvenimą tam, kad praturtėtų, dėl šio tikslo jie paaukotų bet ką.
• Po jų seka žmonės, pasiryžę viskam dėl valdžios, jiems yra svarbu valdyti kitus, būti jėgos pozicijoje.
• Aukštesnėje pakopoje yra žinių troškimas. Tai mokslininkai, pašventę savo gyvenimą būsimiems atradimams. Išskyrus tai gyvenime jiems nieko nereikia. Tokių žmonių pasaulyje dar mažiau.
• Pats didžiausias troškimas, kokį tik gali turėti žmogus – troškimas pasiekti dvasinius pasaulius, bet kol kas tik vienetams jis tikrai yra išsivystęs.

Viskas sutvarkyta pagal šią piramidę. Ir pačiame žmoguje jo norai organizuoti pagal tokį pat principą. Žmogus turi „pastatyti“ šią piramidę taip, kad visas jos svoris kristų į patį tyriausią, į iš tiesų amžiną troškimą – pasiekti dvasinius pasaulius.

Jis turi rūpintis materialiomis problemomis tik tiek, kiek būtina, o visą savo energiją, visas pastangas kreipti į tai, kad jame augtų dvasingumo troškimas. Pasiekti tai galima tik teisingu studijavimu teisingoje grupėje, vadovaujant ravui-kabalistui. Jeigu tuomet, kai studijuoja, žmogus nori padidinti savo dvasingumo troškimą, šviesa, supanti mus, pradeda šviesti jam, ragindama jį trokšti dar stipriau. Šioje situacijoje lemiamas vaidmuo priklauso studijavimui grupėje ir mokytojo vadovavimui.

Pagrindinis dalykas, apibūdinantis sielas mūsų laikmečiu, yra tas, kad jos pasižymi vis labiau ryškėjančiu noru suvokti dvasines sistemas, dvasines struktūras. Jos nori kažko tokio, kas yra virš mūsų pasaulio. Net paprasti žmonės pradeda jausti dvasinio „oro“ stygių. Ir nors kaip šį „orą“; jie atranda visokiausių rūšių magijas, bet tai jau kažkas nauja tikrosios realybės ieškojimo kelyje.

Per pastaruosius penkiolika metų vyksta labai greitas ir aktyvus nusileidžiančių sielų vystymasis. Šioms sieloms duotas noras ir šio noro kryptis daug kartų stipresnė ir teisingesnė. Tai kryptis į pačios tiesos, o ne ko kito suvokimą.

Visos mūsų sielos – tai vienos bendros sielos, vadinamos „Adomu“, dalys. Kiekvienas mūsų privalo ištaisyti savo šios bendros sielos dalį. Išsitaisyti pačiam, pasirinkti pačiam: Toros kelią ar priverstinį kančių kelią. Paprastai ramiai gyventi neduota niekam. Todėl kad Tikslas apibrėžtas, ir tik kelias į jį gali būti skirtingas – daugiau ar mažiau greitas ir daugiau ar mažiau malonus. Bet mūsų pasaulio mastais tai gali būti skirtumas, išreiškiamas šimtais metų kančių ir dešimtimis mirčių ir įsikūnijimų palyginus su tiesiu ir trumpu keliu, kupinu malonumų ir lengvumo.

Mes niekur neišnykstam ir niekur neišeinam. Viskas yra čia, „šioje vietoje“ bet skirtingose matmenyse, ir todėl mūsų nejaučiama. Siekite pajusti ir matyti teisingą kelią, realizuojantį Kūrėjo sumanymą. Mums gi šis kelias, pats teisingiausias, duodantis malonumą, nešantis tobulybę.

Kokiu būdu yra įsisavinamas aukščiausias pasaulis?

Atverčiama knyga! Kai žmogus skaito knygą, parašyta kabalisto, jis praktiškai jungiasi su aukščiausiu valdymu. Kokiu būdu? Autorius, kuris parašė knygą, buvo vienu metu ir mūsų, ir aukščiausiame pasauliuose. Savo suvokimu būdamas aukščiausiame pasaulyje, jis rašė mūsų pasaulio žodžiais, popieriuje, plunksnakočiu ir tokiu būdu sujungdavo abu pasaulius.

Tad skaitydami tai, ką parašė šis autorius, jūs susijungiate per jį su tuo dvasiniu lygiu, kuriame jis buvo rašydamas. Tokiu būdu jūs sukeliate aukščiausios energijos, aukščiausios šviesos spinduliavimą į save. Ši šviesa, leisdamasi į žmogų, sukuria aplink jį dvasinį „kokoną“, t.y. ji sukuria aplink žmogų tam tikrą teigiamą aplinką, yra tarsi jo apsauga.

Jeigu studijuoja grupė, tai kiekvieno įdedamos pastangos sumuojamos. Todėl kabalistai visais amžiais studijavo grupėmis. Todėl mes patys studijuojame grupėje ir kuriame pradedančiųjų mokinių grupes.

Be grupės, taip pat yra svarbu, pagal kokius tekstus studijuoti. Ir kaip nusiteikti aukštesnėms dvasinėms jėgoms gauti. Studijavimo tikslas yra ne tik paaiškinti aukščiausio pasaulio sandarą, bet – ir tai yra svarbiausia, – kad žmogus praktiškai pasiektų aukščiausią pasaulį, pajustų aukščiausią valdymą, kad jis įeitų į jį ir pradėtų aktyviai veikti.

Mes bandome pastaruoju metu padaryti tokį studijavimą masiniu, plačiai paplitusiu, kurti grupes, kur tiktai įmanoma, ir jau matome teigiamą poslinkį.