Kodėl vis dėlto žmonija turi kentėti?

Šis klausimas, gaila, užduodamas nuolatos. Žmonija turi kentėti todėl, kad savarankiškai suprastų, jog jai būtina surasti gyvenimo prasmę. Žmogus, kaip ir visa žmonija, gimsta mažas ir po truputį auga, auga, auga. Per savo egzistavimo tūkstantmečius jis turi pasiekti tokią būseną, kai skaudus klausimas apie gyvenimo prasmę privers jį atverti Aukštesnįjį, paslaptingą pasaulį, iš kurio jam viskas ateina. Ten sprendžiamas jo likimas, ten mezgasi, užgimsta visi procesai, būsimi įvykiai.

Apsižvalgykite – juk paprastas žmogus visai to nenori, svarbiausia jam – gerai nugyventi šiandien: turi skardinę alaus, darbą, ramiai įsijungė televizorių, pažiūrėjo futbolą, ir viskas. Tačiau bendras gamtos dėsnis toks, kad veda mus visus į amžinybę, tobulybę, į tikrą laimę.

Ištraukti mus iš mūsų menko egoizmo, iš mūsų menkos kasdienybės, miesčioniškumo ir norom nenorom priversti ištirti, žinoti, valdyti patį save – išties sunku. Atrodo, kad viso to niekam nereikia. Žmogui šito prisireikia, kai pasiekia tokią būseną, kad jau nebegali gyventi. Todėl kančios, būtent jos, mus augina, ragina suaugti, tapti sąmoningesniais, protingesniais.

Ir tai mes stebime savo gyvenime. Žmogus, kuris kentėjo, ir žmogus, kuris nepatiria kančių – kaip jie skiriasi! Kiek protingesnis ir išmintingesnis tampa tas, kuris kentėjo. Žinoma, jo gyvenimas labai sunkus, tačiau jis įgyja didžiulę patirtį, kuri galiausiai jam leidžia būti tikru žmogumi, neklysti ir teisingai veikti, išnaudoti visas savo galimybes.

Taip ir žmonija: augdama ateina į tokią būseną (šiandien tai užgimsta ir per artimiausius 5-6 metus išvysime, kokie suaugę mes esame), kai pradeda nusivilti tuo, ką turi, ir pasirengusi įgyvendinti Kabalos mokslą bei atskleisti didžiules savo vidines galimybes.

Taigi kančios pakylėja žmogų, išgrynina, daro protingesniu. Be jų mes nepajudėtume nė per milimetrą į priekį. Mūsų prigimtis – didžiulis egoizmas, kuris traukia mus tik į visišką ramybę. Jeigu ne kančios, mes nepajudintume net piršto. Jei ne jos, mes nesimokytume, nedirbtume, visai nieko nedarytume. Mes norime vien malonumų.

Taip sukasi elektronai, taip sąveikauja ir keičiasi energija molekulės, taip sutvarkyti gyvi mikro ir makro organizmai, tokiu būdu mumyse egzistuoja jausmų ir minčių priklausomybė, apskaičiavimai, nes viskas sukurta pagal vieną dėsnį: maksimalus pasitenkinimas, malonumas, su minimalia energija (atidavimu).

Todėl natūralu, kad tik kančios, t.y. malonumo, prisipildymo, nebuvimas skatina mus vystytis. Kito kelio nėra. Kabala siūlo ypatingą vystymosi metodą. Ji sako: „Užuot kentėjęs ir laukęs, kol gamta tave paskubins lazda – įvairiausiomis krizėmis, badu, susinaikinimu, nedelsk ir atverk Aukštesnįjį pasaulį. Tu pamatysi, kaip viskas egzistuoja, ir sieksi to, kas gera. Tu greitai pakeisi savo likimą taip, kad toji lazda tavęs nebepasiektų“. Kitaip tariant, dabar visai nereikia laukti kančių. Šis metodas leidžia jau šiandien eiti pirmyn, išvengiant likimo smūgių, ir gauti tai, ko nori.