Susižavėjimas narkotikais neišvengiamas

Vis didėjantis „susižavėjimas“ narkotikais tampa strategine viso pasaulio problema. Kadangi politikų šis klausimas nedomina, juk jiems svarbiausia valdyti ir nesvarbu ką, šis klausimas visaip užglaistomas, slepiamas ir praktiškai net nėra iškeliamas kaip prioritetinis rinkiminių kampanijų metu, nes susidūrę su narkotikų problema politikai pasijunta bejėgiai, iš anksto pralaimėję. Tačiau jei atkreiptume dėmesį ne tik į tai, kas vyksta, bet ir į tendencijas, suprastume, kad žmonija, mąstanti ir turinti valią pasaulėdaros dalis, žengia į susinaikinimą.

Narkotikų problema šiuolaikiniame pasaulyje pakankamai ištyrinėta, aprašyta ir pristatyta daugybėje įvairiausių pranešimų, konferencijų, įtraukta į JTO dienotvarkę, svarstoma uždaruose ir atviruose vyriausybių posėdžiuose. Todėl nesikartosime, o tik paminėsime, kas betarpiškai susiję su mūsų siūlomu problemos sprendimu.

Jeigu paskaičiuotume, kiek kainuoja narkotikų gamyba, jie – labai pigi prekė. Jais lengvai galima aprūpinti visą žmoniją. Kodėl gi taip nepasielgus? Kiek žmonių žemėje kenčia dėl neturėjimo, ką veikti, begalės bedarbių, degradavusių, benamių, sergančiųjų, tarp jų ir psichinių ligonių. Narkomanai, jei tik gali gauti savo pastovią dozę, nekelia grėsmės visuomenei. Išlaidos jiems minimalios, palyginus su bet kuriuo kitu nedirbančiu piliečiu. Jie gyvena savo pasaulyje, „atsijungę“ nuo visuomenės problemų, bet ir nekenkia jai.

Problema ta, kad būsena, kai asmenybė sustingdyta narkotikų, stabdo žmonijos vystimąsį, tai prieštarauja pagrindiniam gamtos dėsniui. Ir niekada gamta neleis žmogui pabėgti nuo sąmoningo gyvenimo, nepalaikys žmogaus nenoro suvokti jo prasmę, neleis susitaikyti su nekontroliuojamu narkotikų vartojimu.

Narkotikai žinomi žmonijai jau tūkstančius metų. Tačiau praeityje jais niekad nepiktnaudžiauta. Žmogus nejautė narkotikų poreikio, jam nereikėjo atsijungti nuo gyvenimo. Nes žmogus sugebėdavo patenkinti savo norus. Jis veržėsi gauti, patirti malonumų, įgyti tai, ką matė aplink save, savo pasaulyje. Visa, ko norėjo, buvo jo pasaulyje, daugiau ar mažiau pasiekiama. Bet žmogus matė tikslą ir sprendė, ar verta dėti reikiamas pastangas jam pasiekti. Kitaip tariant, visada sprendė klausimą, eiti į tikslą ar ne, vienaip ar kitaip apsispręsdamas, ir nepasilikdavo nežinioje, su primygtinai atsakymo reikalaujančiu klausimu.

Žmogus sunkiai dirbo, kentė neįtikėtinas kančias, parsiduodavo į vergiją, tačiau matė trokštamą malonumą, iš anksto mėgavosi juo. Jis matė, kad tikslą įmanoma pasiekti, įdėjus tam tikras pastangas arba gauti mainais už kažką. O jei svajonė buvo nereali, žmogus pamiršdavo ją, nes kūnas, noras mėgautis, nenori kentėti ir ko nepasiekia – pamiršta, išbraukia iš savo matymo lauko, kaip pasakyta: „Neįsigeis prasčiokas karaliaus dukters“.

Jeigu žmogus mato nors ir tolimą tikslą, jis pasiruošęs dirbti daugelį metų, kad jį pasiektų. Ir jam nereikia narkotikų, kaip priemonės atsijungti nuo realybės, nes nujaučia būsimą malonumą.

Kada griebiamasi narkotikų? Kai žmogus apskritai nemato šiame pasaulyje to pasitenkinimo, kurio trokšta. Kai žmogus neturi jokios galimybės pasiekti to, ko trokšta, jam nelieka nieko kito kaip tik pamiršti, kad jam kažko trūksta, – ir tada ima vartoti kvaišalus. Bet jeigu matytų pasitenkinimo šaltinį, nesigriebtų narkotikų.

Žinoma, kad žmogaus norai auga iš kartos į kartą: nuo kūniškų poreikių ir malonumų (kaip maistas, pastogė, šeima, palikuonys, seksas; juos žmogus jaustų, net jei gyventų vienas, toli nuo visuomenės) prie turto, garbės, valdžios, žinių troškimo.

Kiekvieno žmogaus šios troškimų rūšys yra skirtingu santykiu, bet laikui bėgant auga tiek troškimų dydis, tiek jų kokybė. Būtent kiekvieno žmogaus troškimų augimas ir nulemia žmonijos vystymąsi, progresą.

Pastebima, kad įgyvendinus visus šiuos troškimus žmogui kyla naujas noras, siekimas kažko neaiškaus, nesuvokiamo, to, ko jis negali tiksliai išreikšti ir apibūdinti. Į visus klausinėjimus ir aiškinimus žmogus, užuot apibūdinęs, ko trokšta, atsako, kad tiesiog nori, tiksliai nežino ko, bet visame pasaulyje neranda to, ką galėtų įvardinti savo trokštamu objektu.

Tokie žmonės savo būseną vadina depresija. Tai sukelia daugybę skyrybų. Žmogui būtina kažką keisti savo gyvenime, ir jis mano, kad nauja šeimyninė padėtis gali priartinti jį prie trokštamo tikslo. Dažniausiai po to atsiranda tuštumos jausmas, nusivylimas nauja būsena, dar didesnis vienišumas.

Daugelis žmonių naujo troškimo kažkam nežinomam atsiradimą traktuoja, kaip troškimą kažkam aukštesniam, dvasiniam, anapusiniam. Vis daugiau žmonių jaučia tai savyje ir papildo narkomanų, psichologų pacientų ir pan. gretas.

Galų gale vis dėlto palaipsniui išaiškėja, kad naujasis troškimas iš tiesų yra aukštesniojo pasaulio troškimas. Žmonės pradeda trankytis po pasaulį ieškodami metodikos, kuri padėtų pasiekti dvasinio prisipildymo šaltinį: kelionės į Indiją, ir apskritai į Rytus, visokie guru, o kur dar kilometrinės knygynų lentynos, prigrūstos knygų apie dvasines metodikas, ieškojimus.

Visi žmogaus norai sąlygiškai vadinami jo „širdimi“. Kylantis noras kažkam aukštesniam, nežinomam, kurio nepripildysi mūsų pasaulyje, vadinasi „tašku širdyje“.

Pastaruoju metu mokslas irgi patvirtina aukštesniojo pasaulio egzistavimą. Vis daugiau mokslininkų, remdamiesi savaisiais materijos ir energijos tyrimais, prieina prie išvados, kad egzistuoja aukštesnysis pasaulis. Dažniausiai tai – biologai ir atominės fizikos specialistai, t.y. tie, kurie savo tyrinėjimais įsiskverbia į materiją.

Žmonijos rankose yra šio aukštesniojo pasaulio įsisavinimo metodika. Ji vadinama kabala. Būtent kabala yra būdas, kaip užpildyti kylantį troškimą nežinomam, išoriniam mūsų pasaulio atžvilgiu, malonumui. Mes turime patikrinti šią aukštesniojo pasaulio pažinimo metodiką, o ne ją atmesti. Juk nėra alternatyvos vis didėjančiai depresijos problemai, skatinančiai skyrybas, žmonių tarpusavio susvetimėjimą, ir svarbiausia – narkotikų vartojimą.

Tokia situacija darysis tik sudėtingesnė. Žmonės vis tiek pirks kvaišalus. Jų gamyba išaugs daug kartų, atsiras mažyčių narkotikų gamybos dirbtuvėlių. Juos augins ne tik didelėse plantacijose, pagaminti jų bus galima ir namuose.

Tačiau ši situacija turi pasiekti tokį mąstą, kad ir politikams, ir ekonomistams, ir visiems valdžios žmonėms tai bus nenaudinga. Kai jie neturės, ką valdyti, nebus kaip pasitenkinti pinigais, pagarba – niekuo, tada iš tikrųjų problema bus įvertinta kaip „Strateginė problema!“.

Kai tik žmogus šiek tiek įsigilina į kabalos mokslą, jis dar nemato, bet jau žino, kad yra sprendimas, kad yra atsakymas, kad yra prisipildymas. Na taip, dar penkeri, dar dešimt metų, bet sprendimas yra, ir žmogui nereikalingi narkotikai. Jis jau gyvena ateitimi.

Vietoj narkotikų žmogui reikia atverti tikslą – galimybę rasti malonumą.

Kabalos mokslo esmė

Šis mokslas atveria žmonėms vieną, bendrą, valdančią jėgą. Gilindamasis į šią išmintį, žmogus sužino, kad savo vystymosi pabaigoje žmonija neišvengiamai turi atskleisti visą pasaulėdarą, jos tikslą ir tai, kaip ji valdoma.

Tai atskleidžia ne visi žmonės vienu metu, o kiekvienas asmeniškai, priklausomai nuo vidinio išsivystymo. Iš esmės, pradedant XX a. pabaiga didžioji žmonijos dalis pasiekia tokį savo išsivystymo lygį, kai daugeliui kyla troškimas suvokti kažką aukštesnio, kažką esantį už mūsų pasaulio ribų.

Kabalos mokslas nagrinėja du lygiagrečius kelius:

1. Nusileidimo tvarką – aukštesniųjų jėgų nusileidimą iš viršaus į apačią, iš aukštesniojo pasaulio į šį pasaulį.
2. Suvokimo tvarką – iš apačios į viršų, iš šio pasaulio. Suvokdamas žmogus kyla pakopomis, kurios susidarė leidžiantis iš viršaus į apačią. Žmogus privalo kilti tais pačiais keliais, palaipsniui suvokdamas kiekvieną pakopą. Kilimas visiškai atitinka tuos dėsnius, kurie nustatyti aukštesnėms jėgoms leidžiantis iš viršaus į apačią. „Suvokimas“ reiškia aukščiausią supratimo pakopą.

Suvokimo realumas panašus į kasdieninį mus supančių jėgų suvokimą. Taip pat ir materialioje tikrovėje, iškylančioje mūsų pojūčiuose, egzistuoja realūs dalykai, kurių esmės mums neduota suvokti netgi vaizduotėje. Pavyzdžiui, tokie reiškiniai kaip elektra ir magnetizmas. Tačiau argi galima teigti, kad jie nerealūs, jei mūsų žinios apie jų veikimą visiškai mus tenkina, nors ničnieko nenutuokiame apie jų esmę.

Juk pažįstant svarbiausia ne esmė, o jos pasireiškimas. Bet kokių materialių daiktų, artimų žmonių, visko, ką mes galime pačiupinėti rankomis, pažinimas – ne kas kita, kaip „pažintis su veiksmais“. Mes pažįstame pasaulį dėl to, kad su jo objektais sąveikauja mūsų jutimo organai. Ir tai suteikia mums absoliutų pasitenkinimą, nepaisant to, kad visiškai nesuprantame jų esmės.

Taip pat ir suvokiant aukštesnįjį pasaulį: studijuojantiems dėl visiško, užbaigto žinojimo atsiranda tobulo pasitenkinimo pojūtis, nors tai viso labo tėra veiksmų suvokimas, gimęs iš Aukščiausiosios šviesos ir ją suvokiančiojo sąveikos. Kaip kad žmogui niekad neprisireiks šešto piršto rankoje, nes jam visiškai pakanka penkių.