Pasakyta: „Nėra nieko, tik Jis“. Tai reiškia, jog nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri galėtų ką nors padaryti prieš Kūrėją. O tai, kad žmogus mato, jog pasaulyje yra dalykai ir jėgos, paneigiantys aukštesnių jėgų egzistavimą, – priežastis yra Kūrėjo noras. Ir tai – taisymo metodas, vadinamas „kairioji ranka atstumia, dešinioji priartina“. Kad „kairioji atstumia“, taip pat yra taisymas.

Galima sakyti, pasaulyje yra dalykų, kurie nuo pat pradžių sukurti tam, kad išvestų žmogų iš tiesaus kelio, atitolintų jį nuo šventumo. Šių atstūmimų nauda yra ta, jog jų dėka žmogus suvokia būtinybę ir panorsta, kad Kūrėjas padėtų jam, nes mato, jog kitaip pražus.

Negana to, kad nejuda pirmyn, žmogus mato, jog žengia atgal. Net ir dirbdamas „dėl savęs“ jis neturi jėgų dėti pastangų. Ir tik tikėjimu aukščiau žinojimo įveikdamas visas kliūtis, jis gali taisyti save. Tačiau ne visada jis turi jėgų tikėjimu aukščiau žinojimo įveikti kliūtis ir yra priverstas nukrypti nuo Kūrėjo kelio, netgi dirbdamas „dėl savęs“.

Jis neranda pastovaus atramos taško, jo nuopuolių daugiau nei pakilimų ir nematyti šių būsenų galo. Ir jis visąlaik pasilieka šventumo nuošalyje, nes regi, jog sunku atlikti net patį menkiausią dvasinį veiksmą. Tai įmanoma įveikti tik tikėjimu aukščiau žinojimo, tačiau ne visada jis tam pasirengęs ir kas gi jo laukia ateityje? Ir tada jis nusprendžia, jog nėra nieko, kas galėtų jam padėti, tik pats Kūrėjas.

Taip nusprendus jo širdyje atsiranda tikrasis reikalavimas Kūrėjui, kad Jis atvertų jo akis ir širdį ir iš tikrųjų priartintų prie susijungimo su Juo amžiams.

Iš čia mes matome, kad visi atstūmimai, kuriuos jautė žmogus, visi jie buvo iš Kūrėjo. Ir ne todėl, kad žmogui kažko trūko, kad neturėjo noro įveikti kliūtis. O tik todėl, kad žmogus, kuris iš tikrųjų nori priartėti, nepasitenkintų mažu, kad neliktų nesuvokiantis lyg mažas berniukas. Todėl jam siunčia pagalbą iš aukščiau, kad negalėtų sakyti, jog jis, ačiū Dievui, laikosi įstatymų, daro gerus darbus – ko gi dar jam trūksta?

Ir tikra tiesa, kad, jei žmogus turi tikrą norą, pagalba, kurią jis gauną iš aukščiau, yra ta, kad nuolatos jam parodoma, jog ne viskas tvarkoj šiuo momentu, t.y. siunčiamos mintys ir žinios, nukreiptos prieš darbą. Ir visa tai tam, kad pamatytų, jog nevisiškai susivienijo su Kūrėju, ir kad kuo labiau jis stengiasi, tuo aiškiau visada suvokia, kad yra dar toliau nuo šventumo, palyginti su tais, kurie jaučiasi užmezgę ryšį su Kūrėju.

Ir jis visad skundžiasi ir reikalauja, ir negali pateisinti Sutvėrėjo elgesio su juo. Ir taip skaudu jam, kad neturi ryšio su Kūrėju, kad pradeda jausti, jog iš tikrųjų neturi jokio šventumo. Ir netgi, kai kartais sužadina jį iš aukščiau, suteikia jėgų eiti į priekį tam tikru momentu, čia pat vėlgi krenta žemyn.

Tačiau tai padeda jam suvokti, jog tiktai Kūrėjas gali padėti, kad būtų priartintas iš tikrųjų.

Žmogus turi visada stengtis eiti keliu, vedančiu į susiliejimą su Kūrėju, kad visos jo mintys būtų apie Jį. Netgi būdamas siaubingiausios būsenos, kai neįmanoma pulti žemiau, argi jis gali nustoti būti valdomas Kūrėjo? Tarkime, yra kita valdžia, kuri neprileidžia jo prie šventumo, kad jos valioje daryti gera ar bloga. Vadinasi, jei galvojame, kad, be Kūrėjo, yra kita jėga, kuri neleidžia žmogui daryti gerų darbų ir eiti Kūrėjo keliais, mes klystame, nes viskas išeina iš Kūrėjo.

Ir būtent apie tai rašė Baal Shem Tov: „Tas, kas sako, jog pasaulyje egzistuoja kita jėga, vadinamoji tamsioji jėga, tarnauja kitiems dievams“. Ir jis nusižengė ne todėl, kad turėjo eretinių minčių, o todėl, kad manė, jog, be Kūrėjo, yra ir kitų jėgų.

Ir dar daugiau: jei žmogus galvoja, kad jis gali savarankiškai veikti prieš Kūrėjo valią, pavyzdžiui, galvoja, kad vakar jis pats nenorėjo eiti Kūrėjo keliu, jis taip pat klysta ir netiki, jog tik Sutvėrėjas valdo visą pasaulį.

Tačiau suvokęs, jog pažeidė įstatymą, kad turi apgailestauti dėl to, ką padarė – nusižengė, jis turi apibrėžti, ko gailėtis. Ir tada žmogus turi gailėtis, kad nusižengė, dėl to, kad Kūrėjas atitolino jį nuo šventumo, t.y. Kūrėjas davė jam norą mėgautis tamsuma.

Ir jei žmogus jaučia pakilimą, darbo skonį, jis neturi sakyti: „Dabar esu tokios būsenos, kai suprantu, jog verta būti Kūrėjo vergu“. Jis privalo žinoti, kad dabar jis malonus Kūrėjui, ir todėl Kūrėjas arti, todėl dabar jis jaučia darbo skonį. Ir turi saugotis, kad niekada neišeitų iš šventumo, sakydamas, jog, be Kūrėjo, dar kažkas daro įtaką…