Visas mokslas skirstomas į dvi dalis. Pirmoji dalis vadinama „Materijos pažinimu“, antroji - „Formos pažinimu“. Tai reiškia, kad mus supančioje tikrovėje nėra nieko, kur nebūtų galima atpažinti materijos ir formos.

Ir ką mūsų tikrovėje betirtumėme, viską paprasčiausiai galima suskirstyti į dvi dalis: į materiją ir formą.

Pavyzdžiui, stalas. Jis susideda iš materijos, t. y. medžio ir turi formą - stalo formą. Materija (medis) yra formos, kurios reikia stalui, nešėja. Arba sąvoka „melagis“: jos materija - žmogus, o forma - melas. Taigi materija (žmogus) yra formos (melo) nešėja. Ir taip yra visur.

Kokį objektą benagrinėtų žmogus (ir mūsų, ir dvasiniame pasaulyje), jis išskirs dvi dalis: materiją ir formą. Tai gali būti negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus, gali būti sfirot, mintys, jausmai - bet kokiu atveju objekto suvokimas dalijamas į dvi dalis. Būtent taip mes suvokiame tikrovę.

Mūsų suvokimą atitinka ir dvi mokslo dalys: viena, tyrinėjanti materiją (tai, kas sudaro objektą), ir antra, tyrinėjanti formą, objekto savybes, jo išorinius pasireiškimus. Mes išvystėme mokslus pagal savąjį supančio pasaulio suvokimą. Jei būtumėme turėję kitus jutimo organus, jei būtumėme galėję kaip nors kitaip jausti tikrovę, ir mokslai būtų buvę kitaip sukurti. Jie būtų pasidaliję ne į šias dvi dalis (materijos ir formos tyrinėjimą), o į visai kitokius skyrius.

Taigi mokslas, tiriantis tikrovę, skirstomas į dvi dalis: materijos tyrinėjimą ir formos tyrinėjimą. Ta mokslo dalis, kuri tyrinėja materijos savybes (tiek materiją be formos, tiek ir materiją kartu su forma), priklauso „materijos pažinimui“.

Sakykim, tyrinėjame žmogų - jo fiziologiją, psichologiją, anatomiją - viską, ką jis turi, - vadinasi, tyrinėjame jo materiją.

Tokio pažinimo pagrindas - empirinis, t. y. remiasi įrodymais ir praktinių bandymų rezultatų palyginimu. Išvados laikomos patikimomis, nes grindžiamos bandymais.

Tai, ką matome, tiriame, vėliau užrašome, fiksuojame, ir sudaro mūsų mokslą, kuris turi visiškai empirinį pobūdį. Mokslo rezultatai iš kartos į kartą kartojasi, bet kuriuo momentu gali būti patvirtinti iš naujo ir šiuo atžvilgiu nekelia abejonių. Mes priimame mūsų rezultatus kaip visišką tiesą.

Kita mokslo dalis nagrinėja tiktai formą, atsietą nuo materijos ir neturinčią jokio ryšio su ja. Tačiau mūsų pasaulyje taip nebūna. Bet kokią pastebėtą savybę visada turiu susieti su tiriamu objektu.

Tarkime, aš su kažkuo susipažinau ir sakau, kad šis žmogus pasireiškė tam tikru būdu. Šiuo atveju turiu omenyje kažkokią jo savybę - teisingumą ar melagingumą, gerumą, klastingumą... Šią savybę pažinau per tam tikrą objektą - žmogų. Tas pats ir su bet kuriomis kitomis savybėmis: tvirtumu, šiurkštumu, tiesumu, daugialypiškumu. Jas suvokiu per tam tikrus objektus, o vėliau nesusiedamas su objektais pradedu šias savybes naudoti.

Kitaip tariant, formos „tiesa“ ir „melas“ abstrahuojamos nuo materijos, t. y. nuo žmonių, esančių jų nešiotojais, ir nagrinėjamas tik pačių šių formų grynuoju pavidalu (neįkūnytų jokioje materijoje) reikšmingumas ar nereikšmingumas. Tai vadiname „formos pažinimu“.

Ir tai sukelia mums problemų, nes toks pažinimas neturi empirinio pagrindo: abstrakčios formos nepatvirtinamos bandymais, jos yra už realios tikrovės ribų.

Praktiškai mes nematome melo ar tiesos, gėrio ar klastos kategorijų. Mes visada jas matome įkūnytas žmoguje.

Abstrakti forma yra tik vaizduotės vaisius. Tik savo vaizduotėje galime atplėšti savybę nuo jos nešiotojo ir tyrinėti ją tarsi abstrakčiai, bet juk gamtoje ji abstrakčiai neegzistuoja.

Bet kuris panašaus pobūdžio mokslinis pažinimas remiasi vien teoriniu pagrindu, t. y. nepatikrinamas praktiniais bandymais, yra vien teorinio diskusinio tyrimo vaisius. Šiai kategorijai priklauso visa aukštoji filosofija.

Ir todėl daugelis šiuolaikinių mokslininkų liovėsi ja domėtis, nes nepatenkinti diskusijomis, pagrįstomis teoriniais tyrinėjimais, kurie, jų nuomone, yra nepatikimas pagrindas. Tiktai empirinį pagrindimą, kuris leidžia aiškiai praktiškai pamatyti teorijos teisingumą, per formą įsigilinti į materiją ir per materiją i formą, jie laiko patikimu.

Vadinasi, galime tirti formą neatskirdami jos nuo materijos. Priešingu atveju dingsta bet koks mūsų išvadų ir rezultatų patikimumas ir todėl galima filosofuoti apie bet ką. Kitaip tariant, atskirai nagrinėti savybių neįmanoma.

Baal Sulamas sako, kad mes labai miglotai įsivaizduojame dvasinį pasaulį. Imame spėlioti, išsigalvoti, fantazuoti: neva egzistuoja kažkokia visiškai abstrakti, niekad mūsų nejuntama, o kažkokiais samprotavimais grindžiama savybė...

Stebėdami įvairiausius supančio pasaulio pasireiškimus, savybes, įsivaizduojame, kad tikriausiai ir dvasinėje erdvėje egzistuoja kažkas panašaus. Atsiribojame nuo tikrovės, pradedame įsivaizduoti formą be materijos ir vadiname tai dvasiniu pasauliu. Šiuo atveju, aišku, galime fantazuoti į valias.

Arba, sakykim, tyrinėjame tokias savybes, kaip gerumas ir altruizmas. Mes atskiriame jas nuo žmogaus ir įsivaizduojame idealiu pavidalu. Galiausiai pradedame kurti komunistines arba utopines teorijas ir prievarta įkūnyti jas į materiją. Iš tikrųjų su materija jos neturi nieko bendro: materija visiškai egoistinė, o mūsų išgalvota forma visiškai altruistinė, todėl jos tarpusavyje nesiderina.

Tai rodo praktinė patirtis: Rusijoje socializmo, komunizmo, Izraelyje kibucų kūrimas.

Gaila, bet toks yra mūsų požiūris ir į dvasinį pasaulį. Kiekvienas, kas netingi, pradeda išsigalvoti, kas yra dvasinis pasaulis. Kadangi niekas jo nejaučia, žmonės spėlioja apie kažkokias savybes, judesius, abstrakčias savybes, neturinčias visiškai jokio pagrindo, nepasireiškiančias mūsų pasaulyje, ir ima šiomis savybėmis manipuliuoti. Taip atsiranda įvairios teorijos, kurių neįmanoma patikrinti, tačiau jos baisiai supainioja visą žmoniją.

Mes žinome, kiek įvairiausių dvasinių teorijų yra išgalvota ir jos visos vilioja milijonų, milijardų žmonių protus. O ar šios filosofijos, religijos, tikėjimai pagrįsti? Deja, ne, nors tūkstantmečius klaidina žmones ir atitolina nuo normalaus, natūralaus, teisingo - grynai empirinio (t. y. pagrįsto bandymais) gamtos pažinimo. Kabaloje sakoma: „Teisėjas neturi daugiau nei mato“ ir dar - „Teisme liudijama ne pagal tai, ką girdėjau, o pagal tai, ką mačiau“ - t. y. remiantis aiškiausiu suvokimu ir tik jis yra patikimas.

Iš čia mes galime suprasti, ką iš tikrųjų duoda kabalos mokslas, kiek jis skiriasi nuo kitų mokslų, kiek yra ypatingas. Kabala leidžia žmogui pamatyti, pajusti, pažinti ir materiją, ir formą, aiškiai tarpusavyje susijusias. Bet kuris suvokiamas objektas (ir mūsų pasaulio, ir dvasinio) - suvokiamas empiriškai.

Kabalos moksle negalima atskirti formos nuo materijos. Kabalistas jas suvokia, tiria, junta vienu metu ir todėl neatskleidžia jokio prieštaravimo. Nereikia niekur išskristi, nereikia išsigalvoti naujų teorijų.

Kabalos mokslas irgi skirstomas į dvi jau minėtas dalis: materijos pažinimą ir formos pažinimą. Tačiau, palyginti su klasikiniu mokslu, formos pažinimas visiškai pagrįstas praktinio suvokimo moksliniu tyrimu, t. y. praktine patirtimi.

Kuo naudingas kabalos mokslas? Jeigu išsiugdai papildomus pojūčius, patenki į slaptąją pasaulėdaros dalį, kurios anksčiau nejutai. Pradedi joje veikti taip pat, kaip ir atvirojoje pasaulėdaros dalyje, kurią junta visi, ir tavasis pažinimas visiškai patikimas, remiasi patyrimu, aiškiu rezultatu.

Todėl ir sakoma: „Teisėjas neturi daugiau nei mato“. Taip pat sakoma: „Tai, kas nesuvokiama, negali būti įvardinta“, t. y. apibūdindami objektą, kurią nors jo savybę pavadiname tik tada, kai šį objektą visiškai suvokiame.

Kabaloje suvokimu vadinamas giliausias objekto supratimas, kai žmogus suvokia ne tik patį objektą, ne tik jo formą, bet ir aukštesnę pakopą, kuri šį objektą pagimdė. Kitaip tariant, kabalistas suvokia objekto kilmę: koks jo egzistavimo tikslas, kodėl jis atsirado, kokias metamorfozes jis turi patirti - visus pasikeitimus iki galutinės formos, visą tobulėjimo grandinę.

Vadinasi, jei tyrinėju kokį nors objektą, dvasinį ar materialųjį, tyrinėju jį nuo nulio, nuo pat jo atsiradimo, aprėpdamas atsiradimo priežastį ir viską, kas turi įvykti iki paskutinio jo pasikeitimo. Visa ši žinių apie bet kurį objektą grandinė vadinama „suvokimu“.

Kabalos ir visų kitų mokslų skirtumas tas, kad bet kurį mokslą apriboja mūsų penki jutimo organai, jų jautrumas, prietaisų jautrumas. Kabala suteikia žmogui neribotą jutimų mastą, tačiau vis tiek įspėja, kad jokiu būdu negalima atitrūkti nuo objektyvios tikrovės suvokimo - tik tai, ką jaučiame, mums yra patikima ir tik apie tai mes kalbame.

Todėl kabalistai (tai matome iš literatūrinių, mokslinių šaltinių) per visus kabalos egzistavimo penkis tūkstantmečius visose savo knygose labai atsargiai elgiasi su dėstoma medžiaga. Matome tai ir „Mokyme apie dešimt sfirot“, ir kituose šaltiniuose, kur Baal Sulamas viską aiškina labai tiksliai.

Apie tai, ko iki galo nesuvokia, jis rašo „toliau taip man atrodo“, t. y. tarytum šiek tiek užsimena, pabrėždamas, kad tai yra jo prielaida. Visada dėl bet kurios nuomonės, kuri nepagrįsta aiškiu suvokimu, pažymi: „Aš šito nesuvokiu, tačiau galbūt leistina teigti“. Ir nei jis, nei tie, kurie studijuoja jo knygas, niekad nelaiko to patikimu faktu.

Taigi kabalos mokslas - toks pats mokslas, kaip ir bet kurie kiti gamtos mokslai, tik platesnio jutimo diapazono ir, kaip ir visi mokslai, priklauso tikrovės suvokimui, t. y. remiasi aiškiais pojūčiais. Tik tai, ką suvokiame, išmatuojame, galime pakartoti, užrašyti, perduoti, yra moksliniai duomenys. Forma ir materija ne atskiriamos viena nuo kitos, o nagrinėjamos kartu.

Kas dar svarbu kabaloje: mums, žemiškoms būtybėms, nesuvokiamos formos „melas“, „tiesa“, „gėris“ arba tokios abstrakcijos, kaip „egoizmas"“, „altruizmas“ kabaloje yra aiškiai suvokiamos mokslinės kategorijos.

Mūsų pasaulio psichologija, filosofija negali šių sąvokų paremti materija, o tiria jas abstrakčiai. Kabaloje kitaip: tyrinėji savybes, kurios remiasi medžiaga. Medžiaga vadinamas egoizmas, ir šis egoizmas yra objektas. Todėl ta dalis, kuri įprastame moksle yra formos pažinimas, kabalos moksle - materijos pažinimas, ji suvokiama moksliškai ir patikimai.

Suvokimu kabaloje vadinamas papildomo jutimo organo (mūsų vadinamo „siela“, „ekranu“ ar „atspindėta šviesa“), kurį susikūrė kabalistas, pojūtis. Tai, ką jis jaučia, vadinama dvasiniu suvokimu.

Dvasinis suvokimas įmanomas tik tiek, kiek žmogaus savybė (kli) atitinka išorės savybes. O išorėje yra tik viena vienintelė valdančioji jėga, kuri vadinasi „Kūrėjas“. Todėl žmogus, tapdamas panašus į Kūrėją, vertina savo savybę, savąja materija ją jaučia. O kadangi jo savybė panaši į Kūrėją, galima kalbėti apie Kūrėjo suvokimą.

Pradėjęs Jį suvokti, t. y. pradėjęs kurti save panašų į Kūrėją, aš įeinu į aukštesniuosius pasaulius.

Ką reiškia aukštesnieji pasauliai? Pasaulis (hebr. olam) - iš žodžio paslėptis (hebr. alama). Pakopa po pakopos kurdamas savyje dvasinį kli, panašumą į Kūrėją, laipsniškai Jį suvokiu.

Sukurti savyje dvasinį kli žmogus gali kildamas 125 pakopomis. Jos vadinamos 125 pasaulių pakopomis. Laipsniškas Kūrėjo atskleidimas vadinamas laipsnišku kilimu pasauliuose, laipsnišku dvasinio kli savyje kūrimu, laipsnišku įsisąmoninimu, kokia savybė vadinama Kūrėju, kuris tarsi egzistuoja išorėje.

„Tarsi“ - nes išorėje aš Jo nejaučiu. Tokiu būdu prieinama išvada, kad visi pasauliai egzistuoja žmoguje, atskleidžiami mumyse ir yra ne kas kita, o dalinis panašumas į Kūrėją.

Klausimas: Mes matome, kad Kūrėjas - Davėjas. Taigi pradėkime įsivaizduoti, kas yra „davėjas“. Ar nėra pavojaus, kad stengsimės tapti panašūs į visiškai nerealias formas, ieškosime kažkokio panašumo ir neaišku ką prieisime?

Kabala nesako, kad turime į kažką panašėti ir kažką įsivaizduoti. Kabala teigia, jog žmogus keičiasi tiktai pagal suvokimo laipsnį. Mes turime ieškoti galimybės savyje sukurti kli - sensorių, kuris suvoktų šią išorinę savybę, kad mes pajustumėme, ko mums trūksta, - visiškai objektyviai, realiai, praktiškai.

Aš neturiu daryti to, ką man nupiešė lentoje ar parašė knygoje. Aš nežinau, kas tai yra, aš to nenoriu ir vis tiek nepavyks. Kabala jokiais būdais neliepia tau: „Privalai dabar, nuo šiandien būti teisuolis, altruistas, visus mylėti“. Na, mylėk... Kas iš to išeis? Tau gali sukilti tokie jausmai, būsenos, kurių skatinamas tu imsiesi visiškai klaidingų, apsimestinių veiksmų. Tačiau tai visiškai ne mūsų metodas.

Kokia kabalistinio metodo esmė? Aš privalau suprasti savo būsenas, t. y. viskas prasideda nuo dabartinės būsenos suvokimo, kas vadinama „blogio įsisąmoninimu“. Kodėl? Todėl, kad galiausiai pasirodo, jog esu egoistas, priešingybė Kūrėjui. Tačiau tai turiu atskleisti, šito aš irgi nežinau. Net nežinau, kas tai yra. Gali kiek nori žmonių kiek nori laiko man kalbėti, kad aš blogas, egoistas, tačiau jei pats nesuvokiu, kas tai yra, visi šie žodžiai man nieko nesako.

Kabalistinis auklėjimas ypatingas tuo, kad visiškai neragina. Bet koks spaudimas, pavyzdžiui, pasakyti žmogui: tu blogas, turi elgtis gerai, - jau pamokslavimas („musar“), ne tik nesveikintinas, bet draudžiamas kabaloje.

Kitaip tariant, nei vaikams, nei suaugusiems niekad, jokiais būdais nenurodinėjama. Kalbu apie kabalistinį, o ne religinį auklėjimą. Visose religijose veikia draudimai. O kabaloje, atvirkščiai, sakome: „Natūralu, kad esi egoistas, viskas, ką darai, kyla iš tavosios prigimties, todėl nėra už tai nei atlygio, nei bausmės - koks sukurtas, taip ir elgiesi, ką iš tavęs bepaimsi?“

Baal Sulamas sako, kad „civilizuotos“ tautos daro didžiulę nuodėmę, brukdamos savo civilizaciją, skonį, kultūrą „atsilikusioms“ tautoms.

Taip sunaikinamas natūralus žmogaus vystymasis, kuris privalo būti grindžiamas tik šiandieninės klaidingos būsenos supratimu ir kitos - teisingesnės suradimu, kurią pagaliau suvokia jis pats. Ir todėl natūraliai atitrūksta nuo ankstesnės būsenos ir siekia kitos. Ir taip toliau pagal neigimo neigimo dėsnį.

Būdamas tam tikros būsenos turiu pamatyti, kiek ji ydinga, kad dabartinės būsenos blogio jutimas taptų varomąja jėga, verčiančia mane užsinorėti siekti kitos, aukštesnės būsenos. Aukštesnė būsena - iš tikrųjų antiegoistinė, ir prireiks tam tikros energijos, kad pakilčiau aukščiau savo gyvūniškos būsenos.

Tačiau ši energija užpildo asmeniškai mane, nes imu jausti dabartinę būseną kaip blogį, kaip ligą, su kuria daugiau nenoriu taikstytis. Štai tada, kai visa tai užgimsta, žmogus pradeda vystytis pats, natūraliai. Ir tik taip mes kylame dvasinėmis pakopomis.

Nemanykite, kad galima kažką peršokti, kažkur išgirdus kokią nors paslaptį arba kieno nors patarimus. Tai neįmanoma. Nuo pakopos ant pakopos galima pakilti tik tada, kai jau nebegali būti ankstesnės būsenos.

Pažvelkite, kiek tūkstantmečių žmonija kenčia, ir to vis dar nepakanka įsisąmoninti, jog ši būsena ydinga. Mums atrodo, kad penkerius, dešimtį tūkstančių metų mes tobulėjome. Bet iš tikrųjų mes kaip asilai stovime vietoje, nors ir daužomi, kol galų gale suvoksime, kad reikia pajudėti iš vietos.

Dvasiškai mes netobulėjome. Mūsų pasaulis ir vadinamas „domem“ (negyvas), nes nejuda. Daugėja smūgių, kurie galų gale padės man įsisąmoninti savo ydingą būseną: toks buvau istorijos pradžioje, dešimtis, šimtus, galbūt, tūkstančius metų atgal ir esu iki šiol.

Mūsų laikais vis daugiau kalbama, kad dabar visas mūsų turtas - kultūra, technologija, mokslai, filosofijos, įvairios socialinės struktūros, politika, pinigai, visuomeninė raida, auklėjimas - viskas, kuo daug tūkstantmečių rūpinosi žmonija, - po truputėlį pasiekia vieną tašką - visuotinę krizę, žlugimą.

Atsigręždama žmonija mato, kad visus tuos tūkstančius metų mes tiesiog buvome daužomi nesuvokdami, jog turime kažko išmokti, jog tai neteisingas kelias. Tačiau iš istorijos matome, kad kol žmonija nesukaups tam tikros patirties, gali įvykti dar pora pasaulinių karų, gali tekti patirti dar baisesnių kančių. Bet jų nepatyrusi ji negalės pereiti prie aukštesnės pakopos.

Ir tai, kas būdinga žmonijai, būdinga ir kiekvienam žmogui, nes egzistuoja bendras dėsnis - „visuma ir dalis tapačios“. Viskas, kas vyksta pasaulyje, - nesvarbu, apibendrintas žmogaus paveikslas ar kiekvienas iš mūsų atskirai - vienas ir tas pats.

Vadinasi, ir mes negalėsime ištrūkti iš dabartinės egoistinės būsenos. Mes kaip tas asilas, kuris stovi ir, nors yra mušamas, vis tiek nejuda iš vietos, kol patiriami smūgiai neatves į bendrą blogio įsisąmoninimą: viskas - daugiau nebegaliu! Ir tik tada mes pajudėsime iš mirties taško. Štai tokią būseną turime pasiekti.

Tada kokia apskritai mūsų egzistavimo prasmė? Prasmė ta, kad galime pagreitinti blogio įsisąmoninimą įveikdami kontrastą su dvasine energija - aukštesniąja šviesa (or makif), kuri mokymosi metu nematomai, nejuntamai mus veikia. Kitaip tariant, mes tik pagreitiname savo brandą. Tačiau kol nepajusi šio blogio, nepajudėsi iš vietos. Galima būti per milimetrą iki machsomo (ribos su dvasiniu pasauliu) ir jo nepereiti todėl, kad trūksta šio paskutinio paraginimo.

Tai matome ir mūsų įprastame gyvenime. Kartais kenti ir nors žinai, ką būtent reikia pakeisti, vis tiek negali nieko padaryti. Protu supranti, kad reikia, o jėgų nėra. Ką reiškia - jėgų? Blogio įsisąmoninimo.

Tuo ir turi būti paremtas mūsų mokymasis. Kad šis blogis įsiėstų iki gyvo kaulo („be acamot“). Ir visas mūsų mokymasis, darbas grupėje, kuri taip aiškiai parodo tavo būseną, turi mus prie šito privesti. Tik todėl mes ir mokomės, ir dirbame. Tik todėl kabalistai mums parašė savo knygas. Mes nesuprantame, ką jie rašo, tačiau šviesa, kuri atsklinda, sukuria kontrastą tarp jos ir mūsų būsenos, ir šio kontrasto pasekmę mes juntame.

Šviesa atsklinda, ji neša su savimi teigiamą, altruistinę energiją. Tačiau jos atžvilgiu mes jaučiamės blogai. Mes patyriame nuopuolį būtent tuo momentu, kai ji mus veikia, rodydama savo formą. Ir tai mums baisiausia - jaučiamės priešingi jai.

Klausimas: Ką būtent mes suvokiame, kai kylame pasaulių pakopomis?

Mums atrodo, kad turime daugybę savybių, tačiau iš tiesų jų yra nedaug. Kabalistai netgi neskiria dėmesio žmogiškosioms savybėms. Jie apibūdina jas tik pagal kryptį: egoistinė savybė „sau“ arba altruistinė „atiduoti kitam“. O kam atiduoti? Tik tam, kuris mums duoda, - Kūrėjui. Visa kita neturi reikšmės.

Tai panašu į sfiras. Kiekviena būsena turi tam tikrą sfirų rinkinį, kurios daugiau ar mažiau (pagal žmogaus lygį) traukia arba sau (klipa), arba atiduoti Kūrėjui.

Pasauliai - mūsų vidinis kli, kuris, savo ruožtu, susideda iš 125 atskleidimo pakopų arba nuoseklaus egoizmo keitimosi į altruistinį ketinimą atiduoti. Visas mano egoizmas atsiskleidžia taip. Iš pradžių - viena šimtas dvidešimt penktoji (1/125) dalis: sukuriu jai ekraną ir joje pajuntu savo ištaisytą savybę - susiliejimą su Kūrėju. Ištaisiau.

Taigi galima pasakyti, kad esu pirmoje pakopoje. Kitas kli - atsiskleidžia papildomas egoizmas. Aš vėl sukuriu jam ekraną - suvokiu 2 iš 125 savo ištaisymo pakopų. Taisydamasis, pagal pakeistas savybes, jų visumą sakau: „Suvokiau Kūrėją“. Kokia dalimi? 2/125-osiomis. Tarkime, pakilau nuo pasaulio Asija malchut iki pasaulio Asija jesod. Ir taip toliau. Štai kas yra pasauliai.

Pasaulis - mano ištaisyto troškimo erdvė, ji vadinama mano suvokimo pasauliu. Šiandien, kol dar nieko savyje neištaisiau, neprilyginau Kūrėjui, esu parengiamojoje pakopoje, kuri vadinama „mūsų pasaulis“. Tai tas pats mano egoizmas, kuriuo savyje, savo prigimtinėmis savybėmis jaučiu Kūrėją, tačiau visa tai - „sau“. Ir tai vadinama „mūsų pasauliu“.

Žmogus nejaučia nieko kito, išskyrus Kūrėją, šviesą, kuri jį sukūrė ir pripildo, ir palaiko šį egoizmą, šį troškimą. Ir šiandien, dabar aš jaučiu Kūrėją, tik būdamas priešingiausios, žemiausios būsenos, vadinamos „mūsų pasauliu“.

Tokia būsena nėra aukštesniojo suvokimas, ji nėra dvasinė, nes nepanaši į Kūrėją. Tačiau ir būdamas šios būsenos, ir visų kitų, aukštesnių, aš suvokiu savo troškimą: jo ištaisymo ar neištaisymo laipsnį. Bet viską jaučiu viduje, mano troškimo viduje. Nėra nieko kito - esu uždarytas savyje. Taip nuo pat pradžių sukurtas mūsų troškimas, t. y. kūrinys. To mes mokomės iš keturių tiesioginės šviesos stadijų.

Norėčiau pridurti, kad kylama nuo pakopos ant pakopos, sakykim 1/125, 2/125, 3/125 ir t. t. iki 125/125 - gmar tikun (galutinio išsitaisymo) ne todėl, kad didėja mano noras. Mano noras - kaip fiksuotas ir nekintantis vienetas. Didinu jį tik susiliejimo su dar vienu troškimu sąskaita ir su dar vienu, ir dar. Kitaip tariant, kilimas nuo pakopos ant pakopos įmanomas tik susiliejant su kitomis sielomis, su kitais troškimais. Prijungdamas juos, aš didinu savo kli.

Todėl galima pasakyti taip: be manęs dar egzistuoja 125 išoriniai kėlim. „Aš jį prijungiu“ - reiškia, kad jį ištaisau, t. y. išsitaisau kaip altruistas. Kitaip neįmanoma, nes prisijungimas vyksta su meile, kai tarp dviejų objektų sunaikinamos egoistinės pertvaros. Taigi aš prijungiu prie savo 1/125-osios dalies dar kažkieno 1/125-ąją dalį. 2/125 dalys suformuoja mano ištaisytą kli. Jame juntu kitą ištaisymo pakopą - ir t. t.

Ką noriu pasakyti? Egoizmas (dvasinis kli) didėja ne todėl, kad vystosi, o todėl, kad gali prijungti prie savęs likusias sielas. „Pamilk artimą kaip patį save“ todėl ir vadinama bendrąja kabalos taisykle, kitaip tariant, tai - bendras šviesos gavimo dėsnis. Tačiau gali prisijungti tik mylėdamas, tik jausdamas svetimus troškimus kaip savus. Kitaip neįmanoma prisijungti. Todėl nuo pakopos ant pakopos kylama sujungiant visas sielas į vieną. Kildamas ant kiekvienos iš šimto dvidešimt penkių pakopų žmogus privalo atitinkamai 1/125 karto padidinti savo kli, t. y. savo susiliejimą su likusiomis sielomis.

Klausimas: Kaip stengimasis suvokti Kūrėjo didybę padeda pagreitinti blogio įsisąmoninimą?

Stengimasis suvokti Kūrėjo didybę - pats svarbiausias mūsų darbas todėl, kad taip mes siekiame teisingai palyginti save su Juo, t. y. siekiame sukurti savyje teisingą pasaulėdaros modelį. Ką mums tai duoda? Juk man pasakė, jog Jis yra didis. Reiškia, dabar tai bandysiu įsivaizduoti, kažką išgalvoti?

Iš tikro vyksta štai kaip. Aš trokštu prisitraukti supančią šviesą, kitaip tariant, sukelti kažkokį dirbtinį poveikį - jis dirbtinis todėl, kad natūraliai vystausi, kaip ir visa žmonija, - raginamas smūgių. Kančių kelias - natūralus, egoizmas patiria juos tol, kol pajunta, jog kažką reikia daryti, ir pradeda bėgti nuo kančių. Ir kai daugiau nieko nebelieka, žmogus ima įsisąmoninti, kad geriau atsisakius savo egoizmo. Verčiau mirtis nei toks gyvenimas, gana!

Tai mūsų natūralus, normalus kelias. Ką turime daryti, kad jį praeitume greičiau? Prisitraukti kažkokias nenatūralias vystymosi jėgas - kai jau dabar trokštame dirbtinai sukurti tokią būseną, kurios dar nesame, tačiau turime pasiekti.

Iškyla daugybė klausimų. Ar mes neiškreipiame teisingos raidos? Ar nepakenksime sau pasukę visiškai ne į tą pusę, ar nepradėsime painiotis?

Atsakymas labai paprastas: mumyse yra išvirkštinė aukštesniosios pakopos dalis (ACHAP). Mums tereikia teisingai save su ja sugretinti. Dabar esu būsenos, kai realiai matau, juntu šį pasaulį ir kažkaip jį įvertinu, pritaikau sau. Be to, turiu tam tikrą nuomonę apie vadinamąjį dvasinį pasaulį.

Dvasinis pasaulis - tiesiog kita mano būsena. Kaip galiu jį įsivaizduoti? Man nereikia jo įsivaizduoti. Jeigu įsivaizduosiu - blogai, tai jau filosofija arba religija, arba nežinia kas...

Jokiais būdais neturiu nieko įsivaizduoti. Tik turėti galvoje, kad jėga, kuri dabar mane valdo, prie kurios noriu prisiartinti, kuri savo savybėmis daug kartų geresnė už mane - iš tiesų aukštesnioji. Verčiau ją atskleisti nei būti dabartinės būsenos, šiame pasaulyje. Daugiau nieko. Kitaip tariant, aš neišsigalvoju jokių naujų formų, nekuriu jokių vaizdų.

Kodėl aš sakau, jog Kūrėjas yra didis ir mano užduotis - visą laiką bandyti tai pajusti? Todėl, kad tokiu būdu jau dabar įsivaizduoju būsimą pakopą kaip trokštamą. Galiu stovėti vietoje ir po keleto metų patirsiu užtektinai smūgių, kad užsimanyčiau pereiti į kitą būseną. Tačiau jei dabar, iki šių smūgių, įsivaizduosiu kitą būseną kaip geresnę, palyginti su dabartine, man nereikės laukti tų kelių metų ir patirti tūkstančius smūgių. Galiu tiesiog sutrumpinti šį laikotarpį ir išvengti smūgių.

Ką reiškia sutrumpinti ir išvengti? Vis tiek turiu pajusti, kad dabartinė būsena ydinga. Ji vis tiek bus jaučiama su tokiu pat kartėliu, beviltiškumu, lyg būčiau patyręs visus smūgius.

Kaip galiu atsidurti tokioje padėtyje? Kas norės tokių pergyvenimų? Ir apskritai kas gali norėti tokios depresijos, tokio beviltiškumo? Žmogus negali to norėti. Egoizmas mums neleis. Taigi ką mes darome? Padidiname savo akyse Kūrėjo svarbos įsisąmoninimą. Ir tada veržimasis pirmyn, prie teigiamos būsenos veikia taip pat, kaip smūgiai iš užpakalio. Kitaip tariant, pajudėti iš vietos galiu arba veikiant teigiamai jėgai, kuri varo pirmyn, arba neigiamai, kuri smūgiais stums į nugarą.

Kabalistai mums siūlo: „Pasirink teigiamą jėgą. Įsivaizduok, kad Kūrėjas yra didis, kad tau verta ateiti pas Jį. O tavo šiandieninė būsena ydinga dėl atotrūkio tarp tavęs ir Jo“.

Jeigu teisingai tai įsivaizduosi, jeigu aplinka tau padės teisingai tai pajusti, natūraliai patirsi kartėlį, neviltį, tačiau dėl to, kad nesi geresnės būsenos, o ne dėl blogos dabartinės būsenos, kad esi mušamas - tai visai kas kita.

Tu vis tiek patirsi kančias, tačiau tai bus meilės kančios. Kai mylime ir ilgimės, aišku, kenčiame, tačiau niekas nenorėtų prarasti tokios būsenos ir būti tiesiog gyvūnu, nes nujaučiama teigiama būsimo susiliejimo, pilnatvės būsena.

Tuo ir skiriasi šviesos kelias nuo kančių kelio. O blogis bus vis tiek įsisąmoninamas, tačiau bus jaučiamas visiškai kitaip.

Įsivaizduok, kad tau parodė tokį vaizdą, kad tu su viltimi leidaisi pirmyn, arba smogė taip, kad tu su siaubu bėgi nuo kančių. Rezultatas vienas ir tas pats, bet laikas ir pojūčiai kelyje - priešingi.

Tačiau žmogus beveik nepasimoko. Ko Kūrėjas tik nedaro. Ir pasauliniai karai, ir krizės. Na ir kas? Patirtis, aišku, kaupiasi. Bet kaip lėtai ji transformuojasi į tokį įsisąmoninimą, kad žmonės iš tiesų prieitų prie teisingos išvados...

Blogio atskleidimo procesas tampa sąmoningas, greitas, o svarbiausia - grindžiamas aukštesnės pakopos suvokimu, šviesos pritraukimu. Vietoj smūgių iš užpakalio tą patį kontrasto vaidmenį atlieka supanti šviesa (or makif).

Šviesa sukuria tuštumą, tačiau į sukurtą tuštumą ji nepatenka. Tuštuma sukuriama todėl, kad svarbiausia - sukurti mumyse kli. Kad pakiltume į kitą pakopą, būtinas kli - papildomas troškimas. Šis papildomas troškimas atsiranda veikiant supančiai šviesai, kuri rodo, kad jei neprisijungsime (dvasiniame pasaulyje tai labai aiškiai matoma) prie bendro kli, bendros sielos 1/125-ąja dalimi labiau nei anąkart, negausime tos papildomos erdvės, kurioje galėsime pajusti Kūrėją.

Klausimas: Kas yra vidinis įkvėpimas?

Įkvėpimas, kurį gali patirti būdamas savo įprastos būsenos, visada bus egoistinis. Turi dirbti planingai. Kitaip tariant, grupė turi aiškiai žinoti, ką šiandien darome, kaip primename vienas kitam, koks yra mūsų tikslas, kaip kiekvienas iš mūsų prie to grįžta, kaip sau pasižymi ar primena ir t. t. Tai kruopštus darbas kiekvieną sekundę. Baal Sulamas aprašo savo laiškuose, straipsniuose, kaip žmogus turi grįžti prie teisingos minties.

Kokia iš šių būsenų geriausia, jis rašo „Laiškuose“: kai esi nuolat susitelkęs ties Kūrėju, kaip vyras, netekęs proto iš meilės, ir kai tik tai yra prieš tavo akis, štai taip Jo trokšti. Tačiau, kad pasiektum šią būseną, reikia daug dirbti, sąmoningai nusiteikti.

Ši būsena pasiekiama tik veikiant mus supančiai šviesai (or makif). Mūsų problema ta, kad užmirštame šviesos poveikį. Mums atrodo, kad turime kažkokiais priverstiniais būdais sukurti dvasingumo siekį. Patys negalime to padaryti - visada veiksime priešingai. Dvasingumo siekis gimsta veikiant šviesai.