Žmogus
2003 m. Nr.3

Kabalos studijų centras gavo žurnalo „Žmogus“ skaitytojų, kurie domisi įvairiomis ezoterinėmis praktikomis, laišką. Jie klausia, kaip Kabala gali padėti išspręsti daugumą gyvenimo problemų:

1) Kaip praktiniais Kabalos mokslais įgyvendinti savo norus ir svajones, tam panaudojant specialius praktinius ritualus ir apeigas, šviesą, meditacijas?

2) Kaip šiek tiek praturtėti ir pagerinti materialią padėtį, pasitelkiant praktinius Kabalos mokslus, specialius ezoterinius pratimus, skaičių magiją?

3) Kaip išspręsti gyvenimo problemas, įveikti sunkumus, panaudojant specialius ritualus, skaičius, žodžius, Kabalos magiją?

4) Papasakokite apie įvairius praktinės Kabalos talismanus ir amuletus. Kaip gali žmonėms gyvenime padėti 72 Kabalos angelai, kaip į juos kreiptis ir prašyti pagalbos visais gyvenimo atvejais?

5) Kaip praktinės ezoterinės žydų maldos, giesmės, mantros ir ritualai, apeigos, pritaikytos visais gyvenimo atvejais, padėtų įgyvendinti svajones?

KABALISTO ATSAKYMAI

Michaelis Laitmanas

pasaulinės Kabalos akademijos "Bnei Baruch" vadovas

http://www.kabbalah.info/ruskab/broshures/otveti_kab.html

Siūlau iš pradžių peržvelgti panašius klausimus bendrai, kad galėtume suprasti, kuo iš principo skiriasi mūsų metodika nuo bet kurios kitos.

Kabala neaiškina žmogui, kas ir kodėl vyksta mūsų pasaulyje, ir todėl ji negali būti panaudota tam, kad geriau įsikurtum šiame pasaulyje. Kabala ne praturtėjimui, ne garbės, šlovės įgijimui, ne dideliems mokslo, meno laimėjimams pasiekti.

Kabala mums duota tam, kad ištrauktų žmogų iš šio pasaulio pojūčių į dvasinio, aukštesniojo pasaulio pajautimą. Tai ir yra jos tikslas. Viskas, ką žmogus studijuoja dėl sėkmės šiame pasaulyje, – nėra Kabala.

Apibrėžimą, kas yra Kabala, mes randame Baal Sulamo, neginčijamo Kabalos autoriteto, straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“: „Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atvėrimo žmogui metodika“ – t.y. Kūrėjo suvokimas, Aukštesniojo pasaulio suvokimas, pakilimas iš šio pasaulio, kartu su juo, Kūrėjo link.

Šituo užsiima Kabalos mokslas, bet jokiu būdu ne tuo, kad galėtume pritraukti Aukštesnįjį pasaulį prie šito, ir ne tuo, kad pagerintume savo gyvenimą šiame pasaulyje.

Savaime suprantama, keliant mūsų pasaulį į Aukštesniojo pasaulio lygį, mes drauge darome jį dvasingesnį, sveikesnį, tobulesnį, tačiau tai pasiekiama būtent stengiantis pakilti į aukštesnįjį pasaulį, o ne nuleidžiant dvasinį pasaulį čia.

Tai iš tiesų ir neįmanoma, nes prisipildymas šviesa galimas tik tada, kai kylame dvasiškai, ir tiek, kiek išaukštiname savo norus.

Tai, kad amuletai bei užkalbėjimai uždrausti, sakė dar pats Ari (didis 16 amžiaus kabalistas). Pasakyta, kad jais negalima naudotis, nes taip mes klaidiname žmogų.

Žmogui atrodo, kad šiuose daiktuose yra kažkokios antgamtinės jėgos, o iš tiesų visas efektas paremtas ne kuo kitu, o psichologiniu poveikiu.

Žmogus trokšta saugumo, tikrumo. Netgi kosmonautai, tvirti žmonės, į skrydį su savimi pasiima, sakykime, pliušinį meškiuką, su kuriuo žaidė vaikystėje. Daugybe prietarų apipinti rinkimai, futbolo rungtynės, viskas, kas susiję su sėkme, kur iš anksto neįmanoma nuspėti rezultato.

Tokiais atvejais žmogus naudojasi bet kokiomis priemonėmis, kad galėtų nuslopinti savo psichoginį netikrumą. Tai jam padeda įveikti sunkius etapus, išbandymus, ir šiuo atžvilgiu jo veiksmai visiškai pateisinami. Tačiau reikia atminti, kad jėgų jis atranda ne dėl antgamtinių amuleto jėgų, o dėl to, jog tiki amulete slypinčia jėga.

Paprastam žmogui tokie veiksmai yra leistini, tačiau tą, kuris nori pajausti Aukštesnįjį pasaulį, šie veiksmai blaško bei klaidina.

Todėl kabalistai juos kategoriškai draudžia. Nes žmogui jie formuoja neteisingą dvasingumo įvaizdį: žmogus pradeda įsivaizduoti, kad dvasinis pasaulis slaptų jėgų pavidalu yra tarp mūsų, mūsų pasaulio daiktuose, atsiskleidžia ypatingais ryšiais tarp raidžių, koduose, užkeikimuose. Mes turime iš to išaugti ir suprasti, kad šiuo atveju gydo įsitikinimas, o ne Aukštesnioji jėga.

Manydami, kad siūleliuose, ore, žemėje, slypi šventumas, mes tokiu būdu nužeminame dvasingumą iki materialaus lygio – o būtent tai ir vadinama stabmeldyste. Kaip senovėje, kai žmonės garbino medžius, akmenis, lėles, galvodami, kad juose slypi Dieviškosios jėgos.

Bet jeigu laikysime šią lėlę savo pagalbininke, sustiprinančią mus dvasiškai, mes iš tiesų įgysime psichologinių jėgų. Beje, žmogus savo įsitikinimu gali įgauti tokių didelių jėgų, jog net mirtis jam bus nebaisi.

Žmonija susikuria visokiausius vaizdus bei ritualus, kurie ją palaiko. Tai pateisinama, tačiau reikia suprasti, kad tai neturi nieko bendro su dvasingumu, jog jokiuose amuletuose, akmenyse, virvelėse, ore, vandenyje nėra anei kokio šventumo.

Šventumas – tai Aukštesnė, esanti virš mūsų pasaulio, atidavimo savybė, tuo tarpu, visas mūsų pasaulis yra egoistinis. O minėtų metodų paskirtis – jausmais pririšti žmogų.

Dvasingumas – yra tai, ką mes gauname į ekraną, atspindėtoje šviesoje, priklausomai nuo to, kiek savo savybėmis tampame panašūs į dvasinę prigimtį.

Tačiau jei mes egoistiškai įsigyjame amuletus, raudonas virvutes tam, kad geriau įsikurtume šiame pasaulyje, tai tokiu būdu negalime gauti nieko Aukštesnio, nieko, išskyrus vidinę egoistinę paramą

Aukštesnįjį pasaulį galima įgyti tiktai studijuojant originalius šaltinius. Baal Sulamas „Įvade į mokymą apie dešimt sfirot“ (155 skyrius) rašo, kad tik studijuojant originalius tekstus (knygą „Zohar“ bei Ari straipsnius su komentarais) ir priklausomai nuo žmogaus troškimo pažinti Aukštesnįjį pasaulį stiprumo, iš aukščiau nusileidžia jį taisanti šviesa.

O jeigu žmogus studijuoja ne originalius kabalistinius tekstus, tai jokie jo teisuoliški ketinimai nesužadins Aukščiausiosios šviesos. Todėl mes studijuojame knygą „Zohar“, Ari bei Baal Sulamo knygas.

Angelai – tai ne energetinės esybės, o paties žmogaus jėgos. Apskritai Kabala kalba tik apie tai, kas yra žmogaus viduje, jo pojūčiuose. Apie tai, ko mes nejaučiame, kas yra už mūsų pojūčių ribų, mes negalime net ir kalbėti. Kadangi Kabala – mokslas, todėl ji naudoja jėgų, vektorių pavadinimus ir panašius terminus, o ne angelų, žalčių, kaukų, velnių bei kitų būtybių vardus.

Visi mūsų pasaulio objektai, veiksmai, reiškiniai pagimdyti Aukštesniojo pasaulio jėgų ir kaip augančios iš jo šakos turi šaknis Aukštesniajame pasaulyje. Dangaus ženklai – ne daugiau nei ženklai, tačiau ne pačios Aukštesnės jėgos. Ypatingos dienos metuose taip pat turi savajį šaknies ir šakos ryšį, tačiau pačios šakos – negyvos ir nedaro įtakos šakniai. Todėl būtina pakilti nuo šakų prie šaknų – juk tik ten įmanoma atlikti dvasinius veiksmus.

Mūsų pasaulis – pasekmė ir tam, kad galėtume įsijungti į valdymą bei keisti save ir likimą, būtina pakilti ligi šaknų. Pasakyta, kad Israel (tie, kurie trokšta suvokti Kūrėją) yra aukščiau žvaigždžių ir sėkmės ženklų (dangiškų bei dvasinių).

Mūsų pasaulis visiškai valdomas iš Aukštesnio, dvasinio pasaulio. Dvasiniu arba Aukštesniu jis vadinasi todėl, kad jo savybė – atiduoti, kuri yra aukščiau mūsų pasaulio.

Daryti įtaką dvasiniam pasauliui galime tik tiek, kiek esame jame, t.y. priklausomai nuo savybių tapatumo, panašumo į jį. Jeigu žmoguje atsiranda atidavimo savybė (piešinyje – OCh, atspindėta šviesa, 3 ir 4 numeris), ta savybe jis jaučia Kūrėją.

Kūrėjo jautimo lygiai vadinasi Aukštesniaisiais pasauliais arba atvirkščiai, dvasiniai pasauliai – tai Kūrėjo suvokimo lygiai.

Tam, kad įgytume panašumą į Kūrėją, būtina mokymusi sužadinti savyje (piešinyje – numeris 1) pakankamą Aukščiausiosios šviesos (piešinyje – OM, supanti šviesa, numeris 2) poveikį.

Jokie užkeikimai, amuletai čia nepagelbės. Jokios mūsų prigimtinės savybės, protiniai sugebėjimai, charakteris nepadės įgyti altruistinės savybės, o tik kylantis iš širdies gelmės tyras troškimas suvokti Jį.

Ir religinių nurodymų (priesakų) vykdymas tikrai nepriartins jūsų prie Aukštesniojo pasaulio! Priesakai – tai ne fiziniai žmogaus veiksmai. Jokie žmogaus veiksmai, tarp jų ir ritualiniai, dvasiniam pasauliui nedaro jokios įtakos. Tai irgi yra religinių masių paklydimas.

Tokiu būdu jie veikia vien savo vidinę psichologinę būseną. Tai sustiprina vidines jėgas, sudaro galimybę išspręsti įvairias problemas, tačiau neleidžia pakeisti savo savybių taip, kad galėtum įžengti į Aukštesnįjį pasaulį. Dvasinius veiksmus mes atliekame tiktai savo norais, vidiniu širdies troškimu.

Įsivaizduokime, kokiu būdu mes einame į Kūrėją: yra mūsų pradinė būsena ir mes turime pasiekti tam tikrą galutinę būseną.

Judėjimas iš vienos būsenos į kitą primena traukinio judėjimą bėgiais. Šis mūsų traukinys vadinasi „siela“. Joje mes išvažiuojame iš savo pradinės būsenos, pačios tamsiausios, ir turime atvykti į savo šaknį, šviesiausią būseną.

Retkarčiais, laikas nuo laiko, siela įgyja papildomą pojūtį, vadinamą „šis pasaulis“. Jeigu mes teisingai juo pasinaudojame, tai per tam tikrą kelio atkarpą priartėjame prie tikslo.

Kitoje kelio atkarpoje, mes vėl gauname papildomą „šio pasaulio“ pojūtį, kitą gyvenimo ciklą, kitą (žemišką) gyvenimą, ir jeigu teisingai jį išnaudojame, tai savo sielą priartiname prie tikslo dar per žingsnį.

Vienas kitą keičiantys pasinėrimai į pojūčius, kurie papildo dvasinius pojūčius, yra vadinami „gyvenimo ciklais“ (piešinyje Gilgulim). Teisingas mūsų pasaulio panaudojimas dvasiniam vystymuisi varo mūsų sielą, kaip traukinį bėgiais, teisinga linkme. Visas mūsų pasaulis, mūsų žemiškasis gyvenimas skirti tam, kad pakeltume savo sielą iš jos esamo dvasinio lygio į aukštesnį – ir taip praeitume visas pakopas.

Kabalos mokslas moko mus, kaip teisingai panaudoti mūsų pasaulį, ką būtent reikia jame daryti, kad siela judėtų tikslo link ir visi veiksmai mūsų pasaulyje gali tam padėti. Ir atvirkščiai, negalės siela pereiti iš vienos pakopos į kitą, jei nesinaudos šiuo pasauliu.

Kabalos metodika moko, kaip teisingai panaudoti šiandien štai šį pasaulį, duotą mums jausti sielos vystymui, tam, kad pakeltume ją iš vienos pakopos į kitą.

Dėl to mes ir jaučiamės egzistuojantys šiame pasaulyje, tam jis ir duotas mums. Mes gi savo mažajame pasaulėlyje norime, kaip galima patogiau pragyventi, pamiršdami, kokiu tikslu jis egzistuoja.

O žmonės, kurie neteisingai studijuoja Kabalą, dar labiau užsimiršta: jie neklausia, kokiu būdu pritaikyti šį pasaulį, kad dvasiškai tobulėtum, jie klausia, kaip pritaikyti dvasinį pasaulį, kad išaukštintų materialųjį ir galėtų šiame pasaulėlyje dar patogiau pagyventi. Nėra neteisingesnio Kabalos panaudojimo!

Šiame gyvenime, šiame pasaulyje mes niekam negalime daryti įtakos. Yra senovinė malda: „Dieve! Duok man jėgų savo gyvenime pakeisti tai, ką galiu pakeisti, duok man vyriškumo priimti tai, kas ne mano valioje pakeisti, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito“.

Gyvenimo patirtis mums sako, kad koks žmogus ateina į šį pasaulį, toks ir išeina iš jo. O kabalistai, dar gyvendami, suvokia, jog viską daro Kūrėjas: žmogus savo suvokimu tiktai įeina į jam atsiskleidžiantį pasaulio vaizdą, įgyja Kūrėjo valdomo pasaulio supratimą ir sutinka su Kūrėju, įsijungia į Jo veiksmus.

Žmogus iš pasaulio vystymosi pasyvaus dalyvio tampa sąmoningu Kūrėjo partneriu. Tai ir yra mūsų išsitaisymas, mūsų panašumas į Kūrėją.

Toks visiškas žmogaus sutarimas su Kūrėju vadinamas „susiliejimu su Juo“. Mūsų pasaulyje ar dvasiniame – mes niekur neatliekame jokių veiksmų, išskyrus išsitaisymą (sutinkame su Kūrėjo veiksmais) – tuo laipsniu, kuriuo Kūrėjas leidžia mums suprasti pasaulį.

Kai žmogus visais savo 620 norais tampa panašus į Kūrėją, nori tik to, ko nori Kūrėjas – ši žmogaus būsena vadinama visišku išsitaisymu.

Per visą savo gyvenimą žmogus gali paveikti tik tai, kas padėtų pasiekti tokią būseną. „Įvade į TES“ pasakyta: „Mūsų valios laisvė yra ne veiksmas, o sutikimas, kad Kūrėjas mus pakeistų“.

Aš patariu Jums lankytis mūsų interneto svetainėje (www.kabbalah.info), kurioje nemokamai pateikta visa informacija apie Kabalą, išsiaiškinti, kokie jūsų poelgiai šiame gyvenime yra laisvi, ir sutelkti savo pastangas tik į juos.