Neteisingas kabalos esmės suvokimas

Pagrindinė kabalos mokslo esmės ir jo tikslo neteisingo suvokimo priežastis yra neteisingi atsakymai į tris klausimus:

1. Kokia kabalos mokslo esmė?
2. Kabala padeda žmogui pasiekti tikslą šiame ar būsimajame pasaulyje?
3. Kabalos mokslas tarnauja žmogui ar Aukštesniajai valdančiajai jėgai?

Įprasta manyti, kad:

1. Kabala užsiima tam tikromis slaptomis manipuliacijomis.
2. Atpildas arba bausmė žmogaus laukia po mirties, būsimajame pasaulyje.
3. Kabalos mokslas skirtas žmogui.

Aukštesnioji valdančioji jėga

Aukštesniąją valdančiąją jėgą, paprastai vadinamą „Kūrėju“, mokslininkai kabalistai apibūdina kaip Absoliutųjį gėrį. Taip jie suvokia Ją savo atžvilgiu. Neįmanoma, kad Aukštesnioji valdančioji jėga padarytų kam nors ką nors pikta. Kabalistai, suvokiantys šią jėgą, žiūri į šį faktą kaip į pagrindinį gamtos dėsnį.

Sveika nuovoka mums kužda, jog visų blogų poelgių pagrindas yra egoizmas, noras gauti malonumą sau (trumpiau – noras gauti). Būtent aistringas savos gerovės vaikymasis, kurį sukelia noras gauti, yra kenkimo artimui priežastis, nes noras gauti siekia tik prisipildymo. Jeigu kūrinys nejaustų jokio pasitenkinimo asmenine gerove, nebūtų pasaulyje nė vieno, kuris darytų žalą artimui. O jeigu kartais sutinkame kokią nors būtybę, darančią žalą aplinkiniams ne dėl noro gauti, ji tai daro tik iš įpročio, kurį iš pat pradžių pagimdė noras gauti. Ir šis įprotis dabar yra vienintelė jos poelgio priežastis.

Kadangi Aukštesniąją valdančiąją jėgą mes suvokiame kaip tobulą ir nieko nestokojančią savo tobulumui realizuoti, tai aišku, kad joje nėra jokio noro gauti, todėl ji neturi jokio pagrindo daryti kam nors žalą. Atvirkščiai, ji turi norą duoti – norą daryti gera savo kūriniams.

Visi geri ar blogi pojūčiai, kuriuos patiria kūriniai, yra siunčiami jiems Aukštesniosios valdančiosios jėgos, turinčios vienintelę savybę – norą daryti gera savo kūriniams. Iš pagrindinio pasaulio dėsnio išplaukia, kad Aukštesniosios valdančiosios jėgos nuostata kūrinių atžvilgiu absoliučiai gera ir kad visi kūriniai gauna iš jos tiktai gėrį ir tiktai dėl gėrio Ji juos sukūrė.

Todėl mus sukūrusią ir mus valdančią jėgą kabalistai pavadino Absoliučiuoju gėriu.

Aukščiausiasis valdymas – tikslingas

Pažvelkime į tikrąją realybę, kurią valdo ir kontroliuoja Aukštesnioji jėga, ir į tai, kaip ji kuria vien tik gėrį.

Išnagrinėję bet kurį, net patį mažiausią kūrinį, priklausantį vienai iš keturių rūšių – negyvajai gamtai, augalijai, gyvūnijai, žmogui, – mes pamatysime, kad tiek atskira būtybė, tiek ir visa jos rūšis priežasties ir pasekmės raidoje yra valdoma laipsniškai ir tikslingai, kaip medžio vaisius, kurio valdymas turi gerą galutinį tikslą – sunokimą.

Mokslininkai botanikai galės paaiškinti, kiek būsenų vaisius pereina nuo užsimezgimo akimirkos iki savojo tikslo pasiekimo – galutinio sunokimo. Vis dėlto visos, ankstesnės nei paskutinė, būsenos ne tik neturi net užuominos apie galutinę gražią ir saldžią vaisiaus būseną, bet, atvirkščiai, demonstruoja jo tarpinės būsenos priešingybę galutinei formai. Kuo saldesnis vaisius pabaigoje, tuo jis kartesnis ir bjauresnis ankstesnėse savo vystymosi stadijose.

Dar labiau stulbina tarpinių ir galutinių raidos formų skirtumai gyvūnų ir kalbančiajame (žmogaus) lygmenyse. Gyvūno protas mažas ir nedaug tepasikeičia gyvūnui augant. O žmoguje vyksta milžiniški pasikeitimai, žmogui vystantis daug kartų padidėja jo protas.

Pavyzdžiui, vienadienis veršiukas jau vadinamas buliumi, nes turi jėgų stovėti ant kojų ir vaikščioti bei proto saugotis jį tykančių pavojų. O tik gimęs žmogus pirmąją dieną panašus į jutimų neturinčią būtybę. Ir jeigu kas nors, nežinantis šio pasaulio realijų, žvelgdamas į šiuos du naujagimius pabandytų apibūdinti situaciją, tai, žinoma, apie kūdikį pasakytų, jog jam nepasiseks pasiekti savo tikslo, o apie veršiuką pasakytų, jog gimė būsimasis didvyris. Kitaip tariant, jeigu sprendžiame pagal veršiuko ir kūdikio proto išsivystymo laipsnį, tai kūdikis – nesumani ir nieko nejaučianti būtybė.

Taigi Aukščiausiąjį tikrovės valdymą mes suvokiame kaip tikslingo valdymo formą, kai nepaisoma kūrinio išsivystymo lygio. Atvirkščiai, mus tarytum tyčia norima apgauti, nukreipti nuo egzistencijos tikslo supratimo, visada rodant priešingas nei galutinė forma būsenas.

Taigi mes sakome: „Nėra protingesnio žmogaus už prityrusį.“ Nes tik patirties įgijęs žmogus, t. y. turintis galimybę matyti kūrinį visose raidos stadijose, iki pat galutinės, tobulosios stadijos, gali nebijoti visų iškraipytų kūrinio paveikslų, o tikėti užbaigto kūrinio grožiu ir tobulumu. Kabalos mokslas aiškina tokios laipsniškos, kiekvienam kūriniui privalomos raidos prasmę.

Detalus Aukščiausiojo valdymo kelių mūsų pasaulyje išsiaiškinimas rodo, jog šis valdymas gali būti tik tikslingas. Be to, valdoma taip, kad kūrinys visiškai nejaučia geros nuostatos savo atžvilgiu tol, kol nepasiekia baigtinės formos, galutinio raidos taško. O iki to laiko, atvirkščiai, besivystantis kūrinys specialiai iškyla priešais stebėtoją išoriškai sugadintos formos. Aukštesnioji valdančioji jėga visada kuria vien tik gėrį. Šis gėris – tikslingas valdymas.

Du raidos keliai: kančios kelias ir kabalos kelias

Iš pirmiau pateikto pavyzdžio išplaukia, jog Aukštesnioji valdančioji jėga turi absoliutaus gėrio savybę ir valdo mus tikslingai, be jokios blogio priemaišos. Tai reiškia, jog jos valdymo tikslingumas įpareigoja mus priimti įvairių būsenų, susietų priežasties ir pasekmės dėsniu, perėjimo tvarką, kol galėsime gauti norimą gėrį ir pasieksime mūsų sukūrimo tikslą taip, kaip nuostabus vaisius savo nokimo pabaigoje. Šis rezultatas yra užtikrintas kiekvienam žmogui.

Aukštesniosios valdančiosios jėgos sumanymas yra padaryti mus panašius į jos savybę – absoliutųjį gėrį. Šis tikslas diktuoja visus jos veiksmus mūsų atžvilgiu. Tikslui pasiekti mums yra parengti du raidos keliai.

1. Kančių kelias. Tai raidos tvarka, pagal kurią, savo prigimties vedinas kūrinys pereina iš vienos būsenos į kitą, priežastine priklausomybe susietą su ankstesne būsena. Taip mes labai lėtai vystomės, kol įsisąmoniname būtinybę pasirinkti gėrį, atmesti blogį ir užmegzti ryšį, prie kurio kryptingai veda valdančioji jėga. Tai ilgas, kančių ir skausmo kupinas kelias. 

2. Kabalos kelias. Jis lengvas, malonus ir per trumpą laiką ir be kančių galintis padaryti mus vertus savo paskirties.

Bet kuriuo atveju, mūsų galutinis tikslas yra iš anksto nubrėžtas ir privalomas. Nėra jokios galimybės jo išvengti, nes Aukštesnioji jėga griežtai valdo mus dviem būdais: kančių keliu ir kabalos keliu. Supanti tikrovė mums liudija, kad valdymas vyksta dviem būdais vienu metu.

Kabalos esmė –išugdyti blogio suvokimą

Galiausiai visų veiksmų, siekiant suvokti Aukštesnįjį pasaulį, tikslas yra blogio, esančio žmoguje, suvokimas. Žmogus pamato, jog būtent prigimtinis egoizmas yra kliūtis jo kelyje į Aukštesnįjį pasaulį. Kūrinius skiria tiktai blogio suvokimo mastas. Labiau išsivystęs kūrinys suvokia didesnį blogį savyje ir todėl geriau jį atskiria ir atstumia nuo savęs, o neišsivystęs kūrinys jaučia savyje mažesnį blogį ir todėl mažiau jį nuo savęs stumia. Jis palieka blogį savyje, nes visiškai nejaučia jo kaip blogio sau.

Viso blogio pagrindas – savimeilė, vadinama egoizmu. Ši savybė yra priešinga Aukštesniajai jėgai, kurios vienintelė savybė – noras duoti.

Malonumo esmė yra žmogaus panašumo į Aukštesniosios jėgos savybę laipsnis. Kančių ir nekantrumo esmė yra skirtingumas nuo Aukštesniosios jėgos savybės. Taigi pats egoizmas teikia mums skausmo per savo ir Aukštesniosios jėgos savybių skirtingumo suvokimą.

Pasibjaurėjimas egoizmu pasireiškia skirtingu laipsniu ir yra būdingas ne kiekvienai sielai. Neišsivystęs žmogus egoizmo nelaiko bloga savybe ir todėl visiškai nesigėdindamas atvirai juo naudojasi. Labiau išsivystęs žmogus jau tam tikru laipsniu jaučia savo egoizmą kaip blogį ir todėl gėdijasi viešai juo naudotis ir tai daro slapčia. Dar labiau išsivysčiusysis apibūdina egoizmą kaip bjaurastį, negali pakęsti jo savyje ir todėl, remdamasis savo įsisąmoninimu, visiškai išguja egoizmą iš savęs, nes daugiau nebenori ir nebegali mėgautis kitų sąskaita.

Tuomet žmoguje pradeda busti meilės artimui kibirkštėlės, vadinamos altruizmu, kuris yra gėrio pagrindas. Ši savybė taip pat vystosi palaipsniui: pradžioje vystosi žmogaus meilė artimiesiems ir noras rūpintis jais. Kai altruizmas išsivysto dar labiau, išauga atsidavimo visiems, kas žmogų supa, laipsnis – meilė kaimynams, savo tautai, visai žmonijai.

Sąmoninga ir nesąmoninga raida

Dvi jėgos mus stumia ir skatina kilti pakopomis tol, kol pasieksime viršūnę, galutinį tikslą – savo savybėmis supanašėsime su valdančiąja jėga.

1. Pirmosios jėgos poveikio mes neįsisąmoniname, jis vyksta mums nesirenkant. Ši jėga stumia mus iš nugaros. Kabalistai ją pavadino kančių keliu.

Iš to kyla auklėjimo ir etikos sistemos, pagrįstos eksperimentiniu pažinimu, t. y. patikrinimu pasitelkiant praktinį protą. Visa šios sistemos esmė yra ne kas kita, o sudygusių egoizmo sėklų padarytos žalos įvertinimas. Šie bandymų duomenys pateko pas mus atsitiktinai, mums nežinant, nepasirinkus, bet jie pakankamai įtikinamai tarnauja savo tikslui, nes pasireiškiantis ir vis labiau mūsų pojūčiais juntamas blogis verčia mus vengti jo tiek, kiek suvokiame jo žalą. Taip mes pasiekiame aukštesnę dvasinę pakopą.

2. Antrosios jėgos poveikį mes suvokiame ir priimame apgalvotai, savo laisvu pasirinkimu. Ši jėga vilioja mus pirmyn; kabalistai vadina ją kabalos keliu. Sekdami paskui ją, vykdydami visus kabalistų patarimus, ketindami savybėmis prilygti Aukštesniajai jėgai, mes milžinišku greičiu suvokiame blogį ir laimime dvigubai.

Pirma, mes neturime laukti, kol kančios pradės baksnoti į nugarą ir sukaupta gyvenimo patirtis padės pamatyti mūsų prigimties blogį. Siekis supanašėti su Aukštesniąja jėga ugdo tokį patį blogio įsisąmoninimą be išankstinių kančių. Pirmajame savo siekio supanašėti su Aukštesniąja jėga etape mes jaučiame prisijungimo prie jos tyrumą ir saldumą, antra vertus, mumyse vystosi savimeilės niekingumo suvokimas. Blogis etapais atsiskleidžia malonumo ir ramybės, kurią jaučiame dėl mūsų panašumo į Aukštesniąją jėgą, fone.

Antra, mes laimime laiko, nes veikiame sąmoningai ir galime nuveikti daugiau, kad pagreitintume savo taisymąsi iki panašumo į Aukštesniąją jėgą.

Kabalos mokslas skirtas jį taikančiojo naudai

Kabalistinė žmogaus tobulinimo metodika nuo įvairių auklėjimo metodikų skiriasi savo tikslu. Kitaip sakant, skirtumą sudaro tai, ką turi atitikti ištaisytasis žmogus: visuomenės standartus ar Aukštesniąją jėgą. Kabala, kaip dvasinė metodika, taip pat skiriasi ir nuo žemiškosios etikos.

Etikos tikslas – visuomenės laimė praktinio proto, besiremiančio gyvenimo patirtimi, supratimu. Šis tikslas bandančiam jį pasiekti žmogui nežada daugiau nei leidžia prigimtis. Toks tikslas nėra neginčijamas. Juk neįmanoma įrodyti žmogui, kad jam pačiam bus geriau, jeigu atsisakys ko nors visuomenės labui.

Skirtingai nei etika, kabalistinė vystymosi metodika žada laimę kiekvienam ją taikančiajam.

Juk žmogus, pagal savybių panašumo dėsnį suvokęs meilę artimui, yra susiliejęs su Aukštesniąja jėga. Jis išeina iš savo siauro, kančių pilno pasaulio į platų ir amžiną atidavimo pasaulį jį sukūrusios Aukštesniosios jėgos link.

Etika pagrįsta tuo, kad turime patikti žmonėms. Ji remiasi atlygiu už darbus: žmogus įpranta prie tokio darbo ir jo dorovė jau nebegali tobulėti, nes iš aplinkinių už savo gerus darbus jis gauna gerą atlygį.

Žmogus, taikantis kabalą dėl siekio atiduoti Aukštesniajai jėgai, be jokio atlygio atlikdamas į Ją panašius veiksmus, iš tiesų tobulina savo dorovę. Juk jis savo kelyje negauna jokio atlygio, po kruopelę rinkdamas tai, ko reikia, kad apmokėtų kitos prigimties – davimo artimui negaunant sau nieko, išskyrus būtiniausius egzistavimui palaikyti dalykus, – įgijimą. Tik taip žmogus iš tikro išsivaduoja iš prigimtinio egoizmo ir visų Gamtos draudimų. Kai jam tampa bjaurus bet koks gavimas sau, kai jo siela laisva nuo visų nereikalingų ir menkų kūno malonumų, kai jis nesiekia turtų, garbės, valdžios, tada žmogus laisvas gyvena Aukštesniosios jėgos pasaulyje. Tada tampa garantuota, kad žmogui niekada negrės jokie nemalonumai ir nebus padaryta jokios žalos. Juk tik egoizmas sukelia visą žmogaus jaučiamą žalą.

Akivaizdu, kad kabalos mokslas tarnauja jį taikančiam žmogui ir visiškai nėra naudingas kūriniams, kurie juo nesinaudoja. Netgi jei visi žmogaus veiksmai tarnauja jo taisymuisi, jie yra tik priemonė tikslui – panašumui į Aukštesniąją jėgą – pasiekti.