XX amžiaus kabalistas Jehudis Ašlagas (Baal Sulamas) straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo: „Žinoma, šis klausimas kyla kiekvienam protingam žmogui. Ir kad tinkamai į jį atsakyčiau, pateiksiu teisingą, laiko išbandytą apibrėžimą: ši išmintis - tai šaknų nusileidimo tvarka, kurią sąlygoja priežasties ir pasekmės ryšys, ji paklūsta tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į vieną kilnų, bet labai slėpiningą tikslą, vadinamą „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“.

Egzistuoja dėsniai, pastovūs ir absoliutūs, kurie veda mus prie Dieviškumo atskleidimo. Aš, sistemingai mokydamasis pagal ypatingą metodiką, galiu atskleisti šaknis, dvasines kategorijas, pakopas ir palaipsniui jose, su jomis - Aukščiausiąją jėgą.

Iš tiesų, bet kurį naują dalyką atrandame iš būtinumo, jausdami tam poreikį. Kodėl? Aš gyvenu šiame pasaulyje. Jeigu egzistuočiau kaip visa negyvoji gamta, augmenija ir gyvūnija, tai nejausčiau poreikio sužinoti, kas bus rytoj arba po akimirkos. Gyvenčiau pagal savo instinktus - absoliučius dėsnius, veikiančius manyje. Man nekiltų jokių abejonių dėl to, kaip aš egzistuoju. Aš naudočiausi visomis gamtos duotomis savybėmis nesusimąstydamas, niekada nesuklysčiau ir niekada neturėčiau jokių problemų, kurias turi žmogus, jei lyginsime jį su gyvūnais.

Mes sudaryti iš gyvūninės fiziologinė dalies - tai maisto, sekso, šeimos troškimai. Taip pat mumyse glūdi vadinamoji žmogiškoji dalis, apimanti turto, šlovės, žinių troškimus. Jei žmogus negyventų visuomenėje, šie norai jam nebūtų būtini. Tačiau visuomenė skatina tokius žmogaus poreikius, dėl to jie vadinami visuomeniniais, žmogiškaisiais, t.y. būdingais žmogiškajam, o ne gyvūniniam lygiui.

Būtent, siekdamas užpildyti šiuos troškimus: turto, šlovės ir žinių, - žmogus klysta. Ir klysta jis visada, tiesiog sistemingai. Per visą istoriją, per ištisus amžius milijardai žmonių nuolatos klysta. Ir niekas nebaigė savo gyvenimo būdamas juo patenkintas. Nėra žmogaus, visiškai laimingai nugyvenusio savo gyvenimą, iš tikrųjų žinančio, kad viską gyvenime darė teisingai, kad niekad neklydo, negavo smūgių, o kada norėjo ištaisyti klaidą, suklysdavo dar skaudžiau ir skausmingiau.

Taigi matome, kad gamta neapdovanojo mūsų instinktais, nedavė jokių teisingų instrukcijų, kaip būti žmogumi, o tiktai - kaip tenkinti gyvūniškuosius norus. O žmogiškieji troškimai - turto, šlovės, žinių ir tuo labiau bundantis dvasinis troškimas, kylantys žmogui klausimai: „Kas aš, iš kur, kuo buvau iki savo gimimo, kuo būsiu po mirties...“ (jie domina kiekvieną žmogų, netgi mažus vaikus) lieka be atsako. Mes nežinome atsakymų į šiuos klausimus, nežinome kaip juos išspręsti, kaip prie jų prieiti. Tikriausiai, informacijos apie tai pasaulyje yra daug, tačiau ji, kaip matyti, man uždara, paslėpta nuo manęs, man jos trūksta.

Bet jeigu kalbame apie tai, kad visa gamta egzistuoja pagal absoliučius dėsnius, tai be abejonės, jie veikia ir manyje, tik aš jų nežinau. Aš nežinau, kaip teigiamai paveikti pasaulį, kaip suplanuoti savo rytojų, kad jis būtų tiksliai toks, kokį aš jį suplanavau, ką verta daryti ir kaip veikti gyvenime, kad man ir visiems kitiems būtų gerai. Nes, jeigu kitiems bus negerai, tai, be abejo, blogis grįš man, ką jau supratau gyvendamas. Kaip gi pačiu paprasčiausiu būdu valdyti savo gyvenimą, tuos 70 metų šiame pasaulyje? Netgi to aš nesugebu.

Ar įstengsime prisiminti, kada užduodame sau klausimą: kam aš gyvenu? 8-10 metų amžiuje, gal net anksčiau. Nuo mažumės kyla šis klausimas ir neturi žmogus vilties jį išspręsti.

Ar apskritai aš galiu išspręsti tokius klausimus? Baal Sulamas sako, kad taip, ir tam turime specialią metodiką. Kitaip tariant, aš galiu atskleisti viso mūsų gyvenimo, visos mūsų tikrovės šaknų tvarką.

Kas iš to, kad aš atkleisiu šaknis? Jis sako, jog tai yra šaknų, nusileidžiančių priežasties-pasekmės grandine, tvarka. Jeigu aš atrasiu šias šaknis, tai atskleisiu visus iš jų išeinančius dėsnius. Nes tai - šaknys, iš kurių, savaime suprantama, išeina visa egzistuojanti realybė, jos dėsniai, jėgos, kurios viską valdo. Iš jų išeina, nusileidžia ir įsivelka į mūsų pasaulio materiją pasaulėdaros dalių sąveikos principai. Ir tada mes jau matome ir jaučiame, remdamiesi mūsų pasaulio tyrinėjimais, koks jis sudėtingas, daugiapusiškas ir vis dėlto kaip kiekviena jo dalelė glaudžiai susijusi su kitomis dalimis, netgi labiausiai nutolusiomis. Kiekvieną kartą vis labiau išplėsdami ir gilindami savo atradimus, mes nesiliaujame stebėtis.

Todėl, jeigu, užuot kaskart po truputį tai ten, tai čia atrasdamas kokią nors priežastį, atskirą dėsnį, prieičiau prie visos egzistuojančios realybės šaknies, tai atskleisčiau visą kūrimą ir čia pat išvysčiau jį visą nuo pradžios iki pabaigos. Tada išties pažinčiau save iki savo dabartinio gyvenimo, pažinčiau save šiame gyvenime ir po jo, pamatyčiau visą daugelio tūkstantmečių perspektyvą, galbūt, daugelį tūkstančių pasaulių, įvairius pasaulėdaros lygmenis ir apskritai rasčiau savo vietą kitų atžvilgiu, įvertinčiau save pačiu teisingiausiu būdu.

Ir, kaip rašo Baal Sulamas, visa tai yra įmanoma. Būtina gauti informaciją, įgyti žinojimą apie visą pasaulėdarą ir pagal tai eiti teisingu keliu.

Šiandien mes matome, kaip mūsų pasauliui vėl ir vėl gresia susinaikinimo pavojus, kaip mes nesugebame sutarti patys su savimi, irsta šeimos, apskritai, šeimos kaip tokios jau praktiškai neegzistuoja, kokie dabar santykiai tarp tėvų ir vaikų, kokios beveik kiekvienos valstybės problemos: susirėmimai tarp skirtingų gyventojų sluoksnių, pilietiniai nesutarimai, visuomeniniai neramumai, pakrikę tarptautiniai santykiai... Matome, kad Žemės rutulys kenčia, žmonija neįstengia rasti taikaus vystymosi kelio.

Šito priežastis paprasta: nėra atskleista Aukščiausioji jėga. Jeigu sužinotume apie ją, jei pažintume ją pagal tikslų mokslinį metodą, tai natūraliai susitvarkytume, mums sektųsi gyvenime, žinotume, kaip jį valdyti.

Todėl nėra pasaulyje mokslo svarbesnio už kabalą. Nėra pasaulyje nieko, ko žmogui trūktų labiau nei kabalos mokslo. Juk, jeigu žinočiau savo šaltinį, jei žinočiau, kam aš gyvenu šioje realybėje, kokie dalykai dabar atsiskleidžia man, manyje, tikrai priimčiau teisingą, optimaliausią sprendimą kiekvieną akimirką visuose gyvenimo lygiuose: kaip sutarti su pačiu savimi, šeimoje, kokią profesiją įsigyti, kaip išsirinkti bet kurį dalyką savo gyvenimo kelyje, kaip teisingai žengti kiekvieną žingsnį.

Mokslas padėjo mums atrasti, kad už visas mūsų savybes atsako tam tikri genai. Mokslininkai mums sako: vienas žmogus yra vagis dėl to, kad turi geną, atsakingą už vogimo savybę; kitas - žudikas, nes jis turi už žudymą atsakingą geną. Tokiu būdu visoms mūsų savybėms, paskatoms, polinkiams savo viduje turime tam tikrus įrašus - genus, tam tikrą „ruošinį“. Jeigu žinočiau, koks ruošinys yra manyje, kaip jį valdyti, tai, be abejonės, daryčiau gerus darbus, nepasiduodamas visokiausiems impulsams, kaskart staiga atsirandantiems mano kūne. Visa tai įmanoma tik su sąlyga, jog žinau bendrus gamtos dėsnius, jos šaknis, kas, iš esmės, ir yra kabalos mokslo nagrinėjimo objektas.

Todėl knygoje „Zohar“ pasakyta: šis mokslas apima visus mokslus, kurie tėra jo atskiros dalys, ir jis atsiskleis tik kartų pabaigoje. Tai įvyks tada, kai žmogus pamatys, kad jam reikia kažko visa apimančio, nes jis nesugeba įsikurti netgi ribotoje šio pasaulio tikrovėje, esančioje mažame žemės rutulyje, kai nepažįsta visko, kas egzistuoja, visų aukštesniųjų pasaulių, esančių už mūsų tikrovės. Žmogus supras, kad privalo pažinti aukštesnįjį matmenį, nes ten jo gyvenimo, jo egzistencijos šaknys.

Ir jeigu žmogus nepažins nors vienos šaknies, tai suklys dėl visų jos ryšių su kitomis šaknimis ir jo gyvenimas pasieks tokią būseną, kokią mes dabar, iš esmės, matome, kada tikrai „geriau mirtis negu toks gyvenimas“. Apie tai mes nuolatos ir kalbame, tačiau, labai gaila, problemos neišsisprendžia.

Todėl atskleisti tikrąją egzistuojančią tikrovę mūsų laikais itin reikia.

Kaip gi ją atskleidžiame? Ko gi mums trūksta? Kodėl negyvajai gamtai, augmenijai ir gyvūnijai nieko netrūksta tam, kad egzistuotų?

Nes turime tik penkis jutimo organus kaip ir gyvūnai. Mano ir gyvūno organizmai praktiškai vienodi, jų funkcionavimas niekuo nesiskiria. Kaip ir gyvūnai, aš turiu regą, klausą, uoslę, skonio ir lytėjimo pojūčius. Aš turiu truputį daugiau proto, nors panaudoju vos du procentus savo smegenų, užtat gyvūnų jutimo organai labiau išvystyti nei mano. Kuo aš pranašesnis už gyvūnus? Sakyčiau, mes netgi atsiliekame nuo jų. Kodėl? Be gyvūninių norų, aš turiu labai didelius troškimus, tačiau aš neturiu jokių atitinkamų žinių, kaip juos valdyti. Gyvūnas, gyvenantis pagal savo pojūčius ir norus, savo jutimais ir instinktais geba savo gyvenimą pakreipti teisinga vaga, o aš - ne.

Man trūksta tam tikro jausmo - aukščiausios dvasinės sąmonės, kad pasiekčiau kažką paslėptą nuo manęs aukštesniame matmenyje. To kažko aš nejaučiu, nes vis dar suvokiu pasaulį tais pačiais jutimo organais kaip ir gyvūnas. Man būtina įgyti papildomą jutimo organą, atitinkantį tuos troškimus, kurie yra manyje, kurie, kaip mes jau minėjome, vadinasi žmogiškaisiais troškimais. Tai turto, šlovės, žinių norai ir dar daugiau - siekimas dieviškumo, kažko, kas aukščiau manęs, t.y. būsenų, kurios egzistuoja manyje iki mano gimimo ir po mano mirties, siekimas.

Kad atskleisčiau visą šią informaciją, aš turiu pajausti kitą matmenį, kur ji ir yra. Kad atskleistum kitą matmenį reikia papildomo jutimo, aukštesnio nei turimas gyvūnų. Toks pojūtis vadinamas šeštuoju pojūčiu arba siela.

Žmogus, įgydamas šį pojūtį ir vystydamas jį savyje, pradeda tyrinėti aukščiausiąją tikrovę. Ir tada jis pasiekia tai, apie ką rašo Baal Sulamas, - suvokia šaknis, nusileidžiančias priežasties ir pasekmės keliu pagal pastovius ir absoliučius dėsnius (visa tai žmogus atskleidžia ir mato), kurie tarpusavyje susiję ir nukreipti į vieną kilnų, bet itin slaptą tikslą, vadinamą „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“.

Žmogus pradeda tai pažinti, iš anksto nežinodamas, kas tai yra. Ir tik ugdydamas šeštąjį pojūtį, žmogus jame, juo suvokia papildomą realybę. Ir šitoji papildoma realybė jau traukia jį, įtraukia vidun, kur jis etapas po etapo atranda, kaip parašyta: „Šaknų, nusileidžiančių priežasties ir pasekmės keliu, atskleidimo tvarką...“. Ir tokiu būdu tęsdamas savo tyrinėjimus, žmogus suvokia visą gamtą, visą egzistuojančią tikrovę. Tai vadinama bendros Aukščiausiosios jėgos, apimančios visą tikrovę ir valdančios ją kaip vieną visumą, atskleidimu, dieviškumo atskleidimu.

Ir sakoma, jog visa tai žmogus privalo atskleisti išugdęs šeštąjį jutimo organą, atskleisti savo siela, savarankiškai. Tam nereikia nieko kito, išskyrus norą atskleisti tikrovę, kurioje gyvenu.

Ir visa tikrovė atsiveria šitame šeštame pojūtyje, kaip sakoma: „Siela išmokys žmogų“. Tai, ką žmogus jaučia šiuo pojūčiu, moko jį, kaip eiti toliau, atskleidžiant šaknis, nusileidžiančias pagal absoliučius dėsnius, kaip pasiekti aukščiausiąjį lygmenį, kuris vadinamas dieviškumu.

Tada, be abejo, jis išvysta, kodėl gyvena, kaip pradedant šia akimirka ir toliau gali valdyti savo gyvenimą be klaidų, apsirikimų, tikslingai ir geriausiu būdu. Galiausiai žmogus pasiekia tai, ko verta pasiekti kiekvienu veiksmu, po visų veiksmų. Todėl pasakyta: „Siela išmokys žmogų“. Tačiau iki to, žmogus visada klys. Todėl mūsų gyvenime, o ypač šiandien, kai gamta verčia mus atskleisti egzistuojančią tikrovę, nėra nieko, išskyrus kabalos mokslą, kurio paskirtis - išgelbėti mus nuo baisesnio už mirtį gyvenimo.

Užbaigdamas mintį, Baal Sulamas sako: „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimas Jo kūriniams šiame pasaulyje“. Štai čia, šitame pasaulyje, ir negalvok, nesvajok, neįsivaizduok: kažkur ten kažkokiuose aukštesniuose pasauliuose, po mirties, kada numirsiu ir suksiuosi kažkokioje vietoje, ten kažką atrasiu, ten - Kūrėjas ir aš su Juo... Ne, to nėra. Būtent čia, šiame pasaulyje turi atsiskleisti Kūrėjo Dieviškumas jo kūriniams.

O tie, kurie to nesuvokia šitame pasaulyje, priversti vėl ir vėl įsikūnyti į fizinius kūnus, gyvenančius mūsų pasaulyje, iš kartos į kartą praeidami gyvenimo, kuris su kiekviena karta tampa vis „kartesnis“ ir sunkesnis, ciklus, kol neatskleis Dieviškumo visa jo didybe, būnant šiame pasaulyje.

Kaip tik tokiam suvokimui ir skirtas kabalos mokslas! Mes kviečiame jus žengti pirmuosius žingsnius ir atskleisti, ką šis mokslas skelbia, geriau sužinoti, koks jis svarbus, kad be jo mes neišgyvensime, sužinoti, kaip Aukščiausios tikrovės atskleidimas paverčia mūsų gyvenimą maloniu, atveria horizontus, kiekvieną iš mūsų paverčia žmogumi, esančiu aukščiau gyvūnų lygio.