Vedėjas: Labas vakaras, mieli žiūrovai. Džiugu su jumis vėl susitikti virtualioje pamokoje. Šios dienos tema - kūnas ir siela. Dabar visi kalba apie kūną ir sielą, lanko seminarus, kursus, festivalius ir dar daug ką. Sielos ir kūno ryšis domino žmonijos protus vos ne per visą vystymosi istoriją. Visi tarsi nujaučia, kad be kūno egzistuoja dar kažkas, ką vadiname siela.

Ir šiandien mes išgirsime, ką apie tai rašo Baal Sulamas straipsnyje, skirtame būtent šiai temai. Straipsnis taip ir vadinasi - „Kūnas ir siela“.

Klausimas: Kodėl kūno ir sielos tema jau tiek daug metų traukia žmonijos dėmesį?

M. Laitmanas: Todėl, kad tai esminis klausimas kalbant apie egzistavimo prasmę: kodėl aš gyvenu? Jeigu šiame pasaulyje tiesiog gyvenu 70 metų, egzistuodamas kaip ir bet kuri kita būtybė Žemės rutulyje - tai viena. Bet jeigu gyvenu žinodamas, kad yra tęsinys, kad galbūt periodiškai mano sielai persikūnijant į naują kūną grįšiu gyventi į šį pasaulį - tai kita. Jeigu dabartiniai mano veiksmai daro įtaką ateičiai ir egzistuoja grįžtamasis ryšys, jei jau nėra pasirinkimo, norėtųsi bent kitame gyvenimo cikle įsikūnyti į ką nors geresnį.

Žmonija iš tikrųjų tyrė šį klausimą per visą istoriją ir išrado daugybę sistemų. Mums žinomos rytietiškos, vakarietiškos senovinės metodikos, įvairios mokslinės sistemos, kurios pripažįsta ir kurios neigia sielos buvimą. Yra žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, pasakojančių apie kažką, ką jautė už gyvenimo ribų. Yra žmonių, galinčių pajausti lyg ir savo gyvūniškos esmės praradimą, jie taip pat pasakoja apie įvairius stebuklingus reiškinius.

Yra žmonių, kurie vartoja tam tikros rūšies narkotikus ir taip patiria pakilimą virš šio pasaulio. Tai tyrinėjo daugelis psichologų ir psichiatrų, pavyzdžiui, Froidas ir kiti. Bet žmonija iki šiol neranda jokio sprendimo, mokslinio kriterijaus, pagal kurį nustatytume: štai - kūnas, o štai - siela, mes sudaryti taip ir iš to seka šitai.

Kiek bebūtų įvairių metodikų (knygų šia tema pilni knygynai, matyt, jos neša didelį pelną), jos tik įrodo, kad šios problemos sprendimo ieškome visai ne ta kryptimi. Sakyčiau, kad tai centrinis mūsų egzistavimo klausimas. Nes jeigu gyvenu tik šiame kūne ir tik šį gyvenimą, tai tiesiog egzistuoju kaip kitos žemiškos būtybės, bet jeigu jau turiu sielą...

Klausimas: Ar daugelio metodikų buvimas iš esmės rodo, jog nėra supratimo?

Taip.

Klausimas: Bet pati tema įdomi?

Tema ne tik pati savaime įdomi, tiesiog nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų ja nesusidomėti. Galbūt, manyje yra tam tikra vidinė, amžina dalis, egzistuojanti, gyvenanti ir lydinti mane visuose persikūnijimuose, šio ir dvasinio pasaulio gyvenimuose iki pat mirties ir vėl gimus. Ir jeigu taip, noriu žinoti, kas aš, kodėl ir kaip egzistuoju. Kodėl būtent tai nesiseka išsiaiškinti žmogui? Štai klausimas, kuris pirmiausia domina visą žmoniją. Baal Sulamas paskyrė šiai temai ištisą straipsnį.

Trys kūno ir sielos teorijos

Visos pasaulyje paplitusios kūno ir sielos teorijos skirstomos į tris toliau išdėstytas teorijas:

Baal Sulamui būdinga jungti ir sisteminti medžiagą. Tokia jo prigimtis. Jis turėjo išsamių enciklopedinių žinių, skaitė daug literatūros, nesusijusios su šventomis knygomis. Ir mes matome, kaip giliai jis tai suvokė. Turiu originalius jo užrašų sąsiuvinius, iš kurių matyti, jog jis studijavo bangų teoriją, mechaniką, matematiką, sąryšius, kitus pačius įvairiausius dalykus.

Vadinasi, žmogus domėjosi mokslais. Ir iš tikrųjų ankstesnių kartų kabalistai dar iki mūsų laikų vadovavosi įstatymu, įpareigojančiu iš pradžių išstudijuoti, įsisavinti visus žmonijos mokslus ir tik po to imtis kabalos mokslo. Todėl, kad kabalos mokslas iš esmės yra visų kitų mokslų tąsa tose paslėptose srityse, kurių įprasti mokslai nepasiekia. Kabala tarsi perima visas tų mokslų žinias ir su jomis tęsia tyrinėjimus toliau.

Todėl visi kabalistai gerai žinojo tokį įstatymą, laikėsi jo ir taip auklėjo savo mokinius. Taigi Baal Sulamas irgi studijavo įprastus mokslus. Ir kai jis sako, kad visas kūno ir sielos teorijas galima suskirstyti į tris teorijas, juo galima tikėti. Aš žinau (truputį apie tai nutuokiu, nes besiruošdamas daktaro disertacijos gynimui dabar pats laikau psichologijos, filosofijos egzaminus - ir tai ne atsitiktinumas, kabala įpareigoja) ir dar kartą įsitikinu, kad net mokslo, o ne kabalos požiūriu jis teisus.

Klausimas: Ar induizmas ir įvairios kitos teorijos taip pat skirstomos į tris teorijas?

Absoliučiai visos. Tiesiog mes neturime tiek laiko, kad galėtume skirti dėmesį visoms šioms metodikoms: senovės, viduramžių ir šiuolaikinei filosofijai. Viskas įmanoma, bet ne per vieną pamoką. Taigi susipažinkime su Baal Sulamo mintimis šiuo klausimu. Jis sako taip.

Pirmoji teorija - tikėjimo teorija.

Tikėjimo teorija skelbia, kad nėra nieko, išskyrus sielą arba dvasią. Jų manymu, egzistuoja tam tikros esybės, atskirtos viena nuo kitos...

Ši teorija teigia, kad egzistuoja kūnas ir jame yra siela. Žmogus sudarytas iš kūno ir sielos. Siela iš viršaus nusileidžia į kūną, jį gyvina, atlieka jame įvairius veiksmus. O kūnui mirus, siela pakyla aukštyn, egzistuoja savaime ir t. t. Todėl turime atskirai nagrinėti kūną ir atskirai sielą. Jie taip teigia. Ir būtent siela veikia žmoguje, verčia jį judėti, lemia jo savybes ir charakterį, iš esmės ji nulemia viską. O kūnas pats savaime - tik mechanizmas, kurį siela skatina veikti.

Klausimas: Ar jie aiškina, kokiu būdu tas materialus mechanizmas išjudinamas kažkokios dvasinės substancijos?

Gaila ar ne, bet mokslas negali šito paaiškinti. Šia tema iš tiesų ir ankščiau, ir dabar buvo daug tyrinėjama naudojant pačius įvairiausius prietaisus.

Tačiau ir mūsų dienomis galime spręsti tik apie kūniškus, biologinius reiškinius: įvairius žmogų supančius magnetinius, biologinius, šiluminius laukus ir kitus poveikius, tokius kaip fluidai, aura. Visi šie reiškiniai yra aplink bet kurį kūną (ne tik aplink gyvūną, bet ir aplink augalą).

Aišku, visa tai dar neturi nieko bendra su siela, yra organizmo gyvybinės veiklos rezultatas. Kūnui mirus, visi šie reiškiniai išnyksta, o pūvant kūnui, žinoma, irsta tiktai materialus pagrindas.

Taigi pirmoji teorija teigia, jog mes visi sudaryti iš kūno ir sielos. Kūnas turi teisę šiek tiek metų egzistuoti, o siela tarsi amžina, mums gimus, ji įsikūnija į kūną, mums mirus, jį palieka.

Ar ši teorija teisinga? Žmonės sukūrė šią teoriją ir su ja gyvena. Vėliau pamatysime, ką kabala mano apie kūną ir sielą. Aišku, kabala teigia, jog ši teorija neteisinga, nors ir atrodo kitaip, visi taip ir galvoja.

Klausimas: Taigi pirmoji teorija skelbia, kad kūnas - materialus sielos apvalkalas?

Taip.

Klausimas: O antroji teorija?

Antroji teorija (sako Baal Sulamas) - dualizmo teorija. Ji tvirtina, kad kūnas yra toks ištobulintas, uždaras ir save aprūpinantis mechanizmas, kad gali egzistuoti net ir be sielos. Siela neprivalo nusileisti iš viršaus, įsikūnyti ir skatinti kūną veikti. Kūnas ir be jos gali egzistuoti. Tai reiškia, kad sielos mums apskritai nereikia.

Žinoma, kūnas nėra žmogaus esmė, jis egzistuoja atskirai, ir siela, nusileidusi į jį, taip pat egzistuoja atskirai. Kitaip tariant, kūnas nepriklauso nuo sielos, o siela nepriklauso nuo kūno. Gali būti, kad tarp jų yra kažkoks ryšys ir jie egzistuoja kartu, bet gali ir atsiskirti.

Jei pirmoji teorija teigia, kad kūnas be sielos egzistuoti negali, kad siela teikia jam gyvybę, skatina veikti, išjudina, tai antroji teorija sako: ne, kūnas irgi pats funkcionuoja, pats sugeba veikti, o siela gali jame būti dėl kilnesnių poreikių.

Klausimas: Taigi turime pirmąją teoriją, teigiančią, kad kūnas negali egzistuoti be sielos, ir antrąją teoriją, sakančią, kad yra dvi plotmės - kūnas ir siela. O trečioji teorija?

Trečioji - neigimo teorija. Jos šalininkai teigia, kad kūnas, kokį jį ir pažįstame, be fiziologinių sudedamųjų dalių, daugiau nieko neturi. Nueikite pas bet kurį gydytoją, fiziologą, botaniką, veterinarą - jie gydo kūną, jį pažįsta ir nemato jame nieko ypatingo, kas reikalautų ar priklausytų nuo dvasinės jėgos, nusileidusios iš kažkur aukščiau, kad stimuliuotų jį veikti. Šiaip kūnas - tiesiog mechanizmas, veikiantis dėl vidinės energijos, atsirandančios iš jame esančių skirtingų medžiagų sąveikos, ir susidedantis iš daugybės elementų. Jeigu mes tuo užsiimsime, turėdami laiko, žinių, pažengusią technologiją, galbūt po daugelio metų galėsime jį ir sukurti.

Klausimas: Vadinasi, nėra nieko amžino. Kūnas liaujasi egzistavęs, numiršta ir tuo viskas pasibaigia? Koks kabalos požiūris į visas šias teorijas?

Kabala apskritai šių trijų teorijų nenagrinėja, bet visgi paskaitykime, ką apie jas rašo Baal Sulamas.

1. Tikėjimo teorija

Tikėjimo teorija skelbia, kad nėra nieko, išskyrus sielą arba dvasią. Jų manymu, egzistuoja tam tikros esybės, kokybe atskirtos viena nuo kitos, vadinamos žmonių sielomis.

Kalbama apie tai, kad egzistuoja pagrindinės esybės, vadinamos sielomis, ir tos sielos yra atskirtos. Tarkim, egzistuoja septyni milijardai sielų.

Jų tikrovė, iki nusileidimo ir įsikūnijimo į žmogaus kūną, egzistuoja savarankiškai. Vėliau, kūnui mirus, jų (sielų) mirtis nepaliečia, nes dvasinė substancija - nesudėtinė esybė. O mirties sąvoka, jų nuomone, - tiktai pagrindų, kurie sudaro esybę, atsiskyrimas, ir tai susiję su materialiu kūnu, esančiu tam tikrų pagrindų, kurie vėl atskiriami mirties, konstrukcija.

Problema, kurios dabar nenorėčiau liesti. Šie dalykai labiau priklauso filosofijai, kuri laiko, jog jei esybė nesudėtinė, ji amžina. Šis filosofinis požiūris šiek tiek problematiškas. Juk iš kabalos mes žinome, kad siela - šviesos ir kli visuma, t. y. sudėtinė esybė, bet jie to nesupranta. Apie tai pakalbėsime vėliau. Jų požiūris paprastas: tai, kas nesusideda iš dalių, negali išnykti, o tai, kas susideda, turi pasiekti dalijimosi į pagrindinius elementus stadiją.

Klausimas: Suprantama. Jei objektas - nedalomas vienetas, jis yra amžinas.

Ir todėl galiausiai viskas turi pasidalyti į pagrindinius elementus.

Bet siela, kaip dvasinė substancija, yra paprasta esybė, be sudedamųjų dalių, ir todėl negali būti, kad pasidalijimas paveiktų jos struktūrą. Ir todėl siela nemirtinga ir egzistuoja amžinai.

Iš esmės filosofai teigia, kad viskas, kas pasiekia pasidalijimo į pagrindinius elementus stadiją, amžina. Taip pat ir mūsų kūnas - jis nėra amžinas, bet jo dalys, susiskirsčiusios į pagrindinius elementus, elementarius pagrindus, yra amžinos ir negali tiesiog išnykti. Materija taip paprastai neišnyksta. Ji gali transformuotis į įvairias formas: iš kietos būsenos - į skystį, dujas, energiją, bet egzistuoti nesiliauja, nes gamtoje pagrindiniai elementai neišnyksta.

Todėl kūnas suirsta į pagrindinius elementus, o siela, kurios pagrindas nedalomas, neirsta ir egzistuoja toliau.

O kūnas, jų supratimu, - tam tikras šios dvasinės esybės apdangalas, kuriuo apvelkama siela ir per jį reiškia savo jėgas, tokias kaip gerosios savybės ir įvairūs įgūdžiai. Taip ji teikia kūnui gyvybę, skatina judėti ir saugo jį nuo įvairių sužalojimų. Taigi pats kūnas - niekas, nejudanti, negyva materija, kaip ir matome po to, kai mirties valandą jį palieka siela. O visi gyvybės požymiai, kuriuos regime žmogaus kūne, - tik sielos jėgų pasireiškimas.

Tai galutinė išvada. Pagal pirmąją teoriją viskas, ką turi kūnas, - sielos veiksmai. Pirmoji teorija - tikėjimo teorija, nes jos šalininkai tiki, kad žmoguje yra siela, kuri jam teikia gyvybę ir kurios dėka jis egzistuoja.

2. Dualizmo teorija

Tai tikinčiųjų dvilypumu teorija. Jų manymu, kūnas - tobulas kūrinys, egzistuoja, gyvena, maitinasi ir viskuo, kas būtina, aprūpina savo egzistavimą. Jam visai nereikia kokios nors dvasinės esybės pagalbos.

Ši teorija ne staiga atsirado prieš kelis tūkstančius metų, ji vystėsi per visą istoriją. Tyrinėdama žmogaus kūną žmonija palaipsniui priėjo išvadą, kad kūnas egzistuoja pats savaime. Mes netgi galime sujungti kai kurias jo dalis, pakeisti vienas dalis kitomis. Matome, kad esame tam tikras mechanizmas, ir nieko baisaus, jei nežinome, kas yra siela, nes tas mechanizmas ir be šio žinojimo gerai egzistuoja. Atvirkščiai, kūnas egzistuoja tarsi pagal savo biologinius dėsnius, ir mes, žinodami tuos dėsnius, gresiant mirčiai, galime net jį atgaivinti arba nužudyti. Kaip tai gali būti?

Klausimas: Iš tikrųjų geras klausimas. Pavyzdžiui, Vilniaus Gaonas sakė, jog užmušus gyvūną (t. y. šį kūną), iš jo išeina siela.

Kaip koks nors dūris į kūną priverčia sielą pro skylę išeiti? (Juokas) Kitaip tariant, kaip dėl kažkokio kūno sužalojimo gali atsiskirti kūnas ir siela, beje, netgi taip, kad pašalinis žmogus gali atskirti kito žmogaus sielą nuo jo kūno? Šie mums nelabai suprantami dalykai priklauso Aukščiausiajam valdymui - kaip žmonės daro įtaką vieni kitiems, kodėl, pavyzdžiui, mano siela „tavo rankose“ ir t. t. Ir tik jei kalbame apie bendrą kli, apie laidavimą, esantį tarp mūsų, kai mes - viena siela, tik tada galima suprasti, kodėl mums duota skirti kiekvieno žmogaus sielą ir kūną - jei ši teorija, kaip jie teigia, yra teisinga.

Bet ir ši teorija, žinoma, neteisinga, nors ir atrodo teisinga. Iš tikrųjų, skaitydami apie šias teorijas, mes tarsi sutinkame su kiekviena jų, nes žmonija savo raidoje šiomis trimis teorijomis aiškino gyvenimą.

Tačiau šis kūnas visiškai nelaikomas žmogaus esme. Žmogaus esmės pagrindas, kaip ir pirmosios teorijos pasekėjų nuomone, yra protinga siela, dvasinė esybė.

Šios dvi teorijos skiriasi tik kūno supratimu. Audringai paplitus pasaulyje mokslui apie kūną ir mokslui apie sielą, buvo aptikta, kad Aukščiausiasis valdymas į paties kūno mechanizmą įdėjo visus gyvybinius poreikius, ir todėl, jų manymu, sielos veiklai nieko neliko, tik įgūdžiai ir gerosios savybės, jų dvasinės rūšys. Taigi jie tiki dvilypumu, t. y. abiem teorijomis vienu metu, bet sako, kad siela yra pirminė kūno priežastis, tai reiškia, kad kūnas pagimdytas sielos ir yra jos tąsa.

Vadinasi, kūnas gali egzistuoti ir be sielos, siela skatina jį veikti, jis gali gyventi atskirai, o gali būti ir susijęs su ja arba siela gali būti tam tikra kūno gyvenimo pradinė būsena, o toliau kūnas gyvena savarankiškai. Čia yra daug dalykų, kurių neįmanoma sujungti, nes kiekviena teorija turi daug kitų teorijų, ir iš esmės Baal Sulamas jas susiejo, pavadinęs tikinčiųjų dvilypumu teorija.

Klausimas: Ar dabar, veikdamas savo kūną, darau įtaką sielai? Pavyzdžiui, egzistavo įvairūs požiūriai į žmogaus išvaizdą - tarsi tai, kaip atrodo žmogus, priklauso nuo jo sielos. Ar visa tai kyla iš dualizmo teorijos?

Taip. Tai rodo, kad net šiandien žmonės galvoja, jog kūno veiksmais gali daryti įtaką savo sielai arba, kaip sakoma: „Sveikame kūne - sveika siela“. Mums visiškai aišku, kad kalbama apie gyvūninę sielą. Dar sakoma, kad atlikdamas paprastus kūno veiksmus, net jų neįprasmindamas darau įtaką savo sielai. Taip galvoja netgi žmonės, kurie vykdo priesakus, juk parašyta: „Priesakas be ketinimo kaip kūnas be sielos“. Laikoma, kad ką nors duodami kitam, ką nors jam darydami, tokiais kūno veiksmais lyg ir veikiame savo sielą, bet tai visiškai neteisinga.

Klausimas: Bet kaip tik tai ir įdomu, nes būtent kabalistų teorijoje buvo sakoma: „Duoną su druska valgyk, truputį vandens gerk, ant žemės miegok...“, tarytum kalbama apie su kūnu susijusius dalykus...

Tikrai. Ir taip apsivalo siela?

Klausimas: Taip, matyt, tai ir parašyta, bent jau mes taip suprantame.

Kitaip tariant, žmogaus norą galima paveikti taip, kad jis apsivalys iki būsenos, kai jau nebenorės mėgautis. Ir tada žmogus randa sąlyčio su savo siela tašką. Bet apie tai kalbėsime vėliau.

Ir trečioji teorija.

3. Neigimo teorija

Tai neigiančiųjų dvasinę ir pripažįstančiųjų tik materialiąją realybę teorija. Šios teorijos pasekėjai visiškai neigia kokios nors abstrakčios dvasinės esybės buvimą žmogaus kūno struktūroje. Neginčijamas įrodymas - žmogaus protas yra ne kas kita, o kūno vaisius. Kūną jie vaizduoja kaip tvarkingą elektrinę mašiną su laidais, nutiestais iš kūno į smegenis. Jie reaguoja į organizmo kontaktą su išoriniais dirgikliais ir nukreipia savo pojūčius - skausmą ar malonumą - į smegenis, kurios įsako organui ką daryti.

Iš esmės tai ir atskleidžia mokslas, tyrinėdamas mūsų kūno prigimtį. Ir tu negali to paneigti. Tai teisinga. Tik kyla klausimas: ar po visų šių kūno tyrinėjimų liko vietos sielai? Gydytojai tokio poreikio nemato. Jie tik gali pasakyti, kad mes kol kas neturime mokslinių duomenų, reikia atlikti papildomus tyrimus, todėl praeis dar 50, 100 metų. Bet mes nejaučiame, kad ištyrę kūną, atsidursime situacijoje, kai norėsis sušukti: „Kur tu, siela?“. Todėl, kad iki šiol visi tyrimai rodė, jog kūnas yra mechanizmas.

Klausimas: Bet kaip šios teorijos šalininkai gali paaiškinti tai, kad ši mašina gali būti paveikta nuomonių arba įkvėpta svajonių...

Ne, tai visiškai nesusiję su tikra siela. Kad reaguotume į nuomones, svajones ir viską, kas vyksta aplink žmogų, siela nereikalinga, nes tai tik žmogaus gaunama informacija, kurią jis priima, tikrina ir įvertina pagal tai, ar jam bus gerai ar blogai, ir atsižvelgdamas į tokios analizės rezultatą, pradeda perdavinėti šią informaciją visoms savo organizmo sistemoms. Tam mums nereikia kažko, kas yra aukščiau šio pasaulio, kas vadinama Dieviška siela.

Mums kalbant apie sielą iškyla klausimas, keliantis susidomėjimą ir reikalaujantis išaiškinimo: ar žmoguje yra kokia nors dalis, kurios prigimtis aukštesnė už mūsų pasaulio prigimtį, nesusijusi su mūsų prigimtimi, t. y. priklausanti kažkam, ko negebame atskleisti mūsų jutimo organais? Jeigu sugebėsime tai atskleisti, galima palaukti dar 100-200 metų, bet juk ir prieš 5000 metų norėjome tai padaryti, tačiau nepavyko.

Kodėl staiga po 5000 metų tai aptiksime? Mes manome, kad žmogus turi kažką, kas visiškai išnyksta, ir būtent tos žmogaus dalies ieškome. Neieškome to, kas atsiskleis po 100 metų, - būtų tik laiko klausimas. O kalbant apie sielą laiko sąvokos nėra. Kalbama tik apie tai, kas išnyko, ir mokslas negalės to suvokti. Bet kuriuo atveju mums reikia kažką išsiaiškinti.

Viskas valdoma šiais laidais ir gyslomis, kurie prijungti taip, kad atitolina organą nuo skausmo šaltinio ir priartina jį prie malonumo šaltinio. Taip žmogus įgyja galimybę visais gyvenimo atvejais daryti išvadas.

Būtent tai atranda mokslas: mes veikiame vedami noro mėgautis. Siekiu malonių dalykų ir tolstu nuo nemalonių. Ir tai vyksta visuose lygmenyse: atminties, minčių, išskaičiavimo, fizinių veiksmų, judėsių, pojūčių, pasąmonės. Visada ir visuose lygmenyse veikiame vadovaudamiesi noru mėgautis. Net žemiau žmogaus „Aš“, kai jau nebegalvojama, kur egzistuoja įvairios mūsų kūno sistemos iki pat ląstelių, viskas veikia dėl noro mėgautis, noro su mažiausiomis energijos sąnaudomis gauti gyvenimui maksimalios naudos.

O proto ir logikos pojūtis mūsų smegenyse - tiktai to, kas vyksta su organizmo materija, nuotrauka. Ir žmogus pranašesnis už bet kurį gyvūnijos pasaulio atstovą tuo, kad jo smegenys tiek išsivysčiusios, jog visa, kas vyksta organizme, atsispindi jo smegenyse kaip nuotrauka. Tai žmogaus protas ir logika. Taigi visas protas ir jo išvados - ne kas kita, o organizmo veiklos vaisius.

Klausimas: Ar tai reiškia, kad žmogus skiriasi nuo gyvūno tik tuo, kad jo protas labiau išsivystęs?

Tai sakau ne aš - taip mano neigimo teorijos pasekėjai. Šios teorijos esmė - sielos nėra, žmogaus kūnas turi viską ir veikia taip, kaip atskleidžia mokslas. Kaip gali įrodyti, kad yra kažkas, vadinamas siela? Jaučiame vidinį poreikį, nesuprantame, mums tiesiog atrodo, kad siela turi būti, nes kitaip - kas mes tokie be jos? Ir ne taip paprasta sutikti su tuo, kad mes - tiktai mechanizmai. Todėl žmonija nesiliauja ieškojusi. Atėjo 21-asis amžius, mokslas pasiekė aukščiausias viršūnes, o visokiausiuose knygynuose be galo daug mistikos knygų! Viskas atvirkščiai. Kaip tai gali būti?

Klausimas: Jeigu aš nejausčiau sielos būtinumo ir man pasakytų, kad mano vienintelis tikslas - malonumai, kodėl, pavyzdžiui, visiems nepradėjus vartoti narkotikus ir mėgautis? Tai atitiktų šios teorijos pasekėjų aiškinimus, kad visas tikrovės egzistavimas turi vienintelį tikslą - paprasčiausia forma gauti malonumą.

Aš tave suprantu. Klausimas toks: tu nori surasti, kas paneigtų jų teoriją? Tu sakai, kad žmogus nesutinka su šia teorija, su tokiu požiūriu į gyvenimą. Joje yra kažkas, kam priešinasi visa mano esybė. Teisingai, tu nenori, bet jeigu taip yra iš tiesų? Arba ne? Trumpiau tariant, tiesa ta, kad mes verčiami rasti atsakymą į klausimą: ar yra mūsų egzistavime kas nors amžino. Galiausiai mes siekiame rasti amžinybę.

Klausimas: Tai neigimo teorija taip pat neteisinga?

Taip. Ačiū Dievui!

Klausimas: Kas yra kūnas, ar tai - tik "mėsa"? Ar mano savybės, genai, charakteris priklauso sielai? Šviesos, apie kurias kalbėjote, priklauso kūnui ar sielai?

Aišku, viskas, kas egzistuoja kūne, yra sielos išsivystymo rezultatas, bet ne tokia forma, kaip teigia pirmosios teorijos pasekėjai (kad siela nusileidžia ir apsivelka kūną), ir ne pagal antrąją teoriją (kad kūnas ir siela turi atskiras savybes), ir neatitinka trečiosios teorijos, tvirtinančios, kad egzistuoja tik kūnas su savo savybėmis, be sielos. Yra ne taip. Mes dabar panagrinėsime, kaip iš tikrųjų ateiname iki sielos, dvasinės dalelės, egzistuojančios žmoguje, jo amžinosios dalies, atskleidimo. Ar kiekvienas žmogus ją turi, ar galime pasiekti, įsigyti, atskleisti šią dalelę? Kokia nors forma ji egzistuoja mumyse ar apskritai jos neturime? Kur galime ją įsigyti?

Klausimas: Nejaugi šiame pasaulyje nėra vietos džiaugsmui ir malonumams be dvasinio ryšio? Ar apskritai egzistuoja šio pasaulio džiaugsmai ir malonumai be sąsajos su dvasingumu?

Pirmiausia mes turime išsiaiškinti, kas vadinama dvasingumu. O malonumas lieka malonumu, nesvarbu, mūsų ar dvasinio pasaulio malonumas. Malonumas - kažko gero, pilnatvės pojūtis. Vėliau kalbėsime apie materialųjį ir dvasinį malonumo lygius. Atskirti šiuos dalykus nėra paprasta - prireiks dar kelių pamokų.

Dabar Baal Sulamas pereina prie sielos ir kūno sąvokų kabalos požiūriu.

Atskleista ir paslėpta

Išsivystęs šių dienų mokslas jau pradėjo iš tikrųjų tai suprasti ir nusprendė, kad tikrovėje nieko nėra akivaizdaus.

Tačiau išminčiai suprato ir įsisąmonino tai prieš kelis tūkstantmečius. Todėl tikėjimo klausimu jie nurodė, netgi uždraudė mums ne tik kurti teorijas, bet ir pokalbiuose nenaudoti panašių teorinių išvadų.

Trumpai suformuluosiu, apie ką kalba Baal Sulamas, nes jis naudoja tokius žodžius, kuriuos mes galime ne taip suprasti. Baal Sulamas sako: kiekvienas, suvokdamas šį pasaulį, gali suskirstyti jį į tai, ką jis mato, supranta, žino, gauna, ir į tai, ko nežino, nesupranta, negirdi, negauna. Kitaip tariant, šį pasaulį galiu padalinti į dvi dalis: tai, kas jau mano suvokta ir yra manyje (t. y. šie dalykai jau į mane įėjo), ir tai, ko dar nesuvokiu. Galbūt tavo pasaulyje tai jau egzistuoja, o mano dar ne.

O galbūt yra kažkas, ko dar niekas nežino, bet bus sužinota po 10-20 metų. Kitaip tariant, atskleista ir paslėpta - dvi mūsų suvokimo dalys, susijusios su mumis, bet ne su visa tikrove. Visos supančios tikrovės mes nežinome - tai Begalybė. Nežinome, kur ji baigiasi, todėl vadiname Begalybe. Tą dalį, kurią suvokiame, vadiname mūsų pasauliu - jame gyvename, egzistuojame, jaučiame, juo naudojamės. O dalį, kuri vis dar nuo mūsų slepiasi, vadiname paslėptuoju pasauliu.

Kiekvieną kartą „mūsų pasaulis“ vis labiau išsiplečia, o paslėptasis pasaulis tarsi vis labiau atsitraukia. Klausimas paprastas: ar moksliniais tyrimais galima pasiekti tokią būseną, kai viskas bus atskleista? Ir matome, kad neįmanoma. Dabartinis mokslas pradeda suprasti, jog turimomis priemonėmis nepajėgus atskleisti viso pasaulio, kad yra ribos, kurias sąlygoja mūsų jutimo organų jautimo galimybės.

Tai reiškia, kad ir kiek besivystytume, visada bus tam tikros ribos, nes tikrovę jaučiame tiktai savo penkiais jutimo organais. Netgi jei sugebėsime jausti, kas įvyks po milijonų metų, jei mums suteiks galimybę atlikti šuolį laike ir pamatyti, kas ten vyksta, vis tiek tai suvoksime savo penkiais jutimo organais. Ir jeigu yra kažkas už mūsų jutimo organų ribų - tai nuo mūsų bus paslėpta.

Vadinasi, mūsų suvokimo atžvilgiu yra atskleista ir paslėpta. Tai, ką šiandien suvokiame savo penkiais jutimo organais, yra atskleista. Paslėpta yra tai, ką po daugybės metų turėtų atskleisti būsimos kartos. Ir egzistuoja tai, kas bus visada nuo mūsų paslėpta, - nė žingsnelio nežengėme, kad tai atskleistume, nes tai yra už mūsų penkių jutimo organų ribų.

Klausimas: Kaip tai susiję su kūnu ir siela?

Reikalas tas, kad mūsų kūnas - penkios ertmės: akys, ausys, nosis, burna ir rankos - be jų daugiau nieko neturime. Lytėjimo organą pavadinome rankomis. Šiandien plečiame savo penkių jutimo organų galimybes, priimame didžiulį informacijos kiekį ir taip tobulėjame. Turime smegenis, sukūrėme mokslą, todėl puikiai tobulėjame, bet ribojami penkių jutimo organų. Ir taip galime vystytis dar milijonus metų, bet nepavyks pasiekti daugiau nei leidžia šie penki jutimo organai. O tai, kas yra už jų, visada bus paslėpta. Kai kas yra paslėpta laikinai - kol kas dar paslėpta, ir yra kai kas jau atskleista.

Klausimas: Tarkim, kažkada nežinojome apie mikrobų ir radijo bangų egzistavimą.

Kitaip tariant, kai kas po kažkiek laiko atsiskleis, kas giliau paslėpta, atsiskleis po ilgesnio laiko tarpo ir t. t. Bet yra paslėptis, kuri neatsiskleis niekada, nes mes nežinome, ko mums trūksta be tų penkių jutimo organų. Nejaučiame, kad mums trūksta kažkokio jutimo organo.

Ir štai pasirodo kabalos mokslas, kuris aiškina, kad naudodamiesi tik penkiais jutimo organais šios problemos neišspręsime. Kodėl? Pažvelkite, ar per tūkstantmetinę žmonijos raidą mes pasistūmėjome, ar nors truputį priartėjome prie supratimo, kas yra siela? Ne!

Taigi mokslo vystymasis, paremtas penkių jutimo organų pojūčiais, nesugeba mums padėti suprasti, kas yra kūnas ir kas yra siela. Todėl, kad iš tikrųjų viskas, kas jaučiama penkiais jutimo organais, priklauso kūnui. O siela - tai, kas yra už mūsų penkių jutimo organų ribų. Vadinasi, mokslas tegali padėti įsisąmoninti, kad apriboti tokių jutimų mes niekada nesuprasime, kas yra siela.

Klausimas: Vadinasi, jeigu aš turiu tik penkis jutimo organus, tai tarytum neturiu sielos?

Ką reiškia, kad turi kūną? Kūnas - ne rankos ir kojos, kūnas - tai, ką jauti savo penkiais jutimo organais. Jeigu jų neturėtum, apskritai nieko nejaustum - nei savęs, nei tave supančio pasaulio.

Klausimas: Nejausčiau, kad turiu rankas ir kojas?

Kuo gi tu jaustum, jei tavo visi jutimo organai būtų neutralizuoti? Tu nejaustum nieko. Pabandyk atjungti visus jutimo organus ir tada pamatysime.

Klausimas: Taigi kūnas - penkių jutimo organų pojūčių rezultatas?

Pasaulio suvokimas - tai mūsų penkių jutimo organų darbo rezultatas. Todėl „mūsų pasaulis“, kaip mes jį vadiname, - penkių jutimo organų pojūčių visuma. Tai ir yra mūsų suvokimas, kurį skirstome į vidinį ir išorinį pojūčius. Vidinis pojūtis - aš arba mano kūnas, o išorinis vadinamas supančiu pasauliu. Aš ir pasaulis.

O kas vyksta su siela? Mes jaučiame tarsi, be kūno, dar kažkas yra mumyse, tarsi manajame „Aš“ dar kažkas tūno. Tai vadinama siela.

Klausimas: Iš esmės kabalos mokslas sako, kad kūnas ir siela - dvi egzistuojančios tikrovės jautimo rūšys: kūnas - penkių jutimo organų pojūčiai, o siela - kažkoks kitoks jutimas, to, kas paslėpta, ko nėra penkių jutimo organų apčiuopiamoje srityje?

Teisingai, kūnas - tai, kaip penkiais jutimo organais jaučiame patys save. Jeigu jų neturėtume, nejaustume, kad turime kūną.

Klausimas: Kodėl yra sakoma, kad kūnas laikinas, o siela amžina? Kas tai: jautimas, turintis egzistavimo ribą, ir amžinas jautimas?

Teisingai, viskas yra jutimas. Tai šiek tiek sudėtinga... Mes per daug užbėgome į priekį, tarsi peršokome kelis etapus. Aš noriu pasakyti, kad be šito mes nesuprasime, kas yra siela. Todėl, kad siela - irgi pojūtis, panašus į tą, kaip jaučiame save egzistuojantį kūne, kaip jaučiame mus supantį pasaulį. Taip suvokiame save ir supantį pasaulį, nes taip mes sukurti. Žinoma, jeigu būčiau sukurtas kitoks, kitaip suvokčiau save ir pasaulį.

Ir štai kabalos mokslas sako: siela - kažkas, kas iš tikrųjų mumyse egzistuoja. Tačiau mes turime ją atskleisti, ir ne mūsų penkiomis juslėmis, o būtent papildomu jutimo organu.

Klausimas: Vadinasi, siela - kitas tikrovės jautimas, jau dabar esantis manyje?

Siela - papildomas tikrovės jautimas, kurio iš pradžių žmogus neturi.

Klausimas: Ką tada jis turi?

Turi jutimo organą, kurį privalai išlavinti - be penkių jutimo organų yra papildomas, šeštasis. Jeigu jį išsiugdysi, pajusi tikrovę, kurios tavo penki jutimo organai neapčiuopia, ir ją pavadinsi Aukštesniuoju pasauliu. Aukštesnysis pasaulis jaučiamas šeštuoju jutimo organu, kurį pavadinsi siela.

Klausimas: Ar kūnas ir siela egzistuoja kartu?

Tada tu pajusi, kad egzistuoji savo kūne, suvokdamas pasaulį penkiais jutimo organais, ir kad šeštuoju jutimo organu - kli, kuris vadinamas siela, suvoki tikrovę, vadinamą Aukštesniuoju pasauliu.

Klausimas: Ar vienas suvokimas prieštarauja kitam?

Ne, neprieštarauja. Viskas paprasta: turi tam tikrą indą - kūną arba penkis jutimo organus, kuriais „apčiuopi“ tikrovę, vadinamą „mano pasauliu“, - šį pasaulį.

Be to, turi dar vieną, savo išaugintą indą, kuriuo reaguoji į kažkokią tikrovę. Ji vadinama Aukštesniuoju pasauliu, o ją jaučiantis indas vadinamas siela. Tai ir yra šeštasis jutimo organas. Tačiau šiandien dar jo neturi.

Klausimas: Vadinasi, jeigu aš ne kabalistas, tai neturiu sielos?

Jeigu tu ne kabalistas, neturi sielos. Turi tik tam tikrą ruošinį, sielos užuomazgą, vadinamąjį „tašką širdyje“. Kai jį išplėsi, tavyje atsiras siela.

Taigi darytina išvada, kad kabala, kaip ir kiti mokslai, moko, kaip aprėpti daug platesnę tikrovę, ją suprasti ir teisingai panaudoti. Tačiau skirtingai nuo jų kabala ne praplečia tavo prigimtinių penkių jutimo organų diapazono, bet papildomu jutimo organu leidžia prasiskverbti į erdvę, kuri jiems neprieinama. Todėl kabala vadinama slaptuoju mokslu, nes atskleidžia ir daro akivaizdų tai, kas nuo tavęs paslėpta.

Klausimas: Ir tada, atskleidęs šią dalį, žmogus toliau tobulina pažinimą?

Slaptos Aukštosios dvasinės pasaulėdaros dalies atskleidimas padeda žmogui atverti viską, ką gali suvokti mūsų penki jutimo organai.

Klausimas: Kaip tai vienas su kitu susijungia?

Kaip tai susijungia? Iš esmės tarp šių jautimo rūšių nėra skirtumo, tik dvasinio pasaulio jautimas gilesnis, o šio pasaulio - labiau išorinis, paviršutinis. Tai viena ir ta pati tikrovė.

Klausimas: Yra dar daug klausimų, pavyzdžiui, kaip pasaulėdaros jėgos apsivelka materiją...

Gaila, bet šiuo metu tiesiog negaliu liesti tokių gilių temų. Bet kaip ten bebūtų, jeigu dabar perskaitysite, ką parašė Baal Sulamas, pamatysite, kad jis apie tai kalba.

Klausimas: Tibeto „Mirusiųjų knygoje“ kalbama apie ano pasaulio pojūtį. Ar apie tokį pasaulį kalba kabala, ar mūsų siela jį jaučia?

Aš nesusipažinęs su „Mirusiųjų knyga“. Kabala teigia, kad tas, kuris jaučia Aukštesnįjį pasaulį, tampa nemirtingas ir dėl to nereikia mirti. Kiekvienas žmogus turi galimybę jau dabar, gyvendamas, atverti Aukštesnįjį dvasinį pasaulį. Tam yra patikrinta, tiksli ir gana paprasta metodika.

Klausimas: Nejaugi aš gyvenu tik tam, kad išsiugdyčiau sielą? Ar tai nereiškia, kad prarasiu materialaus gyvenimo skonį?

Taip, tikrai. Bet sakyk, jeigu vaikystėje tu žaidei su mažomis mašinėlėmis, įvairiais žaisliukais, tai dabar, užaugęs, taip pat nori žaisti su šiais daikčiukais? Jei taip, vadinsies nevisiškai išsivysčiusiu. Teisingai? Taigi kiekvienas amžius, kiekvienas reiškinys turi tam tikrą ribą, lygmenį. Kodėl gi tu verki palikdamas dabartinius vaikų žaidimus ir pereidamas prie kažko rimtesnio? O jeigu rimtesni dalykai traukia labiau, labiau tenkina, kodėl nesuteikus jiems pirmenybės?

Klausimas: Kas yra fizinė mirtis, kodėl mes taip bijome mirti?

Mes bijome mirti, nes nesusiliečiame su amžinybe. Tai aišku ir aš suprantu klausėją. Bet jeigu prisiliesime prie amžinybės, tai nepajusime mirties. Mano mokytojas Baruchas Ašlagas kalbėjo, jog mirtis panaši į marškinių nusivilkimą, metimą jų į skalbyklę, kitų apsivilkimą. Tai vadinama mirtimi. Kūnas su savo savybėmis tampa netinkamas toliau vystytis ir todėl turi mirti.

Iš esmės, fizinė mirtis ištinka dėl to, kad mes pakankamai padirbėjome su savo kūnu, realizavome visas jo galimybes, jį išnaudojome ir dabar turime dirbti su kitomis savybėmis, kitais duomenimis. Tačiau visiškai nepakeitus gyvūninio kūno, neįmanoma pakeisti jo savybių, nes iš šių savybių jis susideda. Todėl būtina jį išmesti ir sukurti naują kūną, susidedantį iš naujų savybių. Tai gyvenimo ir mirties, žmogaus vystymosi per savo gyvenimą ir senatvės klausimas. Kada nors apie tai pakalbėsime.

Vedėjas: Baigdami pamoką apibendrinkime. Iš pradžių mes kalbėjome apie tris žmonijos požiūrius kūno ir sielos klausimu. Ir priėjome išvadą: kabala teigia, jog visi šie požiūriai neteisingi todėl, kad faktiškai nė vienas iš jų nepagrįstas teisingu supratimu, kas yra siela, o remiasi teiginiu, jog viskas yra kūno viduje.

Yra žmogus ir jis suvokia egzistuojančią tikrovę. Tikrovę, kurią jaučia penkiais kanalais - penkiais jutimo organais, jis vadina „mano pasauliu“. Tai, kas yra už jo penkių jutimo organų jutimo galimybių, bet vis dėlto gali būti aptikta, kol kas nuo jo paslėpta. Tačiau anksčiau ar vėliau jis ir tai atskleis, bet pasiliks toks pat žmogus su savo pasauliu. Prieš du tūkstantmečius žmonės suvokdavo šiek tiek mažesnį pasaulį nei suvokiame šiandien. Kur skirtumas? Šiandien mes truputį labiau išsivystę, labiau suprantame mūsų pasaulį.

Bet žmogus turi dar šeštąjį jutimo organą. Juo jis jaučia tą pasaulėdaros dalį, į kurią niekad neprasiskverbs penkiais jutimo organais. Ir ta tikrovė, kurią žmogus jaučia šiuo šeštuoju jutimo organu, vadinama Aukštesniuoju pasauliu, nes ten jis atskleidžia savo gimimo, visos žmonijos egzistavimo priežastį, randa atsakymus į klausimus: kodėl taip gyvena, kodėl yra Aukštesnioji jėga, stebinti ir valdanti jį, į kokį Tikslą jį norima atvesti, ką jam reikia daryti, kad eitų keliu, vedančiu į tą Tikslą. Visą tai žmogus supranta iš Aukštesniojo pasaulio. Mes turime daug tokių klausimų, nesąmoningai iškildami jie neduoda mums ramybės, kiek jų neslopintume - nepadeda. Tačiau kaip stipriai benorėtume, negalėsime atverti Aukštesniojo pasaulio nenaudodami kabalistų metodikos.

Štai ką savo straipsnyje nori pasakyti Baal Sulamas. Kiek žmonija besukurtų teorijų, jos nepadės suprasti sielos ir kūno esmės. Todėl, kad tos teorijos vystomos pagal žmogaus galimybes, jos nėra Aukštesniojo pasaulio suvokimo pasekmė.

Ir atvirkščiai, jeigu žmogus, pagal kabalos metodiką, išsiugdo šeštąjį jutimo organą, egzistavimo klausimų jam nelieka. Todėl, kad jam tiesiog atsiskleidžia viso, kas egzistuoja, šaknys ir jis mato, kaip viskas paprasta.

Visiems rekomenduoju perskaityti šį straipsnį, ir jei kils klausimų, dar kartą jį panagrinėsime.

Vedėjas: Šiandien pabandėme paliesti temą „Kūnas ir siela pagal kabalos mokslą“.

Siela yra tai, ką išsiugdome kabalos mokslu. Šeštąjį jutimo organą gali išlavinti kiekvienas žmogus. Ir jeigu žmogus jį išlavins iki tokio laipsnio, kad juo galės „apčiuopti“ aukštesniąją tikrovę, tai reikš, jog jis dvasiškai gimė. O tai, ką jis suvoks, vadinsis Aukštesniuoju pasauliu.

Klausimas: Koks tai dalykas, kurį jaučia kabalistas, bet kurio aš nejaučiu, palyginti su kuriuo mūsų įprastas gyvenimas atrodo visiškai niekingas? Prašom papasakoti apie tai.

Tai amžinybės pojūtis. Įsivaizduok, jog jautiesi gyvenantis amžinybėje, tau nėra jokio skirtumo tarp gyvenimo ir mirties, nėra šio pasaulio vargų - tu jau aukščiau visų jų. Tu - tarytum angelas. Paprastai taip ir įsivaizduojama, nors iš tikrųjų šis vaizdas neteisingas. Tu tiesiog skrajoji virš šio pasaulio.

Nenoriu pasakyti, kad tai lengva ir išvaduoja iš problemų. Atvirkščiai, tu pradedi rūpintis šiuo pasauliu, norėdamas, kad visas pasaulis pakiltų bent jau į tavo lygį. Tai daug kuo įpareigoja. Aukštesnioji jėga suteikia tau tokią galimybę, kad pajėgtum kažką įvykdyti; tu jau pradedi jausti savo veiksmų galią.

Apie tokio pojūčio stiprybę Baal Sulamas pasakoja knygoje „Išminties vaisiai“. Jis rašo, kad jeigu paprasti žmonės žinotų, kas yra Aukštesnysis pasaulis, koks tas pojūtis, tai būtų pasiryžę viskam, netgi nukirsti sau rankas ir kojas, kad tik nors kartą gyvenime patirtų šią akimirką. Tai iš tikrųjų pakilimo pojūtis. Tokių dalykų perduoti neįmanoma.