Ankstesnėje pamokoje kalbėjome, kas yra kabalos mokslas ir kam jis reikalingas. Išsiaiškinome, kad iš anksto negalime žinoti, kas atsitiks su mumis rytoj. Mums nežinoma mūsų realybė. Nežinome, kas buvo iki tol, kol gimėme, kas mums nutiks, kai paliksime šį pasaulį, nežinome, kaip elgtis su gamta, su aplinka, bet kur: darbe, šeimoje. Mes nežinome, ką daryti, kad sektųsi įvairiose gyvenimo srityse.

Klausimas apie sėkmę - tai klausimas apie mūsų pasaulio dėsnius. Kabalos mokslas klausia, kas yra kančia, kokia kančių priežastis. Kančią suprantame kitaip nei priimta. Kabalos požiūriu kančia vadinama tokia būsena, kada žmogaus noras nėra realizuojamas akimirksniu. Pavyzdžiui, aš noriu iš kišenės ištraukti 10 centų, o ten randu 20 - tai bus kančia, nes radau ne visai tai, ko norėjau.

Kad žmogus pasiektų absoliučiai tobulą būseną, patirtų džiaugsmą, tikrumą, kad žinotų, kaip valdyti savo gyvenimą, jis turi pažinti gamtą, pasaulį, kuriame gyvena. Tik mūsų gamtos dėsnių nežinojimas sukelia mums kančias ir neleidžia pasijusti pakankamai laimingais.

Mus supantį pasaulį suvokiame savo penkiais jutimo organais: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Esame tarsi dėžė, kurioje yra penkios ertmės, atitinkančios kiekvieną jutimo organą. Ir tai, ką įtraukiu į save šiomis penkiomis juslėmis, visa, kas įeina į mane, patenka į mano malonumų centrą, aš analizuoju - gerai man ar blogai.

Kiekvienas jutimo organas priima informaciją tik tam tikru bangų diapazonu. O apie tą realybę, kuri už mano jutimo ribų, neturiu jokio supratimo. Tačiau ši mano nepažinta tikrovė daro man įtaką ir suka apie mane visą pasaulį, nors to nejaučiu ir nieko apie tai nežinau. Būtent dėl to kartais visiškai nesuvokiu, kaip man tvarkytis šiame pasaulyje, kaip žinoti, ką daryti, kad rytoj būtų gera, kaip būti tikru, kad neklystu, ir kaip apskritai pasiekti gerovę ir laimę.

Man reikia žinoti šio pasaulio dėsnius. Tada būčiau lyg burtininkas: matyčiau viso ko šaltinį, iš anksto žinočiau, kas įvyks ir kur nuves vienas ar kitas mano veiksmas. Ir jau tada mokėčiau valdyti kiekvieną savo gyvenimo minutę.

Kaip suvokti visą šitą realybę, pajausti ją, kaip pradėti viską išmanyti - aiškina kabalos mokslas. Kabalistai sako, kad be penkių jutimo organų mums trūksta dar vieno kanalo ryšiui su šiuo pasauliu - šeštojo pojūčio, kuris atveria mums pasaulį, nejuntamą penkiomis juslėmis.

Todėl šis pasaulis vadinamas Aukštesniuoju, paslėptu pasauliu, esančiu už mano pojūčių. Kabalos mokslas leidžia žmogui pajausti, tyrinėti, suprasti jį ir valdyti visus dėsnius, lygiai taip, kaip mūsų pasaulyje, pažinę tam tikrą realybę, išstudijavę su ja susijusius mokslinius dėsnius, valdome ją. Kabala - irgi mokslas, tačiau apie tą realybę, kuri nuo mūsų paslėpta.

Kaip gi laviname šį šeštąjį pojūtį? Kabalistai aiškina taip: kad justume mūsų pasaulį, pakanka turėti pojūčių organą - širdį ir greta - smegenis. Tačiau tam, kad pajausčiau Aukštesniąją tikrovę, esančią už šių organų ribų, man būtina papildoma sąlyga, pagrindas (jis manyje), ir tai vadinama tašku širdyje. Kuo gi ypatingas šis taškas širdyje? Taškas širdyje priklauso sričiai, kurios penki mūsų jutimo organai nejaučia. Ir kada vystome šį tašką širdyje, šį šeštąjį jutimo organą, juo pradedame jausti tą realybės dalį, kuri yra ne mumyse ir kurios anksčiau nejutome.

Kitaip tariant, kabala - tai mokslas, kuris vysto šeštąjį jutimo organą ir padeda mums padidinti tašką širdyje. Ir kai šis taškas išsivysto, virsta jutimo organu, tam tikru kli, į kurį įeina informacija apie Aukštesnįjį pasaulį, jis vadinasi siela.

Siela - visiems žinomas žodis, tačiau kabalos moksle, kur operuojama aiškiomis ir tiksliomis formulėmis bei apibrėžimais, siela vadinamas šeštasis jutimo organas, išvystytas iš taško širdyje į kli, jaučiantį visą tą realybę, kuri paslėpta nuo penkių mūsų juslių.

Taip kabalistai atskleidžia tą realybę. Tačiau po to, kai kabalistas ją atskleidžia, priklausomai nuo to, kiek išugdė šeštąjį pojūtį, sielą (jai išsivysčius, ji pasižymi tokiomis savybėmis kaip ilgis, plotis, tam tikra apimtis), tiek pažįsta papildomą realybę.

Kaip kabalistas gali išreikšti, kas yra ši tikrovė? Kaip jis mums paaiškins, kaip parašys apie tai? Kaip išmatuos, kaip galės sugrįžti ir ją ištirti? Iš esmės, kabala - tai tokie pat tyrinėjimai, kaip ir šio pasaulio, kurį visi juntame penkiais jutimo organais. Tik kabala tiria Aukštesnįjį pasaulį, juntamą šeštuoju jutimo organu, remdamasi tomis pačiomis taisyklėmis ir dėsniais.

Ir vis dėlto, kaip gi kabalistas gali aprašyti, ką jis jaučia šeštuoju jutimo organu? Ir tai, iš tiesų, yra problema, juk tai, ką juntame penkiomis juslėmis, galima aprašyti visiems suprantama mūsų pasaulio kalba. Netgi sakoma, kad yra augalų, gyvūnų, žuvų, paukščių kalba. Juolab žmogus turi daug būdų išreikšti pojūčius, įspūdžius, kuriuos jam daro šis pasaulis, jaučiamas penkiais jutimo organais: kūno kalba, šokiu, muzika, tapyba ir pan.

Tai - atskira tema, kada nors apie tai pakalbėsime.

Kodėl mes sukurti taip, kad būtent tokia forma reaguojame ir išreiškiame savo pojūčius? Viskas kyla iš penkių jutimo organų prigimties. Bet kai suvokiu realybę, kurios niekas nežino, nejaučia, niekas apie ją nekalba ir noriu ją aprašyti, perduoti ją toliau, pasidalinti su kitais žmonėmis (galbūt yra dar žmonių, kurie jaučia taip, kaip aš) - kaip mums kalbėtis apie tai?

Bet kuriuo atveju turėtų būti kažkokie žodžiai, kuriais galiu išreikšti savo pojūčius, pasiųsti juos garso bangomis ar kaip kitaip, kad suprastų kitas, arba užrašyti kokiais nors sutartiniais ženklais, o kitas žmogus savo ruožtu turi teisingai juos suvokti. Ir jis turi man kažkokiu būdu atsakyti, pasakyti, jaučia tą patį ar ne.

Kaip galime rasti tokį tarpusavio ryšį, kad kalbėtume apie tai, ko neįmanoma išreikšti mūsų pasaulio kalba? Baal Sulamas (Jehudis Ašlagas) apie tai straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo taip: „Kabalos išminčių nustatyta, kad keturi pasauliai, vadinami Acilut, Brija, Jecira, Asija, pradedant pirmuoju, aukščiausiuoju pasauliu Acilut ir baigiant šiuo materialiu, juntamu pasauliu Asija turi vienodą struktūrą, sutampančią visomis detalėmis. Kitaip tariant, tikrovė ir visi jos pasireiškimai, egzistuojantys pirmame pasaulyje, egzistuoja ir po juo esančiame žemesniame, antrajame pasaulyje be jokių pasikeitimų. Ir taip visuose kituose pasauliuose iki šio, mūsų juntamo pasaulio.“

Jis nori mums pasakyti, kad egzistuoja Aukštesnysis pasaulis ir mūsų, žemesnysis pasaulis. Mūsų pasaulį, kaip jau sakėme, pažįstame penkiomis juslėmis. O Aukštesnįjį pasaulį pažįstame šeštuoju jutimo organu. J. Ašlagas sako, kad iš esmės šie du pasauliai panašūs vienas į kitą. Ir kas yra Aukštesniajame pasaulyje visada egzistuoja ir žemesniame. Negali būti jokio veiksmo, įvykio, poelgio, objekto, minties, noro (bet ko, ką išvardintume šiame pasaulyje), kas neturėtų šaknies Aukštesniajame pasaulyje. Būtent iš šios šaknies gimsta mūsų pasaulyje esantis objektas, jis sužadinamas, maitinamas iš Aukštesniojo pasaulio, yra jo valdomas ir nukreipiamas.

Maža to, jeigu objektas neturėtų šaknies Aukštesniajame pasaulyje, jis niekaip negalėtų atsiskleisti žemesniame pasaulyje. Ir tai tinka viskam, kas vyksta mūsų pasaulyje. Todėl, sako jis, mes turime galimybę pasitelkti mūsų pasaulio objektų, įvykių, minčių, troškimų, poelgių (bet ko) pavadinimus ir tais pačiais vardais pavadinti jų šaknis. Aukštesniajame pasaulyje - šaknys, o žemesniajame - šakos. Nepaisant to, kad Aukštesniajame pasaulyje veikia jėgos, nurodymai, kad Aukštesnysis pasaulis - tai sumanymų, troškimų, jėgų be materijos pasaulis, galime juos vadinti tais pačiais vardais, kaip ir jų pasekmes, jų šakas mūsų pasaulyje. Ir pasirodo, kad yra parengta kalba kabalistams tam, kad galėtų kalbėti apie Aukštesnįjį pasaulį tokiais pat žodžiais, kurie vartojami mūsų pasaulyje. Skirtumas paprastas ir tik toks, kad visada reikia prisiminti, jog kabalistas turi omeny šaknis. Galima suklysti ir pamanyti, kad kalbama apie mūsų pasaulį.

Jeigu pažintume visą pasaulėdarą, jei žinotume, kaip gamta planuoja visus veiksmus, suprastume, kad visi dėsniai absoliutūs, kad niekas neišnyksta ir neatsitinka šiaip sau, kaip mums atrodo šiandien, nes neaprėpiame visos gamtos. Matytume, kur klystame, ir, žinoma, su mumis viskas būtų gerai. Ir netgi mūsų gyvenimas Žemėje jau dabar galėtų būti laimingas ir tobulas.

Kad mums padėtų, kabalistai rašo knygas šakų kalba. Bet omenyje turimas vien Aukštesnysis pasaulis. Kadangi mes nuolatos klystame, nežinodami, kaip šiame pasaulyje teisingai veikti pagal bendrąjį pasaulėdaros dėsnį.

Kaip gi mes veikiame? Kokiu būdu darome įtaką Aukštesniajam pasauliui po to, kai sužinome, kaip jis sudarytas ir kaip egzistuoja? Juk tai ne šiaip sau sausas žinojimas, ir mes galime atskleisti šį pasaulį, kad įeitume ten ir naudotume visus dėsnius, taip, kaip tyrinėdami šio pasaulio gamtą, pritaikome šio pasaulio dėsnius savo naudai. Lygiai tas pats vyksta ir Aukštesniajame, dvasiniame pasaulyje.

Žinoma, kad Aukštesnįjį pasaulį veikiame savo ypatingomis mintimis, vadinamomis ketinimais. Esmė ne ta, kad reikia atlikti kažkokius veiksmus, svarbiausia - nukreipti mintis, ketinimus į dvasines jėgas, kurias žmogus pažįsta, mato, kokią įtaką jos jam daro. Jeigu taip jis sužadina Aukštesniąsias jėgas, tai šituo savo gyvenimą paverčia užtikrintu, geru, ramiu. Ir to moko kabalos mokslas. Jis moko, kaip gauti Aukštesniąją tikrovę, kaip ją suprasti ir galiausiai valdyti.

Klausimas: Ar gali kabala man padėti tuo atveju, jei nejaučiu kančios?

Pamokos pradžioje apibrėžiau, kas yra kančia. Jeigu pažintume visą pasaulėdarą (ir paslėptą, ir nepaslėptą) kaip vieną visumą, t.y. visus pasaulius (aš nežinau, kiek ten yra pasaulių - ar daug, bet viskas man atvira, kaip sako kabalistai; žmogus gali pajausti viską ir viską valdyti), jeigu tai žinočiau, sutvarkyčiau savo gyvenimą taip, kad bet koks manyje pabudęs troškimas tą pačią akimirką išsipildytų. Kiekviena mintis, kiekvienas noras! Tobulai.

Jeigu pažinčiau visą pasaulėdarą, žinočiau, kaip elgtis su kiekvienu. Juk tai - uždara sistema. Tai panašu į žmogaus kūną, kuris darniai dirba, lygiai kaip visas mūsų pasaulis ir aukštesnieji pasauliai - vientisas darinys. Ir tik dėl to, kad nematome, jog tai - vieninga sistema ir manome, galintys išnaudoti kažkokią dalį kitos dalies naudai, mūsų gyvenimas yra ne visiškai sutvarkytas.

Tačiau, be abejonės, mes neprivalome kentėti. Kabalos mokslas ne tiems, kurie kenčia, o tiems, kurie nori valdyti savo gyvenimą, patys nulemti savo likimą, nesikliaudami akla lemtimi - kas nutiks rytoj ir kodėl taip? Ir, apskritai, žmogui smalsu, kokiame pasaulyje jis gyvena, kodėl viskas taip sudėtinga, painu, kodėl yra žemės rutulys, saulė, mėnulis, gyvenimas, metai, kodėl viskas taip padalinta, kodėl yra gyvenimo ciklai, kodėl istorija taip veda mus nuo vienos būsenos prie kitos. Atsakymai į visus klausimus, kuriuos tik šiame pasaulyje gali paklausti žmogus (net jei juos ir gaus), bus neišsamūs. Kalbėjome, kad iš šaknų viskas leidžiasi žemyn, į savo šakas. Ir todėl, jeigu iš tikrųjų trokštame žinoti, kur kiekvieno, vykstančio mūsų pasaulyje reiškinio esmė, neturime jokios kitos galimybės tobulai tai suprasti, kaip tik pakilti į viršų, į šaknis. Žmogus, kuris atskleidžia šaknį, nuo pradžios iki galo regi tai, kas vyksta visuose lygiuose ir visuose pasauliuose.

Matydamas materiją ir tai, kas su ja vyksta (ar tai būtų koks nors pojūtis, mintis, jėga ar veiksmas - nesvarbu, kas šitame pasaulyje; bet koks reiškinys, kuris tik gali būti visuose lygmenyse - negyvame, augaliniame, gyvūniniame, žmogaus), žmogus iškart supranta vidinę esmę.

Kabalistai parašė, kad visa žmonija galų gale ims studijuoti kabalos mokslą, nes mūsų gyvenimas iš kartos į kartą tampa vis sunkesnis. Ir kad jį suprastume, gerai sutvarkytume ir valdytume, mums bus būtina pakilti į lygį, kur pažinsime visus dėsnius, visą pasaulėdarą ir tada tapsime tiesiog laisvais, užtikrintais savo ateitimi žmonėmis, kurie patys nulemia visą procesą.

Klausimas: Biologai sako, kad žmogus jaučia smegenimis, o ne širdimi, kaip kad priimta manyti. Kaip į tai žiūri kabala?

Teisingai! Aš kalbėjau apie širdį ir apie tašką širdyje. Širdį apskritai galima pakeisti, vietoj jos įstatyti siurblį, pompą. Bet, kadangi širdyje jaučiame reiškinius (susijaudinimas labai veikia šitą siurblį), sakome, kad širdis jaučia. Tačiau, iš tikrųjų, širdis nejaučia. Galima atlikti operaciją, pakeisti ją, bet dėl to niekas nepasikeis.

Malonumų jautimo šaltinis, analizės ir taisymų, kuriuos žmogus atlieka, koreliacijų ir lyginimų vieta - žinoma, smegenys. Ir tik ten yra sistema, kuri gauna informaciją iš penkių juslių. Po to ši informacija iš materijos pereina į tokį matmenį, kuris, apskritai, nesusijęs su kūnu, kas yra vadinama malonumų centru. Jis yra tarsi smegenyse, o jas galime tyrinėti, pakeisti, operuoti.

Tačiau pats malonumų pojūtis nesusijęs su materija. Tai - kažkas už materijos, tai - forma, įvilkta į materiją, tai, ką vadiname dvasingumu. Dar mokysimės, koks tai terminas. Tačiau, be abejo, čia prisiliečiame prie to, kas yra virš materijos.

O taškas širdyje - tai užuomazga, taškas, kurį turi kiekvienas. Bet yra žmonių, kurie jaučia, kad būtina pradėti jį vystyti, jie jaučia, kad privalo sužinoti, kaip sudaryta pasaulėdara, kas su jais buvo iki gimimo ir kas bus po mirties, apskritai, jie nori bendresnių žinių apie save, ir visa tai dėl taško širdyje.

Mes vystomės tūkstantmečiais. Ir kabalos mokslas sako, kad mūsų vystymasis - tai nuolatinis mūsų noro gauti, egoizmo augimas.

Kabalistai teigia, kad žmogaus vystymuisi artėjant į pabaigą, jo ego išauga tiek, kad žmogus ima jausti tašką širdyje.

Ego - tai, ką vadiname širdimi, išauga taip, kad padidėja ir taškas širdyje ir pradeda reikalauti jį vystyti. Žmogus iš vidaus pajunta spaudimą, jam kyla klausimai apie save: kas aš toks apskritai? Kitaip tariant tai, ko nebuvo ankstesnėse kartose, tampa vis labiau aktualu.

Klausimas: Kaip man žinoti, kad šis taškas, šeštasis pojūtis prabudo?

Kai žmogus jaučia, kad be kūniškųjų malonumų (valgio, sekso, šeimos, t.y. malonumų, kurių siekia ir gyvūnai) ir be žmogiškųjų malonumų (pinigų, garbės, žinių, kurių siekimas prabunda tik visuomenėje), jeigu be jų žmogus ima jausti, jog jį traukia prie kažko, kas yra aukščiau, be to, kai jis nežino, kam gyvena, nežino, kas yra gyvenimo šaltinis, koks tikslas, jis negali nusiraminti, nesužinojęs savo egzistavimo priežasties.

Sunku tai išreikšti - tai pojūčiai. Galbūt, jis viską turi. Bet šis troškimas - sužinoti, kam jis gyvena (priešingu atveju žmogus visai nesijaučia esąs laimingas) - vadinamas tašku širdyje. Ir toks troškimas kabaloje vadinasi žmogaus kančia, kaip ir bet kuris kitas noras, kurio negalima akimirksniu patenkinti.

Apskritai, visas kabalos mokslas skirtas tiems žmonėms, kuriems kyla klausimas: „Kur gyvenimo prasmė?“. „Kur gyvenimo prasmė?“ - kas yra šis gyvenimas, kam aš gyvenu, ir ne tik dėl to, kad man blogai, o tiesiog todėl, kad noriu žinoti, kodėl gyvenu. Pirmąkart tokį klausimą žmogus užduoda būdamas aštuonerių ar dešimties, kiekvienas gali pasakyti, kad vaikystėje savęs to klausė. Iš tiesų, tai yra laikas, kai reikia pradėti vaiką mokyti kabalos. Kitaip šis klausimas pasimiršta, anuliuojamas ir slepiasi po įvairiais antraeiliais dalykais.

Ir nors šis klausimas slypi kažkur mūsų pasąmonėje, nenorime kreipti į jį dėmesio, nes manome, kad į jį nėra atsakymo. Bet atsakymas yra. Ir jis yra būtent kabalos knygose.

Jis kils kiekvienam iš mūsų ir pareikalaus, kad kiekvienas jį sau užduotų ir išspręstų. Be šito mes - ne žmonės. Jeigu žmogus yra spaudžiamas iš vidaus, reiškia, jis turi tašką širdyje.

Klausimas: Dažniausiai mums pataria užgniaužti šitą klausimą, nes jis apsunkina gyvenimą, o Jūs sakote, atvirkščiai, įsigilinti į jį...

Bet juk užsimiršimas nepadeda mums. Gerai, sakykim, aš pradėsiu užsiiminėti sportu, ką nors vaidinti, juk gyvenime visada ką nors vaidiname, kad tik nejaustume šio klausimo - kam gyvenu. Vis tiek kiekviename prabunda šis klausimas. Tiesa, jį galima užgniaužti.

Bet žinių apie Aukščiausiąją realybę nebuvimas kasdien mus veda prie problemų. Ir tai apima tiek pačius paprasčiausius dalykus, tiek sveikatą, šeimą, vaikus, pinigus, sėkmę, garbę, politiką - žmogus niekur nežino, ką daryti, kad sektųsi. Ir tai dėl bendro pasaulėdaros dėsnio nežinojimo.

Kabalos mokslas nėra skirtas tam, kad pakeistų raminančią tabletę, kai žmogui bloga. Kabala suteikia žmogui galimybę išspręsti problemas: pradedant elementariomis, susijusiomis su kokių nors menkų dalykų nebuvimu (aišku, jam trūksta ne tik jų), iki labiau globalių, tokių kaip sunaikinimo pavojus, šiuo metu gresiantis visai žmonijai, kuri visiškai pasimetusi, nežino, kas jos laukia rytoj. Kabala, iš tikrųjų, gali padėti mums apsispręsti, kaip vystytis toliau, nes nūdien esame absoliučiai pasimetę, neturime krypties. Tai jaučiama visose valstybėse, visose žmogaus veiklos sferose.

Taigi globalus žmonijos egzistavimas Žemėje be šio mokslo nebeįmanomas. Knygoje „Zohar“ taip ir parašyta, kad nuo 1995 metų kabalos mokslas bus toks reikalingas, kad be jo diena iš dienos žmonijai gyventi bus vis sunkiau ir sunkiau. Ir mes matome, kad tokie laikai jau ateina.

Klausimas: Ar mokslas, parašytas prieš tūkstantmečius, gali mums padėti šiandien?

Būtent, šiandien! Ne veltui kabalos mokslas visada buvo slaptas. Visų kartų kabalistai kalbėjo, kad draudžiama studijuoti kabalą, būtina ją slėpti iki XX amžiaus pabaigos. Taip parašyta knygoje „Zohar“, Vilniaus Gaonas apie tai kalbėjo, o ir daugelis kitų kabalistų, tiksliai nurodydami, kada pasibaigs slėpimo periodas. Ir mes tiesiog privalome numesti nuo kabalos paslapties skraistę ir imti ja naudotis. Kaip savo laiku kabalistai slėpė šitą mokslą, taip šiandien turime atskleisti jį visiems žmonėms.