Mes mokomės, jog yra Aukštesnioji jėga. Iš kur žinome? Apie tai pasakoja žmonės, kurie ją pajuto, matė, su ja kalbėjo - suvokė. Kabalistai (tie, kurie suvokė Aukštesniąją jėgą) pasakoja mums, ką ji sukūrė, ir vadina ją Kūrėju.

Ši Aukštesnioji jėga valdo visą pasaulėdarą, ji pirmoji ir visapusiška. Ką ji padarė? Nuo šito prasideda visas kabalos mokslas. Jis netiria pasaulėdaros iš apačios (nuo mūsų). Kabalistai, kurie tyrinėja pasaulėdarą, prasiskverbia pro šį pasaulį, pro visus mokslus (fiziką, chemiją, biologiją, astronomiją) už materijos ribų, prie tų jėgų, kurios yra už jos, ir ima tyrinėti šias jėgas. Ir kai labiau ištiria šias gamtos jėgas (kaip jos jungiasi, pagal kokius dėsnius, dėl kokio tikslo veikia), tai atranda vieną bendrą jėgą, valdančią visą pasaulėdarą, kuri vadinama Kūrėju. Kodėl? Todėl, kad kai Jį pasiekia, pamato, jog viskas išėjo iš Jo, viskas Jo sukurta.

Kabalistai pateikia mums kabalos mokslą ne taip, kaip patys visa tai atskleidžia (nuo šio pasaulio mokslų pereidami prie labiau paslėptų, kol pasiekia Kūrėją). Mums jie aiškina pradėdami nuo Kūrėjo, kaip Jis pradėjo kūrimą, kaip Jis viską padarė (kas vadinama iš viršaus, nuo Kūrėjo, į apačią, prie mūsų), nors tai suvokiama atvirkštine tvarka.

Apie tai XVI a. kabalistas Ari knygos „Gyvybės medis“ pradžioje rašo:

Žinok, prieš kūrimo pradžią buvo tik aukščiausia, viską savimi užpildanti šviesa,
Ir nebuvo laisvos neužpildytos erdvės -
Tik begalinė, lygi šviesa viską savimi užliedavo.

Kitaip tariant, be šios šviesos, šios vienos milžiniškos jėgos, nieko nebuvo.

Ir nebuvo nei galvos, nei kūno,
Viskas buvo tik vientisa šviesa
Ir ji vadinosi Begalybės šviesa.

Mums pristatomas Kūrėjas, ši Aukštesnioji jėga - pati aukščiausia, pirmoji, didžiulė, iš kurios viskas išeina, ir vadinama Begalybės šviesa. Ir šiandien mokysimės, kaip iš tikrųjų kūrinys išėjo iš šios Aukščiausiosios jėgos, nusileido pakopomis vis žemiau ir žemiau, kol pasiekė šio pasaulio lygį, ir atsiradome mes, šis pasaulis, ir tai, ką matome ir suvokiame jame.

Šis vystymasis iš viršaus - svarbiausia tema studijuojant kabalos mokslą. Kodėl? Todėl, kad tai nuolatos egzistuojanti uždara sistema, o mes esame jos apačioje. Visos šios jėgos nusileido pas mus iš Begalybės pasaulio ir jeigu įsisavinsime jas, žinosime, kaip panaudoti, tai joms padedant galėsime tais pačiais keliais, kuriais jos nusileido iš Begalybės pasaulio, pakilti iš apačios į viršų, iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį.

Galima įsivaizduoti taip: pasaulis, kuriame esame mes, ir Aukštesnieji pasauliai - Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon, Begalybės pasaulis.

Iš Begalybės pasaulio daugybė jėgų nusileidžia į šį pasaulį, kuriame esame mes. Ir jei studijuodami kabalos mokslą imsime šias jėgas tyrinėti ir, žinodami, kaip panaudoti, pritaikysime jas, jos padės mums kilti tuo pačiu keliu, kuriuo jos nusileido. Taip pakylame atgal iki Begalybės pasaulio.

Ir kiekvieną kartą, kai įgyjame naujų jėgų ir pritaikome jas sau, vadinasi, pakylame į tam tikrą pakopą. Taigi visas mūsų kelias - kilimas pakopomis. Iš viso yra 620 pakopų (613 ir dar 7). Panagrinėsime, kodėl taip yra. Arba šį kelią galima suskirstyti į 6000 pakopų (tai vadinama 6000 metų) ir dar 1000 pakopų (tai vadinama septintuoju tūkstantmečiu).

Iš viso yra 7000 pakopų. Dar galima padalinti šį kelią į 125 pakopas, nes yra 5 pasauliai - Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija, kiekviename pasaulyje - 5 dalys (parcufim), kurių kiekvienoje yra 5 sfirot. Taigi iš viso 125 pakopos. Mes nagrinėjame šių jėgų prigimtį, pasinaudojame jomis, pritaikome sau ir taip kylame, kol pasieksime Begalybės pasaulį.

Apie Begalybės prigimtį Ari kalba taip: ten viešpatauja viena vientisa šviesa, kuri užpildo visą tikrovę, kurioje nėra jokių pakopų, skirstymosi, viskas užpildyta begaline šviesa. Tačiau kas atsitiko su šia Begalybės šviesa?

Ir kai nusprendė Jisai sukurti pasaulius (kai Begalybėje atsirado noras)
Ir kūrinius, juose gyvenančius,
Atskleisdamas Veiksmų ir Vardų tobulybę,
Kas buvo priežastis sukurti pasaulius,

Kitaip tariant, Kūrėjas norėjo, kad būtų kūriniai, kurie Jį pažintų, atskleistų Jo Tobulybę, Jo Vardą, Jo Veiksmus - tai vadinama Jo pažinimu.

Apribojo save Jis taške centriniame savo -
Ir susitraukė šviesa, ir nutolo,
Palikdama laisvą, niekuo neužpildytą erdvę.

Ari vaizduoja Begalybę kaip apskritimą, kurio centre yra taškas. Anksčiau viskas buvo užpildyta Begalybės šviesa, o paskui ištuštėjo ir liko tik šis taškas.

Ir tolygiai šviesa buvo susitraukus apie centrinį tašką,
Taip, kad vieta tuščia apskritimo formą įgavo,
Nes taip buvo susitraukus šviesa.

Anksčiau visa ši ertmė buvo užpildyta. Ir kai buvo užpildyta šviesa, vadinosi Begalybe, o kai vieta liko tuščia - vadinama Susitraukimo pasauliu (Jis apribojo save).

Ir štai šitaip susitraukus, užpildytos šviesa erdvės centre
Susidarė apvali tuštuma, tik tada
Atsirado vieta, kur gali visų pasaulių kūriniai ir padarai egzistuoti.

Kitaip tariant, šioje vietoje jau gali egzistuoti keturios kūrinių rūšys arba, kaip sakome, negyvoji gamta, augmenija, gyvūnija ir žmogus.

Ir štai nusitiesė nuo begalinės šviesos
Spindulys tiesus, iš viršaus žemyn nusileido
Tos tuščios erdvės vidun,

Nuo Begalybės šviesos nusileido spinduliu...

Ir nusitiesė spinduliu leisdamasi žemyn
Begalinė šviesa,
Ir erdvėje tuščioje toje
Sukūrė visus absoliučiai pasaulius.

Čia Ari kalba apie keturis pasaulius.

Pirmiau už šiuos pasaulius buvo Begalinis
Tobulume savo tiek nuostabiame,

Viskas buvo pripildyta Begaline šviesa.

Kad neturi jėgų angelai, artimi Jam, suvokti Jo tobulumo -
Juk negali sukurtas protas Jo pasiekti.
Juk nėra Jam vietos, ribos ir laiko.

Tačiau mes savo pakopomis pakylame iš apačios į viršų, pasiekiame Begalybę ir iš tikrųjų nulemiame ten savo likimą. Ir tikslas yra - pasiekti šią vietą.

Kuo skiriasi visos šios vietos, visi šie pasauliai? Kas čia vyksta? Apie tai ir pakalbėsime šiandien, aiškinsimės, kas yra kūrinio medžiaga, ką sukūrė Kūrėjas.

Sakome, jog iš Kūrėjo sklinda šviesa.

Yra kažkas, ką vadiname Kūrėju. Ir iš Jo pasklinda šviesa. Nors iš tikrųjų mes nejaučiame ir nežinome, kas yra šviesa. Ir niekad neaptarinėjame, nes tai yra kažkas už mūsų. Tačiau tai, kaip jaučiame jos poveikį ją gavę, kaip ji mus sužadina, kaip ją juntame (iš esmės, mūsų įkvėpimą), vadiname šviesa.

Iš Kūrėjo išeina šviesa. Šviesos išėjimas vadinamas bchina šoreš (nulinė stadija) - tai tik Kūrėjo noras suteikti malonumą (noras duoti). Ir kadangi Kūrėjas nori duoti, jis sukuria kūrinio medžiagą - troškimą mėgautis, gauti. Ir šis troškimas gauti tiksliai atitinka norą duoti ir kiekybe, ir kokybe, ir apskritai visomis detalėmis, nes šviesa pati sau sukuria šį troškimą.

Kitaip tariant, kai šviesa nori, kad ją pajustų (kaip rašo Ari, atskleistų Vardus ir Veiksmus), tai ji ir daro. Ji nori, kad būtų kam ją pajusti. Taip suvokia kabalistai, kai pasiekia šią aukščiausią vietą. Toks yra pirmas veiksmas, kurį atlieka Kūrėjas. Tai vadinama pirmąja stadija.

Kodėl ji vadinama pirmąja stadija? Todėl, kad prieš ją yra nulinė stadija, nieko neapibrėžianti, tiesiog Kūrėjo noras duoti.

O pirmoji stadija - tai kažkas už Kūrėjo, kažkas egzistuojantis, kuris vadinasi troškimu gauti, kuris nori gauti, mėgautis. Ir ši šviesa, kuri sukūrė troškimą ją gauti, pripildo jį. Kitaip tariant, šio troškimo gauti viduje šviesa jaučiama kaip malonumas. Kai troškimas gauti patiria malonumą, jis jaučiasi pripildytas.

Kartu jis ima jausti ir nulinę stadiją, esančią jame. Mėgaudamasis jis staiga atskleidžia, jog prieš jį yra kažkas, kas jį sukūrė ir suteikė šį malonumą. Reiškia, troškimo gauti viduje yra nulinės stadijos pojūtis.

Jeigu troškimas gauti nejaustų nulinės stadijos, jis vien mėgautųsi ir tiek. Troškimas gauti - tai visa kūrinio medžiaga. O kadangi jis ėmė jausti kažką, kas jį sukūrė, padarė, sutvėrė, tai, be šviesos, kuri jį pripildo, pajaučia ir ryšį su tuo, kuris jam tą malonumą suteikia.

Ir ką gi jis jaučia?

Jis jaučia, jog esu aš, t. y. troškimas gauti, yra malonumas ir yra duodantis šį malonumą. Jis jaučiasi norįs mėgautis, priešingai Kūrėjui, kuris duoda malonumą. Jis priešingybė Kūrėjui, kuris duoda, o jis gauna. Ir tada malonumas jam tampa nebesvarbus. Kodėl? Todėl, kad jis nori būti kaip Kūrėjas, panašus į Jį. Jis nori mėgautis panašumu į Aukštesnįjį.

Kodėl taip įvyksta? Todėl, kad šviesa ateina iš Aukštesniojo ir savo troškime gauti aš mėgaujuosi, kad kažką gavau iš Aukštesniojo. Bet jei regiu Aukštesnįjį ir matau, kiek esu jam priešingas, tai suprantu, jog pats didžiausias malonumas - būti kaip Aukštesnysis. Ir tada noriu prilygti jam, todėl dabar iš pirmosios troškimo stadijos gimsta kitas troškimas - antroji stadija.

Ji nori būti panaši į Kūrėją. Kodėl? Todėl, kad būti kaip Kūrėjas - didesnis malonumas nei būti kaip šviesa. Todėl antrosios stadijos, nors ji yra troškimas atiduoti, būti kaip Kūrėjas, troškimas didesnis nei pirmosios stadijos, nes ji pasirenka būti panaši į Kūrėją.

Matome, kad iš esmės turime dvi priešingas stadijas, atsiradusias iš to, kad šviesa sukuria troškimą gauti, mėgautis. Troškimas mėgautis, be pačios šviesos, kuri jame yra, jaučia ir šviesos savybę atiduoti ir irgi nori atiduoti.

Tai galime stebėti ir mūsų gyvenime. Kai žiūriu į kažką, kas kelia man pasitenkinimą, kuris man malonus, kuriuo mėgaujuosi, kai pradedu suprasti jo prigimtį, tai panorstu būti panašus į jį. Kodėl? Todėl, kad, jei jis atiduoda, jis neturi trukumų, nekenčia, jis pilnas, harmoningas. Aš noriu būti kaip jis.

Jaučiu, jog atiduoti - žymiai didesnis malonumas. Jis tobulas, amžinas. Ir tai įvyksta šitame etape su troškimu mėgautis. Kitaip tariant, Kūrėjas sukūrė troškimą gauti ir kai leido troškimui pajausti Save, pavertė troškimą gauti troškimu atiduoti. Jis nori būti kaip Kūrėjas - atiduoti.

Iš to matome, jog jei norime, kad mūsų troškimai iš gaunančių taptų atiduodantys, - tik Kūrėjo pojūtis gali atlikti šį virsmą. Taigi, jei būdami čia, apačioje, šiame pasaulyje, norime pakilti, t. y. vis labiau ir labiau prilygti Kūrėjui, mums nereikia nieko, tiktai pajusti Kūrėją.

Tiek, kiek Jį jaučiame, norime būti į Jį panašūs. Ir savaime aišku, visiškai nesunku sutelkti visas jėgas, visą savo energiją, pastangas, kad vis labiau ir labiau būti panašiu. Kitaip tariant, neįmanoma pakeisti mūsų pradinę medžiagą (troškimą gauti, mėgautis) į troškimą atiduoti, jei neatskleisime savyje Kūrėjo - Didingo Aukščiausiojo Duodančiojo.

Kas gi vyksta toliau? Antroji stadija, panorėjusi tapti panaši į Kūrėją, gauna malonumą - tą pačią šviesą, kuri ją pripildo. Bet šviesa suteikia jai malonumą ne dėl to, kad ji gauna ir mėgaujasi gavimu, ta pati šviesa suteikia malonumą, vadinamą atidavimo malonumu, malonumu dėl savybių į Kūrėją panašumo.

Kas yra savybių panašumas? Tai reiškia, jog ji, antroji stadija, panaši į Kūrėją. Ji mėgaujasi tuo, kad panaši į Jį. Ne tuo, kad gauna iš Jo, kaip pirmoji stadija, o mėgaujasi tuo, kad ji tokia kaip Jis. Tai dvi malonumo rūšys: vienas malonumas (patiriamas troškime gauti) vadinamas šviesa chochma - troškimo gauti malonumas. Antras malonumas - malonumas, patiriamas troškime atiduoti. Tai šviesa chasadim, panašumo į Kūrėją malonumas.

Nepainiokite to su pasitenkinimu atiduodant. Žmonės gali atiduoti, bet tai nevadinama šviesa chasadim. Šviesa chasadim - tai malonumas dėl panašumo į Kūrėją, o ne šiaip atidavimas. Aš galiu atiduoti, tačiau tai nėra šviesa chasadim. Kad prisipildyčiau šviesa chasadim, turiu matyti priešais save Kūrėją, matyti, kad jis man duoda, sukuria manyje troškimą mėgautis ir aš dėl šio troškimo, kai išvystu Jį, noriu Jam atiduoti.

Jo noras duoti man ir mano noras duoti Jam yra lygūs. Tai reiškia, kad aš panašus į Kūrėją. Ir tai, kas mane pripildo, vadinasi šviesa chasadim. Kai kūrinys pajunta, jog panoro atiduoti kaip Kūrėjas, jis atranda savyje ankstesnę nulinę (šoreš) stadiją.

Tada jis mato, jog nori atiduoti kaip Kūrėjas. Bet Kūrėjas duoda šviesą chochma ir jei kūrinys nori būti panašus į Jį, turi irgi kam nors duoti šviesą chochma. Kitaip tai nesivadins noru atiduoti, jis nesielgs kaip Kūrėjas. Reiškia, antroji stadija susideda iš dviejų dalių: ji panaši į Kūrėją sumanymu ir nori būti panaši į Jį veiksmu.

Antraip ji ne tokia kaip Jis. Bet kaip ji gali būti panaši į Jį veiksmu? Išvystyti dar vieną norą, vadinamą trečiąja stadija, į kurį gaus viską, kas ateina iš Jo, nes nori atlikti tą patį veiksmą kaip Jis - atiduoti. Kitaip tariant, trečiojoje stadijoje yra ir pirmoji, ir antroji stadijos. Įvyksta taip, kad noras prilygti Kūrėjui nusprendžia: aš prisipildysiu norą gauti, kad galėčiau grąžinti Jam.

Aš vėl susigrąžinu norą gauti, vėl tampu juo ir gaunu į jį todėl, kad noriu atiduoti. Aš panaudoju savo norą gauti, kad būčiau duodantis. Ir tai yra trečioji stadija, kuri susideda iš dviejų dalių - pirmosios ir antrosios stadijų.

Trečiojoje stadijoje kūrinys pajaučia, kad turi šviesą chochma, šviesą chasadim, bet kartu jaučia, jog nevykdo Kūrėjo noro. Kūrėjas nori, kad jis mėgautųsi nulinės stadijos šviesa. Taigi susidaro paskutinioji, ketvirtoji jo vystymosi stadija.

Kuo ji ypatinga? Tuo, kad ji visa - vien troškimas gauti. Ji nėra sukurta šviesos iš aukščiau, nėra pagimdyta kažkaip prisijungiant prie troškimo atiduoti trečioje stadijoje. Šis troškimas gauti kyla iš paties kūrinio. Kūrinys nori gauti ir mėgaujasi tuo.

Ir tada per visas ankstesnes stadijas pas jį ateina šviesa, kūrinys ją gauna ir visiškai ja prisipildo. Tokia būsena, kai jis visiškai pripildytas, vadinama Begalybe. Kodėl? Todėl, kad pats nori prisipildyti be jokių apribojimų, kad visa šviesa, kuri iš nulinės stadijos per visas vystymosi stadijas ateina pas jį, įeitų ir užpildytų jį.

Ketvirtos stadijos troškimas gauti iš esmės yra kūrinio medžiaga: noras gauti, mėgautis, malonumo, pasitenkinimo troškimas. Ir tai - kūrinys, kuris vėl patiria, jog turi savyje visas ankstesnes stadijas. Ketvirtojoje stadijoje jis atskleidžia trečiąją stadiją, o prieš ją buvo antroji ir prieš ją pagal eilę - pirmoji ir nulinė stadija.

Ir tada jis pamato, jog ketvirtoji stadija yra priešingybė nulinei stadijai. Jei pirmoje stadijoje jis savuoju troškimu gauti jaučiasi priešingas nulinei stadijai ir panorsta būti panašus į Kūrėja - tai ne taip baisu, nes pati pirmoji stadija sukurta iš nulinės. Šis troškimas gauti atsirado tiesiogiai iš šviesos, atėjusios iš aukščiau.

Bet ketvirtoje stadijoje troškimas gauti, mėgautis pats panorsta gauti - tai kilo iš paties kūrinio, savaime išsivystė. Todėl skirtumą tarp savęs ir šaknies (ketvirtąją būseną, kuri yra priešinga nulinei) jis patiria kaip gėdą. Ir iš tiesų jautimas, kad jis visiškai priešingas Kūrėjui - siaubinga būsena.

Galima pasakyti: kas čia tokio, kad priešingas? Problema ta, jog visi jo malonumai dingsta. Jis patiria, kad jo būsena blogesnė už mirtį. Jam nereikia tos šviesos, jei jaučiasi priešingas nulinei, šakninei stadijai. Kodėl? Tai iš esmės psichologinė problema.

Yra kažkas, kas mane pripildo tiesiogiai iš nulinės stadijos - šaknies. Šaknis sukūrė mano troškimą, sukūrė mane, mane ir užpildo. Vadinasi, jei ji sukūrė manyje troškimą ir pati užpildo mane, tada tai, kas yra joje, jausiu kaip teigiamą dalyką.

Ir kaip neigiamą dalyką jausiu tai, ko joje nėra. Ir tada aš jausiu, kad troškimo gauti, kurį ji manyje sukūrė, ji pati neturi. Ir jeigu jaučiu savo troškimą palygindamas su jos šviesa, arba savo troškimą gauti palygindamas su jos noru atiduoti, tai šis jausmas neigiamas. Ir jis apima mane taip, kad visiškai panaikina mano esybę.

Kitaip tariant, gėdos jausmas dėl priešingumo šakniai - jausmas, kurio joks kūrinys, troškimas gauti, materija nesugeba iškęsti. Todėl vienintelis dalykas, kurį gali padaryti ketvirtoji stadija, - išstumti šviesą. Ar ji tai gali? Kas lieka jai be šito? Nieko. Ir ji atlieka šį susitraukimą - cimcum. Ji išstumia šviesą, kad nejaustų gėdos, ir lieka tuščia.

Išstumia šviesą, kad nejaustų gėdos, ir lieka tuščia. Kaip ketvirtoji stadija, pripildyta Begalybės šviesos, vadinosi Begalybės pasauliu, taip ši tuščia stadija, kuri išstūmė visą ją užpildžiusią šviesą, vadinama Susitraukimo pasauliu.

Ir dabar, kai dingo visa šviesa iš ketvirtos stadijos, jaučiama ketvirtos stadijos medžiaga, viso kūrinio medžiaga.

Be šito, Kūrėjas nieko nesukūrė. Jis sukūrė šias keturias stadijas, t. y. pastūmė šviesą ir troškimą, kurį sutvėrė, į būseną, kai ši medžiaga, troškimas liko tuščias, atskirtas nuo Jo. Yra Kūrėjas ir kūrinys.

Šviesa nutolo nuo kūrinio, palikdama kūrinį tuščią. Ir dabar matome visą kūrinio (kurio esmė - troškimas gauti) medžiagą. Ji aiški, ryški, nes šviesa neužpildo kūrinio, troškimas liko be Kūrėjo. Yra skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio.

Troškimas liko tuščias. Ir ši būsena pageidaujama. Kūrėjas norėjo atvesti kūrinį į šią būseną. Dabar pamatome, ką daro kūrinys savo pasaulyje, t. y. savo būsenoje.

Ką darys kūrinys, likęs be šviesos, už Kūrėjo? Dabar kūrinys tyrinėja save be Kūrėjo įtakos, neveikiamas šviesos, kuri užpildydama visus jo norus, paralyžiuodama įvairiais malonumais jį painiojo. Žinome, ką reiškia atsispirti milžiniškiems malonumams. Mes nepajėgūs atsilaikyti prieš juos, nes esame priešingi jiems, jie mums reikalingi. Tik tada, kai malonumų nėra šalia, galima šaltai viską apmąstyti. Būtent taip dabar ir atsitinka.

Kas toliau vyksta su kūriniu, kuris liko be malonumų, be Kūrėjo, vienišas? Jis sprendžia, ką daryti.

Jis mato, kad egzistuoja šitose keturiose stadijose: bchina šoreš (nulinė), bchina alef (pirmoji), bchina bėt (antroji), bchina gimel (trečioji) ir bchina dalet (ketvirtoji). Susidedu iš visų stadijų, esančių prieš mane. Ketvirtoje stadijoje jaučiu gėdą, o kitose - ne. Kodėl? Todėl, kad kitose stadijose nejutau, jog šis troškimas yra mano. Nejutau, kad esu visiškai priešingas Kūrėjui. Ir todėl visas ankstesnes stadijas vadiname trimis pirmosiomis, pirminėmis, o paskutinę - ketvirtąja. Taip kabalos moksle kabalistai jas suskirsto.

O paskui mokomės, kad pati trečioji stadija skirstoma dar į šešias stadijas. Yra nulinė, kuri vadinama keter, pirmoji - chochma, antroji - bina, trečioji - chesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod ir prisijungia ketvirtoji stadija, vadinama malchut.

Taigi yra dešimt stadijų. Iš esmės tai ne dešimt, o penkios - keter, chochma, bina, trečioji stadija, vadinama zeir anpin arba tiferet, ir malchut. Bet kartais išskleidžiame trečiąją stadiją ir sakome: chesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod.

Šiuos pavadinimus būtina atsiminti. Palaipsniui nagrinėsime, kas tai yra, kokia jų prigimtis, kodėl būtent taip vadinama.

Apie šakninę stadiją (keter) jau kai ką daugiau ar mažiau galima pasakyti. Stadija keter (išvertus, „karūna“) vainikuoja visą pasaulėdarą. Jeigu įsivaizduosime tikrovę kaip apskritimą (kaip parašė Ari savo eilėraštyje), tai šakninė stadija (kitais žodžiais keter) supa visą realybę it vainikas ant galvos. Po ja išsidėsto visos kitos stadijos.

Pirmoji stadija, bchina alef, vadinama chochma, nes pirmiausia joje atsiranda šviesa chochma. Antroji stadija, vadinama bina, nes nori atiduoti. Dėl savo troškimo atiduoti ji tyrinėja Kūrėją, kadangi nori tapti tokia kaip Jis. Ji nagrinėja, kas Jis, kokie Jo veiksmai, kokios Jo mintys. Dėl to ji vadinama bina, iš žodžio „avana“ - supratimas. Tai, kad bina nori būti panaši į Kūrėją ir stengiasi atkartoti Jo veiksmus, vadinasi „Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“.

Panašiai kaip vaikas mėgdžioja vyresniuosius, nes nori užaugti ir kartodamas jų veiksmus kartu mokosi būti suaugęs. Taigi binos pavadinimas irgi suprantamas iš jos prigimties.

Pavadinimą malchut (karalystė) taip pat galima suprasti. Malchut - troškimo mėgautis viešpatavimas kūrinyje. Šioje stadijoje jau yra troškimas gauti, troškimas mėgautis. Jei troškimas gauti tuščias, tai jaučiasi nelaimingas, jei pripildytas, tai jausdamas Kūrėją patiria gėdą, nejausdamas Kūrėjo - malonumą. Mes dar studijuosime, kas su juo vyksta, bet iš esmės - tai troškimo gauti valdžia.

Iš pradžių užgimsta nesusiformavęs noras gauti. Vėliau, praėjęs keturias parengiamąsias stadijas, susiformuoja troškimas gauti, kilęs iš paties kūrinio. Todėl kūrinys jam pavaldus ir vadinasi malchut, iš žodžio melech (karalius, valdovas).

Sfiras chesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod studijuosime kitose pamokose. Galima šiek tiek paaiškinti.

Chesed: bina, kuri yra šviesa chasadim, ima veikti, įsitvirtinusi troškimo gauti, trečiosios stadijos (bchina gimel) viduje. Pirmiausia ji sudaro stadiją chesed. Gvura - trečiosios stadijos noro prilygti pirmajai stadijai formavimosi pradžia. Tiferet - tai, kas viduryje tarp chesed ir gvura. Kitaip tariant, jų derinys suformuoja šią stadiją. Necach - tolesnis noro būti panašiu į chochmą vystymasis. Hod - iš naujo kilęs noras būti kaip bina. Jesod - vidurys tarp jų. Visą tai dar studijuosime.

Iš to, kas pasakyta, matome, jog per keturias stadijas susiformavęs kūrinys iš esmės turi savyje daugybę dalių, o svarbiausia, jame yra ir Kūrėjo, ir kūrinio savybių.

Visa tai yra paties kūrinio viduje. Kūrinio savybes turi ketvirta stadija, o Kūrėjo - visos kitos ir jos vadinasi devyniomis pirmosiomis sfirot. Taigi devynios pirmosios - Kūrėjo savybės, o malchut - kūrinio savybė.

Kas iš esmės čia vyksta? Paprastas dalykas. Ką jaučia šita malchut? Ji jaučia, jog Kūrėjas nori, kad ji gautų. Be to, ji jaučia, kad iš tikrųjų pati nori gauti, trokšta būti Kūrėjo šviesos, malonumo, ateinančio iš Jo, indu (kli). Tačiau gavimo akimirką ji pajunta gėdą, nutrinančią, išbraukiančią visą jos malonumą. Ir tada paaiškėja, kad nei Kūrėjui, nei kūriniui nėra gerai. Ką ji galėtų padaryti, kad nepasiliktų tokios siaubingos būsenos? Ar gali ji likti tuščia? Ne! Šiuo atveju nei ji, nei Kūrėjas nesimėgauja.

Kūrinyje tarsi kariauja dvi spaudžiančios jėgos. Kūrėjas spaudžia, kad gautų, troškimas gauti taip pat... Iš esmės, Kūrėjo noras atiduoti - tai šviesa, dydžiu atitinkanti troškimą gauti (t. y. kūrinio kli); tačiau tarp jų yra gėda. „Kaip galiu gauti, juk aš kankinsiuos! Tačiau juk aš labai noriu, bet negaliu! Be to, ir Kūrėjas spaudžia... Ką man daryti?!“

Atlikusi visą šį apskaičiavimą dėl šviesos, ateinančios iš Kūrėjo, malchut nusprendžia: „Yra vienas dalykas, kurį tokioje situacijoje galiu padaryti. Aš priimsiu ateinančią iš Kūrėjo šviesą tik tada, kai gaudama norėsiu suteikti malonumą Kūrėjui“.

Kaip kūrinys prieina prie tokio sprendimo? Juk tai nėra paprasta! Tas sprendimas kyla dėl to, kad kūrinys mato, jog iš esmės malchut tą patį padarė antrojoje stadijoje. Atėjo šviesa, ji priėmė ją, o paskui, norėdama atiduoti, tarsi užsipildė šviesa chasadim ir todėl sugebėjo gauti ir šviesą chochma.

Taigi dabar ketvirtajai stadijai (bchina dalet) yra išeitis iš susiklosčiusios padėties. Ji gali gauti šviesą chochma, su sąlyga, kad ji bus lydima ketinimo atiduoti, t. y. šviesos chasadim.

Pažvelkite, koks puikus gaunamas kli. Jeigu kli viduje, kuris yra troškimas gauti, bus ketinimas arba kažkoks vidinis papildomas kli - noras suteikti malonumą Kūrėjui, tai į tokį kli galima gauti šviesą chochma. Tokiu atveju nėra gėdos.

Kodėl nebus gėdos? Todėl, kad šviesa chochma užpildys ne troškimą gauti, o norą suteikti malonumą Kūrėjui. Tada Kūrėjas mėgausis todėl, kad kli mėgaujasi šviesa chochma, o kli - todėl, kad, viena vertus, jis panašus į Kūrėją, nes nori suteikti malonumą, antra vertus - kartu mėgaujasi ir šviesos, ateinančios iš Kūrėjo ir jį užpildančios, gavimu. Mes turime pasiekti tokią būseną!

Klausimas: Kaip kabalistai atrado visus šiuos pasaulius?

Kaip apskritai žmogus, kuris tiesiog gyvena Žemėje, gali staiga atskleisti Aukštesnįjį pasaulį?

Yra sielų (jų kiekis ribotas), kurioms atsiveria dvasinis pasaulis. Tai - ypatingos sielos. Kalbėjome, kad yra siela, vadinama „Pirmasis Žmogus“, kuri susiskirsto į daugybę dalių. Šios, savo ruožtu, dar susiskirstė į milijardus dalelių, kurių kiekviena - atskira siela. Kiekviena dalelė įsikūnijo į kiekvieno mūsų biologinius kūnus.

Tarp tų dalelių, kurios yra mumyse, pasitaiko tokios tyros, šviesios - ypatingos dalelės, kad jos pradeda jausti dvasinį pasaulį, paskatintos vidinio impulso, individualaus išsivystymo, kuris veikia žmones iš vidaus, inspiruodamas dvasinius ieškojimus, ir jie ima tyrinėti tai, ką jaučia. Taip jie tampa kabalistais, atveria Aukštesnįjį pasaulį. Tokie žmonės iš esmės yra gamtos tyrėjai, kaip ir visi mokslininkai. Tačiau savo tyrinėjimams jie pasitelkia ypatingą pojūtį, vadinamą siela arba šeštuoju pojūčiu.

Šie žmonės pasakoja mums, kaip pasiekti tą būseną, kaip atverti visą tikrovę ir gyventi šioje prieš mus nusidriekusioje milžiniškoje erdvėje.

Klausimas: Jūs supažindinote mus su įvairiomis sąvokomis, terminais, pavadinimais: pasauliai, stadijos, angelai... Ką man duoda visos šios kategorijos? Kaip visa tai gali padėti man gyvenime?

Tiksliai nežinau, kaip tau šitai padės gyvenime. Pasakysiu tik viena. Kaip studijuoji fiziką mokykloje, šeštoje ar septintoje klasėje? Iš pradžių mokaisi nesuprasdamas, teoriškai: taip yra parašyta ir aš mokausi. Vėliau, pradėjęs naudoti įgytas fizikos žinias, pamatai, kad studijavai gamtos jėgas, kurios egzistuoja pasaulyje, jų veikimo pobūdį, pasaulio ir jo sudedamųjų dalių struktūrą. Imi suprasti, kaip šias jėgas panaudoti savo naudai.

Tas pats ir čia. Studijuojame dvasinių pasaulių struktūrą, dvasines jėgas, kad žinotume, kokia yra kūrinio medžiaga, kaip sutvarkyti gyvenimą. Kalbama tiek apie šio pasaulio būsenas (apie tai, kad mums būtų gerai šiame pasaulyje, kad aš žinočiau, kaip geriau elgtis jame), tiek apie būseną, kai žmogus palieka šį pasaulį.

Kaip be šio pasaulio dėsnių žinojimo negalime jame gyventi (sakyčiau, išlikti gyvi), taip ir mūsų siela, neįsigijusi dvasinio pasaulio dėsnių žinių, palikusi kūną ir įėjusi į dvasinį pasaulį, negalės jame egzistuoti. Be abejonės, žmogus, studijuojantis kabalą, įgyja žinojimą, kuris jam padeda tiek šiame, tiek būsimajame pasaulyje, visame jo kelyje.

Apie tai dar pakalbėsime. Tema nėra paprasta, ji paliečia daug klausimų, tačiau bet kuriuo atveju kabalos studijavimas visad padeda. Jis duoda tau žinių, kaip elgtis, ką daryti, kodėl tavo gyvenime atsitiko ir atsitiks tie ar kiti įvykiai - čia, šiame gyvenime, ir po jo.

Klausimas: Ar bendras procesas, šviesai taisant kūrinį, sąlygoja viso, kas egzistuoja, paslapčių pažinimą, ar tai susiję tik su žmogaus vidiniu darbu Kūrėjo ir kitų kūrinių atžvilgiu?

Iš esmės tai, ką studijuojame, kol kas panašu į mokymąsi vidurinėje mokykloje. Kol kas studijuoji tik teoriją. Po to patenki į laboratoriją, pradedi tyrinėti. Dar vėliau susiduri su įvairiomis gyvenimo situacijomis, pamatai, kaip reikia elgtis. Tau reikia pasverti, pamatuoti, apgalvoti, išstudijuoti, ištirti dėsnius, kuriuos kažkada išmokai.

Lygiai tas pats ir čia. Kol kas mes tik mokomės, bet vėliau, tikiuosi, prieisime prie praktinės dalies ir iš tikrųjų užsiimsime pratimais. Taip, aš tikiuosi, tai greitai įvyks.

Klausimas: Kalbėjote apie dvasinius pasaulius. Kur visa tai yra?

Visi pasauliai yra mūsų viduje. Aplink mus nėra nieko. Šią plačią temą paliksime kitam kartui. Jai reikia paskirti visą pamoką.

Klausimas: Ar noras gauti (iš esmės mūsų egoistiniai poreikiai) - blogis, o noras atiduoti (mūsų noras įtikti Kūrėjui) - gėris? Ar tai vadinama gėriu ir blogiu?

Kol kas sakykim, kad taip. Reikalas tas, kad turime tiksliai patikrinti ir išnagrinėti šias sąvokas. Kas tiksliai yra mano noras gauti ir noras atiduoti? Ar apskritai turiu norą atiduoti? Ar mano noras gauti yra būtent tas noras, apie kurį kalbame?

Mes kalbame apie mūsų norą gauti (šiame pasaulyje esančius norus). Šis noras gauti labai mažas, jis skiriamas įvairioms smulkmenoms, nereikšmingiems dalykams, kuriuos matome prieš save.

O kai kalbama apie dvasinį pasaulį, turimas galvoje noras gauti šviesas, pasaulius, Kūrėją. Toks noras žymiai didesnis, ir mes dar turime jį ugdyti savyje.