Ar yra šiame pasaulyje didesnė vertybė, kaip laisvė? Jeigu gimiau ir egzistuoju, matau, jaučiu, atveriu sau pasaulį, labai svarbu išmokti būti šiame pasaulyje laisvu, suvokti savo savarankiškumą: aš darau, aš sprendžiu, aš atlieku. Visa tai vyksta su manimi ne todėl, kad kažkas nori, jog aš daryčiau. Sprendžiu aš, o ne kažkas už kulisų. Žmogui labai svarbu jausti savo laisvę, nepriklausomybę.

Baal Sulamas rašo: pažiūrėkite, kiek karų pergyveno žmonija, kiek karų ir šiandien kyla tarp mūsų - ir visa tai tiktai dėl to, kad iškovotume nepriklausomybę. Vergovės metu buvo vergai ir šeimininkai. Tačiau negirdėjome, kad anais laikais būtų daug karų, kad vergai norėtų išsivaduoti iš vergovės. Netgi dabar yra mažiau išsivysčiusių šalių, pasirengusių vergauti. Duok joms maisto, pastogę - ir jos ryšis viskam, joms nesvarbu, kad yra tavo valdžioje, tau tarnauja.

Bet tobulėjant žmoguje prabunda kažkoks taškas, kuris skaudus ir reikalauja atsakymo: laisvas tu ar ne? Ir iš tikrųjų, žmonijos raida per paskutinįjį šimtmetį rodo, jog siekiame atskleisti, surasti laisvę, pasitikrinti, ar mes iš tiesų laisvi, ar nuo nieko nepriklausome. Taip pat matome, kokia nesantaika egzistuoja tarp šalių.

Eidami gatve būgštaujame, kad niekas neužkliudytų, nepasišieptų - nuolat rūpinamės mūsų nepriklausomybe. Ir kyla klausimas, ar iš tikrųjų esame laisvi ir nepriklausomi, ar mums tik taip atrodo? Ar tai nepanašu į kažkokį žaidimą? Gyvūnai, paukščiai, kurie laisvai juda erdvėje, ar jaučia, kad yra laisvi?

Iš ryto išeinu į gatvę ir jaučiuosi laisvas. Kodėl? Ar esu laisvesnis už tą paukštį? Ir apskritai kas yra laisvė? Ir nuo ko laisvė? Tai svarbu žinoti. Kur rasti tą tašką, nuo kurio galima išmatuoti, priklausome nuo kažko ar ne, kieno nors veikiami ar ne? O gal mane apgaudinėja?

Kabalos mokslas, kuris tiria visą Visatą, visą realybę ir aiškina visuotinius tikrovės dėsnius, teigia, jog žmogus neabejotinai nėra laisvas, jis visiškai nelaisvas. Kodėl? Beje, matome, kad biologai, gydytojai kasdien atranda įvairių genų: žmogus vagia, nes turi vogimo geną, meluoja, nes jam daro įtaką meluoti skatinantis genas ir t. t.

Akivaizdu, kad visa tai yra manyje, tuomet kas esu aš? Ir štai problema, kuri mus jaudina: ar turime kažką, kas priklauso mums, ar viską paveldėjome arba įgijome su auklėjimu ir šių veiksnių skatinami veikiame? Be to, psichologai atrado, kad žmogaus poelgius lemia dvi jėgos: malonumas ir kančia.

Mes taip trokštame malonumų ir taip bijome kančių, kad visą gyvenimą kuriame planus, kad minimaliai kentėdami, su mažiausiomis pastangomis patirtume daugiausia malonumų. Mūsų smegenys, visos jėgos, visos sistemos dirba tik tam, kad kuo mažiau kentėtume ir kuo daugiau mėgautumėmės. Taip pat ir gamta spaudžia mus iš visų pusių. Žmogus, tarsi kažkokia biologinė mašina, priverstas rinktis kaip elgtis, remdamasis iš anksto, dar iki gimimo, tikriausiai dar sėkloje nustatytais vidiniais dėsniais, savybėmis.

Ir jei taip, ar turime pasirinkimo laisvę? O jeigu neturime laisvės, kaip galima kažko iš žmogaus reikalauti? Ar yra man priklausantys paskatinimas ir bausmė? Kodėl visuomenė nori mane už kažką nubausti arba paskatinti, jeigu esu veikiamas veiksnių, kurių nepasirinkau?

Galbūt teisingiau būtų paklausti, kur esu aš? Kas aš, kai sakau: aš - Michaelis, tu - Šaronas, jis - Šimonas? Į ką nurodome? Ar į biologinių, psichologinių duomenų, kurie yra kūne, vadinamame žmogumi, rinkinį? Kreipiamės į žmogų ar į kažkokią mašiną, kurios elgesį lemia įvairūs jos duomenys?

Tai rimta problema ir mes patys netgi nejaučiame, kiek visi mūsų veiksmai iš pat pradžių nustatyti. Jeigu pažvelgtume į save iš šalies, iš dvasinių aukštumų, kaip mato žmogų kabalistai, išvystume, kad visiškai neturime pasirinkimo laisvės. Bet jeigu taip yra iš tikrųjų, kodėl egzistuojame?

Negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta nesirenka. Ir jeigu netgi mes neturime pasirinkimo, tai, atrodo, viskas iš anksto numatyta, tada dėl ko apskritai visa ši tikrovė, visas šis egzistavimas? Koks gali būti tikslas, jeigu viskas jau žinoma: ir kelias, ir elgesys, ir visi veiksmai?

Kabalos mokslas aiškina, kad yra ne taip. Nors mes ir gimėme nelaisvi, bet gimėme laisvei. Ir šią laisvę įgyjame kovodami su savo prigimtimi ir pakildami virš jos. Mūsų prigimtis - noras mėgautis, mes „papirkti“ malonumų ir kančių, norime bet kokia kaina mėgautis ir vengiame kančių.

Ir jeigu tobulėjame ir įgyjame jėgą, kuri leidžia pakilti virš šio polinkio mėgautis, iš jo išsivaduoti, tai pakilę virš savęs, virš savo prigimties iš tikro gauname laisvės statusą.

Ir tada iš tikrųjų mums atsiveria Aukštesnieji pasauliai: visiškai kitokia tikrovė, kurioje egzistuojame kaip laisvi žmonės, valdantys save, visą tikrovę, darantys jai įtaką. Galbūt tai skamba šiek tiek pompastiškai, lyg ir sunku žmogui tai pasiekti, bet iš tiesų gamta mus prie to stumia ir ne atsitiktinai mums iškyla klausimas apie laisvę.

Panagrinėjus žmogaus elgesį pasaulyje, galima nustatyti, jog jis priklauso nuo keturių faktorių. Pirmasis faktorius - pagrindas, antrasis - pagrindo vystymosi keliai, trečiasis - supanti aplinka ir ketvirtasis - aplinkos vystymosi keliai.

Pagrindas - visi mano pirminiai duomenys, su kuriais aš gimiau: ne savo noru gavau auklėjimą iš tėvų, artimųjų, vaikų darželyje, mokykloje, kol tapau laisvas bent tiek, kad pats savęs paklausčiau: kur esu aš?

Apie tai susimąstau būdamas, tarkime, 15-20 metų. Pasitaiko, kad šį klausimą žmogus užduoda ir būdamas jau 50-ties, bet nors užduoda. Tuo metu jis turi vidinius duomenis kelti šį klausimą, vadinamus pagrindu ir pagrindo vystymosi keliais, pagrindas privalo vystytis. Baal Sulamas pateikia panašų pavyzdį su kviečių grūdu: iš žemėje esančio kviečio grūdo gali išaugti tik kviečiai - tik jie iš to grūdo išsivysto ir tai vadinama jo vidiniu dvasiniu genu, vidine jėga. Bet kokie bus tie kviečiai, koks jų pavidalas, rūšis, dydis, kaip jie vystysis (yra dar daug charakteristikų) priklauso nuo aplinkos: nuo mineralinių druskų dirvoje, trąšų, saulės, vandens, drėgmės - nuo visų šių veiksnių.

Vadinasi, ne tik vidinės sąlygos, žmogaus paveldėtos iš tėvų, gautos su auklėjimu, kurio nenustato, bet ir visuomenė, kai jis joje atsiduria, gali jį visaip keisti. Gali būti tokia aplinka, kad ir iš geriausių kviečių niekas neišaugs, ir gali būti, kad iš ne itin geros rūšies sėklos esant geroms sąlygoms išaugs geresnės kokybės kviečiai. Taigi yra du faktoriai: vidinis - pagrindas, išorinis - aplinka ir jos vystymosi kelias. Taip mes egzistuojame šiame pasaulyje: aš su tuo, kas manyje, ir aplinka su tuo, kas joje.

Ir kai visus šiuos faktorius patikriname, matome, kad aš negaliu daryti įtakos pagrindui: niekas iš mūsų nesirenka tėvų, kiek jie išsivystę, koks auklėjimas bus suteiktas, nesirenka aplinkos, kurioje leis laiką, kokiu metu, kokioje šalyje - tikrai, tai pagrindas, kurio niekas pasirinkti negali. Taip pat iš tėvų mes paveldėjome įvairius genus su vidine programa, kuri užtikrina vystymąsi.

Ir moksle atrandama, kad neįmanoma paveikti šių faktorių. Jie išaiškės pagal savo programą, ir mes jų neliečiame. Galime pakeisti daugelį dalykų, bet nesugebame paliesti pagrindų (jų struktūros, šių formų), kurie yra mūsų atrama. Ir jeigu taip, mums belieka aplinka. Iš tikrųjų, mes žinome, kad vystymasis priklauso nuo aplinkos. Be abejo, išugdyti kažką geresnio iš žmogaus, kurio sunkūs dvasiniai genai, kaip sakoma, sunkus paveldėjimas, labai sunku: turi būti labai gera, ypatinga aplinka, individualus elgesys su žmogumi, bet tik aplinka gali daryti įtaką žmogaus vystymuisi.

Štai pasiekiame būseną, kai suprantame, jog žmogaus pasirinkimas, jeigu jis nori būti laisvas, nori kažką lemti, - surasti teisingą aplinką. Kiekvieną kartą, kai patenka į kitą aplinką, jo vystymasis atitinka tą aplinką. Ir visi jo duomenys, jo dvasiniai genai (tai, kas kabalos moksle vadinama rešimot) kiekvieną kartą vystosi vis kitaip.

Iškart kyla klausimas: kaip žmogus pasirenka aplinką? Dabar esu kažkokioje aplinkoje ir staiga užsimanau pasirinkti kitą. Juk kažkoks mano įgeidis irgi išplaukia iš ankstesnės, nuo manęs nepriklausančios būsenos. Ir nejau meluosiu sau, kad staiga pats užsimaniau pasirinkti? Vadinasi, jei gyvenime mus staiga pradeda traukti kokia nors aplinka arba vedini gerų ar nelabai gerų norų ko nors siekiame, arba renkamės, pasikliaudami radiju, televizija, šiaip gandais - nesvarbu, iš tikrųjų mes niekada nesirenkame. Ir netgi jeigu pasikeičia mūsų aplinka, dėl ko mes keičiame savo gyvenimą, - visgi tai nėra laisvas pasirinkimas.

Kitaip tariant, niekad nekeičiu gyvenimo laisvai. Veikia mano pagrindas ir jo vystymasis (vidiniai faktoriai, kurie įsišaknijo manyje dar prieš man gimstant, toje sėkloje, iš kurios aš užaugau), aplinka, kurią kiekvieną kartą renkuosi, ir jos vystymasis, kuris irgi pasireiškia mano vidumi, mano įpročiais, suvokimu, tuo, ką girdžiu, t. y. vidiniai arba išoriniai veiksniai. Tai iš kur gali kilti mano asmeninis sprendimas? Iš kur imsiu tokį pavyzdį, kai sprendžiu aš pats (ne vidinis ar išorinis faktorius), jei šio impulso negavau nei iš savo pagrindo, nei iš savo aplinkos?

Vadinasi, šis siekis, kurį gaunu, turi ateiti iš aukščiau, kaip sakoma, iš dangaus, tai kažkas, ko nėra nei manyje, nei mano aplinkoje, o ateina iš tikrųjų iš Aukštesniosios jėgos. Aukštesnioji jėga man pasiunčia norą, kurio nėra nei manyje, nei mano aplinkoje, ji traukia mane prie savęs. Kažkuriuo savo gyvenimo momentu žmogus pradeda siekti to, ko nėra šioje tikrovėje, to, apie ką nekalbama gatvėse, spaudoje, televizijoje, draugų, giminaičių būryje. Staiga jis pajunta širdyje akstiną ir ima aistringai kažko trokšti.

Iš tikrųjų, šis akstinas - vienintelis taškas, kuris kyla ne iš žmogaus vidaus ir ne iš jo aplinkos. Ir jeigu žmogus jį pradeda vystyti, tik tuo aspektu jis vadinamas laisvu. Taigi mūsų gyvenime esame labai apriboti arba panašūs į mechanizmus ir neturime jokio pasirinkimo. Kaip karvė ganykloje ieško žalesnės žolės, taip ir mes savo gyvenime renkamės, ką verta daryti.

O kada tampame laisvi? Tada, kai iš aukščiau gauname norą ir savo pastangomis jį realizuojame. Todėl, kad tai iš aukščiau duodamas dvasinis noras, siekimas išaugti virš šio pasaulio, t. y. palikti save, savo visuomenę, aplinką, visą pasaulį ir pakilti virš jo - iš pradžių šio noro neturiu. Manęs neskatina auklėjimas, apie tai nekalbama mano aplinkoje, neturiu jo viduje, ir jei gaunu šį norą, jis - iš tikrųjų kažkas naujo.

Tai - vienintelis mano sugebėjimas, kurio pradžia neužplanuota, neužprogramuota. Kaip galiu pradėti su šiuo noru veikti? Šis noras ateina iš aukščiau - be abejonės, ne aš jį pasirinkau. Galiu taip pasakyti: kokia čia išmintis, juk ir tai ne aš pats, o į mane patalpino mechanizmą, kuris vadinamas „Aš“. Be galimybės vystytis šiame pasaulyje, man suteikė dar vieną galimybę. Teisingai, naują norą davė man iš aukščiau, ne aš jį pasirinkau. Bet dabar galiu rinktis, ar vystytis su juo, ir šis vystymasis - visiškai laisvas mano pasirinkimas. Dabar naujoje aplinkoje dirbu, turėdamas šį norą.

Kitaip tariant, taip pat kaip gavau savo pagrindą ir jo vystymosi kelius, aplinką ir jos vystymosi kelius, dabar iš aukščiau man duotas dvasinis noras, ir šį norą aš didinu, tobulinu. Tai mano vienintelis, iš tiesų laisvas pasirinkimas. Kodėl? Noras duotas iš aukščiau, bet jį didinti, ugdyti galiu laisvai. O jį ugdyti įmanoma, tik pasirinkus teisingą aplinką.

Mūsų laisvė - tik aplinkos paieška, kuri man padės ugdyti dvasinį norą. Visur kitur (siekdami ne dvasinio pasaulio, o vystytis šiame pasaulyje, plėsti savo aplinką, jos dėka ugdyti save - bet ką, kas yra manyje ir aplinkoje) niekada neturime laisvo pasirinkimo.

Gydytojai, biologai, fiziologai, psichologai, įvairių sričių mokslininkai prieina prie išvados, kad mūsų pasaulyje veikiame kaip negyvi mechanizmai, kad iš tikrųjų galima išvesti formules ir iš anksto numatyti, kaip vienomis ar kitomis aplinkybėmis pasielgs žmogus.

Žiūrėdami į mažą vaiką, žinodami jo charakterį, būseną - alkanas jis ar sotus, verkia ar juokiasi, kokia dabar jo nuotaika - iš anksto nuspėjame, į kurią pusę jis pasisuks ir kur eis. Tas pats vyksta su mumis, tik neturime visos informacijos apie mūsų elgesį. Jokio kito skirtumo nėra.

Šiame pasaulyje turime laisvę tik dvasiškai tobulėti. Nueisime šiuo keliu ar ne - galime laisvai pasirinkti. Kodėl? Todėl, kad mūsų dvasinis išsivystymas pakelia mus virš mūsų pasaulio. Pakildami, nutoldami nuo mūsų pasaulio, išsivaduodami iš noro gauti (medžiagos, iš kurios sudaryti), iš mūsų aplinkos (visos žmonijos), iš mūsų pačių, iš bendro geno (vadinamo „pagrindu“), kuriame užrašytos visos mūsų savybės bei jų vystymosi programos, tampame laisvi ir įtvirtiname savąją laisvę. Ir tada, pakilę virš viso šio pasaulio, turime laisvą norą, laisvą protą, laisvai egzistuojame ir galime laisvai stebėti dvasinį pasaulį.

Taigi laisvą pasirinkimą turi ne visi žmonės, o tik tie, kurie gauna dvasinį norą. Pasirinkimas - tik ugdyti šį dvasinį norą, o apdovanojimas - pasiekus dvasinį pasaulį, jo jautimu pripildyti laisvą, išvystytą, savarankiškai sukurtą norą.

Klausimas: Jeigu sakome, kad yra tik viena, konkreti, specifinė, maža sritis, kur aš galiu pabandyti kažką pakeisti, vadinasi, kitų dalykų, pavyzdžiui, savo pagrindo, savo savybių, pakeisti negaliu? Kad ištaisytų savo blogas savybes, žmonės eina pas psichologus. Ar nereikia bandyti jų keisti?

Tu sakai taip: „Aš dabar pakylu nuo stalo, einu. Aš einu? Nežinau. Aš pakylu? Nežinau. Aš kalbu? Nežinau. Ką aš dabar pasakysiu, kaip dabar pasielgsiu? Kur aš? Kas aš?“

Nustatyti, kas mes, galime tik pakilę virš savęs. Kai žmogus, pakilęs virš šio pasaulio, žiūri į jį iš viršaus, iš dvasinio pasaulio, tada, žvelgdamas naujai, gali apie save pasakyti, kas jis. Iš ten žmogus mato ir jaučia, jog būdamas žemesnės būsenos, mūsų pasaulyje, jis visiškai užprogramuotas, neturi nei judesių, nei sprendimų, nei išskaičiavimų pasirinkimo. Visa tai atliekama pagal jo turimus duomenis. Nėra jokio laisvo, netikėto, nežinomo faktoriaus, kuris padėtų jam kažką nulemti. Kuo remdamasis jis galėtų tai padaryti? Iš kur atsirastų būdai? Esi tu arba tavo aplinka.

Bet tai suvokiame, tik pakilę virš mūsų pasaulio, virš mūsų - tokių, kokie esame šiame pasaulyje, ir tada pradedame gyventi visiškai kitos dimensijos tikrovėje. Tada galime iš šios aukštesnės dimensijos nustatyti, kaip laisvai elgtis mūsų pasaulyje.

Kitaip tariant, kabalistas, pasiekęs tam tikrą egzistavimo lygmenį dvasiniame pasaulyje, jau pakilęs virš savo prigimties (noro gauti), valdo ją ir jos dėsnius, iš tikrųjų tampa laisvas ir šiame pasaulyje. Jis žino priežastis, dėl kurių veikia vienaip arba kitaip. Jis yra jėgų, veikiančių jo kūną, visą jo vidų, lygmenyje ir naudodamas šias jėgas pats save kontroliuoja ir valdo.

Panašiai kaip gydytojas žiūri į ligonį ir neklausdamas žino, kaip jį gydyti, kokią injekciją, kokį vaistą paskirti. Daugių daugiausia, jis gali ligonio paklausti: „Kaip tu jautiesi?“. Bet iš tikrųjų, jei turėtų tikslius matavimo prietaisus, jam nieko nereikėtų klausti, jis tik prijungtų ligonį prie šių prietaisų, patikrintų jų parodymus ir nustatytų jo būseną, kaip mes prijungiame įvairius kontrolinius ir stebėjimo prietaisus prie kokios nors mašinos.

Žmogus, esantis aukščiau savo kūno, aukščiau savo gyvūninės sielos, jėgų, kurios jį veikia, padedamas iš tikrųjų kontroliuoja ir valdo pats save. Tada jis supranta, kiek yra nelaisvas, ir būtent tuo nulemia savo laisvę.

Klausimas: Vadinasi, tik kabalistai turi pasirinkimo laisvę?

Galima manyti, kad tik tie žmonės, kurie pakyla virš mūsų pasaulio, turi pasirinkimo laisvę.

Klausimas: Ką reiškia „pakilti virš mūsų pasaulio“?

Pakilti virš mūsų pasaulio - reiškia būti nepriklausomu nuo mūsų pasaulio dėsnių. Mes visi sudaryti iš noro gauti. Norime mėgautis. Tokia mūsų prigimtis. Todėl siekiame malonumų ir bėgame nuo kančių. Tik tuo ir remiasi visi mūsų planai. Malonumas gali būti valdžia, pinigai, garbė, įvairiausių dalykų žinojimas, namai, šeima, skirtingos kultūrinės vertybės ir t. t. Kančios - tai malonumo nebuvimas, įvairūs dalykai, kurie sukelia blogio pojūtį: ligos, pažeminimas ir t. t.

Neturime išeities, noriu nenoriu, kūnas diktuoja mano elgesį. Pasižiūrėk, kaip tu sėdi: pagal visas išorines ir vidines sąlygas renkiesi pačią geriausią, kokią tik gali, būseną. Jeigu dabar būtum namuose, aišku, galėtum sėdėti kitaip. Jeigu vilkėtum kitus marškinius ar kokį kitą rūbą, irgi kitaip sėdėtum. Taigi visada remdamasis visais turimais duomenimis renkiesi iš visų galimų optimalią, geriausią būseną.

Mes automatiškai, nesąmoningai taip veikiame. Laisvai pakilti virš išskaičiavimo „malonumas - kančia“ reiškia įsigyti tokią jėgą, kad nepriklausytume nuo malonumų arba kančių. Tarkim, tau atliko injekciją, kuri panaikino skausmą, taip pat ir malonumą. Tu laisvas nuo malonumo ir kančių. Ką tada daryti? Aš nenoriu malonumų ir manęs nejaudina kančios. Ką aš darysiu? Ko sieksiu? Aš jau nieko nebeturiu.

Todėl žmogus, kildamas virš mūsų pasaulio ir atskleisdamas dvasinius malonumus, išsivaduoja iš šio pasaulio išskaičiavimo „malonumas - kančia“, tampa nepriklausomas nuo jų ir pereina į dvasinį pasaulį. Vadinasi, būti laisvu reiškia išsivaduoti iš mūsų tikrosios prigimties įtakos.

Kaip jau sakiau, yra labai nedaug žmonių, kurie iš aukščiau gauna dvasinį norą ir gali vystytis, kad taptų laisvi. Ar yra kokia nors galimybė padėti žmogui? Kyla klausimas: ar galima išauklėti žmogų taip, kad jis užsinorėtų pasiekti dvasinį pasaulį, būti laisvas? Problema ta, kad dvasinis vystymasis privalo būti visiškai laisvas. Žmogų draudžiama versti tą daryti. Visada reikia suteikti galimybę vystytis, ir jeigu kilo dvasinis noras, negalima spausti. Būtina suteikti maksimalią laisvę, kad žmogus savarankiškai pasirinktų aplinką, kurioje norėtų būti.

Mūsų dienomis daugelis žmonių jau nebejaučia įprasto gyvenimo skonio, pradeda siekti kažko, kas už mūsų tikrovės, už mūsų pasaulio, nežino, kodėl jaučia tuštumą, ko ieško, jie imasi narkotikų, visokiausių metodų, kad tik numalšintų šį skausmą.

Prie to priartėja ir netgi nejausdami skausmo, iš smalsumo, klausdami, ką man tai duoda, dėl ko aš gyvenu - bet kuriuo atveju šis klausimas egzistuoja. Svarbu elgtis su jais atsargiai, palikti jiems pasirinkimo laisvę.

Klausimas: Taigi pasirinkimas - pareiga, o ne teisė? Iš tikrųjų pareiga, ir jei nepasirinkau to vienintelio dalyko, kurį galėjau laisvai pasirinkti, tai nieko nepadariau.

Teisingai! Šiandien jauti tokį poreikį? Žmonės nejaučia šio noro, nes nepakyla virš šio pasaulio. Jie mano, kad jie laisvi.

Todėl kabalistai sako, kad žmogui, kuris nori dvasiškai tobulėti, svarbiausia sukurti teisingą aplinką. Kiekvienas iš mūsų turi labai mažus norus pakilti virš šio pasaulio, pajusti tobulybę, amžinybę, pažinti sistemas, kuriose prasideda veiksmai, vėliau nusileidžiantys į šį pasaulį, kuriuos rytoj ar poryt išvystame mes. Jei žmogus to nori, būtina jam suteikti galimybę. Todėl visi, kurie mokosi mūsų būreliuose, bendrauja tarpusavyje.

Tie, kurie mūsų klauso, žino, kad turime interneto tinklalapį, forumus, būrelius, kur susirenka žmonės, daug darantys, kad pritrauktų žmones. Dėl ko? Tik dėl to, kad sukurtų aplinką, kur žmogus pajustų, kad tas mažas noras, kurį jis gauna, - didžiausia vertybė, kad be jo jis - visiškai užprogramuota, virvelėmis tampoma lėlė, kuri neturi jokios pasirinkimo laisvės, kol negauna noro iš aukščiau.

Todėl mes stengiamės stiprinti žmonių, kurie studijuoja kabalą, tarpusavio ryšius, kad jie darytų vieni kitiems įtaką ir tai padėtų jiems vystytis.

Kabalistai parašė daug straipsnių ir laiškų apie tai, kaip teisingai sukurti aplinką. Todėl, kad be mus supančios aplinkos, neturime galimybės didinti norą, juk gauname jį labai mažą. Jis ir vadinamas „tašku širdyje“. Ir šis taškas - dovana iš aukščiau. Daugiau tu negausi nieko.

Visa kita, t. y. išplėsti šį tašką į ištisą dvasinį pasaulį, kuriame jausčiau tobulą amžiną gyvenimą, įmanoma, tik įdėjus pastangų, o ne tiesiog norint. Juk aš negaliu pašokti virš savęs, padidinti norą, kurio neturiu. Tik aplinka gali padėti padidinti norą, panašiai kaip ir šiame pasaulyje - jei noriu suplonėti, užsirašau į tam tikrą grupę, kur tik apie tai ir kalbama, ir taip sustiprinu šį savo norą.

Taip pat ir čia, kad padidinčiau norą, rūpinuosi aplinka, pasirengęs aukoti, padėti kitiems, kad padėtų ir man. Taip išreiškiu savo laisvą pasirinkimą ir judu į priekį. Taigi vystymasis galimas tik aplinkai padedant.

Klausimas: Kodėl ne visiems 7 milijardams, o tik daliai žmonių prabunda „taškas širdyje“?

Todėl, kad žmonija tobulėja. Prieš tūkstantmečius prasidėjusi raida tęsiasi iki šiol. Noro gauti ir jo viduje esančio „taško širdyje“ vystymasis laipsniškas ir lėtas. Pamažu į jį įsitraukia vis daugiau žmonių.

Ryškiausias mūsų dienų pavyzdys - Kinija. Palyginkime ją prieš 20-50 metų ir dabar ir pamatysime, kaip liaudis pralaužė visus apribojimus, norėdama būti šiuolaikiška, kultūringa, dalyvauti kultūrinėje ir techninėje pažangoje. Šiandien jie vertina pinigus, o ankščiau to nebuvo, ankščiau jų poreikiai buvo nedideli, tik egzistencijai palaikyti. Vėliau jie norės valdžios, žinių, dar vėliau kils dvasinis noras. Štai taip palaipsniui mes tobulėjame. Todėl yra labiau ir mažiau išsivysčiusios tautos. Tai priklauso ir nuo sielų grįžimo į mūsų pasaulį ciklų. Nusileidžia sielos, kurioms prabunda „taškas širdyje“. Yra ir tokių, kurioms jis dar neprabunda.

Klausimas: Galų gale tai pasieks visi?

Žinoma! Galų gale tai įvyks visiems ir visi turės realizuoti savo laisvą pasirinkimą.

Klausimas: Jeigu panaudodami genų inžineriją, sugebėsime sukurti žmogų, ar jis turės pasirinkimą? Ar tai yra kišimasis į kūrimą? Kaip kabala į tai žiūri?

Kas iš esmės yra žmogaus klonavimas? Imame ląsteles, iš kurių sukuriame dar ląstelių. Nėra nieko, kas būtų antgamtiška. Šiek tiek esu su tuo susijęs. O ką darome, kai šeimoje nėra vaikų? Kad padėtume, imamės kažko panašaus. Nors šiuo klausimu (galima tai daryti ar ne) yra skirtingų nuomonių, aš nemanau, kad taip mes sukursime kažkokias naujas, visiškai kitos prigimties būtybes.

Imame gamtinę medžiagą ir veikiame pagal gamtos dėsnius. O kaip mes galėtume išeiti už jų ribų? Žmogus nedaro gamtoje nieko naujo. Viskas turi teisę egzistuoti. Netgi jei genų klonavimo metodu arba kažkokiu nauju, kitu nei įprastas gimdymas būdu sukursime žmogų - kas iš to? Dėl to negali atsirasti daugiau ar mažiau sielų arba dar kažkokių problemų.

Turės ar neturės tokia siela pasirinkimo laisvę? Aišku, viskas bus taip kaip įprastame kūne. Siela nesusijusi su kūnu. Ji neišsidėsto kūne. Kūnas jos neskatina veikti. Todėl neverta jaudintis, kad šie kūnai staiga neturės sielų.

Klausimas: Jeigu mano gyvenime (99 proc.) nėra pasirinkimo laisvės, už ką skiriami apdovanojimas ir bausmė?

Apdovanojimas ir bausmė - tik už pasirinkimo laisvę. Kitaip tariant, jeigu noriu dvasiškai tobulėti ir pasinaudoju savo pasirinkimo laisve, gaunu apdovanojimą. O jeigu ne - esu baudžiamas, t. y. kančios mane stumia ja pasinaudoti.

Kančios - viskas, ką turime gyvenime. Visos kančios, kurias kenčiame šiame gyvenime, reikalingos tik tam, kad mus atvestų prie taško, nuo kuriuo pradėsime laisvai vystytis.

Klausimas: Būtent tai vadinama apdovanojimu ir bausme ar dar ne?

Kalbama apie apdovanojimą ir bausmę kaip tokius arba apie dvasinius apdovanojimą ir bausmę. Kai pasiekiu ir atveriu dvasinį pasaulį - vadinama apdovanojimu. Ir jeigu vėluoju tai daryti, jaučiu stumiančią kančių jėgą, kas ir vadinama bausme.

Klausimas: Viskas, ką pasakėte paskutiniame sakinyje, neaišku. Bet kuris gatvėje sutiktas žmogus pasakys, kad jeigu pervedžiau per gatvę senutę, man priklauso apdovanojimas…

Jis tiesiog tuo tiki. Kodėl jis turėtų kažką gauti? Jis tiki, kad jam bus gerai.

Klausimas: Jeigu aš - geras žmogus ir gyvenime darau gerus darbus arba aš - nusikaltėlis ir darau tik nusikaltimus, ar tai susiję su apdovanojimu ir bausme?

Aš matau, jog, pavyzdžiui, nusikaltėliai klesti, o tie, kurie padeda senutėm, nėra laimingi.

Klausimas: Teisuolis - ir jam blogai, nusidėjėlis - ir jam gerai?

Ne! Apie apdovanojimą ir bausmę kalbama tik tada, kai žmogus veikia laisvai, kai pats pasirenka blogį ar gėrį, ir tada jam priklauso apdovanojimas arba bausmė. Kada žmogus tai padaro? Tik tada, kai pasirenka draugus, kad dvasiškai tobulėtų. O visi kiti jo veiksmai nesusiję su apdovanojimu ir bausme. Juos lemia keturios jam skirtos sąlygos.

Replika: Kaip DNR.

Taip! Daugiau jis nieko neturi, ir kiekvienas - virvutėmis tampoma lėlė. Man gaila, kad turiu taip sakyti, bet būtent tai atskleidžia tie, kurie pakyla aukščiau. Taigi palinkėkime mums visiems būti laisvais, pakilti virš savo norų ir pasiekti tikrąją laisvę.