Kabbalah.info - Kabbalah Education and Research Institute

Bendras pasaulėdaros dėsnis. Straipsnis „Taika“

Šiandien mokslininkai pradeda pripažinti, kad pasaulyje nėra daugiau ko tirti, mokslas priėjo aklavietę. Niutono laikais manyta, jog pasaulis egzistuoja pats savaime, yra jame žmogus ar nėra. Vėliau žmonės ėmė suprasti, kad pasaulis neegzistuoja pats sau, jis toks, kokį suvokia žmogus. Toks jis atrodo žmogui.

Netgi, sakykim, gyvūnui, kurio suvokimas skiriasi nuo žmogaus, tikrovė atrodo visiškai kitokia. Todėl jau 20-ojo amžiaus pradžioje, Einšteino laikais, pradėta manyti, jog tikrovės vaizdas yra žmogaus kontakto su ja padarinys, rezultatas. O šiandien mokslininkai supranta, jog ne visiškai taip. Tikrovė savaime neegzistuoja. Ji visiškai subjektyviai jaučiama žmogaus.

Nėra apskritai tikrovės. Žmogus kuria tikrovės vaizdus savo pojūčiais. Tikrovė - tik žmogaus pojūčių kopija. Vadinasi, lyg ir visi mūsų pojūčiai susijungdami sudaro mūsų tikrovę. Taip ir yra, ir, be mūsų pačių, neturime su kuo kalbėti apie tai, kas egzistuoja, jeigu apskritai kažkas egzistuoja.

Mokslininkų požiūris, mintys apie pasaulį labai priartėjo prie to, kas yra žinoma jau daugeliui kabalistų kartų. Prieš du, tris tūkstančius metų kabaloje buvo priimta taip galvoti, buvo lygiai toks pats supratimas. Ir šiandien, po trijų, keturių tūkstančių vystymosi metų, mokslas pagaliau sutinka, kad visi tyrimai priklauso nuo to, kas tiria, kas tikrina, kas jaučia.

Kitaip tariant, viskas priklauso nuo žmogaus pojūčių, nuo jo vidinio vystymosi. Ir nėra ko kalbėti, kas yra už žmogaus. Už žmogaus - tik Aukščiausioji šviesa, esanti absoliučioje ramybėje. Mokslininkai tai vadina kažkuo nepažintu. Ką buvo galima atrasti jutimo organais ir žmogaus išrastais prietaisais, jau atrasta, o visus kitus atradimus žmogus gali padaryti, tik pakeitęs savo pojūčių organus. Bet kaip pakeisti pojūčius, kad atvertume kitus tikrovės vaizdus?

Kabalos mokslas teigia, kad žmogus tikrai gali pakeisti savo savybes ir taip pakeisti tikrovę, savo pojūčius, jis gali pasikeisti, viską suprasdamas ir kontroliuodamas, ir pasiekti absoliučiai tobulą tikrovės suvokimą.

Bet ką reiškia „tobulą“, jei viskas vertinama žmogaus ir jo savybių atžvilgiu? Su kuo lyginant, pagal ką nustatomas tas tobulumas, išsivystymas? Kabala siūlo standartą, kriterijų, kurį mes vadiname Aukščiausiąja šviesa arba Kūrėju, Aukštesniąja jėga, Dieviškumu, paskutiniąja iš 125 žmogaus vystymosi pakopų.

Keisdamas savo savybes, imdamas tyrinėti, kaip praplėsti savo pojūčių diapazoną, žmogus įgyja galimybę ne tik keisti savo tikrovės vaizdą, bet ir valdyti savo likimą, savo ateitį, nes atsiduria toje jėgų ir informacijos srityje, kuri sukuria visą mūsų tikrovę, išjudina mūsų kūnus, viską, kas egzistuoja mūsų suvokimo ribose.

Kitaip tariant, aukštesnės dimensijos tikrovė diktuoja mūsų žemesnės tikrovės įvykius ir mes tampame aktyvi, daranti įtaką ir valdanti pasaulėdaros dalis, taip spręsdami visas pasaulyje atsirandančias problemas. Neatsitiktinai jaučiame, jog žmonija nesivysto ir nesupranta, kaip turi vykti raida, jog visos problemos: narkotikai, nusikaltimai ir pan. reikalauja neatidėliotino sprendimo.

Mums gresia susinaikinimas ir suprantame, kad vienintelis problemų sprendimas - pasiekti Aukštesnįjį pasaulį, kuris valdo mūsų pasaulį, juk visas mūsų pasaulis - to, kas ten vyksta, rezultatas. Ir žmogus iš tiesų gali nusigauti ten. Tik klausimas, kaip ten patekti?

Visas tikrovės vaizdas tuoj pat tarsi išryškėja. Bet kaip išplėsti mūsų pojūčius? Kaip mes patys su savimi sugebėsime atlikti Kūrėjo, Aukštesniosios jėgos, kuri mus sukūrė, veiksmą? Pavadinkime ne Aukštesniąja jėga, o gamta. Kaip mums pasikeisti? Ar gali žmogus pasikeisti, kad taptų kita būtybe? Kokios jėgos tam reikalingos, iš kur reikia gauti pradinį impulsą, kad prie šito prisiliestume?

Atsakymas toks: Aukštesnioji jėga yra mumyse, ji keičia mus, kad atitiktume Aukštesnįjį pasaulį, todėl, kad mes, skaitydami knygas, kuriose aprašyti Aukštesnieji dėsniai ir jų poveikis, savo noru sužadiname, pritraukiame tą jėgą.

STRAIPSNIS „TAIKA“

Baal Sulamas rašo, jog tai

Mokslinis, bandymais pagrįstas Kūrėjo darbo naudos ir būtinumo tyrimas.

Jokių spėjimų, prielaidų, tikėjimo ir panašių dalykų, tik Kūrėjo darbo būtinumas. Jis tiria ir daro išvadą, kad visą savo gyvenimą mes matome Aukštesniojo valdymo prieštaravimus.

Valdymo kontrastai ir prieštaringumas

Bet koks blaiviai mąstantis žmogus, pažvelgęs į mus supančią tikrovę, ras joje dvi prieštaras. Kai žvelgiame į kūrinį jo egzistavimo ir išgyvenimo požiūriu, į akis krinta tiek visos tikrovės, tiek jos dalių nuolatinis valdymas, kurio gili išmintis ir talentingumas pakeri vaizduotę.

Visų gyvų organizmų sistemų elgesys ir jų atskirų dalių susijungimas į vieną visumą yra tobulas. Bet ir po to, kai žmogus suvokia mokslus, kurie tiria biologinio kūno sistemų sandarą ir elgesį, lieka neaišku, kodėl pats šis kūnas egzistuoja.

Baal Sulamas sako, kad yra kraštutinės priešingybės: iš vienos pusės, visos sudėtingiausios biologinio kūno sistemos, kad išlaikytų kūno pusiausvyrą ir palaikytų egzistavimą, veikia pačiu tobuliausiu būdu. Visos šios sistemos tarsi veikia tik dėl to, kad užtikrintų kūno egzistavimą ir suteiktų galimybę gimdyti į save panašius bei išlaikyti kartų seką. Bet kodėl to reikia? Į šitą klausimą neturime atsakymo. Be to, matome, kokias kančias egzistuodamas patiria kūnas.

Pavyzdžiu imkime žmonių giminės egzistavimą. Meilė vaikams ir malonumas būti tėvais - pagrindinė vaikų gimdymo priežastis. Ir ši priežastis gana svari, kad visa dėl jos kilusi sistema puikiai atliktų savo vaidmenį.

Gamta aplink žmogų parengė viską, kas būtina, kad jis iki tam tikro amžiaus tobuliausiai ir teisingiausiai vystytųsi. Kol žmogus nepasiekia to amžiaus, iš jo niekas nieko nereikalauja, atvirkščiai, visi aplinkiniai laiko privalantys duoti jam viską kas įmanoma, kad jis teisingai vystytųsi. Vadinasi, šiuo žmogaus raidos tarpsniu gamtos valdymas nuostabus.

Lašą - tėvo prigimties nešėją gamta talpina į saugią, su didžia išmintimi gyvybei užgimti sukurtą vietą, kur kasdien jis gauna tiksliai viską kas būtina. Gamta taip pat pasirūpino sukurti nuostabų lopšį motinos įsčiose, kur niekas negali pakenkti naujai gyvybei (iš gamtos pusės - viskas puiku, nieko nepasakysi). Tačiau pažvelgus išgyvenimo ir prisitaikymo egzistuoti šioje tikrovėje požiūriu, krinta į akis betvarkė ir painiava, tarytum nėra jokio valdytojo, jokios priežiūros, ir kiekvienas daro, ką nori, kiekvienas kuria savo gerovę kito nelaimės sąskaita, ir nusidėjėlių rankose jėga, o teisuoliai negailestingai skriaudžiami.

Klausimas: Teisuolis - jam blogai, nusidėjėlis - jam gerai?

Taip.

Ir žinok, kad šis prieštaravimas, kurį pastebi bet kuris išsilavinęs ir jaučiantis žmogus, dar senovėje domino žmoniją. Ir buvo daug metodų, pateisinančių šiuos du gamtos valdymo prieštaravimus, egzistuojančius viename pasaulyje.

Kitaip tariant, gamta pasirengusi suteikti tai, kas būtina. Bet lieka neaišku, kam man viso to reikia ir ką daryti užaugus, juk nors ir esu pasirengęs gyvenimui, nežinau ką su juo daryti, kodėl gaunu smūgius ir ko šis pasaulis iš manęs nori.

Gyvūnai ir augalai neturi tokios problemos todėl, kad visą jų elgesį diktuoja gamtos prievarta. Jeigu jiems blogai, jie akimirksniu žino, ką reikia daryti, kad būtų gerai. Pavyzdžiui, šuo arba bet kuris kitas gyvūnas, pasijutęs blogai, tiksliai žino, kokio augalo reikia ieškoti, kad išsigydytų. Jis visada žino atsakymą. Gyvūnas visada randa patį teisingiausią judėjimo kryptį - niekada neklysta. Taip ir parašyta: „Gyvūnas neklysta“. Jeigu jis staiga klysta - tai jau ligos požymis.

O žmogus, skirtingai nuo gyvūno, klysta visą laiką. Vadinasi, žmogus neturi kažkokios informacijos apie supančią tikrovę arba nesupranta kažkokių dėsnių. Kodėl jis negali taip kaip gyvūnas neklysdamas elgtis? Žmogus neįgyja papildomo proto, papildomos informacijos, nors išsivystęs labiau nei gyvūnas. Kodėl gamta tokia žiauri su mumis?

Aukštesnysis valdymas tarsi nedavė mums papildomo supratimo, proto ir galimybės tvarkyti savo gyvenimą, o priešingai, visą laiką mus baudžia už tai, kad nežinome jo dėsnių. Ar tai teisinga? Kaip man teisingai pasielgti? Kaip antai užauginčiau vaiką, bet neišmokyčiau jo kažko svarbaus, ir dabar visą laiką jį muščiau už tai, kad jis to nežino. Iš kur jis gali žinoti, ką turi daryti, ir kaip jis gali pasiekti tai, ko iš jo reikalaujama?

Kuo toliau, karta iš kartos vystosi žmonija, tuo sunkesni smūgiai ją ištinka. Žmonijai vystantis mes patiriame vis didesnes kančias. Jos didėja iki tokio laipsnio, jog šiandien visas pasaulis, kad atsipalaiduotų nuo kančių, pasirengęs panirti į narkotikus.

Baal Sulamas sako, kad susidūręs su priešprieša, jog, iš vienos pusės, gamta gailestinga, gera ir nuostabi, o iš kitos - labai žiauri ir įpareigojanti, žmogus nesupranta, koks iš tiesų jos valdymas - geras ar blogas. Baal Sulamas aptaria teorijas, pateisinančias šiuos du gamtos valdymo prieštaravimus.

Pirmoji teorija: gamta

Šios teorijos esmė ta, kad viskas pasaulyje vyksta pagal gamtos dėsnius, nėra nieko, į ką galėtume kreiptis pagalbos, ir mums nelieka nieko kito, o tiktai toliau gyventi ir taip pat kaip ir dabar kentėti. Ši sistema tikrai labai sena ir kartu šiuolaikiška. Šis požiūris nesusijęs su religija, nesusijęs su kažkokiomis aukštomis materijomis. Tai - labai senas požiūris į valdymą ir jis lydi žmoniją jau daugelį jos vystymosi tūkstantmečių.

Klausimas: Šios sistemos, kurią žmonės išrado, kad pasiaiškintų sau valdymo prieštaravimus, esmė ta, kad nėra nieko be gamtos ir jos dėsnių?

Taip. Bet ką reiškia: žmonės išrado? Žmogus bando pasiaiškinti apie pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Iš esmės, jis pačiam sau turi paaiškinti, kodėl kenčia. Tokia teorija atsiranda pirmiausia, nes jis nemato aplink save jokių ypatingų jėgų, nejaučia Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo. Visa tai jam neegzistuoja. Jis tiesiog taip suvokia gamtą, kad ji tokia yra. Iš tikrųjų tai irgi vienas iš tikėjimų, tik mes nepriskiriame to religijai.

Antroji teorija: dvi valdžios

Dvi valdžios - irgi teorija, kuri natūraliai kyla žmogui. Anot jos, Kūrėjas kontroliuoja ne viską, yra dar kažkas, kas turi teisę daryti tai, ko užsimano. Ir religingi žmonės sako, kad kai kuriais atvejais Kūrėjas tarsi palieka savo valdymą ir vietoj jo į valdžią ateina kažkoks velnias arba mirties angelas - įvairiausi prasimanymai.

Aišku, visa tai neteisinga, bet liudija, kad dvivaldystės teorija žmogui atsiranda natūraliai. Bet kuris šio pasaulio objektas teikia mums malonumą arba kančią - reiškia, yra geroji ir blogoji jėga. Todėl atsiranda mūsų natūralus požiūris į Kūrėją, net jei tikime, kad egzistuoja vienas Kūrėjas, bet manome, kad jis turi dvi puses - gerąją ir blogąją, kaip saulė ir mėnulis, tamsa ir šviesa. Daug yra įvairių tokių piešinių.

Ir tada aš meldžiuosi kam nors geram, kad padarytų man kažką gera, arba kažkam blogam, maldaudamas, kad nedarytų man taip blogai. Netgi iš to, kas susiję su liaudies tradicijomis, kurių laikosi dauguma, matyti, kad manome, jog Kūrėjas turi gėrio ir blogio, ir mes galime kreiptis į vieną ar kitą Jo pusę. Aišku, tai irgi neteisinga. Tai, kad mes taip įsivaizduojame, tiktai rodo, jog visiškai nesuprantame, koks turi būti teisingas požiūris į tikrovę.

Netgi paties Kūrėjo mes neįsivaizduojame teisingai. Nėra gerojo Kūrėjo ir blogojo Kūrėjo. Ne veltui žodis „melstis“ reiškia „patikrinti save“, „teisti save“. Malda nereiškia, kad aš kreipiuosi į Kūrėją ir įpareigoju Jį atlikti kažkokius veiksmus. Priešingai, aš save įpareigoju pasikeisti, kaip iš manęs reikalaujama. Aišku, Kūrėjas nekintantis ir mano maldavimai Jo nepakeis. Atvirkščiai, pasakyta: „Įstatymas nustatytas ir te nebūna pažeistas“, „Aš Savojo Vardo nekeičiu“ ir t. t. Yra daug posakių šia tema.

Taigi dvivaldystės teorija irgi nepaaiškina visos supančios tikrovės, apie ką Baal Sulamas čia ir rašo.

Trečioji teorija: daugybė dievų

Daugybės dievų teorija atsirado mėgdžiojant dviejų valdžių sistemą, t. y. jei yra du dievai, tai gali būti ir daugybė, nes ir geras, ir blogas požiūris į žmogų iš aukščiau būna skirtingų rūšių. Tuomet įvairių rūšių nuostatas galima pavadinti vieno ir to paties Valdovo, Aukštesniosios jėgos ministrais arba galima jas pavadinti įvairiomis dievybėmis. Taip rašė Rambamas.

Žinomas kabalistas Rambamas rašė, kad senovėje, kai žmonės pradėjo stebėti gamtą, jiems atrodė, jog egzistuoja viena ar dvi gamtą valdančios jėgos. Paskui jie suprato, kad priklausydami nuo vėjo, lietaus, saulės, jūros ir nematydami visų šių reiškinių bendros, viską vienijančios jėgos, jie tarsi priklauso nuo daugelio atskirų jėgų. Ir tada į kiekvieną tokią jėgą ėmė žiūrėti kitaip, jai melstis, tarsi norėdami sutvarkyti savo reikalus su kiekviena jėga atskirai. Panašiai kaip žmogus priskiria Aukštesniajai jėgai savybes, kurias pažįsta ir supranta mūsų pasaulyje. Taip ir atėjo prie daugybės dievų ir prie to, kad Kūrėjas liovėsi veikti.

Yra ir tokių, kaip rašo Baal Sulamas, kurie sako: neverta didingam, nuostabiam, šviesiam Kūrėjui užsiimti menku ir silpnu kūriniu, koks išėjo žmogus - šis nelaimingas sutvėrimas.

Tačiau Baal Sulamas ir šiame straipsnyje, ir „Įžangoje į knygą Zohar“ rašo, kad to negali būti, nes reikštų, jog Kūrėjas, kurdamas žmogų, iš anksto nežinojo, kas Jam išeis. Argi tai galima pavadinti Kūrėju arba Dieviškumu arba sakyti, kad Kūrėjas yra aukščiau visko, ten, kur nėra laiko, kur pradžia ir pabaiga egzistuoja vienybėje?

Kaip bebūtų, žmonija turi skirtingų tipų iliuzijas apie pasaulėdarą ir, nors neišsprendžia savo problemų, bet kažkaip su jomis susitaiko. Būna, kad žmogus keičia savo požiūrį. Ir taip mes gyvename.

O problema lieka, nes nesvarbu, kokia mūsų pasaulėžiūra, kryptis ar tikslas, bet juk kenčiame mes. Neradome sprendimo, į ką kreiptis ir kaip pakeisti gyvenimą. Klausimas lieka neišspręstas. Baal Sulamas baigia taip:

Tačiau pasaulį vis dar valdo nekintami dėsniai. Ir šis didžiulis ir baisus atotrūkis ne tik nemažėja, bet, priešingai, virsta siaubinga bedugne be išeities ir vilties išsigelbėti. Ir žvelgdamas į visus aukščiau aprašytus nesėkmingus bandymus, kuriuos atliko žmonija per keletą tūkstantmečių iki šių laikų, aš klausiu: gal nėra prasmės prašyti Kūrėją ištaisyti šį atotrūkį, nes šis pagrindinis ištaisymas yra mūsų rankose?

Žmogus, palaipsniui vystydamasis, pradeda suprasti, kad problema - ne Kūrėjas ir ne surasti stebuklingi būdai, kažkas antgamtiškas - to nėra ir nebus. Juk „Įstatymas nustatytas ir te nebūna pažeistas“ ir nėra nieko kito, be tų dėsnių, neverta ieškoti stebuklų, kažkokių nenatūralių reiškinių. Turime ieškoti tikslių ir aiškių dėsnių, žinoti ir suprasti juos.

Kabalos mokslui šie dėsniai jau žinomi, jie teisingai ir puikiai veikia ir tinka naudoti. Ir jei teisingai panaudosime visą šį mokslą, neabejotinai prieisime prie to, kad, viena vertus, suprasime, kaip žiūrėti į Aukštesniąsias jėgas, o antra vertus, pakeisime ir pagerinsime savo gyvenimą taip, kad pasieksime amžinybės, tobulybės, gėrio ir malonumo lygį.

Ir pristatęs mums keletą metodų, Baal Sulamas kalba apie pareigą atsargiai elgtis su gamtos dėsniais.

Pareiga atsargiai elgtis su gamtos dėsniais

Juk mes, norime to ar ne, vis tiek kenčiame.

Mums suprantama, jog žmogus turi gyventi visuomenėje net dėl paprasčiausios priežasties - be visuomenės jis negali aprūpinti savo egzistavimo.

Ir tą patvirtina realūs įvykiai. Jeigu, pavyzdžiui, koks nors atsiskyrėlis pasitraukia iš visuomenės ir gyvena pilną vargų ir kančių gyvenimą, jis neturi jokios teisės pykti ant savo likimo ir Aukštesniojo valdymo dėl to, kad neturi galimybės patenkinti savo poreikių. Ir jeigu jis vis tik tai daro, t. y. pyksta ir keikia savo karčią dalią, - tik parodo savąjį kvailumą. Juk jei Aukštesnysis valdymas jam parengė patogią ir pageidautiną vietą, jo bėgimas negali būti pateisintas. Ir tokio žmogaus neverta gailėtis, nes jis veikia prieš kūrinio prigimtį...

Iš esmės, Baal Sulamas aiškina labai paprastai. Mes gyvename visuomenėje. Ir apie tą, kuris bėga nuo jos, apskritai nėra ko kalbėti: jis pasmerktas mirčiai arba sunkiausioms kančioms. Juk normalus žmogus, kuris nori gyventi, nenutolsta nuo visuomenės, žinodamas, jog ji - parama tada, kai jis silpnas, serga, nieko nebesugeba. Visuomenė padeda jam ir jis remia visuomenę.

Mūsų nuolatinis santykis net su supančiu mažu pasauliu, nekalbant apie visą Visatą, - atiduoti ir gauti. Kadangi kiekvienas, gyvendamas savo aplinkoje, atiduoda ir gauna, matyt, problema ta, kad šie veiksmai (iš viso jų tiktai du) neteisingai atliekami.

Ir jeigu mes teisingai tai sutvarkysime, žinosime, kaip teisingai tai daryti, patirsime pasitenkinimą tiek gaudami, tiek atiduodami, nes suprasime, jog viską lemia teisinga tvarka, ir ji padės mums gerai gyventi.

Ir Baal Sulamas čia rašo, kad viskas, kas beatsitiktų - bloga ar gera, priklauso nuo atidavimo ir gavimo santykių su supančia tikrove.

Klausimas: Kitaip tariant, pagal visuotinį valdymą turi būti kažkoks mums visiškai nežinomas visuomenės dėsnis?

Mes jo nežinome. Ir todėl kenčiame.

Klausimas: Taigi koks tas dėsnis?

Šį dėsnį mes privalome atrasti patys. Straipsnio pradžioje mokėmės, kad augdamas žmogus pradeda jausti gamtos smūgius, nesuvokdamas, ko iš jo reikalaujama. Bet kodėl jis pradeda jausti smūgius, negavęs kokio nors paaiškinimo, vadovėlio, kur būtų tiksliai nurodyta, ką ir kaip teisingai daryti?

Šito žmogui neduodama, nes pirmiau jis turi įgauti norą. Jis turi užsinorėti sužinoti šį dėsnį! Todėl mes gyvename visuomenėje, kenčiame ir tūkstantmečiais vystomės iki būsenos, kai iš tikrųjų užsinorime tobulėti, pažinti šį atidavimo ir gavimo dėsnį.

Ir nesvarbu, kaip jį pavadinsime - gamta arba gamtos Valdytoju.

Šiuos dėsnius mes privalome žinoti. Nežinodami, koks teisingas atidavimo ir gavimo balansas, mes negalėsime susitvarkyti šiame pasaulyje, sutarti su juo.

Iš esmės medžiaga, iš kurios mes sudaryti, - noras gauti, taigi trokštame tik gauti, nieko neatiduodami. Jeigu elgiamės tik taip, mums blogai, nes mus baudžia gamta. Bet jei tiek, kiek galime, taip pat ir atiduodame, sušvelniname mus ištinkančius smūgius.

Kyla klausimas: kaip turime atiduoti, kad galėtume gauti, kad mums būtų gerai, kad išlaikytume atidavimo ir gavimo pusiausvyrą ir ilgainiui visiems būtų gerai? Kaip rasti šią formulę visuomenėje? Jeigu jos nerasime, vėl prieisime susinaikinimo pavojų. Ir todėl kiekvieną kartą žmonija persikūnija.

Kur tas gavimo ir atidavimo balansas, būtinas visais lygiais, skirtingoms tautoms, visai žmonijai, jau pavirtusiai mažu kaimu? Kaip sakoma, visi tarpusavyje susiję. Kur ta formulė, nustatanti, kiek atiduoti, kiek gauti, kad visiems būtų gerai?

Kadangi nežinome mus veikiančio visuotinio dėsnio ir jo nevykdome, mus užpuola kančios. Jeigu jį pažinsime, tai bent vertinsime savo veiksmus palygindami su tikrąja realybe, tikruoju dėsniu. Apie tai kalba Baal Sulamas. Todėl kita straipsnio dalis vadinasi

Kūrėjo darbo įrodymas patyrimu

Baal Sulamas duoda Rusijos ir įvairių komunistų pavyzdį, kurie neva norėjo atiduoti. Tačiau maža gaunant norėti atiduoti, būtina tai daryti teisingai. Jų atidavimas nebuvo noras tobulinti savo vidų ir pasiekti Aukštesniosios jėgos lygį, o tik siekis patenkinti gyvūniškus žmonių norus, suteikti jiems gyvūninio lygio gerovę. „Aš atiduodu visuomenei, ko dar iš manęs norite?“ „Žinai, atiduosiu visą savo atlyginimą...“ Nieko gero aplinkai tuo neduosi, o dar daugiau pakenksi.

Baal Sulamas sako, kad todėl Rusija iki šiol nuniokota ir nuskurdusi. Būtent dėl atidavimo jie suklydo. Jeigu būtų suklydę dėl gavimo, kaip visas pasaulis, liktų nugrimzdę į gavimą. Amerikiečiai irgi tokie - tai ne taip baisu... Kodėl rusų ekonominė, socialinė ir kitokia padėtis tokia baisi? Todėl, kad jie pažeidė būtent atidavimo, o ne gavimo dėsnį. Nes su atidavimo dėsniu reikia būti labai atsargiems.

Visi mūsų puikios sielos geradariai taip pat rėkia, kad gali mums sukurti taiką, laimingą gyvenimą, visuotinį gėrį... Tai labai pavojinga! Daug pavojingiau nei vagys ir žmogžudžiai. Todėl, kad neteisingai naudodami atidavimo dėsnį kartu sužadina daug didesnes ir skausmingesnes taisymo jėgas, veikiančias žmoniją. Mes tai matome iš patyrimo, kaip sako Baal Sulamas, ir todėl iki šių dienų tiek Rusija, tiek susikūrusios įvairios labdaringos organizacijos po kurio laiko griūna taip, kad neįmanoma jų atstatyti.

Taip vyksta todėl, kad žmogus turi atiduoti žmogui arba visuomenei tiktai su sąlyga, kad palaipsniui morališkai tobulėja, atitikdamas Aukštesniąją jėgą. Nes Aukštesnioji jėga - tai tikrasis atidavimas. Ir jei norime teisingai išvystyti atidavimo savybę, privalome imti pavyzdį iš Aukštesniosios jėgos, tapdami panašūs į ją. Tai vadinama pereiti iš įstatymo „mylėk artimą kaip patį save“ realizavimo į būseną „pamilk savo Kūrėją“.

Jeigu Rusijoje nebūtų pamiršę, kad galutinis tikslas - savybėmis prilygti Aukštesniajai jėgai, Kūrėjui, Gamtai arba, kaip sako Baal Sulamas, Dieviškumui - nesvarbu, kaip tai pavadinsi - bendrajam pasaulėdaros dėsniui, kuris yra atidavimas, jeigu žmogus būtų pakilęs iki šios jėgos lygio, tai būtų įžengta į tobulą ir amžiną gyvenimą, iš tikrųjų, būtų įsiviešpatavęs rojus Žemėje.

Bet kadangi neėmė šio tikslo kaip savo vystymosi pagrindo, o stengėsi atiduoti lyg ir iš visos širdies, iš gailestingumo, siekdami materialinės gerovės, tai pažeidė atidavimo dėsnį, už ką buvo nubausti milijardus kartų daugiau negu bet kuris grobikas ar žmogžudys, be jokio saiko siekiantis gauti. Apie tai rašo šiame straipsnyje Baal Sulamas.

Liko labai specifinė straipsnio dalis: „Viskas užstatyta ir spąstai paspęsti visam gyvenimui“. Baal Sulamas pateikia puikią analogiją.

Viskas duota už užstatą ir spąstai paspęsti visam gyvenimui. Krautuvė atidaryta ir krautuvininkas duoda skolon. Ir knyga atversta, ir ranka rašo. Ir kiekvienas, kuris panori imti skolon, tegul ateina ir ima. Bet kasdien grįžta mokesčių rinkėjai ir ima mokestį iš žmogaus, suvokia jis tai ar ne. Ir jie turi kuo remtis. Teisėjas vykdo teisingumą ir viskas paruošta vaišėms.

Matome, kad vienu sakiniu jis iš esmės perteikia visas mūsų tikrovės sąlygas. Viskas ne šiaip duodama, o įrašoma į kreditą ir spąstai paspęsti visam gyvenimui, viskas numatyta iš anksto ir nereikia ieškoti kažko kito. Tad kodėl turėtume stengtis, eikvoti jėgas, būti blogi ar geri?

Ir požiūris į gyvenimą panašus: viskas duota už užstatą ir spąstai paspęsti visam gyvenimui. Krautuvė atidaryta, t. y. elgiamasi tarytum su visais paprastai, bet krautuvininkas seka, t. y. egzistuoja kažkoks šeimininkas, kuris visus stebi ir visus kontroliuoja. Knyga atversta, t. y. šeimininkas veda apskaitą ir ranka rašo - niekas nedaroma šiaip, o tikriausiai atitinka pirkėjų elgesį su šeimininku.

Ir kiekvienas, kuris panori imti skolon, tegul ateina ir ima (t. y. jei žmogus nori, jis gali imti), bet kasdien grįžta mokesčių rinkėjai (parduotuvėje yra darbuotojai, kurie reikalauja apmokėti) ir ima mokestį iš žmogaus, suvokia jis tai ar ne. Tai jau ne visai aišku, bet kaip bebūtų, tenka mokėti. Būtent tai mes matome.

Ir jie turi kuo remtis (tikriausiai, pagal tai, kas užrašyta, jie reikalauja ir ima mokestį, jėga, geruoju arba bloguoju, bet gauna atlygį). Teisėjas vykdo teisingumą - turbūt, tai atitinka bendrą dėsnį, ir viskas paruošta vaišėms - tai jau visiškai nesuprantama, kas turima galvoje kalbant apie vaišes ir kas paruošta.

Kaip aiškina Baal Sulamas, šis sakinys aprašo visą tikrovę, Aukštesniąją jėgą, kuri mus valdo, veda per tūkstančius kartų į kažkokį tikslą.

Formos kitimo ciklai

Mes matome tiktai kūnus, kurie iš kartos į kartą keičia vienas kitą. Tačiau kūnų keitimosi procese sielos, sudarančios kūno esmę, neišnyksta, o palieka atspaudą ir pereina iš kūno į kūną, iš kartos į kartą.

Klausimas: Tikriausiai čia kalbama apie sielų persikūnijimą?

Tikrai taip. Galime matyti mūsų pasaulyje, kad niekas neatsiranda iš nieko, kaip žinome iš energijos tvermės dėsnio, niekas neatsiranda ir neišnyksta. Tas pats dėsnis galioja visuose lygmenyse: negyvajame, augmenijos, gyvūnijos ir žmogaus. Galime bet kokią medžiagą paversti dujomis, o atšaldę skysčiu arba kietąja medžiaga.

Galime stebėti ar net sukelti formų pasikeitimą, bet niekada neįstengiame pasiekti, kad kokia nors forma, medžiaga išnyktų, nepavirtusi į kitą formą. Šis tvermės dėsnis galioja ir kūnams, ir sieloms. Tuo remiasi visas mokslas apie sielų persikūnijimą. Tai studijuojame viename iš aštuonių Ari knygų tomų (knyga apie sielų grįžimo ciklus) ir kitose kabalistų parašytose knygose apie sielų persikūnijimą.

Tai iš esmės viena iš mūsų studijuojamų kabalos mokslo dalių. Bet nereikia suprasti, kad aš išsivaduoju iš visų šio pasaulio problemų ir tarsi tampu visiškai nuo jų nepriklausomas. Kiekvieno mūsų egzistavimas ir vystymasis - amžinas procesas, kuriame kiekvienas nueina savo asmeninį kelią. Šiuos etapus tiek mūsų, tiek kitoje tikrovėje, kurią vadiname dvasine (kitos dimensijos tikrovėje), gyvename pereidami iš vienos formos į kitą. Baal Sulamas tai vadina formos pasikeitimo ciklais.

Mes iš esmės nesikeičiame. Dabar jaučiuosi kaip šio pasaulio žmogus - tam tikroje aplinkoje, tam tikrame man pažįstamame pasaulyje, bet yra ir kitos mūsų egzistavimo formos. Tačiau kabalos mokslas neišskiria kurios nors formos, jis aprėpia visą žmonijos vystymosi kelią apskritai, nuo jos sukūrimo pradžios iki galutinio egzistavimo tikslo.

Kabala aiškina žmogui, kaip jis nuolat, nuo įsikūnijimo iki kito, vėl ir vėl pereidamas į materialius kūnus arba būdamas už šio pasaulio, artėja prie iš anksto numatyto tikslo. Kiekvienas mūsų jau turi galutinę formą. Ir be to, slaptoji kabalos mokslo dalis apie sielų persikūnijimą aiškina kiekvienam, kokį pavidalą jis turi įgyti kiekvienoje būsenoje.

Jei aš turiu kažkokį pradinį tašką, kuris turi išsivystyti į tam tikrą galutinę formą, tai ir jo vystymosi kelias nulemtas, aš privalau pereiti visus etapus ir numatytus vystymosi pasikeitimus. Tik būdai, kaip nueiti šį kelią, yra skirtingi.

Tai nereiškia, kad persikūnijimai mums turi išpranašauti ateitį. Jei aš iš anksto žinau, tarsi suprantu, jog visi etapai numatyti, jog taip ir turi būti, nes turiu dvasinį geną, kuris privalo išsivystyti iki savo galutinės formos, tai suprantu, kad visus etapus būtina pereiti.

Antraip, kodėl studijuotume kabalos mokslą, „Šaar ha Gilgulim“ („Persikūnijimų vartai“) ir kitas panašias knygas, kuriose kalbama apie mūsų vystymosi formas? Todėl, kad vystymosi etapuose kiekvieną dieną, gyvenimas po gyvenimo, įsikūnijimas po įsikūnijimo galime visiškai skirtingai pajusti šią raidą - pradėdami labai gera forma, baigdami pačia blogiausia.

Dėl to mums ir duotas kabalos mokslas. Iš tikrųjų, jei viskas nuspręsta, iš anksto žinoma ir aš nesirenku jokių sąlygų ir formų, net galutinė forma žinoma, ir dar daugiau - aš jau esu galutinės formos, Ištaisymo pabaigoje, tai kas lieka daryti man?

Vadinasi, turiu įsisąmoninti savo vystymąsi, dalyvauti jame jį suprasdamas, nes taip dalyvauju kuriant Aukštesniosios jėgos vaizdą. Ir užuot laukęs kitos savo formos, kol mane gyvenimas įpareigos atsidurti tam tikrame vystymosi etape, turiu pats jį atrasti, panorėti jo siekti ir pasiekti.

Būtent dėl to, kad žinau vystymosi dėsnį, kad noriu jį naudoti - pagreitinu savo vystymąsi. Aš to noriu ir su malonumu tai darau. Neabejotinai žmogus gali būti laimingas nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą išgirdo apie tokią galimybę, iki viso proceso pabaigos. Taigi matome, kad kabalos mokslas pagerina žmogaus gyvenimą, nes padeda teisingai žiūrėti į savo vystymąsi.

Klausimas: Ar tai padės man suprasti buvusius mano sielos persikūnijimus?

Taip, bet tai antraeiliai dalykai. Ar man rūpi ankstesni gyvenimo ciklai, jei kažkas laukia ateityje? Mokymosi procese mes beveik neatsigręžiame į praeitį, nebent, kad suprastume savo prigimtį ir bendrą dėsnį, kuris mus veikia.

Svarbiausia - kitas etapas, t. y. kita pakopa, būsena ir kaip ją geriausiai, maloniausiai, tinkamiausiu būdu pasiekti. Ir tada kiekvieną dieną žmogus džiaugiasi gyvenimu, savo raida.

O dabar, kaip sako Baal Sulamas, vystomės veikiami preso, kai bendras gamtos dėsnis mus spaudžia, per visus persikūnijimus perkeldamas iš pradinio taško į galutinę būseną. Ir jei nenorime pažinti šio bendro dėsnio, savu noru vystytis, jis verčia mus keisti būsenas ir kiekvieną kartą pereiti į kitą būseną, kad pabėgtume nuo ankstesnės. Taip dusdami ir gyvename.

Klausimas: Panašiai kaip vaikas, verčiamas gamtos augti, negali likti vaiku?

Taip. Ir tai nemalonus kelias. Kad jau dabar užtikrintume sau gerą gyvenimą, raidos, kūrimo pojūtį, kad jaustume, jog jau dabar esame dvasinėje, aukštesnėje dimensijoje, amžinybėje ir valdome savo likimą, mums reikia išmokti tai daryti, t. y. įsisavinti dėsnį, kuris valdo visą pasaulėdarą, kad pakiltume virš jos ir ją valdytume.

Klausimas: Jūs iš dalies atsakėte į klausimą, kurį mums užduoda:„Iki kada žmogus turi grįžti į šį pasaulį?“

Iki įgys savo galutinę formą, juk forma, kurią turiu pasiekti, jau egzistuoja.

Turimas galvoje mano požiūris į savąją raidą. Kad aš ją nulemčiau, kad ištirčiau visą pasaulį, pažinčiau jį ir valdyčiau. Kad tapčiau Žmogumi, t. y. pakilčiau virš prigimties. Jei tai pasiekiu, daugiau nebeturiu grįžti į šį pasaulį, vadinasi, pasiekiu galutinį tikslą.

Viskas užstatyta - reiškia, kad yra dėsnis. Visa kūrinija yra viename apskritime - pavadinsime jį Begalybe. Ir egzistuoja dėsnis, kuris iš esmės veikia visą tikrovę, kad ji pasiektų tam tikrą būseną. Šis dėsnis nesikeičia, kaip ir visi gamtos dėsniai. Galime verkti, juoktis, galime įsivaizduoti, kad vykdome arba ne, bet vykdyti mes priversti. Šis bendras dėsnis jungia visus tiek Aukštesniojo, tiek mūsų pasaulio dėsnius.

Išvengti dėsnio neturime galimybės. Ir fizikai žino, kad mūsų pasaulyje nėra nieko, kas gali atsiskirti ir egzistuoti nepriklausomai, laisvai. Nėra tokios sąvokos - laisvas. Tik mums atrodo, kad renkamės, kad kažką galime daryti vienaip arba kitaip. Iš tikrųjų taip nėra.

Taip manome todėl, kad neturime informacijos, neteisingai suprantame dėsnius. Panašiai kaip kūdikiui atrodo, kad jis viską gali padaryti, bet jo veiksmai išplaukia iš vidinės prigimties ir išorės dėsnių. Taip ir mes informacijos apie supančią tikrovę stoką jaučiame kaip laisvę.

Šimtu procentų nežinodami supančio pasaulio dėsnių, tiktai kenčiame. Laisvė atsiras tada, kai visus dėsnius pažinsime šimtu procentų ir šimtu procentų galėsime juos valdyti. Tada tapsime laisvi. O už tai, kad nežinodami dėsnių vis vien esame jų veikiami, mums tenka labai brangiai sumokėti.

Tai reiškia, kad viskas užstatyta, kad Aukštesnioji jėga valdo visą pasaulėdarą, neatsižvelgdama į mūsų norus. Tik žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija tikrai pasieks užduotą tikslą, bet iki tol viskas užstatyta.

Veikiant visiems šiems dėsniams, pasirinkimo laisvė yra tik vienu aspektu - turime juos įsisavinti ir vykdyti, o įsisavinti galima tik studijuojant kabalą, nes kalbama apie bendrą pasaulėdaros dėsnį. Dėsnis, kurį turime ištirti, - Kūrėjo suvokimo dėsnis.

Jei žmogus studijuoja kabalos mokslą, mokymosi metu jis palaipsniui pradeda susipažinti su sistema. Tiesiog iš rūko atsiranda pojūtis: ryškėja sistema ir jis ima matyti, kaip ji veikia.

Paprastai žmogus taip ir mokosi. Tarkime, jis tapo vyriausybės nariu. Jis nežino, kas yra vyriausybė. Bet palaipsniui, darbo eigoje sužino, kad dirbama taip, kad tai susiję su tuo, ir susipažįsta su sistema. Toji sistema nėra kažkokioje vietoje, bet žmogus, įsijungdamas į ją, su ja susipažįsta.

Tas pats vyksta su žmogumi, kuris studijuoja kabalos mokslą. Jis irgi tarsi yra studijuojamos medžiagos viduje, ir palaipsniui sistema, kurią jis studijuoja, palieka žymę jame. Taigi iš pradžių jis tiktai su ja susipažįsta, o paskui, įsisavinęs, pradeda artėti prie būsenos, kai gali ja naudotis tiek, kad pats gali valdyti supantį pasaulį.

Kitaip tariant, tik pažinęs bendrą pasaulėdaros dėsnį, žmogus iš tikrųjų tampa padėties šeimininku, tampa laisvu. Tik tada jis tampa laisvu! O bendras pasaulėdaros dėsnis iš esmės mus ir veda prie to, kad jį suvoktume ir valdytume.

Baal Sulamas aiškina, kad iš esmės visos kančios, kurias patiriame mūsų pasaulyje, kyla todėl, kad kiekviena akimirka mums duota priartėti prie tikrosios realybės ir ją pažinti, o mes bėgame nuo to, nenorime su tuo sutikti.

„Krautuvė atidaryta“ reiškia, kad nepaisant to, jog pasaulis mums atrodo kaip atidaryta krautuvė be šeimininkų, kur bet koks praeivis gali nemokamai, nesižvalgydamas paimti prekę ir viską, ko širdis trokšta, tačiau „krautuvininkas duoda skolon“. Nors nematai jokio šeimininko, žinok, kad šeimininkas yra, o neprašo užmokėti todėl, kad duoda kreditan.

Kitaip tariant, norime to ar ne, yra dėsnis, ir mes privalome egzistuoti jo veikiami. Tas dėsnis reikalauja iš mūsų kažkokio atlygio. Arba turime dėti pastangas ir įvykdyti tai, ko iš mūsų reikalaujama, arba jei pažinsime šį dėsnį, galėsime teisingai jį panaudoti.

Galbūt, žmonės manimi nepatikės, bet nuo tos akimirkos, kai pažįstame šį dėsnį, gyvenimas tampa lengvas. Žmogus mato, kaip viskas aplink jį savaime susitvarko, kad ką nors pasiektų, jis neturi dėti pastangų. Jam viskas prieinama, jis viską tvarko, tarsi užmokestis, kurį turi sumokėti už skolą šioje krautuvėje, yra tas, jog jis žino, kas yra krautuvės Šeimininkas ir ko Šeimininkas iš jo reikalauja. Taigi žmogus sumoka šeimininkui, sutikęs vykdyti tą dėsnį. Štai tada jis laisvai gali imti iš krautuvės viską, ko panorės.

Iš esmės kabalos mokslo studijavimas naudingas todėl, kad padeda pasiekti būseną, kai gyvensime laisvai ir patogiai.

Dvasiniame pasaulyje nėra laiko, viskas egzistuoja absoliučioje ramybėje. Kodėl nėra judėjimo ir laiko? Todėl, kad ten nieko netrūksta. Žmogus tuoj pat ima gauti viską, kas yra toje krautuvėje, t. y. visoje supančioje aplinkoje. Jį užpildo kaskart vis didėjantis malonumas.

O nėra judėjimo - reiškia, jog žmogui, kad kažką pasiektų, nereikia daryti jokių judesių. Vos iškilus norui, tai ko norima, pajuntama tą pačią akimirką.

Žmogus nejaučia laiko. Juk kas yra laikas? Laiku visada vadinamas dviejų būsenų (noro atsiradimo ir jo išpildymo) skirtumas. Taip jaučiame laiką. Dvasiniame pasaulyje to nėra. Vos pajutęs kažko norįs, žmogus iškart pasijunta pripildytas.

Kitaip tariant, bendro pasaulėdaros dėsnio žinojimas ne tik duoda žmogui supratimą, kaip reikia dirbti, bet visiškai išvaduoja iš pačios sąvokos „darbas“.

Klausimas: Baal Sulamas sako, jog dėsnis mums leidžia mėgautis duodamas skolon. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad kol kas galime gauti, bet paskui turėsime sumokėti. Čia pagrindinis skirtumas, tai svarbiausia. Jeigu ateinu į parduotuvę ir sakau šeimininkui: „Žinau, kiek tai kainuoja, įrašyk man į skolą, aš grąžinsiu“, imu kažkokį daiktą, o vėliau ateinu, sumoku ir neturiu jokių problemų.

Kitas dalykas, jeigu kažką imu iš parduotuvės nežinodamas, jog reikia mokėti, atvirkščiai, matau, kad viskas atvira, ir nežinau dėsnio, kuris pareikalaus iš manęs atlikti tam tikrą veiksmą, kad ką nors gaučiau iš supančios tikrovės. Taip ir žmogus šiame pasaulyje nežino, kad už viską jam teks mokėti.

Kodėl mes visi kenčiame? Pažvelkite, kaip kenčia visas pasaulis. Žmonija nežino, kaip sąveikauti su šituo bendru pasaulėdaros dėsniu. Tik tiek. Nežino, kaip su juo sąveikauti net mūsų pasaulyje, šiame mažame taške, visų koncentrinių sferų (dvasinių pasaulių) viduryje, ką jau bekalbėti apie visą pasaulėdarą. O visoje pasaulėdaroje iš žmonijos reikalaujama žymiai daugiau ir mes turėsime tą būseną pasiekti.

Todėl žmonijai vystantis, kai iš centrinio taško judame prie išorinių sferų, kančios didėja. Matome, jog kiekvienais metais žmonija vis labiau kenčia. Nesvarbu, kas teisus, o kas neteisus, kuri tauta geresnė, o kuri blogesnė. Visa tai nesvarbu. Kenčiame visi. Ir kenčiame todėl, kad nežinome, kaip turime atsiskaityti su Šeimininku. Šeimininkas - tas pats bendras dėsnis.

Baal Sulamas sako, kad krautuvė atidaryta ir krautuvininkas duoda skolon. Ir knyga atversta, ir ranka rašo. Ir viskas duota už užstatą. Kitaip tariant, tu turi galimybę gauti. Jeigu žmogus žino, kaip gauti, iš anksto žino šį dėsnį, jam nereikia atsiskaityti, jo niekas neverčia. Verčianti vystymosi jėga nestumia jo. Toks žmogus nepatiria kančių. Jis komfortiškai jaučiasi bet kur ir gyvenimas jam atrodo puikus, nes jis visad žino, kaip gali gauti ir kaip turi atiduoti. Jis puikiai sąveikauja su tuo vystymosi dėsniu. Jo niekad neužklumpa nelaimės, neužgriūna problemos.

Kabalos mokslas iš tikrųjų kiekvienam žmogui duoda galimybę taip egzistuoti. Kada jis turi atsiverti? Būtent tada, kai žmonija patirs tokias kančias, kurios parodys, kad ji nežino, kaip toliau egzistuoti. Dabar visas pasaulis yra tokios būsenos.

Klausimas: Ką reiškia: egzistuoti išorinėse sferose, kurios yra aplink mūsų pasaulį?

Tarkim, esu šio pasaulio viduje, koncentrinių sferų pačiame centre.

Šį pasaulį veikia įvairūs dėsniai. Jeigu aš žinau, kokie veikia dėsniai, pavyzdžiui, traukos, elektros, galiu juos panaudoti. Ką reiškia: panaudoti dėsnius? Žinau traukos dėsnio esmę. Jis riboja mane tam tikra prasme, tačiau aš ne tik suprantu tuos apribojimus, bet ir žinau, kaip sukurti skirtingus prietaisus arba mechanizmus, kad tam dėsniui veikiant man būtų malonu.

Problema iškyla, jei nesuprantame bendro dėsnio, kuris mus veikia, nežinome, kaip sukurti sistemas, kurios mums padės juo mėgautis. Tada šis dėsnis vis stipriau mus spaudžia, patiriame vis didesnes kančias, tačiau nesugebame iš jų išsivaduoti. Kitaip tariant, kentėsime tol, kol nesuprasime to bendro pasaulėdaros dėsnio taip pat gerai, kaip suprantame gamtos dėsnius.

Kodėl mūsų pasaulio mokslai duoda mums tiek naudos? Todėl, kad padeda sąveikauti su šiuo pasauliu. Taigi, jeigu, kabalos mokslui padedant, suvoksime bendrą visos pasaulėdaros dėsnį, tai žinosime, ką daryti, kad teisingai sąveikautume su visu pasauliu. Bet šiuo atveju išsivaduojame iš visų nelaimių, nes kabalos mokslas aiškina bendrą visos pasaulėdaros dėsnį. Kabalos mokslas rodo, jog visi gamtos mokslų dėsniai, kuriuos studijuojame, yra to bendro dėsnio atskiros sudedamosios dalys.

Klausimas: Ar galime išvengti nemalonumų, jei vystomės greičiau nei jėga, apie kurią kalbėjote, mus verčia?

Be problemų. Neturi būti jokių nemalonumų, nieko blogo. Toliau šitame straipsnyje Baal Sulamas aiškina, jog visi nemalonumai mums siunčiami tik todėl, kad suvoktume, jog neatitinkame bendro dėsnio, t. y. Šeimininko, ir kaip su juo teisingai sąveikauti.

Ir jei paklausi: „Iš kur žinoma mano sąskaita?“, atsakymas yra: „Knyga atversta ir ranka rašo“. Kitaip tariant, yra bendra knyga, kurioje įrašomas kiekvienas veiksmas, be išimčių. Prasmė ta, kad Kūrėjas žmonijos prigimčiai davė vystymosi dėsnį, kuris visada mus stumia į priekį.

Norime ar ne, žmonija tobulėja. Jau sakėme, kad visa mūsų esmė - noras gauti ir tai - mūsų prigimtis. Noras gauti nuolat vystosi, didėja. Ir kartu mus vis stipriau spaudžia vystymosi dėsnis.

Matome, kad gyvūnai nekenčia taip kaip žmonės. Pažvelkite, kaip paskutinius dešimtis arba šimtus metų kentėjo žmogus. Žinodami, tarkime, šimto dvidešimt metų žmonijos istoriją, matome, kokias kančias patyrė žmonija ir kaip mažai palyginti su tuo kentėjo gyvūnai. Jie gyveno įprastai.

Prieš 200-300 metų žmonija žymiai mažiau kentėjo nei per pastaruosius šimtą metų, tačiau visos šios kančios - niekis palyginti su tuo, kas, neduok Dieve, gali laukti mūsų ateityje. Kančios didėja sulig žmonijos išsivystymo pakopa, nes mes jaučiame visuotinio vystymosi dėsnio neigiamą pusę. Štai ką Baal Sulamas sako apie vystymosi dėsnį.

Ir pasakyta: „Kiekvienas, kuris panori imti skolon, tegul ateina ir ima“. Kiekvienas, kuris tiki, jog pasaulis - ne atvira, neprižiūrima krautuvė be šeimininko, o joje yra šeimininkas krautuvininkas, reikalaujantis iš kiekvieno, kuris ima, sumokėti kainą, atitinkančią paimtą iš krautuvės prekę. Tai reiškia, kad jis turi stengtis dirbti Kūrėjo darbą, kol naudojasi šia krautuve, ir atlikti jį taip, kad kūrimo tikslas būtų garantuotai pasiektas.

Tai reiškia, kad egzistuoja kūrimo tikslas, ir mes privalome gyventi šiame pasaulyje. Bet jeigu viską gauname iš šio gyvenimo, nekreipdami dėmesio į tikslą, nejudame ta kryptimi, kuri veda į šį tikslą.

Klausimas: Kokia kūrimo tikslo esmė?

Kūrimo tikslas - pasiekti, kad savybėmis atitiktume visuotinį dėsnį, kuris veikia visą supančią tikrovę, kad studijuotume tą dėsnį ir studijuodami imtume jį vykdyti.

Klausimas: Vadinasi, nepakanka studijuoti?

Ne, studijuoti - pakanka. Studijuodamas palaipsniui įgyji šio dėsnio prigimtį. Pavyzdžiui, kai studijuoji matematiką, nereikia tapti panašiu į trikampį arba apskritimą. Tačiau kai studijuoji kabalą, nori nenori medžiaga, kurią studijuoji, ima tave veikti, tam tikros jėgos spinduliavimas tave tobulina, taiso.

Ši jėga - „šviesa, grąžinanti į Šaltinį“. Atsklinda šviesa ir keičia, taiso žmogų. Kodėl? Pradedame jausti dėsnį ir dėl to, kad nuolat jį studijuojame, jis tarsi ima mums šviesti, o tai mus keičia. Ir tada nemąstydami, be jokių išskaičiavimų, pakylame virš nelaimių ir pereiname į geresnį egzistavimą, taiką ir ramybę.

Problemos, kurios nedavė ramybės ankščiau, jau nebejaudina, nes dėsnis, į kurį stengiamės tapti panašūs, veikia taip, kad mes norom nenorom pradedame, kaip čia pasakyta, paisyti krautuvės šeimininko. Net neturime skaičiuoti, kad paėmėme iš ten 10 gramų ir dar, ir dar ir turime tai grąžinti. Neturime galvoti kaip elgtis. Negalime taip skaičiuoti, tai jau yra mumyse.

Panašiai, kaip automatiškai žinome kaip vaikščioti, kaip elgtis šiame pasaulyje, kad nepakenktume sau, taip pat natūraliai pradedame laikytis šio bendro dėsnio, kuris vadinasi Šeimininko sąlygomis. Mūsų santykiai taps teisingi ir tada viską galėsime imti iš krautuvės. Ir žinosime, kaip tai padaryti, kad nesijaustume skolingi, tiesiog vykdysime dėsnį.

Kabalos mokslas suteikia žmogui galimybę gyventi gerai, amžinai, ramiai, nejaučiant, jog dėl to reikėtų dirbti, apsisunkinti. Žinodami šį dėsnį galime išsitaisyti ir pradėti jį atitikti.

Tarkime, dėsnis teigia: „Vogti draudžiama“. Bet studijuodami kabalą, studijuodami tą dėsnį, mes tiesiog tampame tokie, kad nenorime vogti. Jau nebereikia dėti pastangų, gyvenimas neatrodo kartus dėl to, kad dėsnis mus kažkuo riboja, o kadangi jis mus taiso, jaučiamės laisvi.

Mūsų prigimtis tampa panaši į jo prigimtį ir todėl jaučiamės laisvi. Panašiai kaip jaučiamės laisvi savo namuose. Kodėl? Ten viskas sava, žinome, kaip elgtis, viskas pažįstama. Taip pat ir čia - labai paprasta ir natūralu. O studijuodami, bet dar į jį neįsigilinę, nerimaujame.

Įsivaizduoju, kad klausydamiesi, ką mes skaitome, daugelis mano, jog čia apstu moralės ir ribojimų. Ne! Galiausiai mes niekuo neturime savęs riboti. Kad gana griežtai aiškinama, kaip mus veikia dėsnis, tiesa, bet kada studijuojame kabalos mokslą, jis mus taiso taip, kad vėliau neturime dėti pastangų.

Klausimas: Ką reiškia taiso? Ankščiau sakėte, jog nekalbama apie moralę. Taigi kaip suprasti „mus taiso“?

„Moraliai“ - reiškia, žinau įstatymą, žinau, kaip jo saugotis ir taip apsiginu, užsisklendžiu. O čia ne užsisklendžiu, o pildau savo norą, pats suinteresuotas vykdyti dėsnį. Tampu kaip jis ir todėl manyje ir tame dėsnyje nėra jokių prieštaringų aspektų. Atvirkščiai, pats stengiuosi vykdyti šį bendrą pasaulėdaros dėsnį ir netgi jei jis neegzistuotų, šie veiksmai man malonūs tiek, kad trokštu jį vykdyti - tai ir vadinama būti laisvu.

Klausimas: Vadinasi, jį vykdau ne todėl, kad drausminamas?

Ne, aš jau toks esu - panašu į būseną, kada man gerai, nes aš taip išauklėtas. Turime pakilti į tokį lygį - pakilti į žmogaus lygį.

Dar prieš ištiesdamas ranką kažką paimti toje krautuvėje (pasaulyje) toks žmogus laikomas „norintis pasiskolinti“, juk jis ima skolon, kad užmokėtų nustatytą kainą. Ir tai reiškia, jog jis įsipareigoja dirbti ir pasiekti Kūrėjo tikslą per tą laiką, kol naudojasi krautuve, ir garantuoja, kad atkakliai siekdamas trokštamo tikslo sumokės skolą.

Kitaip tariant, jeigu nuo šios akimirkos pradedame studijuoti, kaip atitikti mus veikiantį dėsnį, tapti panašiais į Aukštesnįjį valdymą, kurį norime pažinti ir suvokti (juk nuo to priklauso mūsų gyvenimas), su mumis atsiskaitoma jau kitaip.

Apie tai ir kalbama: jeigu tik norime sumokėti, to pakanka, kad į mus kitaip žiūrėtų. Šis vystymosi presas iškart nustoja spausti - mokykitės be spaudimo! Jeigu tik norime sužinoti šį dėsnį - jau turime geras sąlygas ir gyvenimas tampa kitoks.

Mes neatsiduriame tokioje padėtyje, kada iš pradžių 20 metų turime studijuoti ir tik paskui, pažinę dėsnį (juk užtruksime kol jį įsisavinsime), jį priimsime, tapsime į jį panašūs. Kad išvengtume nelaimių, pakanka būti pradiniame etape, dar nepradėjus juo naudotis.

Žmonės yra dviejų tipų. Pirmasis tipas - manantys, kad „krautuvė atidaryta“, ir žiūrintys į šį pasaulį kaip į atvirą parduotuvę. Apie juos pasakyta: „Knyga atversta ir ranka rašo“. Antrasis žmonių tipas vadinamas „norintys pasiskolinti“. Tie žmonės skaitosi su šeimininku ir ką nors ima krautuvėje ne šiaip sau, o skolon, žadėdami užmokėti šeimininkui nustatytą kainą, kartu nusipelnydami pasiekti Kūrimo tikslą.

Kalbama apie tą, kuris studijuoja šį dėsnį ir nori jį vykdyti, trokšdamas suvokti esmę. Paprastas dalykas: yra pasaulis, kuriame egzistuoja mūsų siela. Turime žinoti, kokiomis sąlygomis ji gali egzistuoti. Yra kūnas ar nėra - nesvarbu. Keičiame kūną persikūnydami, tik kyla klausimas: kas vyksta su siela, nes būtent ji yra žmogaus „Aš“.

Galime pakeisti visas mūsų kūno dalis, netrukus galėsime keisti visus organus. Tačiau dėsniai, kurie valdo sielą, - ir yra bendras dėsnis, studijuojamas kabalos moksle, ir jei jį žinosime, per visus perkūnijimus nueisime visą peripetijų kelią paprastai ir lengvai - nepatirdami jokių sunkumų, priešingai, mūsų gyvenimas, amžinas egzistavimas, nesvarbu kokiomis sąlygomis, iškils priešais mus kaip nuostabus procesas.

Šiandien nežinome, ką reiškia gerai gyventi, todėl jei truputį mažiau kenčiame - jau gerai. Nežinome, ką reiškia būti geros, o ne blogos būsenos. Nežinome todėl, kad mūsų pasaulyje to neduota. Kaip būti ne įvairių dėsnių ir visokių dalykų ribojamam, o virš jų, visiškai laisvu? To nėra! Net neįsivaizduojame, kad mūsų tikrovė labai ribota.

Todėl žmogus, kuris studijuodamas įsisąmonino būtinybę atitikti visuotinį pasaulėdaros dėsnį, labai skiriasi nuo to, kuris nestudijuodamas suvokia tą būtinybę.

Apie tai sako Baal Sulamas: „Kasdien grįžta mokesčių rinkėjai ir mokestis imamas iš žmogaus“.

Taigi norime mes ar ne, šis bendras dėsnis reikalauja, kad jį vykdytume. Jei nežinau, kaip jį vykdyti, tarkime, esu vagis, nežinantis, jog vogti negalima. Vagiu nuolat, bet gaudamas smūgį po smūgio kiekvieną kartą nesuprantu, kodėl jie mane užgriūna. Šitai - nesiklosto, tai - negerai, tai - sudėtinga, aš sergu, mane baudžia, atstumia, rėkia ant manęs… Kodėl?! Visas pasaulis kariauja su manimi. Aš nežinau kodėl. Net neįtariu, kad vogti uždrausta, ir visą laiką tai darau kaip vaikas, nežinantis, kas leidžiama, o ko negalima.

Ir ką sako Baal Sulamas? „Kasdien grįžta mokesčių rinkėjai (t. y. ateina pas žmogų kiekvieną dieną) ir mokestis imamas iš žmogaus (kaip jis rašo?) - suvokia jis tai ar ne“. Kitaip tariant, tai nesvarbu. Jeigu žmogus tai supranta, jis žino, kiek imti ir kaip, kad nueitų geriausia, teisingiausia kryptimi.

Taip elgdamasis nejaučiu jokių apribojimų. Panašiai kaip žinodamas šio pasaulio dėsnius moku susitvarkyti, veikdamas pagal juos, ir nejaučiu, kad esu kažkuo ribojamas, netgi priešingai, pasinaudoju jais.

Prieiname paprasta išvadą: būtina pažinti bendrą pasaulėdaros dėsnį. Jis vadinamas Kūrėju, Aukštesniąja jėga, kuri mus stebi, valdo. Jeigu ją pažinsime, neturėsime jokių problemų.

Ir netgi jeigu dar nepažinome šio bendro dėsnio, o tik pradedame jį studijuoti, pažinti, norėdami jį suvokti, iškart keičiame santykį su juo. Tampame išrinktieji, mylimi, pasikeičia požiūris į mus. Liaujamės kentėję ir imame iš anksto jausti gyvenimą, kuris virš materijos, virš visų ribojimų.

Klausimas: Dėsnis, pagal kurį mane pritraukia Žemė, vadinamas traukos jėga. Kaip vadinamas dėsnis, apie kurį Jūs kalbate?

Formų tapatumo dėsnis. Su kuo tapatu? Su visuotiniu pasaulėdaros dėsniu. Ir mes visą laiką to norime. Ko siekiame visą gyvenimą? Norime žinoti, kaip susitvarkyti, kaip sutarti su viskuo, kas aplink, žinoti visus aplinkos dėsnius, t. y. juos atitikti, išlaikyti su jais pusiausvyrą. Jeigu žinotume, kaip išlaikyti pusiausvyrą su visapusišku dėsniu, apimančiu absoliučiai viską, susitvarkytume.

„Mokymo apie dešimt sfirot“ pirmojoje dalyje, kuri vadinasi „Vidinė žiūra“ Baal Sulamas rašo, kuo skiriasi teisuoliai ir nusidėjėliai.

Pasakyta: „Nusidėjėliai dvigubai pralošia, o teisuoliai paveldi du kartus daugiau“. Arba dvigubai pralošia, arba dvigubai išlošia. Tai priklauso vien nuo santykio su bendru dėsniu: norime jį pažinti ar ne. Kas nenori jo pažinti - dvigubai pralošia, nuolat kentėdamas ir patirdamas smūgius, kurie galiausiai vis vien priverčia pažinti šį dėsnį, nes kitaip negalės egzistuoti. O kas nori pažinti gamtos dėsnį, bet kokį - netgi veikiantį šiame pasaulyje, juo labiau visuotinį dėsnį, apie kurį kalba kabala, dvigubai išlošia. Todėl, kad jau dabar, netgi prieš jį pažindamas ir vykdydamas, tiktai norėdamas pradėti vykdyti, nedelsdamas pagerina savo gyvenimą.

Klausimas: Valdyti dėsnį, viešpataujantį pasaulėdaroje - ar neperdedate? Kaip mes, tokie maži, galime įvaldyti dėsnį?

Kabalos mokslas tai aiškina. Šis visuotinis dėsnis mus sukūrė, mes esame jame. Jis vadinamas Aukščiausiąja šviesa. Kitaip šis dėsnis vadinamas Kūrėju, kuriame mes esame. Šio dėsnio reikalavimas, jo ketinimas, tikslas, priežastis, dėl kurios Jis mus sukūrė, - pasiekti, kad mes savybėmis jam prilygtume.

Kitaip tariant, kad pagal jį pasikeistų mūsų prigimtis. Kad iš tikrųjų aprėptume visą jo veikimo sritį. Tada tarp mūsų ir to dėsnio nebus jokios įtampos, jokio skirtumo, pasijusime amžini ir tobuli.

Klausimas tik, kokiu būdu tobulėsime. Bet tobulėjimas garantuotas, kaip rašo Baal Sulamas: „mokestis imamas iš žmogaus, suvokia jis tai ar ne“.

Visgi aš noriu, kad mane suprastų teisingai. Mes neskaitome moralų, negėdijame, neperspėjame: „Žiūrėk, nenukrypk į religiją arba nedaryk kažkokių dalykų…“. Tiktai teigiame, kad kabalos mokslas, kaip ir visi pasaulio mokslai, mus moko, kaip teisingai, mūsų labui panaudoti gamtą. Nieko neverčiame, negąsdiname, niekur neįtraukiame. Norime paaiškinti, kam skirtas šitas mokslas.

 

Kabbalah Library

Kabalos naujienlaiškis

Užsisakyti naujienlaiškį

Siųsti