Mes skiriame daugybę pakopų ir detalių pasauliuose. Ir būtina žinoti, jog kalbant apie pakopas ir detales, kalbama apie sielų suvokimą tuo požiūriu, ką jos gauna pasauliuose, pagal taisyklę: „Ko nesuvoksime - neįvardinsime“. Taigi žodis „vardas“ nurodo suvokimą, panašiai kaip žmogus duoda vardą kokiam nors daiktui tik po to, kai apie jį kažką suprato, ir vardas priklauso nuo jo suvokimo.

Todėl visa tikrovė suvokimo atžvilgiu skirstoma į 3 dalis:

1. Jo esmė (Acmuto);
2. Begalybė;
3. Sielos.

1. Apie Jo esmę mes apskritai nekalbame, nes kūrinių šaknis ir vieta prasideda nuo kūrimo Sumanymo, ir to prasmė glūdi žodžiuose „Veiksmo pabaiga jo sumanyme“.

2. Begalybė - tai kūrimo Sumanymas, Jo noras suteikti malonumą savo kūriniams begalybės lygiu, vadinamu Begalybe. Ir tai ryšys tarp Jo esmės ir sielų. Šį ryšį suprantame kaip norą suteikti kūriniams malonumą. Begalybė - viso proceso pradžia, ir ji vadinama „šviesa be kli“, bet joje - kūrinių šaknis, t. y. ryšys tarp Kūrėjo ir kūrinių, vadinamas Jo noru suteikti kūriniams malonumą. Šis noras prasideda Begalybės pasaulyje ir nusileidžia iki pasaulio Asija.

3. Sielos - gėrio, kurį turi Jo noras suteikti malonumą, gavėjos.

„Begalybė“ taip vadinama todėl, kad tas ryšys, kuris egzistuoja tarp Jo esmės ir sielų, mūsų suprantamas kaip noras suteikti malonumą kūriniams. O be šio ryšio su noru suteikti malonumą, nieko nesvarstome. Tik nuo tos vietos, kur prasideda šis veiksmas. Tai vadinama „šviesa be kli“, bet ten yra kūrinių šaknis, t. y. ryšys tarp Kūrėjo ir kūrinių, vadinamas Jo noru suteikti savo kūriniams malonumą. Šis noras prasideda Begalybės pasaulyje ir nusileidžia iki pasaulio Asija.

Ir visi pasauliai patys savaime apibūdinami kaip „šviesa be kli“, ir jų neaptarinėjame. Jie apibūdinami kaip Jo esmė ir nėra galimybės jų suvokti.

Ir nesistebėk, kad išskiriame ten daugybę detalių: ten šios detalės kaip potencialios jėgos. O paskui, kai atsiras sielos, atsiskleis šios detalės sielose, gaunančiose aukščiausiąsias šviesas, priklausomai nuo to, ką ištaisė ir sutvarkė, kad turėtų galimybę gauti jas. Ir tada šios detalės atsiskleidžia kaip veikiančios. Bet tuo metu, kai sielos nesuvokia aukščiausiosios šviesos, viskas laikoma Jo esme.

O sielų, gaunančių iš pasaulių, atžvilgiu pasauliai apibūdinami kaip „Begalybė“, nes šis ryšys tarp pasaulių ir sielų (tai, jog pasauliai duoda sieloms), išeina iš kūrimo Sumanymo, kuris yra Jo esmės santykis su sielomis. Ir šis ryšys vadinamas Begalybe, kaip jau minėta aukščiau. Kai meldžiamės ir prašome Kūrėjo, kad padėtų mums ir duotų tai, ko prašome, turime omenyje Begalybę, juk ten kūrinių šaknis, norinti suteikti jiems gėrį, malonumą, ir vadinama „Jo noru suteikti malonumą kūriniams“.

Malda - ji Kūrėjui, mus sukūrusiam, ir vardas Jo: „Jo noras suteikti savo kūriniams malonumą“. Ir Jis vadinamas Begalybe, nes kalbama apie būseną iki susitraukimo (šviesos pirminio pasitraukimo atlaisvinant vietą kūriniui). Ir netgi po susitraukimo Jame neįvyko jokių pasikeitimų, t. y. nėra pokyčių šviesoje. Ir šis vardas lieka visada.

O visa begalė vardų - vien gaunantiesiems. Todėl pirmasis vardas, atsiskleidęs kaip kūrinių šaknis, yra Begalybė. Ir šio vardo atskleidimas lieka nekintantis. O visi susitraukimai ir daugybė pokyčių vyksta tiktai gaunančiųjų atžvilgiu. Tuo tarpu Jis visada šviečia pirmuoju vardu - „Jo noras suteikti begalinį malonumą savo kūriniams“. Ir todėl meldžiamės Kūrėjui, vadinamam Begalybe, kuris šviečia be susitraukimo ir be pabaigos. O kad vėliau susiformuoja pabaiga - tai ištaisymas gaunantiesiems, kad galėtų gauti Jo šviesą.

Aukščiausioji šviesa susideda iš dviejų dalių: suvokiantysis ir tai, kas suvokiama. Ir viskas, ką sakome apie aukščiausiąją šviesą, - tėra įspūdis, kurį tai, kas suvokiama, daro suvokiančiajam.

Tačiau kiekvienas iš jų atskirai (t. y. vien suvokiantysis arba vien tai, kas suvokiama) nėra vadinamas Begalybe. Tai, kas suvokiama, vadinama „Jo esmė“, o suvokiantysis - „sielos“ ir yra kažkas nauja (to, kas egzistavo, atžvilgiu), tai - visumos dalis. O naujo esmė ta, kad į jį įspaustas noras gauti. Ir todėl kūrinys vadinamas „kažkas iš nieko“ (ješ mi ain).

Pasauliai patys savaime apibūdinami kaip nedalomas vienetas, ir nėra pokyčių Dieviškume, kaip pasakyta: „Aš vardo nekeičiu“, Jame neskiriama sfirų ir pakopų. Net patys subtiliausi pavadinimai neišreiškia šviesos esmės, nes tai - „Jo esmė“, visiškai nesuvokiama. O apie visas sfiras ir detales kalbama remiantis tuo, ką žmogus suvokė Jame. Nes Kūrėjas panoro, jog mes suvoktume ir suprastume Šviesą, ir tai - Jo noras suteikti malonumą savo kūriniams.

O kad galėtume suvokti tai, ką Jis panoro, kad mes suvoktume Jo nore suteikti kūriniams malonumą, Jis sukūrė ir davė mums tokius jutimo organus, ir šios juslės iš aukščiausiosios šviesos suvokia tai, į ką reaguoja.

Ir priklausomai nuo to, mes skiriame daugybę detalių, nes bendras pojūtis, vadinamas noru gauti, skaidosi į daugybę dalių pagal tai, kiek gaunantieji geba gauti. Iš to atsiranda daugybė ypatybių, vadinamų pakilimais, kritimais, šviesos sklidimu, išėjimu ir pan.

O kadangi noras gauti vadinamas „kūriniu“ ir „kažkuo nauja“, tai būtent nuo tos vietos, nuo kurios noras gauti pradeda reaguoti, ir kalbame. „Kalbame“ - reiškia išskiriame reakcijos detales, nes čia jau yra aukščiausiosios šviesos ir noro gauti sąveika.

Ir tai vadinama „šviesa ir kli“. Tačiau, kaip minėjome aukščiau, apie šviesą be kli nekalbama. Šviesa, kurios gaunantysis nesuvokė, laikoma „Jo esme“, apie kurią negalime kalbėti, nes neduota suvokti. O kaip galime įvardyti tai, ko nesuvokiame?

Taigi suprantama, kad maldoje, su kuria kreipiamės į Kūrėją, kad išgelbėtų, išgydytų mus ir pan., turime skirti dvi sąvokas:

a) Kūrėjas;
b) Tai, kas iš Jo išeina.

Apie pirmąją, apibūdinamą Jo esme, negalima kalbėti, kaip pasakyta aukščiau. Antroji (tai, kas iš Jo išeina) apibūdinama kaip šviesa, sklindanti mūsų nore gauti (kėlim), ir vadinasi Begalybė. Ir tai - Kūrėjo ryšys su kūriniais, Jo noro suteikti savo kūriniams malonumą išraiška. Noras gauti apibūdinamas kaip sklindanti šviesa, kuri galiausiai pasiekia norą gauti.

Ir tuo metu, kai noras gauti gauna sklindančią šviesą, tada sklindanti šviesa vadinama Begalybe, ir ji ateina gaunantiesiems daug kartų susilpninta, kad žemesnysis galėtų ją gauti.

Taigi matome, jog visos detalės ir pokyčiai susiformuoja būtent gaunančiajame, priklausomai nuo to įspūdžio, kuris daromas jam. Tačiau būtina nurodyti, apie ką kalbama. Kai kalbama apie pasaulius, aptariama potenciali jėga, o kai gaunantysis suvokia šias detales, tada jos pasireiškia kaip veikiančios.

Dvasinis suvokimas - kai suvokiantysis ir tai, kas suvokiama, susijungia kartu. Jei nėra suvokiančiojo - tai, kas yra suvokiama, neturi jokios formos, nes nėra nieko, kas galėtų apibrėžti suvokiamo objekto pavidalą. Todėl ši pakopa apibūdinama kaip Jo esmė ir apie ją nėra ko kalbėti. Juk kaip galima pasakyti, jog tai, kas suvokiama, pati savaime įgyja kažkokią formą?

Mes galime pradėti aptarinėti tik nuo tos vietos, kur mūsų jutimo organai jaučia sklindančią šviesą, kuri yra Kūrėjo noras suteikti kūriniams malonumą, iš tikrųjų ateinanti gaunantiesiems.

Panašiai kaip žiūrime į stalą: lytėjimo organais juntame, kad jis kietas; jo ilgį bei plotį taip pat fiksuojame savo juslėmis. Tačiau stalas nebūtinai atrodys taip pat tam, kuris turi kitokius jutimo organus, pavyzdžiui, angelui, kuris žiūrėdamas į stalą, mato jį savaisiais jutimo organais. Todėl mes negalime apibrėžti kokios nors formos angelo požiūriu, nes neturime jo jutimo organų.

Iš čia aišku, kad kaip nesuvokiame Paties Kūrėjo, taip negalime nieko pasakyti, apie tai, kokią formą turi pasauliai Jo požiūriu. Tai tik mes suvokiame pasaulius savo jutimo organais ir pojūčiais. Ir toks buvo Jo noras, kad būtent taip Jį suvoktume.

Tai ir yra pasakymo „Nėra pokyčių šviesoje“ prasmė: visi pokyčiai - tiktai mūsų pojūčiuose, induose (kėlim), ir viskas nustatoma mūsų įsivaizdavimu. Ir iš čia suprasi, kad jei keletas žmonių žiūrės į vieną dvasinį objektą, tai kiekvienas jį suvoks pagal savo įsivaizdavimą ir savo pojūčiais. Ir todėl kiekvienas mato kitokią formą. Ir tam pačiam žmogui forma keisis priklausomai nuo jo pakilimų ir nuosmukių. Kaip yra pasakyta aukščiau, šviesa nesikeičia, o visi pasikeitimai - tiktai ją gaunančiuose.