Mokslas ir kabala - labai plati ir sudėtinga tema. Sunku išsamiai išnagrinėti jų santykio problemą. Daugelį metų domiuosi mokslu ir kabala, bet jų susikirtimo taškus aptikau tik pastaraisiais metais. Sąlyčio sritys pradėjo aiškėti prieš 70-80 metų, kai mokslininkai, tyrinėdami atomų daleles, atskleidė jų dvilypę prigimtį: kartais stebimos medžiagos dalelės, kartais - bangos.
Kaip jas suvokti, nagrinėti, tyrinėti - visiškai priklauso nuo mūsų, t. y. nuo tyrinėtojo, naudojančio kažkokį prietaisą. Ir kai tai paaiškėjo, atsirado klausimas: ar bangos bei visa mus supanti materija turi tam tikrą apibrėžtą formą ar ta forma „tokia, kokią mes suvokiame“? Ši dilema nustebino mokslininkus: koks gi iš tikrųjų mūsų pasaulis? Juk jeigu mes pasinaudosime kitais prietaisais, aptiksime visai ne medžiagą, o bangas, įvairias plazmos arba energijos rūšis.
Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo suvokti (ir tai jau seniai atrasta kabalos moksle): už žmogaus galima atskleisti ir tyrinėti tik tą tikrovę, į kurią reaguoja mūsų jutimo organai.
Mus supanti tikrovė, kaip tvirtina kabalos mokslas, - tai aukščiausioji šviesa, tam tikras jėgų laukas. Ir kokį pasaulio vaizdą mes suvokiame, priklauso nuo to, kokiu kampu jį nagrinėjame, atitinka mūsų savybes, sąlygas, traktavimą.
Mūsų pasaulio suvokimas keičiasi pagal jutimo organus, panašiai kaip holografinis vaizdas keičiasi pagal žvilgsnio kryptį. Kabalos mokslas aiškina taip: dvasinis ir materialus suvokimas nesiskiria. Jeigu žmogus supras, kaip jis suvokia, susikuria materialaus pasaulio vaizdą, jam daug lengviau bus pereiti prie dvasinio suvokimo. Juk tai vienas ir tas pats žmogus suvokia abu pasaulius.
Kabalos mokslas teigia, jog visa kūrinijos medžiaga - noras gauti. Šis noras reikalauja prisipildymo. O prisipildymas jaučiamas pagal jo savybes. Jeigu noras gauti mažas, jis jaučia tik savo gyvenimą, savo egzistavimą. Matome tai iš negyvosios gamtos ir augalijos pavyzdžio, taip pat iš žemiausio lygio gyvūnų gyvenimo. Jeigu noras gauti didelis, jis išvysto ir proto sistemą, padedančią prisipildyti. Šalia širdies (noro mėgautis) atsiranda protas.
Kuo didesnis noras, tuo labiau ištobulinamas protas, ieškantis būdų pripildyti norą. Ir kuo tobulesnis kūrinys, tuo šios abi jo dalys tobulesnės. Noras gauti pasiekia būseną, kai sugeba suvokti visą tikrovę, t. y. gauti visą jam priklausantį prisipildymą (tuo tarpu ankstesniuose lygmenyse prisipildyti įmanoma tik iš dalies).
Jeigu mumyse dominuoja žemiškųjų malonumų noras, tai ir protas ieško kelių pripildyti būtent šį norą. Noras turi tam tikras vidines savybes ir šviesa, kuri jį pripildo, kartu su noru sukuria bendrą pasaulio, tikrovės vaizdą.
Tikrovė - ne tai, kas yra priešais mus, už mūsų. Ji visiškai priklauso nuo mūsų savybių. Mūsų tikrovė susideda iš atskleistos ir paslėptos dalių. Ji skaidoma į lygius: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis; kietieji kūnai, skysčiai, dujos ir t. t. Ir visa tai priklauso nuo mūsų savybių - jeigu pakeisime šias savybes, pasikeis ir tikrovė.
Lygiai taip pat, kaip ir su elementariosiomis dalelėmis: pažvelgsime iš vienos pusės - pamatysime, kad tai medžiaga, iš kitos - kad tai bangos. Viskas priklauso nuo požiūrio. Taip pat ir mes: jei pakeistume save, pamatytume visiškai kitą tikrovę, atitinkančią mūsų naująsias savybes, pavyzdžiui, aptiktume bangas ten, kur šiandien matome kietąjį kūną.
Prieš 30-40 metų prasidėjo mokslo krizė. Mokslininkai ėmė suprasti, kad mokslas nebegali toliau vystytis neatsižvelgdamas į žmogaus tyrinėtojo savybes. Būtent todėl mūsų dienomis, kada mokslas jau pasiekia savo išsivystymo ribą, jie atsidūrė aklavietėje.
Mokslas visada tvirtino, kad pasaulis suvokiamas pagal tam tikrus dėsnius, nepaisant tyrėjo asmenybės. Bet kai paaiškėjo, jog viskas priklauso nuo mūsų pačių keitimosi, pasaulio vaizdas susvyravo. Taip ėmė ryškėti mokslo ir kabalos ryšys. Jeigu prieš 20-30 metų buvo neįmanoma netgi kalbėti su mokslininkais apie kabalą - jie apskritai nesuvokdavo jos požiūrio, tai dabar jie jau pasirengę įsiklausyti ir sutikti su teiginiu, kad viskas priklauso nuo mūsų, nuo žmogaus, viskas, ką laikome tikrove, - mūsų savybių atspaudas.
Visi mūsų pojūčiai, visi mūsų veiksmai egzistuoja tik tame pasaulyje, kurį mes įsivaizduojame, pačios savaime jokios tikrovės nėra. Jeigu žvelgsime kitaip, t. y. pakeisime mūsų savybes, vietoj medžiagos pamatysime bangas, o vietoj bangų - medžiagą. Kažką panašaus elementariųjų dalelių tyrinėtojai atskleidė praėjusio amžiaus trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje.
Šiandien mes galime kalbėti su mokslininkais ir kartu kreiptis į visą pasaulį naujai aiškindami, kaip jis sutvarkytas. Tai - tikras pasaulėžiūros perversmas, jo pasekmės milžiniškos ir labai svarbios. Viskas priklauso nuo mūsų; viskas iš esmės priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos. Visa šio pasaulio dėsnių sistema, visi mūsų stebimi pasaulio dalių ryšiai ir deriniai - viskas priklauso nuo mūsų.
Nėra jokios objektyvios tikrovės. O jeigu taip, būtina žinoti tik viena: kaip reikėtų pasikeisti, kaip derėtų žvelgti į abstrakčią aukščiausiąją šviesą, esančią absoliučioje ramybėje, kad ji mums pasireikštų geriausiai, optimaliai. Tai ir nagrinėja kabalos mokslas.
Priešingai nei visi kiti mokslai, jis netyrinėja materijos už mūsų; kabalos mokslas nuo pat pradžių kalba apie tai, kaip turi pasikeisti žmogus, kad ir jo suvokiamas pasaulis pasikeistų. Iš esmės tai ir yra visas kabalos mokslas.
Pasaulio vaizdas, kokį šiandien matome, siaubingas. Pasaulis apimtas visiškos nevilties; iš čia - potraukis narkotikams, šeimos ir visos visuomenės krizė. Bet visa tai kyla ne todėl, kad taip sutvarkytas pasaulis. Tai tik mūsų didėjančio noro kopija: juk būtent noras pagimdo mūsų pasaulio vaizdą, sukurdamas savo savybių projekciją aukščiausioje šviesoje.
Prieš kelerius metus pradėjęs bendrauti su mokslininkais pamačiau, kad jie pasirengę suvokti šias idėjas ir sutikti su tokiu požiūriu. Jie pasirengę bendradarbiauti ir supranta, jog tai - mokslo ateitis. Ateities mokslas - kabala. Ji pateiks teisingą požiūrį į pasaulį.
Anksčiau mes manėme, kad šis pasaulis egzistuoja pats savaime ir nepriklauso nuo mūsų. Tačiau šiandien mokslininkai sutinka su mūsų pasaulio tyrimo būdu. Juk ir jie patys atlikdami eksperimentus, tyrinėdami tikrovę priartėjo prie tokios išvados. Jie „perjungė“ suvokimą į žmogaus vidų ir į žmogaus vidų perkėlė išorinio vyksmo priežastis.
Pats pasaulis nepasikeis. Pasaulis - aukščiausioji šviesa, esanti absoliučioje ramybėje. Apie tai skaitome ir paskutiniuose mokslininkų straipsniuose. Astrofizikai, pavyzdžiui, tvirtina, kad Visata - viena mintis, kryptingas protas. Ekologai priėjo išvadą, kad mūsų planeta su savo atmosfera ir visais gamtos reiškiniais elgiasi kaip gyva būtybė, turinti protą ir veiksmų programą, ir kaip gyvas objektas reaguoja į mus.
Remdamiesi tuo mokslininkai daro išvadą, kad ir Visata, ir Žemės rutulys, ir visa, kas jame yra (nuo pačių paprasčiausių gyvybės formų iki globalinių sistemų), - žmogaus savybių atspaudas. Todėl visi mokslai, vystęsi tūkstantmečiais, galiausiai sugebėjo aprėpti tik labai siaurą tikrovės tyrimo sritį.
Į jų vietą ateina kabalos mokslas, kuris juos jungia, su jais bendradarbiauja ir aiškina žmogui, kaip teisingai tirti tikrovę. Tikrovė mums pasireiškia pagal savybių panašumo principą, lyginant mūsų savybes su šviesos savybėmis. Bet kurį reiškinį atskleidžiame, tiktai savybėmis supanašėję su juo.
Tai galima paaiškinti paprastu pavyzdžiu: garso bangos ne mano ausyje, tačiau aš jas juntu tiktai su sąlyga, jeigu turiu vidinę sistemą, kuri gali atkurti tas bangas.
Paprasčiausia analogija - radijo imtuvas. Jeigu jo viduje yra virpesių kontūras, kuriantis bangą, kurios dažnis sutampa su išorinės bangos dažniu, atsiranda rezonansas: imtuvas tarytum sugauna išorinę bangą ir pateikia klausytojui. Taigi, kad pajusčiau bangą, turiu turėti ją atitinkančią savybę. Jeigu noriu suvokti tam tikrą tikrovės dalį, man reikia iš anksto žinoti, kokias vidines savybes privalau turėti.
Mes gimstame su penkiais jutimo organais. Ir kiekvienas iš jų turi tam tikrą jutimo sritį, kur fiksuojamos visos mūsų reakcijos į išorinį vyksmą. Mes girdime ne visas aplink esančias bangas, o tik tam tikro diapazono: tarkim, nuo 15 Hz iki 15 Khz. Panašiai yra ir su visais kitais jutimo organais.
Mes taip sutverti, kad atskleidžiame pasaulį tiktai per penkias jutimo sritis. O jeigu turėtume papildomus jutimo organus, kurie kitaip suvoktų, pasaulis atrodytų visai kitoks. Pasaulio vaizdas - tai, ką įsivaizduojame, reaguodami į kažką esantį išorėje.
Mus supa bangos, aukščiausioji šviesa. Mes reaguojame tiktai į menką visų tų bangų dalį (tam tikro dažnio bangas), patiriame ribotą kiekį įspūdžių. Štai ir viskas, kas galų gale sukuria mūsų pasaulio vaizdą. Taip suvokiame ir patys save, ir mus supančią tikrovę.
Ir, savaime aišku, šis vaizdas yra mūsų savybių atspaudas. Jeigu kuris nors nuo gimimo neturi vieno iš jutimo organų, jis įsivaizduoja pasaulį kitaip nei mes. O jeigu įgysime papildomą suvokimo organą, pasaulio vaizdas taip pat pasikeis.
Mokslas vystosi šio vaizdo tyrinėjimų dėka. Žmogus, ribojamas savo savybių, negali tyrinėti to, kas yra už jo jutimo ribų. Tam reikalinga papildoma savybė, kuri vadinama ekranu arba šeštuoju jutimo organu. Mokslas išgyvena krizę, tačiau jo vystymasis nepasibaigė: jis turi pakilti į aukštesnį lygį.
Negalime pakeisti mūsų prigimtinių, kūniškųjų jutimo organų, todėl aplinkinį pasaulį suvokiame kaip vientisą vaizdą. Tačiau jei įgytume gebantį keistis suvokimo organą, mums atsivertų kintantis pasaulis. Būtent taip įvyksta, kai įgyjame naują galimybę - panaudodami ekraną suvokti kitokį, aukštesnįjį pasaulį.
Kabalos mokslas žmogui aiškina, kaip pajusti, apčiuopti, suvokti tikrovę savo valia suderinant papildomą vidinį jutimo organą - ekraną, indą, kli, sielą (visa tai yra vienas ir tas pats).
Klausimas: Kiek žmogus nesikeistų, gamtos dėsniai nekintami, nepriklauso nuo jo pasaulėžiūros. Gamta, galinti mus sunaikinti, sužaloti arba suteikti malonumą, liks tokia pati. Galite mus keisti nors iki begalybės, mes vis tiek kentėsime nuo žiaurių gamtos pasireiškimų...
Manau, pateikiau suprantamą pavyzdį. Tyrinėdamas objektą vienu prietaisu, matau bangą, kitu - medžiagą. Kažkas teigia, jog tikrovė nesikeičia. Bet iš tikrųjų ji keičiasi ir priklauso nuo manęs, nuo mano savybių. Jeigu pakeisiu savo savybes, tikrovė pasikeis. Mūsų suvokiama tikrovė neegzistuoja už mūsų. Visa kas matoma, girdima, apčiuopiama - tiktai mūsų pojūčiai. Neįmanoma teigti, jog tokia pati tikrovė egzistuoja už mūsų. Niekas dar nepajuto jos kitaip nei savo jutimo organais.
Mokslinių bandymų ir tyrinėjimų rezultatai rodo, kad mūsų regimas vaizdas keičiasi, jeigu keičiamės mes. Dabar kalbu ne apie kabalos poziciją, turiu galvoje mokslininkus. Jie jau supranta, kad keičiant žmogų galima pakeisti pasaulį, nes pasaulis yra mūsų savybių atspaudas, atspindys.
Mes įpratome manyti, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nesvarbu, esame jame ar ne; kad Visata, Žemės rutulys egzistuoja ir be žmogaus. Vėliau pradėjome suprasti, kad pasaulio vaizdas priklauso, kaip atrado Einšteinas, nuo judėjimo greičio. Didėjant judėjimo greičiui priešais mane iškyla kita tikrovė: keičiasi laikas, atstumai. Ankstesniu supratimu pastovūs dydžiai pasirodo esą kintantys. Taigi viskas reliatyvu. Ką reiškia „reliatyvu“? Tai reiškia, kad viskas nustatoma santykinai mano, mano savybių atžvilgiu.
Po to atsirado teorija (taip pat spėjusi pasenti), kuri tvirtino, kad mano suvokiama tikrovė pati savaime neegzistuoja, o yra mano savybių ir išorinės aplinkos derinys. Yra kažkas už manęs, tačiau aš užčiuopiu tik nedidelį atskirą fragmentą, atitinkantį mano organų jutimo diapazoną. Rega, klausa, lytėjimas ir t. t. formuoja tam tikrą vaizdą, kuris yra didžiulės, esančios už manęs bendros tikrovės dalis.
Per paskutinius 30-40 metų mokslininkai priėjo prie išvados, kad už mūsų apskritai jokios tikrovės nėra. Iškylantis priešais mane vaizdas priklauso vien nuo mano savybių, mano vidinių parametrų. Aš jaučiu, apčiuopiu ne aplinką, o savo reakciją į kažką išorinį. Pavyzdžiui, mano ausies būgnelis sureaguoja į išorinę bangą, atitinkamai pajuntu tam tikrą tos bangos dalį.
Aplink mane gali egzistuoti daugybė aukšto dažnio garsų bangų, tačiau jeigu pažeistas mano ausies būgnelis, jaučiu tik savo silpnas, dalines reakcijas į žemus dažnius. Tik jas ir juntu, neturėdamas nė mažiausio supratimo apie tai, kas iš tikrųjų vyksta už manęs. Aš neturiu kaip palyginti, kad tai išsiaiškinčiau.
Esu tarytum juoda dėžė su penkiomis ertmėmis: penkiais jutimo organais, atitinkančiais penkias suvokimo rūšis - regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį.
Šiuolaikinis mokslas tik dabar priėjo šią išvadą, o kabalos mokslas kalba apie tai seniai, jau tūkstantmečiais. Nereikia blaškytis ieškant kažko už mūsų. Darėme tai tūkstančius metų - ir pamatėme, jog iš tikrųjų nieko negalima pakeisti. Būtina pakeisti savo savybes - ir kartu pakeisime tikrovę.
Pakeisti savo savybes nereiškia tapti geresniais, palaikyti draugiškus santykius, ir viskas bus gerai. Netiesa. Būtina pakeisti savo savybes, kad atitiktume už mūsų esančią aukščiausiąją šviesą. Jeigu tai padarysiu, aukščiausioji šviesa sklis per mane be jokių kliūčių. Ir tuomet pradėsiu jaustis tobulas - tiek savo pojūčiais, tiek suvokimu, kur esu.
Kaip teisingai sugretinti savo vidines savybes su aukščiausiąja šviesa - būtent apie tai ir kalba kabalos mokslas. Tai daroma naudojant ekraną. Noras gauti, egoizmas - iš esmės juodos dėžės sienelės (žr. paveikslėlį).
Jeigu virš šių sienelių sukuriame ekraną (masach), tai savo vidines savybes prilyginame išorinės šviesos savybėms. Ir tuomet tikrovė mūsų neslegia, išnyksta visi prieštaravimai. Jaučiame šviesą kaip malonumą, išmintį, žinojimą, suvokimą.
Klausimas: Tai atrodo nerealu. Vadinasi, pasieksime idealią būseną? Ar yra pasaulyje ją pasiekusių žmonių ir kiek jų?
Šiandien - iš tikrųjų nedaug. Tačiau vystydamasi žmonija pasieks būseną, kai pajus būtinumą pasikeisti. Antraip mes negalėsime išsivaduoti iš nelaimių, vargų, kančių. Reikalas tas, kad aukščiausioji šviesa yra priešprieša mūsų savybėms ir todėl mus slegia. Egoizmas nuolat auga, vis stipriau pasireiškia kontrastas tarp mūsų egoistinės prigimties ir Kūrėjo. Todėl tai, kas yra mūsų „dėžės“ viduje, palyginti su šviesa, jaučiama kaip sunkus gyvenimas, kuris kiekvieną dieną vis blogėja. Mums nelieka kitos išeities, kaip tik pradėti keistis.
Mokslas (pvz., psichologija, sociologija, ekologija) tai jau žino. Kažkokiu momentu visų žmogaus veiklos sričių specialistai vienu balsu pradėjo teigti, jog nekeisdami savo savybių pagal tikrovę, esančią už mūsų, prieisime prie tragiškos būsenos, prie susinaikinimo grėsmės.
Mūsų tikrovė dalijama į dvi dalis: į tikrovę, jaučiamą šiame pasaulyje iki machsomo (machsom - riba, barjeras), ir tikrovę, jaučiamą virš machsomo. Žmogus, esantis tik šio pasaulio tikrovėje, jaučia tai, ką jaučiame mes visi. O pakilęs virš machsomo tam tikru laipsniu sutampa su šviesos savybėmis ir todėl jaučia aukštesniąją tikrovę. Tapatindamas save su savo siela jis jau kitaip suvokia laiką, jaučia tobulybę ir amžinybę. Kartu, kaip ir ankščiau, turėdamas kūną, jis jaučia, kas yra mūsų pasaulyje.
Klausimas: Ar egzistuoja tam tikras maksimalus lygis, kurį gali pasiekti žmogus, perėjęs machsomą?
Aš kalbu apie šeštąjį jutimą, kurį ugdant pasiekiamas tapatumas su šviesos savybėmis. Tai dvasinė energija, esanti absoliučioje ramybėje. Jeigu žmogus įgyja jos savybes, atitinkamai jaučia amžinybę ir tobulybę.
Klausimas: Ar be šito kažkas egzistuoja?
Nieko, išskyrus tai, negali būti.
Klausimas: Ar žmogus gali tai pasiekti?
Žmogus privalo tai pasiekti! Istorijos eigoje tobulėjame nuo žemiausių (kūniškųjų) norų per pinigų, šlovės, žinių norus iki dvasinio noro. Antrajame tūkstantmetyje priėjome būseną, kai didelės žmonijos dalies noras gauti pasiekė lygį, artimą dvasiniam.
Todėl žmogus, kuriam neteikia pasitenkinimo pinigai, šlovė ir žinios, siekia kažko kito. Tačiau jis nežino ko siekia, nes mūsų pasaulyje nejaučia dvasinio pasaulio, šviesos. Jis nejaučia, ką reiškia sutapti savybėmis su šviesa. Visuomenė nepajėgi suteikti žmogui tuos pojūčius, todėl jis puola į depresiją, gali net tapti priklausomas nuo narkotikų, arba po ilgų ieškojimų atranda kabalą.
Mes matome, kad kasmet gyvenimas sunkėja. Priežastis ta, jog didėja mūsų noras gauti. Mumyse slypintis rešimo (savotiškas dvasinis genas) pasireiškia vis stipriau, mūsų reikalavimai vis didėja. Šie reikalavimai, tūkstantmečiais lėmė mūsų kultūrinį, technologinį, mokslinį vystymąsi. Galų gale pasiekėme būseną, kai išnaudojome visas galimybes: mūsų materialiajame pasaulyje toliau tobulėti nėra kaip.
Mokslo, kultūros, visų žmogaus veiklos sferų plėtra šiame pasaulyje praktiškai užsibaigė. Neturime ką daugiau veikti - ir mokslininkai tai supranta. Štai kodėl išsivysčius mūsų norui, turime pereiti į sritį, esančią už mūsų, veikti joje. Dar prieš du tūkstančius metų knygoje Zohar buvo pasakyta, kad būtent mūsų laikais prasidės šis procesas, ir šiandien tuo įsitikiname.
Klausimas: Šiandien yra daugybė sistemų, aiškinančių, kaip dirbti su energijomis, aura, karma... Kaip į jas žiūri kabala?
Kabala nenaudoja jokių sistemų, išskyrus savąją. Ji nenagrinėja kitų metodikų ir neužsiima jų lyginamąja analize. Tai nėra jos užduotis.
Studijuodamas kabalos mokslą žmogus įgyja šeštąjį jutimą ir pajunta aukštesniąją tikrovę. Ir tuomet jis mato, jog visokiausios manipuliacijos energijomis - tiesiog žaidimas. Visa tai ne kas kita, kaip mėginimai pasisaldinti gyvenimą. Žmogus turi būti tikras dėl rytojaus, jam malonu galvoti, kad neva yra gyvenimas po mirties, egzistuoja ateiviai, kažkokie stebuklai... Tai viso labo psichosomatiniai reiškiniai, ne daugiau.
Klausimas: Kaip kabalos mokslas aiškina faktą, kad mes patys savęs nesuprantame?
Mes keliame klausimą apie gyvenimo prasmę, nes mumyse veikia dvi jėgos: kūrinio ir Kūrėjo - malchut ir bina. Jei neturėtume šių dviejų jėgų, mums nekiltų klausimas: „Kas aš, kodėl egzistuoju?“. Šis klausimas atsiranda todėl, kad žmoguje yra taškas iš aukščiausiojo pasaulio.
Gyvūnams nekyla toks klausimas, jie paprasčiausiai gyvena ir tiek. Tačiau mes klausiame, kas egzistuoja, be mūsų žemiško gyvenimo, nes turime vadinamąjį „tašką širdyje“. Širdis - mūsų noras gauti. Joje esantis taškas - binos (t. y. aukštesniųjų savybių) taškas.
Jeigu ne šis taškas, prasiskverbęs pro machsomą į mūsų pasaulį ir įėjęs į mus, nieko nesuprastume, apie nieką neklaustume ir nesidomėtume niekuo, kas yra aukščiau gyvūniškojo egzistavimo. Mes domėtumėmės tik kaip ir kur geriau pasisotinti, panašiai kaip bet kuris gyvūnas, ir tiek.
Klausimas: Šis taškas ir yra mano siela?
Tai sielos užuomazga ir mūsų užduotis - išvystyti šį tašką. Visas kabalos mokslas būtent ir aiškina, kaip jį išvystyti. Šis taškas atves tave per machsomą į aukštesnįjį pasaulį. Jis iš esmės ir yra šeštasis jutimo organas. Tas organas išsivysto - ir tu pradedi jausti, kas vyksta už tavęs.
Kartoju: mes - juoda dėžė ir jaučiame tik tai, kas vyksta mūsų viduje. Kas vyksta už manęs - nejaučiu. Tik šeštasis pojūtis suteikia man galimybę pajusti, kas yra išorėje.
O ten, išorėje, yra sistema, kuri mane veikia ir nulemia kiekvieną mano akimirksnį. Aš, pats to nesuvokdamas, sąveikauju su ta sistema. Kadangi neturiu nė menkiausio supratimo, kaip teisingai su ja sąveikauti, tai mėgindamas rasti kuo geresnį gyvenimo būdą, kiekvieną kartą nukenčiu. Nepažinęs šios išorinės sistemos (šviesos ir jos dėsnių) ateityje dar labiau painiosiuos.
Taip visa žmonija palaipsniui prieis prie išvados, jog nėra kito pasirinkimo: būtina pažinti, kas yra aukščiau mūsų. Ir tai pažinti reikia moksliniais metodais, kitaip nieko neišeis.
Klausimas: Jūs sakėte, kad kabalą gali studijuoti bet kuris žmogus, nesvarbu, koks jo tikėjimas?
Kabala kreipiasi į kiekvieną žmogų, kuris savęs klausia apie gyvenimo prasmę.
Klausimas: Mokslinių bandymų rezultatai nepriklauso nuo to, ką aš jaučiu, nepriklauso nuo mano dvasinio lygio, todėl jie absoliučiai objektyvūs.
Jums išsprūdo žodis „objektyvūs“. Apskritai toks žodis moksle nevartojamas. Bandymo rezultatai negali būti objektyvūs, nes negaliu apčiuopti to, kas yra už manęs. Juk būtent aš atlieku bandymą ir būtent aš jaučiu.
Klausimas: Ar ne geriau būtų, jei iškart gimtume tobuli, jaučiantys šviesą?
Jei iškart gimtume tokie, to nejaustume. Tik būdami medžiaga, priešinga šviesai, galime pajusti mūsų ir šviesos skirtumą. Visi pojūčiai atsiranda tik dviejų polių susilietimo vietoje: ne šviesoje ir ne tamsoje, o tik esant kontrastui.
Visi mūsų pojūčiai gimsta tarp dviejų priešingybių (prisipildymo ir tuštumos). Sustingusioje, nesikeičiančioje būsenoje nieko nejaučiama. Tokie mūsų jutimo organai. Todėl mums būtina pereiti visą vystymosi procesą. Po kiekvieno jo etapo mumyse lieka rešimot (užrašai, prisiminimai), kurie susirenka į bendrą kli, ir tik tuomet pajuntame, kad yra šviesa.
Klausimas: Kodėl mūsų sielą reikia taisyti?
Sielą reikia taisyti todėl, kad iš pradžių jos noras - viską įtraukti į save. Tokia forma negalime pasiekti tobulybės. Egzistuoja dėsnis, pagal kurį tu, net ir labai trokšdamas, niekada negalėsi noro pripildyti, nes malonumas mažėja, gesina norą. Sakykim, savo gyvenime labai stipriai kažko panorai. Vos pasiekei, tuoj pat lioveisi mėgautis: prarandi šio malonumo skonį ir imi ieškoti naujų prisipildymo objektų.
Klausimas: Bet tai - materijos srityje...
Tai - ne materijos, tai - norų sritis. Pildydamas norą tiesiogiai, niekada jo nepripildysi. Turi kažkokį norą (nesvarbu kokį) ir nori jį patenkinti. Vos tik pradėjęs tuojau pat jį sunaikini, o kai sunaikinamas noras, išnyksta malonumo pojūtis. Todėl būdami savo noro viduje ir siekdami įtraukti į save visus malonumus niekada netapsime laimingi. Jausime vis didesnę tuštumą.
Per visą žmonijos istoriją noras gauti stiprėja, iš kartos į kartą didėdamas sulig kiekvienu mūsų persikūnijimu, ir kiekviena kita karta vis labiau grimzta į problemas ir nelaimes, patiria vis didesnę tuštumą. Kad tai pamatytume, pakanka dabartinę kartą palyginti su ankstesniąja.
Tuštuma didės iki to momento, kol mes suprasime, jog ją būtina užpildyti, bet kitaip. Mūsų mokslas todėl ir vadinasi kabala, kad moko, kaip gauti (lekabel), kaip save pripildyti. Prieisite kritinę būseną - tuomet suprasite, ką reikia daryti.
Klausimas: Kokie bandymai atliekami kabaloje?
Kaip ir kiekviename moksle, turime žinoti, ką būtent studijuojame, ką tyrinėjame. Ką tiria žmogus moksle? Galų gale jis tiria savo prigimtį, savo prigimties atspaudą kokioje nors medžiagoje. Tas pats ir su kabala, bet čia mums atsiskleidžia neribotos savęs pažinimo galimybės.
Ką paprastai tyrinėjame? Tyrinėjame medžiagą: negyvąją, augalinę, gyvūninę arba žmogiškąją, kuri atitinka konkretų mokslą - fiziką, chemiją, biologiją. Studijuojame tai, kas kabaloje vadinama materijos egoizmo lygiais (nuo pirmojo iki ketvirtojo).
Tačiau kabaloje studijuojame ne pačios medžiagos elgesį, o kaip galima pakeisti medžiagą, kad gautume kitą jos savybę. Nuo medžiagos, nuo noro gauti pereiname prie šviesos.
Tarkime, chemijoje mes tarytum tyrinėjame tam tikrus gamtos reiškinius, dviejų molekulių trauką ir sąveiką šilumos, šalčio, slėgimo ir t. t. sąlygomis, o iš esmės, nors ir nenaudojame „egoizmo“, „noro gauti“ sąvokų (chemijoje tokių sąvokų nėra), būtent tyrinėjame norą gauti. Ir taip yra visuose moksluose.
Kabaloje studijuojame materijos esmę, o ne išorines formas: skysčius, dujas, slėgį, kaitinimą, daleles fizikoje arba kūnų sąveiką mechanikoje. Tyrinėjame materijos esmę, todėl gauname tikrąjį pasaulio vaizdą. Kabala domisi ne išoriniais apvalkalais, o pačiu turiniu ir todėl vadinama visų mokslų šaknimi. Iš esmės visi mokslai - tik atskiros jos formos.
Klausimas: Visuose moksluose atliekami kažkokie stebėjimai, gaunami įrodymai, atrandami dėsniai - kaip, pavyzdžiui, istorijoje su Niutonu, kuriam ant galvos nukrito obuolys. Kur tokie stebėjimai kabaloje?
Visas kabalos ir kitų mokslų skirtumas tas, kad kabala atsižvelgia ir į vidines žmogaus savybes. Jeigu tiriame tikrovę, kaip ją įsivaizduojame, neatsižvelgdami į žmogaus savybes (dabar tik pradedame atskleisti, jog savo mintimis žmogus daro įtaką materijai, pvz., augalams ir kt.), tai tyrinėjame įprastame moksle.
Jeigu atsižvelgiame į žmogaus savybes, kalbame, kaip joms keičiantis kinta reiškiniai, tyrinėjame kabaloje. Šiandien visi mokslai ima suprasti, kad srityse, kur mes nesikeičiame, viskas ištirta. Žmonija artėja prie būsenos, kai galimybė prasiskverbti į medžiagos gelmes, giliau ištirti tikrovę priklauso nuo mūsų.
Ir neturime kitos metodikos, išskyrus kabalą, kurioje teigiama: „Jeigu pasikeisite vienaip, pamatysite vienokią tikrovę, jeigu pasikeisite kitaip, galėsite kitaip ir ją veikti“. Kabala atveria žmonijai visiškai naujus horizontus, atskleisdama, kaip savo mintimis ir norais mes veikiame tikrovę, kaip su ja sąveikaujame, ją keičiame. Įprastuose moksluose negalime to padaryti, noras gauti nepaklūsta mūsų kontrolei, įtakai.
Taigi kabala skirstoma į dvi dalis: viena, ji moko žmogų, kaip pakeisti norus ir savybes, antra, aiškina, kaip patys keisdamiesi mes keičiame tikrovę.
Klausimas: Kitos religijos niekaip nesusijusios su kabala?
Kada sakoma, kad tarp kabalos ir religijos nėra jokio ryšio, turima omenyje, jog kabala - visiškai kita veiklos sritis. Kabala - mokslas. O religija siekia tenkinti žmogaus religinius poreikius, t. y. spręsti jo psichologines ir socialines problemas.
Jeigu absoliučiai viską žinotume, ar mums prireiktų religijos? Religijos paskirtis - užpildyti mums nežinomą ir nesuprantamą pasaulio vaizdo dalį. Religija suteikia tikrumą, vidinį pripildymą. Jeigu žmogus užmezga ryšį su aukštesniąja jėga, ją tiria, jaučia, su ja susiliečia, jam nereikalinga psichologinė parama, kurią suteikia religija.
Žodžiai teva (gamta) ir Elokim (Kūrėjas) turi tą pačią gematriją (skaitinę reikšmę), t. y. gamta ir Kūrėjas yra viena. Todėl pažinti gamtą ir pažinti Kūrėją - vienas ir tas pats, religijoms neliks vietos, jeigu visiškai pažinsime Kūrėją, gamtą.
Klausimas: Ar kabaloje egzistuoja tikslios mokslinės sąvokos kaip, pavyzdžiui, matematikoje?
Matematika - tai kalba. Mokslas - tai tyrinėjimas. Vienintelis tikslusis mokslas yra kabala. Mes jau matome kitų mokslų ribotumą.
Kodėl? Kabaloje nedarome jokiu prielaidų, tiesiog remiamės kūrinio medžiaga - noru gauti malonumą. Be šito, daugiau nieko nėra; viskas sudaryta iš šios medžiagos, jos formų. Negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos, žmogaus, garsų, spalvų - visko pagrindas yra kūrinijos esmė, kurią sudaro noras gauti malonumą. Ir todėl bet kuris kitas mokslas, neatsižvelgiantis į kūrinijos esmę, netikslus.
Kabala atsižvelgia tik į tai. Yra dėsnis, teigiantis: „Sprendžiama tik iš to, ką mato akys“. Viskas įrodoma tik bandymais. Kabalistui draudžiama aprašyti knygoje bet ką, nesiremiant sava patirtimi, aukštesniojo pasaulio tyrinėjimu. Knyga Zohar aiškina: tik du lygius galime suvokti ir tyrinėti - materiją ir formą, įvilktą į materiją. Pradėkite studijuoti kabalos mokslą ir pamatysite, kiek jame tikslių mokslinių apibrėžimų.
Klausimas: Kas vyksta su visa žmonija? Ar egzistuoja kolektyvinis suvokimas?
Dabar mūsų tikrovės suvokimas ir yra bendras todėl, kad mums visiems būdingos vienos ir tos pačios egoistinės savybės. Skirtumas tarp mūsų tik tas, kad vienas siekia maisto ir sekso, kitas pinigų, trečias šlovės ir valdžios, ketvirtas žinių, o penktas dvasingumo. Šiuo požiūriu galime vienas kitą suprasti arba nesuprasti. Bet šitie skirtumai gana nedideli, liečia gana siaurą sritį, nes mus visus sieja bendri jausmai, vienas pasirinkimo mechanizmas. Kiekvienas susideda iš šitų siekių: kiekvienas po truputį nori ir vieno, ir kito, ir trečio.
Bet nedaugelis mūsų nori to, kas yra už machsomo. Todėl nesugebame suprasti kabalistų ir tuo mes iš tiesų skiriamės nuo jų. Todėl taip sunku paaiškinti kabalos mokslo esmę, o visa, ką kalbu, tarnauja tik tam, kad truputį jus patraukčiau, sudominčiau, kad jūs patys pradėtumėte artintis prie šito mokslo. Tačiau paaiškinti, kas iš tikrųjų jaučiama šeštuoju jutimo organu, kaip viskas atrodo, neįmanoma, kadangi neturime atitinkamų dvasinių norų. Iš pradžių reikalinga medžiaga - tinkamo lygio „noras gauti“, kuris pajustų šiuos reiškinius.
Ir todėl kabalistinės knygos skirtos tik kabalistams. Kada parašyta: atlik tam tikrą veiksmą, tu matai, ką darai, ką gauni - tačiau tai instrukcija tiems, kurie turi šiuos norus. O tam, kuris jų neturi, tai - tušti žodžiai.
Klausimas: Kaip jus supranta mokslininkai?
Aš aiškinu reiškinius pagal kabalą, bet ir jie remiasi mokslu. Mes tarytum susitinkame skirtingose vienos sienos pusėse. Mokslininkai jau pasirengę mane suprasti, nes atsitrenkė į sieną - nesakau, kad supranta, bet jau pasirengę susipažinti su kabalos mokymu. Jie paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo, nes viskas, kas jiems liko, - tik surinkti dar truputį duomenų. Tačiau nepakeitus paties tyrėjo, jau nebeįmanoma iš esmės pažengti moksle. Bet jie nežino, kaip pakeisti tyrėją, neturi instrumento, kad pakeistų žmogų.
Jie supranta, kad, be vidinio žmogaus pasikeitimo, šitoje tikrovėje neįmanoma nieko pažinti. Dar pridėtume keletą detalių, smulkmenų, bet bendras vaizdas nepasikeis. Mes negalime suvokti visos tikrovės dėsnio: kaip turime paveikti gamtą, kaip elgtis vienas su kitu, kad mums būtų gerai, kaip sužinoti, kas bus rytoj, kaip valdyti savo likimą. Visos šitos formulės egzistuoja gamtoje, bet ne žmoguje, ir mokslas jų visiškai nepaliečia. Bet mokslininkams jau aišku, jog būtina pradėti keisti žmogų, kad būtų suvokti šie išoriniai reiškiniai.
Tarkime, šalia manęs guli katinas. Galiu susijaudinti, verkti, juoktis, o katinas miegos. Visa tai jo neveikia, nes jis nesuvokia tos tikrovės dalies, kurią suvokiu aš. O dabar įsivaizduokime, kad aš - toks katinas ir šalia manęs yra didelis žmogus. Kaip galiu pasikeisti, kad iš katino pavirsčiau žmogumi? Štai ką dabar jaučia mokslininkai: jie iš esmės turi užaugti, bet nežino metodikos - jie nesugeba to padaryti, nors ir jaučia, jog būtina.
Aplink mus egzistuoja tikrovė, paklūstanti dėsniams, kurie veikia ir mus. Egzistuoja reiškiniai, kuriuos mes stebime, bet nesugebame jų ištirti, prie jų prisiliesti. Turime įgyti papildomų jutimo organų, kad iš katino pavirstume žmogumi. Kadangi mokslininkai tokių organų neturi, jie nusivylę.
Apie tai parašyta daugybė straipsnių ir kai žmonės staiga atranda, jog egzistuoja metodika, suteikianti žmogui galimybę pasikeisti, kad pajustų kažkokią platesnę tikrovę, kad neliktų panašus į katiną, kuris negali pakilti virš savo prigimties ir įgyti žmogiškųjų pojūčių savybių, - jie tai suvokia kaip stebuklą iš dangaus.
Kai jiems aiškinu kabalos esmę, jie stebisi: „Ar tai įmanoma? Jeigu taip, išsprendžiamos visos mūsų problemos, juk mes esame aklavietėje“. Mums sunku suprasti, koks bejėgis jaučiasi mokslininkas, užsiimantis įprastais mokslais. Juk visi mokslai, visos sritys (ir fizika, ir psichologija, ir medicina - visi) tik pačiam žmogui pasikeitus gali vystytis toliau.
Per tokią trumpą paskaitą neįmanoma atsakyti į visus klausimus, bet patikėkite, kad ne dėl to, jog nėra atsakymų, o tik dėl to, kad trūksta laiko.