Michaelis Laitmanas

Kas yra kabalistas

Prof. M. Laitmano interviu Rusijos TV laidai „Gurman“

Kabalistas ir žmonija

Ar žmogus, kuris pradeda studijuoti kabalos mokslą, atitrūksta nuo mūsų pasaulio, nutolsta nuo mūsų gyvenimiškų rūpesčių? Galbūt šeima, darbas, vaikai, žmonija - visos mūsų žmogiškos problemos jam nustoja egzistuoti, ir jis žiūri į visus išdidžiai: kuo ten užsiima tie žmogeliukai?

Jis aprėpia visą pasaulėdarą, regi vyksmą nuo pradžios iki pabaigos: pasaulius, sielas, kaip jos nusileidžia į mūsų pasaulį, plaukia jo tėkme, kyla į viršų ir, žvelgdamas į neturinčius tikslo žmones su jų kasdieninėmis mažomis problemomis, bejėgiškumu, ribotumu, niekina juos - ar taip į pasaulį žiūri kabalistas?

Pasirodo, ne. Tikrasis kabalisto požiūris į pasaulį, žinoma, tam tikra prasme iš aukščiau, iš viršaus į apačią, bet jį palyginčiau su tėvų požiūriu į mylimus vaikus.

Nagrinėdami bendrąją sielą, kūrinį, vadinamą „Adomu“, sakome, kad jis susideda iš 600 tūkstančių šakninių dalių, sielų, kurios subyra į daugybę dalių, nusileidžia į mūsų pasaulį ir įsikūnija, tarkime, į šešis milijardus žmonių.

Yra sielų, kurios jau jaučia aukštesnįjį pasaulį, jos priklauso aukščiausiam Adomo sluoksniui. Vėliau gilesnio sluoksnio sielos, priklausančios žemesniems sluoksniams, palaipsniui pradeda jausti aukštesnįjį pasaulį. Tokios sielos labiausiai produktyvios, nes jų egoizmas, norai didesni. Sielos, kurios būtent šiandien suvokia būtinumą atskleisti aukštesnįjį pasaulį, buvo preliminariai parengtos ankstesnių gyvenimo mūsų pasaulyje ciklų.

Kabalistas, kuris iš šalies žvelgia į save ir į pasaulį, vis dėlto stebi šį pasaulį savaip. Jis mato, kad likusios sielos dar neištaisytos, kad joms reikia augti, rengtis dvasiškai kilti iš mūsų pasaulio į viršų, atgal į dvasinį lygį. Jis į jas žiūri geranoriškai, tėviškai, rūpestingai.

Visomis savo jėgomis susijungdamas su likusiomis sielomis, jis rengia metodiką, kad jų dvasinis kilimas būtų komfortiškas, lengvas, saugus. Kaip tėvas rūpinasi savo vaikais, taip ir kabalistas prisiima didžiulį rūpestį dėl žmonijos. Jis pergyvena visas jos kančias, nelaimes, trūkumus, ieškojimus, nusivylimus, tuštumos pojūtį ir taip įsijungia į žmoniją ir jai padeda.

Iš tikrųjų kabalisto pagalbos mes nejaučiame. Šiandien mes dar neturime ekrano - šeštojo jutimo organo. Vėliau, kada pradedame kilti dvasinėmis pakopomis, palaipsniui išsiugdome šį organą, staiga savyje jį atrandame ir tampame (kiekvienas mūsų) lygiais Adomui. Tada ir sutinkame tuos didžiuosius kabalistus, kurie jau atliko mumyse preliminarius ištaisymus, kurie mums padeda kilti dvasiškai.

Panašiai kaip žmogus, gimdamas pasaulyje, naudojasi praėjusių tūkstantmečių žmonijos vystymosi vaisiais. Tėvai dar laiko jį ant rankų, bet kultūra, mokslas, technologija - viskas tarnauja jam. Žmonės, kurie gyveno iki jo, kentėjo, darė atradimus, dirbo ir viską parengė tam, kad šiandien jis tai turėtų ir sėkmingai bei greitai vystytųsi.

Ir mūsų dvasinis kilimas remiasi tuo pagrindu, kurį ankstesniais amžiais mums sukūrė daugybė kabalistų. Kada pradedame dvasiškai augti, aptinkame ir jaučiame, ką kiekvienas jų padarė. Toks kabalisto požiūris į žmoniją.

Už mūsų pasaulio apvalkalo

Kiekvienas žmogus, palaipsniui įvaldydamas kabalos mokslą, ima kiaurai matyti pasaulį, tas jėgas, kurios už jo slypi. Jis aptinka labai įdomų vaizdą, palyginčiau jį su išsiuvinėtu paveikslu.

Yra rėmeliai, ant kurių kryželiu siuvinėjamas paveikslas. Iš gerosios pusės matome kažkokį vaizdą, tarkime, ežerą, mišką, medžius, laukymę, t. y. kryželiais išsiuvinėtą paveikslėlį. Jei jį apsuksime, iš išvirkščios pusės pamatysime netvarkingą tarpusavyje susijusių siūlų derinį, spalvotus perėjimus skirtingomis kryptimis, kurie mums nieko nepasakys apie tai, koks būtent paveikslas yra kitoje pusėje. Atrodytų, kam tuomet bandyti pažinti išvirkščiąją pusę?

Kai mes ją suvokiame, ką matome? Kad visa pasaulėdara, viskas mūsų pasaulyje iš tikrųjų tarpusavyje susiję. Tik šie ryšiai atsiskleidžia iš kitos pusės. Vadinasi, turime išeiti iš mūsų pasaulio, už jo išorinio apvalkalo.

Atskleidę šiuos ryšius, už jo slypinčias jėgas, kaip jos tarpusavyje susijusios, imame suprasti visą kūrinį, suprasti, kodėl, kas ir kaip nupiešė mums šį paveikslą. Ir tada matydami, jausdami šias jėgas, su jomis suartėdami, galime pradėti jas valdyti, įsijungti į šį paveikslą. Kabalistas, kuris ima jausti pasaulėdarą, yra jos pilnavertis elementas.

Kyla klausimas: kaip gali man padėti žinojimas jėgų, kurios slypi už mūsų pasaulio paveikslo ir sieja visus elementus, mano veiksmus, mintis su kitais žmonėmis ir netgi su tomis jėgomis, kurios mūsų pasaulyje nejuntamos?

Jis gali man padėti egzistuoti pačiu efektyviausiu būdu: žvelgdamas į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, ir matydamas jėgas, kurios jį valdo, aš suprasiu, dėl ko visa tai vyksta. Kitaip tariant, tikrovės vaizdas tampa teisingas, neišvengiamas, nustatytas. Aš žinau, kaip į jį įsitraukti, kaip optimaliai pritaikyti jį sau. Aš tiksliai žinau, į kokius veiksmus turiu įsijungti kaip į teigiamus ir kurie veiksmai iš išvirkščios paveikslo pusės neturi savo jėgų ir pasekmių, o tik man atrodo egzistuojantys.

Žvelgdamas į šitą siuvinį iš savosios (paprasto žmogaus) pusės, matau kažkokį paveikslą. Jeigu veikiu tik pagal jį, praktiškai visada klystu. Regime mūsų pasaulyje, kas vyksta su mumis ir globaliai su visa žmonija. O jeigu iš išvirkščiosios pusės matau visų šio paveikslo elementų ryšius, suprantu, į ką turiu įsitraukti, kad pasiekčiau mano veiksmų ir valdančiųjų jėgų harmoniją. Taip išsivaduoju iš blogų pasekmių - nuo mažų iki pačių didžiausių. Tai mums ir duoda kabalos mokslas.

Ar kabalistas tampa laimingesnis

Ar kabalistas tampa sveikesnis, laimingesnis šeimyniniame gyvenime, sėkmingiau tvarko verslą, tampa protingesnis, linkęs į mokslinius atradimus? Nors ir atrodo, kad atsakymas akivaizdus - juk jeigu jam žinomos visos jėgos, žinoma formulė, pagal kurią veikia pasaulėdara, tai, aišku, jis žino, kur „įsisprausti“, ką panaudoti (tai - tarytum žaidimas biržoje, kai žmogus iš anksto žino, kas išloš, o kas atkris). Bet iš tikrųjų taip nėra. Ir štai kodėl.

Iš tikrųjų kiekvienas mūsų yra bendrojo „kli“ (indo) dalelė. Tas kli - visų 600 tūkstančių sielų visuma. Todėl kabalistas privalo veikti, paisydamas viso organizmo, kurio atstovas jis yra.

Jis privalo atsižvelgti į bendrą žmonijos būseną. Ir ne šiaip sau privalo - jis turi prisiversti taip veikti. Nevalingai, dėl savo struktūros (nes yra pakilęs į šį lygį) jis jaučia visą šitą organizmą kaip savo. Jam visos sielos yra jo paties organizmo dalis, jos visos yra jame. Ir todėl jis pergyvena drauge su visais, serga, gali būti nelaimingas šeimyniniame gyvenime arba auklėdamas savo vaikus. Taip vyksta todėl, kad jis yra žmonijos atstovas valdančiosioms jėgoms ir turi sujungti į save visą žmoniją.

Ar jis labiau laimingas palyginti su kitais? Taip. Todėl, kad suvokia šią misiją ir supranta, prie ko visa žmonija prieis. Ar jis laisvas nuo visų žmonijos rūpesčių? Ne. Todėl kabalistai serga, kenčia, pergyvena įvairias asmenines dramas, tragedijas. Tik jie tai pergyvena tarsi kitoje plotmėje. Paprastas žmogus šiuose pergyvenimuose nemato prasmės, tikslingumo, nemato jų būtinumo galutinei, tobulai ir amžinai būsenai pasiekti.

Kabalistas jaučia visą žmonijos skausmą. Tas skausmas sušvelninamas svarbos, būtinumo ir tikslingumo suvokimu, bet jis jį jaučia. Todėl negalima galvoti, kad kabalistas egoistiškai pakilo virš mūsų pasaulio, išskrido į kažkokius pasaulius ir ilsisi ten nuo mūsų. Atvirkščiai, kildamas jis mūsų atžvilgiu jaučiasi kaip rūpestingas tėvas, mylintis savo vaikus, jis padeda ir, kol visa žmonija neišsilaisvins iš blogio, toliau atlieka ištaisymus, rengia visų sielų tobulėjimą.

Apie sielos darbą

Ką daro siela nebūdama mūsų pasaulyje? Klausimas iš esmės susijęs su laiku, kurio už mūsų pasaulio nėra.

Visas mūsų pasaulis remiasi greičiu, mažesniu už šviesos greitį. Tai atitinka Einšteino teoriją, apie tai dar XI amžiuje rašė kabalistas Rambamas. O dvasinio pasaulio greičiai begaliniai, todėl laikas lygus nuliui ir mūsų pasaulio masės praktiškai nėra.

Siela iš savo šaknies bendroje sistemoje nusileidžia į lygį, vadinamą „mūsų pasaulis“. Mūsų pasaulyje ji gyvena tam tikrą laiką, tarkim, 70 metų. Kas su ja vyksta toliau? Ji išeina. Jeigu žmogus per šį gyvenimą pasiekė savo šaknį, t. y. praktiškai praėjo visą kelią, siela grįžta į šaknį, iš kurios nusileido kaip atskira viso organizmo ląstelė, ne kaip taškas, o kaip bendras organizmas, kurį žmogus suvokė ir sutelkė į save. Tokia būsena vadinama Galutiniu Išsitaisymu ir reiškia, kad žmogus išsitaisė, ištaisė savo sielą.

Jeigu jis to nepadarė, siela grįžta į taško būseną ir vėl nusileidžia jau kitu laikmečiu, kitoje epochoje ir galbūt pakyla vėl. Taip kiekvienas iš mūsų praeina dešimtis žemiško gyvenimo ciklų, kol pasiekia paskutinįjį ciklą. Žmogus nežino, kada tai įvyks. Jam kyla klausimas apie gyvenimo prasmę, taškas širdyje, ir ėmęs jį realizuoti, jis pasiekia visišką Išsitaisymą, jo siela susijungia su kitomis sielomis vieno bendro organizmo, vadinamo Adomu, sistemoje ir daugiau nebegrįžta į mūsų pasaulį.

Nusileidimas į mūsų pasaulį būtinas tik dėl to, kad visiškai išsitaisęs, susijungęs su kitomis sielomis pakiltum atgal į tašką, iš kurio nusileidai.

Tai liečia paprastas sielas. O yra ypatingų sielų. Tai sielos, kurios išeina iš pačios aukščiausios šaknies Adomo sistemoje. Yra siela, kuri nuolat nusileidžia iš viršaus žemyn. Šalia jos yra mažesnės, bet jai priklausančios, pagalbinės sielos. Ji nusileidžia į mūsų pasaulį kiekvieną kartą, kai vyksta dideli istoriniai įvykiai.

Egoizmo vystymosi etapai

Mūsų pasauliui būdingi skirtingi egoizmo didėjimo etapai. Iš Adomo nusileidžia sielos ir pradeda vystytis mūsų pasaulyje praeidamos nulinį, pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį vystymosi (t. y. kūniškųjų norų vystymosi) etapus. Netgi jeigu žmogus gyventų džiunglėse, be kokios nors jį supančios visuomenės, kūnas diktuotų jam įvairius norus: maisto, pastogės, šeimos, sekso. Vėliau atsiranda turtų, šlovės, garbės, žinių ir dvasingumo potraukis. Egoizmas nuolat didėja. Beje, didėja ne palaipsniui nuolaidžia linija žemyn, o šuoliais.

Pirmąjį egoizmo pasireiškimą pažymime kaip Adomo atsiradimą. Žmonės gyveno Žemėje ir iki jo, bet jiems nepasireiškė taškas širdyje. Pirmą kartą jis pasireiškė Adomui. Nuo jo (panašiai kaip nuo sielų šaknies) prasidėjo šis procesas mūsų pasaulyje. Kitą kartą šis taškas širdyje pasireiškė Abraomui, paskui Mozei. Ketvirtąjį kartą tai buvo Rašbi, penktąjį Ari, o paskutinįjį kartą - Baal Sulamas.

Šie kabalistai yra tos pačios sielos atstovai, sielos, kuri nusileidžia į mūsų pasaulį ir sukuria tam tikrą, tai kartai tinkančią kabalistinę metodiką.

Adomas parašė knygą „Raziel Malach“ („Slaptasis angelas“), pagal kurią mokėsi 20 kartų iki Abraomo.

Abraomas, kito žmogaus egoizmo lygio atstovas, sukūrė savo metodiką ir ją išdėstė knygoje „Sefer Ecira“ („Sukūrimo knyga“). Tai ta pati siela, tik tarytum panirusi į didesnį egoizmą.

Kitas - Mozė. Adomo knyga ir Abraomo metodika padėjo jam sukurti kabalistinę metodiką. Jo egoizmas jau buvo kur kas didesnis - antros pakopos egoizmas. Tai susiję su nugrimzdimu į Egiptą ir su daugeliu kitų tada vykusių dvasinių ir žemiškų įvykių.

Rašbi laikais egoizmas padidėjo tiek, kad įvyko sudužimas, buvo sugriauta Šventykla. Rašbi sukūrė knygą Zohar, kuri yra pagrindinė, nes parašyta griūvant visoms ankščiau buvusioms pakopoms. Tai atitinka sugriuvusią Adomo dvasinę struktūrą, kuri sudužo į 600 tūkstančių atskirų dalių ir nukrito į mūsų pasaulį. Iki knygos Zohar egoizmo taisymo metodikos nebuvo. Nebuvo ką taisyti, nes sielos dar nebuvo tokios egoistiškos, kokios tapo po Antrosios Šventyklos sugriovimo.

Kita didžioji knyga, kurią parašė Ari - „Ec Chaim“ („Gyvybės medis“). Ari pradėjo ištaisymo periodą, kada visa žmonija įžengė į savo paskutinįjį etapą (technologinė revoliucija, švietimo, renesanso epochos ir t. t.).

Tais laikais, kai viskas griūna ir prasideda bendra žmonijos krizė (mūsų etapas), iškyla dar viena didi siela - Baal Sulamas. Jis sukuria kabalos mokslo platinimo visame pasaulyje metodiką, pagrįstą ankstesniais šaltiniais. Baal Sulamo veikalai remiasi knyga „Gyvybės medis“ (šis jo darbas vadinasi „Mokymas apie dešimt sfirot“) ir knyga Zohar, kuriai jis parašė komentarus.

Nemanau, kad ateityje turi pasirodyti dar koks nors esminis kūrinys apie žmonijos tobulėjimą. Mes kuriame visų šių šaltinių įvairius paaiškinimus, komentarus, kad labiau priartintume šiuolaikinį žmogų prie to, ką padarė Baal Sulamas.

Šiandien neįmanoma įsivaizduoti, kad šita metodika gali pasikeisti. Neturėtų daugiau atsirasti tokių didžių šaltinių, ištaisymo metodikų, nes šiuose veikaluose viskas išdėstyta apie bendros sielos struktūrą. Mums belieka tik palaipsniui, aiškinant egzistuojančias žemėje problemas, adaptuoti šiuolaikinio žmogaus požiūrį į šiuos šaltinius. Tuo ir užsiima mūsų Kabalos akademija. Todėl į mūsų pasaulį nusileidžia viena ypatinga siela. Apie tai rašoma pirmajame knygos Zohar tome.

Mūsų pasaulyje vienu metu atsiranda visos 600 tūkstančių sielų. Galima įsivaizduoti žmoniją, jos vystymąsi kaip karių gretą. Iš pradžių jų buvo, tarkim, tūkstantis, po to 100 tūkstančių, kitu periodu milijonai, vėliau šimtai milijonų ir paskutiniajame etape jau milijardai žmonių.

Kiekvienoje mūsų pasaulio kartoje nusileidusios dalyvauja visos 600 tūkstančių sielų. Jos suskyla į didesnį kiekį kūnų tam, kad atliktų subtilesnį, detalesnį darbą su savimi, sugertų daugiau pojūčių, apibrėžimų, savybių, patirtų subtilesnius, įvairiapusiškus tarpusavio ryšius. Beje, sielos tai sukaupia mums nesuvokiant.

Mes galime viską atlikti automatiškai, gyventi, dirbti, netgi negalvodami, kodėl ir kaip egzistuojame, o siela tuo metu praeina brendimo laikotarpius ir tobulėja vis toliau ir toliau, kol atsiranda poreikis pakilti iki savo šaknies. Jis priverčia žmogų pradėti sąmoningą gyvenimą, imti savęs klausti: kas iš tikrųjų yra mano gyvenimas, kodėl, kaip aš egzistuoju?

Be „Gyvybės medžio“, yra ir daugiau labai įdomių Ari knygų. Viena iš jų vadinasi „Šaar ha Gilgulim“ („Persikūnijimų vartai“), kur jis aprašo visus įmanomus ciklus, sielos praeinamus mūsų pasaulyje: kaip, į ką ji įsikūnija mūsų pasaulyje, kokiu būdu perteka iš kūno į kūną ir t. t.

Tai labai sunki ir sudėtinga kabalos mokslo žinių sistema, kurią pradedame studijuoti tik po trejų ketverių mokymosi metų. Kad pradėtų suprasti bendros sielos struktūrą, atskirų sielų nusileidimo iš aukštesniojo pasaulio, esančio virš mūsų pasaulio, galimybes, kad mokėtų laisvai atsekti visus veiksmus, visas metamorfozes, įvykstančias su sielomis, kai jos pereina iš vieno pasaulio į kitą, žmogus turi kartu su mūsų pasauliu nors minimaliai jausti ir aukštesnįjį pasaulį.

Tikrovės suvokimas

Prieiname prie labai sudėtingos pasaulėdaros suvokimo problemos. Kai sakome: „Mes esame mūsų pasaulyje“ - ką tai reiškia? Mes esame savo viduje tarytum tam tikroje izoliuotoje būsenoje. Aš turiu klausą, regą, uoslę, lytėjimą, skonį, iš viso penkis jutimo organus. Tai, ką šiais penkiais jutimo organais jaučiu, kažkaip susumuodamas savyje pojūčius, juos vertindamas padedant esančioms manyje programoms, ir sukuria mano pasaulio vaizdą. Jį aš vadinu „mano pasauliu“.

Užduokime sau paprastą klausimą: ar iš tikrųjų tai, ką jaučiame savo viduje, egzistuoja išorėje? Netgi atlikdami bandymus su mums artimomis būtybėmis atrandame, kad mūsų jaučiamas pasaulio vaizdas ne vienintelis. Tarkime, bitė arba šuo jaučia kitaip.

Jeigu pasikeistų mūsų jutimo organai, mes viską suvoktume kitaip. Pavyzdžiui, pažeidus ausies būgnelį, man atrodo, kad nėra garso. Ar jo iš tikrųjų nėra, ar taip jaučiu aš? Žinoma, tik aš taip jaučiu. Aplink mane egzistuoja didelis kiekis bangų, o aš suvokiu tik nuo 15 iki 30 tūkstančių hercų. Tas pats ir su kitomis bangomis, sukeliančiomis mano skonio, lytėjimo, regėjimo jutimus. Aš nejaučiu didžiulių bangų diapazonų.

Be to, negalima netgi pasakyti, kad aš kažką jaučiu. Turiu būgnelį, į kurį kažkas spaudžia iš išorės, o aš iš vidaus reaguoju ir nustatau, kiek reikia mano pastangų būgnelio pusiausvyrai išlaikyti.

Ausies būgnelis įlinksta spaudžiamas bangos, o aš iš vidaus turiu pasistengti jį grąžinti į ankstesnę būseną. Taip aš išmatuoju savo pastangas ir pagal jų pobūdį sprendžiu, kas iš tikro mane veikia. Bet gali būti, kad susidarau visiškai klaidingą vaizdą, nes mano vidinės pastangos yra vienokios prigimties, o jėga, kuri veikia iš išorės, visiškai kitokios.

Mano prigimtis - žmogiškoji, fiziologinė, o išorinė prigimtis gali būti visiškai kitokia, aš net nežinau kokia, nes niekad negaliu išeiti už savo jutimo ribų. Todėl to pasaulio, kuris egzistuoja aplink mane, niekad nejaučiu. Aš suvokiu tik savo reakciją į kažką, kas mane veikia.

Todėl tikrasis mokslininkas nekalba apie pasaulio suvokimą, jis kalba apie mūsų reakcijų į kažką, kas mus veikia, suvokimą. Apskritai aš negaliu pasakyti, koks yra pasaulis, kuriame egzistuoju. Kitaip tariant, patiriu kažkokius įspūdžius, pojūčius tik todėl, kad taip sukurtas. O jeigu pasikeistų mano jutimo organai, jų jutimo diapazonai arba atsirastų kitos, man nežinomos juslės, įspūdis apie save ir aplinkinius būtų visiškai kitoks.

Ar apskritai galime kažkaip nustatyti, kas iš tikrųjų yra pasaulis, kuriame gyvename, ar yra kažkas už mūsų? O gal pasaulėdara, Visata aplink mane, aš, kiti, tėra iliuzija? Į šį klausimą žmogus, remdamasis savo penkiais jutimo organais, atsakyti negali. Tam reikia įsigyti šeštąjį jutimo organą ir tada iš šalies pamatysime save ir mūsų stebimą iliuziją. Kabalos mokslas leidžia tai padaryti. Aukštesniuoju pasauliu vadinami iš išorės sukeliami mums pojūčiai, įspūdžiai ir tai, kaip suvokiame išorinį pasaulį.

Mūsų laikais mokslininkai jau supranta gamtos tyrinėjimų ribotumą. Jis ypač ryškėja kvantinėje fizikoje, kur susiduriama su ypatingais, paradoksaliais reiškiniais. Niutono laikais manyta, kad pasaulis toks, kokį mes suvokiame. Yra žmogus - stebėtojas ir priešais jį - tai, ką jis stebi. Žmogus gyvena, miršta, o pasaulio vaizdas lieka. Vaizdas keičiasi natūraliai, pats savaime, nes vystosi Visata, bet žmogus šio vaizdo neveikia. Tai mokslo požiūris pagal Niutoną.

Vėliau atsirado kitas požiūris. Egzistuoja žmogus, kuris stebi pasaulį, bet jo matomas vaizdas ne tas, kuris yra išorėje. Vaizdas - žmogaus savybių ir objekto, kurį jis stebi, visuma. Žmonija priėjo prie šios išvados tyrinėdama save. Pradėjome studijuoti savo fiziologiją ir aptikome, kad priklausomai nuo mūsų sugebėjimų, nuo jutimo organų, nuo jų praplėtimo prietaisais ir t. t., matome kitą vaizdą. Reiškia, mes ne šiaip stebime objektyviai kažką, kas egzistuoja, o stebėdami kartu ir dalyvaujame vyksme. Tai jau priartėja prie žymaus mokslininko Hju Evereto (Hugh Everett) požiūrio.

Kabalos mokslas aiškina visiškai kitaip. Egzistuoja žmogus, kuris jaučia kažką savyje. Ką jaučia? Jaučia vientisą lauką, kuriame jis yra, o visa kita, t. y. vaizdai, išorinio ir vidinio pasaulių vaizdiniai, susidaro žmogaus viduje. Pasauliai egzistuoja jo viduje, o išorėje nieko nėra.

Šiandien prie to prieina ir mokslas. Su tuo pradeda sutikti kvantinės fizikos tyrinėtojai ir pagrindiniai gamtos mokslai jau artėja prie šio požiūrio. Kabalos mokslas tai teigia tūkstantį metų. Jis seniai nurodė, kokios yra įvairios pasaulio suvokimo pakopos, kaip žmogus aiškinsis apie pasaulį, kuriame egzistuoja. Iki tol, kol pasieks suvokimo lygį, kai supras: viskas priklauso tik nuo jo vidinių savybių.

Kai žmogus ima suprasti, kad iš tiesų nežino, kas yra aplink, kad viskas egzistuoja tik jo viduje, jis prieina išvadą, kad, pakeitęs savo savybes, galėtų pakeisti ir įspūdį apie pasaulį. Tai, kas šiandien atrodo kietas daiktas, skystis, dujos, pakeistų parametrus ir ribas. Galbūt, priklausomai nuo turimų savybių, jis praeitų per sieną, o oras, kuris dabar permatomas, kiauras, jam taptų visiškai nepermatomu.

Kabalos mokslas verčia žmogų pažiūrėti į pasaulį kitaip, iš kitos padėties, išveda jį „iš savęs“ tiek, kad jis patenka į kitą dimensiją. Be to, kabalos mokslas leidžia žmogui įgyti visiškai kitos tikrovės modelį ir tuomet jis ima tą tikrovę matyti ir jausti.

Problema ta, kad esantis priešais mus pasaulio vaizdas gali sukurti atvaizdą manyje tik pagal programą, kurią aš turiu, t. y. pasilieka tik tas vaizdas, kurį sugebu apdoroti. Maži vaikai daug ko nemato. Kuo žmogus suaugesnis, tuo daugiau mato, kuo labiau išsivystęs, tuo sudėtingesnius vidinius ryšius tarp objektų jis atskiria.

O jeigu staiga priešais mane atsirastų objektas, kurio modelio manyje nėra, aš jo nepamatyčiau. Juk galiu matyti tik tai, kas jau iš anksto manyje egzistuoja, ką esu pritaikytas įžvelgti, atskirti, įvertinti. Todėl mūsų pasaulyje, mūsų dimensijoje, erdvėje, kurioje egzistuojame, yra labai daug dalykų, kurių mes nepastebime, nejaučiame. Mes nežinome, kas tai, pereiname juos kiaurai, mums trūksta jutimų, neturime atitinkamo modelio.

Taigi įsivaizduokite, kiek kabalos mokslas praturtina žmogaus pasaulį. Žmogus pradeda regėti jėgas, savybes, objektus, ryšius, kurių paprasti žmonės nepastebi! Visa tai studijuojama kabalos moksle, nes be šių įgūdžių žmogus nesuvokia aukštesniojo pasaulio. Jis negali jo atskleisti, paprasčiausiai lieka mūsų uždaro pasaulėlio viduje.

Bet tai jau labiau pažengę kursai. Maždaug antraisiais trečiaisiais mokymosi metais pradedame kalbėti su studentais šiomis temomis ir per keletą metų jie ima tai suvokti ir jausti.

Jeigu žmogus studijuoja pagal teisingą mokymosi programą, kurią mokslininkai kabalistai parengė pirmajame mūsų eros amžiuje, jis per laikotarpį nuo trejų iki penkerių metų (kaip jie rašo šios programos įvade) pasiekia aukštesniojo pasaulio suvokimo lygį. Jam atsiveria visos pasaulėdaros vaizdas ir tuomet jau nėra nė vieno klausimo, į kurį jis negalėtų rasti sau atsakymo.

Kabala, menas ir meilė

Žmogaus veiklą šiame pasaulyje lydi daug nuostabių polėkių: saviraiškos, grožio, meilės, harmonijos siekis, noras save išreikšti per muziką, meną, tapybą. Kokiems norams tai priklauso: turto, garbės, žinių, valdžios norams? Tai - tas pats egoizmas, kuris ieško saviraiškos. Iš tiesų jis mums malonus.

Mes galime gėrėtis kitų žmonių kūriniais, patirti dėl to pasitenkinimą, bet iš esmės tai egoistinė žmogaus saviraiška, siekimas išreikšti savo jausmus, būti garsiais, troškimas garbės, kažkuria prasme ir valdžios. Kitaip tariant, siekimas pasireikšti prieš kitus žmones priveda žmogų prie meno.

Nereikia manyti, kad tai yra blogai. Kabalos mokslas jokiu būdu neįspraudžia žmogaus į kokius nors rėmus, neriboja jo išreiškiant savo pojūčius. Atvirkščiai. Mes turime kabalistinę muziką. Tai labai įdomi mokslo dalis, kur kabalistai, užuot išreiškę savo dvasinį suvokimą žodžiais, perteikia jį garsais. Ir kadangi melodija įeina į mūsų jausmus, į širdį, aplenkdama protą, jo nepaliesdama, toks kabalistinės informacijos suvokimas duoda ypatingą efektą.

Tokia forma tinka netgi tiems, kurie visiškai nieko nesupranta, nežino, negali skaityti kabalistinių tekstų originalo kalba arba paprasčiausiai nieko neskaitė. Ši didžio kabalisto dvasinio pasaulio suvokimo, jautimo išraiška, suvokimo perteikimas bet kuriam žmogui per muziką turi didelį dvasinį potencialą ir gali padėti pradedančiojo saviugdai.

Paprastai žmogui pradėjus ieškoti dvasingumo, visi kiti saviraiškos mene būdai nueina į antrąjį planą, nes jis mato, jog žemiškomis formomis praktiškai neįmanoma išreikšti pojūčio, kurį sukelia aukštesnė substancija.

Jeigu matau upelį, ežerą, žvaigždes, gražų objektą, kažkokių žmogiškų emocijų išraišką, ekspresiją, galiu tai išreikšti savomis priemonėmis, nes išreiškiu žemiškus jausmus. O dvasinių pojūčių negaliu išreikšti jokia žemiška forma. Praktiškai negaliu suteikti jokio pavidalo.

Vienintelis dalykas, kuriuo kabalistai kažkaip sugebėjo perteikti savo susižavėjimą atsiveriančia pasaulėdara, - muzika.

Neįmanoma pavaizduoti tai piešiniu, nes dvasiniame pasaulyje nėra vaizdų. Iš karto įvyksta dvasinio pasaulio materializacija ir viską pražudo. Draudžiama netgi bandyti tai daryti. Visų pirma, niekada nepavyks, antra, kabalistas nusileidžia į mūsų pasaulio lygį. Todėl nėra tiesioginio kabalos mokslo ir meno ryšio, yra tik dalinis ryšys su muzika.

Kabalistai rašo pasakas, alegorijas, galima parašyti kabalistinį romaną. Žmogus, suvokiantis aukštesnįjį pasaulį, nori jį pavaizduoti mūsų pasaulyje. Tačiau priėjęs prie dvasinių išgyvenimų neturi ką aprašyti - mūsų žemiška kalba to neįmanoma aprašyti. Todėl tai daroma alegoriškai per pasaką, metaforą. Šis būdas plačiai naudojamas kabalos moksle.

Kaip kabalos mokslas žiūri į tokius žmogaus elgesio pasireiškimus, kaip meilė, neapykanta ir t. t.?

Jis remiasi tuo, kad žmogaus egoizmas nuolat didėja. Egoizmas yra mūsų prigimtis, noras mėgautis, prisipildyti. Vienas iš egoistinio prisipildymo pasireiškimų yra meilė. Jeigu paklausime fiziologų arba psichologų, jie mums paaiškins, kad viskas kyla iš mūsų vidinės prigimties. Tai nėra kažkas kilnaus, o tik tam tikro egoistinio prisipildymo paieškos.

Tikroji meilė, t. y. ryšys, pasiekiamas suvokiant sielų bendrumą. Kada žmogus pakyla ir pamato, kaip jis įsijungia į šitą didžiulį visų sielų susitelkimą bendrame kūne, bendroje sistemoje, jo jausmas kitiems vadinamas meile. Mūsų pasaulio lygmenyje mažo egoisto, kuris kitų padedamas nori prisipildyti, pojūčius galima pavadinti žemiška meile. Bet iš tiesų tai tik malonumo paieškos, ne daugiau.

Priesako samprata

Mums atrodo, kad kai kurie kabalistiniai tekstai kalba apie priesakus, t. y. apie būtinus žmogaus elgesio mūsų pasaulyje įstatymus. O kaip iš tikrųjų kabalistai supranta priesakus?

Mes egzistuojame tam tikros apimties erdvėje, egoistiniame kli, inde, pasaulėlyje. Visa gamta (negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogiškoji) egoistiška. Mūsų pasaulį valdo tam tikros jėgos. Mes jų nežinome, tik numanome, kad mūsų pasaulis, Visata, pasaulėdara yra valdomi. Iš dalies (kiek esame pajėgūs) suvokiame šiuos dėsnius. Kaip kažkada suvokėme Niutono dėsnius, bet vėliau pamatėme, kad jie yra bendresnių Einšteino dėsnių dalis, dar vėliau panorome praplėsti mūsų pažinimą ir Einšteino dėsniai tapo kitų, labiau bendrų dėsnių dalimi ir t. t.

Netgi minimaliai studijuodami dėsnius matome, kad visi jie griežtai priverčiantys, logiški, tarpusavyje susiję. Ir tikriausiai yra dėsniai, valdantys visą mūsų pasaulėdarą, ką svajojo atskleisti Einšteinas, - bendroji mus veikiančio lauko formulė. Jeigu žinotume šiuos dėsnius, mums būtų lengviau egzistuoti šiame pasaulyje.

Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos atstovai veikia pagal savo prigimtį ir niekada neklysta. Nei augalai, nei gyvūnai neklysta, nes jų elgesiui vadovauja vidinė programa. Naujagimis jautukas puikiai egzistuoja šiame pasaulyje, jis jau žino, ką galima ėsti, ko negalima, kur jam blogai, kur gerai. Viena diena, kita - jis jau laisvai vaikšto ir orientuojasi aplinkoje. Bet ir nesivysto: kokiu gimė, tokio lygio iki savo gyvenimo pabaigos ir būna.

Vienintelis, kuris klysta, - žmogus. Jis gimsta labai mažas, visiškai bejėgis. Iki 20 metų jį reikia auklėti, pripildyti įvairiomis žiniomis, fiziškai ugdyti ir brandinti jo vidų. Bet nei tėvai, nei visuomenė nežino visų gamtos dėsnių, todėl negali kompensuoti to, ko į jį nesudėjo gamta. Kitaip tariant, žmogus iš pat pradžių turi trūkumų. Jam trūksta vidinių elgesio programų, kad neklystų.

Šių vidinių elgesio programų jis privalo prisipildyti pats. Iš kur jis jas paims? Apie tai ir aiškina kabalos mokslas. Reikia išeiti iš mūsų pasaulio rėmų, ištirti mus veikiančias jėgas už šio pasaulio ir jas pritaikyti. Tada mes elgsimės teisingai, mūsų gyvenimas taps laimingas ir sėkmingas, patogus ir nepavojingas.

Nepažinę ir nepapildę tos prigimties dalies, kurios iš pat pradžių neturime, negalėsime išgyventi. Mes nesame gyvūnijos ar augalijos ir juo labiau negyvosios gamtos atstovai, kuriems nieko nereikia papildyti, kad egzistuotų. Tik žmogus klysta ir jam reikia užpildyti šią spragą. Šis poreikis stumia jį vystytis, bet jis nežino, į kurią pusę tą vystymąsi nukreipti. Todėl vystomės tūkstantmečiais ir tik patiriame smūgius.

Gamtos dėsniai, kurie egzistuoja aplink mus, labai paprasti. Egzistuoja tik vienas gamtos dėsnis, kuris vadinamas atidavimo arba absoliutaus altruizmo dėsniu. Mūsų (žmogaus ir visos pasaulėdaros) prigimtis susideda iš 613 egoistinių norų. Šiuos norus mes turime pakeisti į priešingus - altruistinius. Tada mūsų elgesys išlaikys pusiausvyrą su šio bendro dėsnio poveikiu mums. Taip mes pasieksime komfortišką amžinybės ir tobulybės būseną.

Kiekvieno iš 613 norų ištaisymas vadinamas priesakų (t. y. prievolių) vykdymu, nes tą daryti mus įpareigoja gamta. Atidavimo dėsnis veikia mūsų pasaulį ir, priklausomai nuo žmonijos išsivystymo, jis mus spaudžia vis stipriau ir stipriau.

Kiekvienu laikotarpiu, kiekvienais metais, kiekvienos kartos žmonija tampa vis nelaimingesnė, vis labiau netenka pusiausvyros, nes egoizmas nuolat didėja, o mes jo netaisome, nesubalansuojame su išoriniu atidavimo dėsniu. Taigi kiekviena karta tampa vis nelaimingesnė.

Ilgainiui, likimo smūgių (t. y. priešindamiesi bendrajam atidavimo dėsniui) arba proto (kabalos mokslo padedami) mes būsime priversti suprasti, jog būtina taisyti 613 prigimtinių norų, kitaip tariant, vykdyti 613 priesakų.

Meilės priesakas

Iš esmės visi priesakai telpa į vieną Meilės priesaką. Tai bet kurios žmogaus minties ar bet kurio veiksmo antiegoistinė kryptis. Žmonija bus priversta jį suvokti. Apie tai kalba visos religijos. Krikščionybė, islamas, judaizmas, taip pat Rytų ir Vakarų metodikos kalba praktiškai apie viena.

Žmonija apie tai numano, tik nežino, kaip realizuoti. Tai įmanoma realizuoti, kai atsiveria aukštesnysis pasaulis, kai matai, jog yra dėsnis, ir negali trauktis: jeigu pasielgsi priešingai šiam dėsniui, egoistiškai - pražudysi save. Būtent matydamas savo egoizmo blogas pasekmes žmogus įsisąmonina taisymosi būtinybę.

Taigi kabalos mokslas padeda išvengti likimo smūgių. Jis siūlo: atverk išorinį pasaulį, pažvelk, kas yra aplink tave, ir įsitikinsi, jog turi elgtis kitaip, nes negalėsi elgtis kenkdamas sau. Prigimtis egoistinė, bet didžiausias tavo egoizmas taps altruizmu. Galiausiai per šitą deformaciją pasieksi amžinybę, tobulybę, begalinį pripildymą.

Mūsų problema grynai psichologinė. Koks mums skirtumas, kuo mėgautis, mes tiesiog norime mėgautis. Atidavimo malonumas beribis, nes pildydamas norą jis jo neanuliuoja. Jeigu priimame jį (atidavimo malonumą) į save, liekame nuolat prisipildę, nuolat besimėgaujantys. Todėl klausimas tik psichologinis. Vidinis žmogaus sprendimas ateis.

Esame tokiame žmonijos raidos etape, kada mokslas, menas, kultūra, visuomenės vystymasis įtikina, jog privalome atsisakyti mūsų prigimties ir pakilti virš jos. Kabalos mokslas padės tai padaryti neskausmingai, lengvai, laisvai, tarsi atliktume gerą darbą.

Žmogus egzistuoja mūsų pasaulyje kaip gyvūnas, kol nesusikaupia toks egoizmas, kuris pratrūksta ir priverčia išeiti į dvasinį pasaulį. Kiekvienas gimdamas kyla į viršų.

Iš esmės palietėme viską, apie ką kalbame su pradedančiaisiais. Toliau galima lankyti rimtas studijas - taip pat pradedantiesiems, bet jau susistemintas, mūsų parengtas.