Jei panorėsime vienas kitam atiduoti, mūsų norai vadinsis „sielomis“. Ir tada ryšyje tarp mūsų sielų atskleisime Kūrėją, mus jungiančią Šviesą. Knyga „Zohar“ būtent ir pasakoja, kaip mes atskleidžiame šią Šviesą.

Turime pažinti Kūrėjo jėgą. Reikia, kad Jis ateitų ir atsivertų tarp mūsų. Tik tada galėsime teisingai tarpusavyje susijungti.

Tikrasis kabalistas tas, kuris kreipia tave vien tik į Kūrėją – tai pirmiausia. Jis visiškai nekreipia į tai, kas susiję su šiuo pasauliu. Visiškai!

Zohar kalba apie širdį, vysto žmogaus jausmus, kad jis pajustų dvi savybes:  gavimą ir atidavimą. Ir ne veltui Baal Sulamas savo knygos Zohar komentarą pavadino „Sulam“ – „laiptai“.

Platinimas – ne šiaip sau „platinti“. Mes sakome: mokytojas, grupė, platinimas. Neįmanoma jų vieną nuo kito atskirti. Tai priemonė kiekvienam būti ištaisytos sistemos viduje, kuri kas akimirką pati save taiso.

Yra toks dalykas kaip pastangos. Bet kuriuo atveju turi stengtis. Nepavyko – tai ne tavo reikalas.  Ne pagal tai vertinama, vertinama pagal įdėtas pastangas.

Jei tau, pagal sielos savybes, privalu pabusti, išsitaisyti ir pakilti, tu imi jausti, kad esi atvedamas į aplinką. Tačiau vien būti atvestam neužtenka. Tau sakoma: „pasiimk tai!“

Ligonis, kuris skaito medicinos knygą, neieško joje nieko kito, o tik tai, kaip pasveikti. Ieško, ką reikia daryti, kad taptų sveikas. To ir mes turime ieškoti kabalos knygose. Kitaip tai bus mokymasis dėl žinių, kuris taps mirtinais nuodais.

Iš esmės žmogus turi suprasti save. Jis turi reikalauti, kad išorinės jėgos jam padėtų save ištirti, įsigilinti į savo vidų, suprasti: „Kodėl aš toks? Kas aš?“

Tu turi nuolat lavinti klausą, rengtis išgirsti patarimus, kaip „atiduoti“.